TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Dėl naujos Konstitucijos

2015 04 22 12:35
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Malonu, kad „Lietuvos žinių“ tinklalapyje yra paskelbtas siūlomos naujos Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas ir vieno jo rengėjų advokato Jono Ivoškos pasvarstymai. Be didelių išvedžiojimų ir iš principo reikia sutikti su šia idėja, nors suprantu, jog daugeliui gali atrodyti, kad net diskusijos apie naują Konstituciją yra ankstyvos. Juk daugelis Lietuvos žmonių pamena 1990-1992 metų įvykius, kurių vienas - dabartinės Konstitucijos priėmimas. Tai kartu ir Lietuvos žmonių, ir jų išrinktų Aukščiausiosios Tarybos signatarų paminklas lietuvių ir kitų tautų laisvei atminti.

Kai šiame rašinyje aptariu kai kuriuos dalykus ir juos vertinu atitikimo Konstitucijai požiūriu, naudojuosi ne tik teise į savo nuomonę, bet ir Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies (negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai) slėpiniu, kuris bet kuriam piliečiui suteikia net pareigą vertinti, ar įstatymai neprieštarauja Konstitucijai, ir elgtis pagal Konstituciją, taip pat skelbti, kai įstatymai atrodo priešingi Konstitucijai. Dalykas tas, kad Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu žmogus negali paremti savo teisių ir ne visada gali tikėtis teismų pagalbos, todėl bet kuris asmuo savo pastabomis šia tema gali ir turi pasidalyti su kitais.

Naujos Konstitucijos būtinumą gali ir turi apspręsti bent jau du dalykai: dabartinės 1992 metų Konstitucijos trūkumai, kurių būta nuo pat jos patvirtinimo per referendumą, ir nesusipratimai, kurie išryškėjo kaip trūkumai keičiantis pačiam gyvenimui, o kartu - ydingai valstybės gyvenimo tvarkai, nors ir garsiai skelbiant, kad ji atitinka Konstituciją ir tarptautinę teisę.

Demokratijos garantija

Pirmiausia - apie 1992 metų Konstitucijos privalumus, kuriuos reikia saugoti ir galima kartoti bet kuriuose įstatymuose. Nesu filologas, bet Konstitucijos kalbos stilius, palyginti su vėlesniais teisės aktais, yra neblogas - sakiniai paprasti, prasideda veiksniu ir, svarbiausia, suprantami be vertėjų ar specialių aiškintojų. Be abejo, didžiausia Konstitucijos vertybė yra ta, kad ji patvirtino faktą, jog Lietuvos Respublika yra demokratinė valstybė su visomis tokios valstybės savybėmis - žmogaus teise į laisvus rinkimus, valdžių atskyrimo ir jų pusiausvyros principais, nepriklausomais teismais. Taip pat su ypatingos reikšmės demokratijos garantija, kuri įtvirtinta Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje ir kurią ne gėda kartoti kiekviena proga ar kuria galima didžiuotis prieš kitų valstybių piliečius: „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.“

Paprastai paaiškinus, aptariama konstitucinė nuostata yra vaistai visiems Lietuvos ir jos žmonių neprieteliams tiek šalia Lietuvos, tiek viduje - net tais atvejais, kai sava valdžia elgiasi ne pagal Konstituciją. Ši nuostata yra tokia universali, kad jos pagrindu žmogus turi teisę turėti ir nešioti ir ginklą, nes gali prireikti ginti valstybę. Koks gi gali būti priešinimasis be ginklo? Arba tada, kai pilietis pagal šią taisyklę gali priešintis valdžiai, pavyzdžiui, jei Seimas priima įstatymą, pažeidžiantį žmogaus teises (o tai aiškiai išreikštas atvejis dėl kėsinimosi į konstitucinę santvarką). Toks pasipriešinimas paprastai galimas pasinaudojant įstatymų nustatyta tvarka ir metodais. Bet atsakingais momentais, jei numatyti būdai nepadeda ar valdžia atkakliai tęsia neteisėtus veiksmus, Tauta ar pilietis pasirenka, kaip jiems sutramdyti valdžią. Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalis yra ir puiki prevencinė priemonė prieš tvirtos rankos valstybės valdymo mėgėjus, svajojančius apriboti ar uzurpuoti Tautos ir piliečių valdžią.

Dabartinės Konstitucijos tekstas iš esmės atitinka demokratinių valstybių standartus, tarp jų ir tuos, kurie susiję su žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Sakyčiau, Lietuvos žmonėms, iškovojusiems laisvę, net nereikėjo kokių nors ypatingų pastangų išmokti gyventi ir dirbti laisvoje šalyje. Žinoma, emigracija nėra geras reiškinys, bet net jis patvirtina faktą, kad dauguma Lietuvos žmonių sugeba gyventi kitur ir yra vertinami beveik visose srityse, kuriose atsiduria. Net verslas negali pasigirti savo laimėjimais svetur taip, kaip paprasti Lietuvos žmonės. Tai primena, kad galima didžiuotis Lietuvos žmonėmis. Daugeliui yra žinoma, jog atkūrus nepriklausomybę įstatymų leidėjai ir kitų valdžių atstovai dar anksčiau buvo paruošti ir dirbo socializmo, t. y. atsilikimo ir lenininio terorizmo (rusų autoriaus I. Buničiaus žodžiais) pasekėjų sąlygomis, net turėjo įvairių tų laikų regalijų. Tačiau bendromis paprastų žmonių ir valdžios atstovų pastangomis pasiekta didžiulės pažangos - įgyta naujų žinių, patyrimo. Būtina pripažinti, kad tarptautinė bendruomenė taip pat daug padėjo ir padeda Lietuvai.

Redakciniai netikslumai

Žinoma, Konstitucijos tekste yra kai kurių redakcinių netikslumų. Pavyzdžiui, Konstitucijos 142 straipsnis numato karo padėties įvedimą. Tik gyvulėlį galima kur nors įvesti (nuvesti), bet ne padėtį, net jeigu ji karinė ar nepaprasta. Tokias padėtis reikia paskelbti, o ne įvesti. Ir Lietuvos Respublikos Prezidentas skelbia nepaprastąją padėtį, kaip numatyta toje pačioje Konstitucijoje (84 straipsnis). Esama ir pasikartojimų, kurie daugiausia susiję su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, kai norima aptarti jų apribojimus. Juos galima surašyti viename straipsnyje.

Drįstu tvirtinti, kad terminui “įgaliojimas” yra suteikta teisei neįprasta reikšmė. Iki Konstitucijai įsigaliojant, įgaliojimas tuomečio Civilinio kodekso 67 straipsnyje buvo apibrėžtas kaip rašytinis įgalinimas, vieno asmens duodamas kitam asmeniui atstovauti. Toks supratimas buvo ir kitur teisėje, išskyrus, regis, netinkamą “įgaliojimo” paminėjimą vienoje sovietinių konstitucijų.

Dabartinėje Konstitucijoje rašoma, kad Prezidento įgaliojimai nutrūksta (88, 89 straipsniai) arba kad vienas ar kitas pareigūnas turi įgaliojimus. Beje, žodis „Prezidentas” visada rašomas didžiąja raide, nes taip parašyta Konstitucijoje. Pagal prasmę ir esmę įgaliojimas kaip dokumentas ir įgaliojimas kaip teisės ir pareigos yra gana skirtingi dalykai. Juk negalima rašyti įgaliojimo ir jame nurodyti įgaliojimus. Kad žodžiai tekste yra svarbūs, patvirtina Konstitucijos 44 straipsnis. Jame parašyta, jog masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis numato, kad viešosios informacijos cenzūra yra draudžiama. Manau, kad masinė ir viešoji informacija - ne tas pats, ir toks Seimo padarytas netikslumas sudaro galimybę informaciją, kuri nėra vieša, cenzūruoti be apribojimų, jei vadovaujamasi įstatymu.

J. Ivoška yra teisus teigdamas, kad Konstitucijoje daug blanketinių (nukreipiančių į kitus įstatymus) normų. Jei neklystu, nuorodų į įstatymus ar pagal įstatymą yra apie 60. JAV Konstitucijoje su jos visais pakeitimais, regis, nėra nė 10 tokių nuorodų. Ši silpnybė nuorodoms mažina tiesioginį Konstitucijos taikymą, kelia nemažai nepageidaujamų pasekmių, tarp kurių - Seimo pamėgtos įstatymų nuorodos į kitus teisės aktus.

Abejotina KT padėtis

Bene didžiausias konstitucinis, o kartu ir teisinis nesusipratimas yra susijęs su Konstituciniu Teismu (KT). Nors jis pavadintas “teismu”, su teismais turi mažai ką bendra. Koks gi čia teismas, jei į jį negali kreiptis žmonės, o tik politinio elito atstovai? Kad ir ką KT simpatikai kalbėtų apie žmonių teisių gynimą tokiame teisme ar apie kokius nors kitus jo privalumus, padėtis yra kitokia. Ji gerokai rimtesnė negu funkcijų paskirstymas tarp valstybės įstaigų.

Konstitucija, suteikdama teisę kreiptis į KT tik politiniam elitui, sąmoningai atskyrė valdžią (Seimą, Seimo narių grupę. Prezidentą, Vyriausybę, teismus) nuo paprastų piliečių. Tai dar būtų pusė bėdos, jei ne prievolė kiekvienam laikytis įstatymų ir juos vykdyti. Žmogus paliktas be jokios gynybos ar oficialaus patarėjo dėl konstitucinių reikalų tuo metu, kai jam reikia vykdyti įstatymus. O valdžia, pati turėdama specializuotas teisines įstaigas (Teisingumo ministeriją, kitas ministerijas su juridiniais skyriais, prokuratūras, mokslinio tyrimo įstaigas, aukštąsias mokyklas, patarėjus ir pan.) dar turi pasitikslinti savo konstitucines žinias KT. Tai esminės nelygybės faktas. Nelygybė pasireiškia ir tuo, kad KT prieštaraujančiu Konstitucijai paskelbtas teisės aktas negali būti taikomas nuo KT nutarimo paskelbimo dienos (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis). Taigi viena asmenų grupė pasinaudoja Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo galimybėmis, o kiti po KT sprendimo paskelbimo tokios galimybės neturi. Ir svarbiausia, kad jokių neigiamų pasekmių dėl tokios neteisybės niekam nenumatyta.

Ir pati KT veiklos praktika yra paremta rašytiniais procesais (be žmonių, be viešumo ir t. t.), bylų nagrinėjimu tik teisės aspektu ir kitomis galiomis, kurių net Konstitucijoje negalima rasti. Manau, kad jokio reiškinio sampratą netelpa ir KT sugebėjimas per metus išnagrinėti apie 20 bylų. Buvo skelbta, jog KT teisėjo darbo krūvis skaičiuojamas pagal bylų paruošimą teismo posėdžiams, ir kiekvienam KT teisėjui tenka maždaug po dvi bylas per metus. Taip pat rašyta, kad darbas KT padeda pakelti kvalifikaciją net iki docento.

Tokios ir panašios detalės bei minėta bylų nagrinėjimo sparta liudija abejotiną KT padėtį. Čia galima kalbėtis apie galimą bylų nagrinėjimo vilkinimą. Teismai stabdo nagrinėjamas bylas, jei dėl jų kreipiamasi į KT. Regis, KT pavyzdys daro įtaką ir kitų teismų statistikai. Atsisakymai priimti ieškinius lyg ir registruojami kaip bylos, bent jau civilinės, nors pagal ilgametes teismų darbo tradicijas taip bylų skaičiaus niekas anksčiau nedidindavo.

Palyginkime. JAV Aukščiausiasis Teismas, kurį taip pat sudaro 9 teisėjai, per vieną sesiją (yra dvi per metus) išnagrinėja apie 75 bylas. Išeitų - apie 150 per metus. Be kita ko, visi JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjai ateina į teismo posėdžius perskaitę bylas, kurias juose nagrinėja.

Kitas palyginimas: 2014 metais KT (9 teisėjai) išlaikyti buvo skirta 6 218 000 litų, o Aukščiausiajam Teismui - 12 686 300 litų, nors pastarajame dirba 35 teisėjai. Kai kas žmones, kurie mano, kad KT nereikalingas, bando sieti su nedraugiškų valstybių interesais. Jeigu jau taip, ar tos sąsajos nebūta tais tolimais 1991-1992 metais, kai KT buvo sugalvotas. Tiesiog gaila, kad tuo metu, kai buvo rašoma Konstitucija, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai įstatymuose dar nebuvo žinomi. Kitaip tokio KT su tokia veikla nebūtų atsiradę. Be kita ko, kai kurie pačio KT vadinamieji inter alia nutarimai ir užuominos apie Konstitucijos, kurią jis lyg ir privalo saugoti, keitimą irgi byloja ne KT naudai.

Keli aspektai dėl teismų

Naujos Konstitucijos būtinumą sąlygoja valstybės valdymo praktikos ydos. Jos gali būti panaikintos tik peržvelgus esamas konstitucines nuostatas. Konstitucijos 30 straipsnis skelbia, kad žmogus, jei jo konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą. Bet Aukščiausiasis Teismas yra įstatymais apribotas nagrinėti bylas, nes pagal teisę ir faktą bylų nenagrinėja, o pasirinktinai priima nagrinėti kasacinius skundus, kas Konstitucijoje nenumatyta. Svarbiausia, kad jau galiojant Konstitucijai tokios tvarkos nebuvo. Matyt, reikėtų pasinaudoti JAV patirtimi ir parašyti Konstitucijoje: „Ir Aukščiausiasis Teismas nagrinėja bylas ir pagal teisę, ir pagal faktą“.

Pribrendo konstitucinio draudimo būtinybė - teismuose negalimos jokios procedūros, panašios į nežodines, rašytines ar dokumentines, kai bylos nagrinėjamos ne viešai. Tik esant aiškiam konstituciniam draudimui steigti tokius teismus, kokie yra dabar yra administraciniai teismai, galima išvengti žmonių nelygybės ir įvairių neaiškumų. Juk bylų, išnagrinėtų administraciniuose teismuose, negalima skųsti kasacine tvarka Aukščiausiajam Teismui, o taip neturėtų būti. Sunku suprasti, kodėl Seimas Civilinio proceso kodekso (CPK) 3 straipsnyje yra įrašęs bendrojo teismo teisę kreiptis į administracinį teismą dėl kokių nors teisės aktų atitikimo ar neatitikimo ir bylas stabdyti. Iki šios taisyklės daug metų vyravo požiūris, jog su civiline teise ir įprastais teismais nesirungiama. Karo lauko teismas ir bet kuris kitas specializuotas teismas su bendraisiais teismais paprastai nekonkuruoja ir viršesnis už juos nebūna.

Kai kurios įstatymų nuostatos dėl teismų stebina ir kitu aspektu. Paprastas žmogus pagal įstatymą atsako ir tada, jei nežino įstatymo. Tuo metu Seimas, norėdamas įteisinti ar pateisinti teismų nežinojimą, nustatė specialias ne teismines procedūras, lengvinančias teismingumo reikalus (CPK 36 straipsnis). Taip būna, kai Aukščiausiojo Teismo ir Vyriausiojo administracinio teismo teisėjai susirenka ne į teismo posėdį nuspręsti, kokios rūšies teismas turi bylą nagrinėti - administracinis ar įprastas. Žmonės, deja, negali iki kokios nors savo veiklos pradžios susiburti į kokią nors ikiteisminę teisėjų grupę, kad galėtų pradėti teisingai dirbti. Tokie ir panašūs įstatymų leidybos neatitikimai reikalauja naujo konstitucinio požiūrio. Ir tai galėtų padėti, kad žmogaus teisės ir laisvės būtų geriau apgintos pagal visus nusistovėjusius teismų veiklos principus.

Žmogus - ne daiktas

Dabartinė diskusija Seime ir už jo ribų dėl darbo santykių liberalizavimo yra susijusi su daug rimtesne problema. Ji tokia - darbuotojų teisių gynimo pradžia ir pabaiga glūdi žmogaus intelektinių gebėjimų apsaugos sampratoje. Turiu galvoje, kad šie gebėjimai teisiškai turėtų būti nuosavybės dalykas ir saugomi taip pat (Konstitucijos 23 straipsnis), kaip ir daiktinė teisė. Konstitucinio neliečiamumo lygiu tai yra tiesiog kaip intelektinė nuosavybė.

Dalykas yra tas, kad šiuolaikinės demokratijos paskirtis, be visų tradicinių bruožų, yra ir socialinė. Tai pasireiškia visapusišku žmogaus orumo gynimu, atitinkamo pragyvenimo lygio užtikrinimu. Žinoma ir tai, kad verslo pelnas glūdi ne daiktuose, kuriuos verslas turi daiktinės nuosavybės teise su visais neliečiamumo atributais, bet nesumokėtame (ir dažnai neteisingai) darbuotojo atlyginime. Verslininkai gali pasigirti, jog suteikia žmonėms darbo vietų ir pragyvenimo šaltinį. Tačiau Lietuvos visuomenei žinoma ir tai, kad verslas perka žaliavas, paslaugas ir kita tarptautinės rinkos kainomis, o žmonėms moka minimumą arba „n“ kartų mažesnius atlyginimus. Ir be specialių žinių aišku, jog verslui viršpelnis „n“ kartų garantuotas. Atrodytų, kad bet koks verslo pajamų reguliavimas teisės priemonėmis (juo labiau Konstitucijos normomis) primintų nepavykusį socializmo bandymą. Tačiau žmogaus intelektinių gebėjimų prilyginimas intelektinei nuosavybei galėtų būti naujų darbo santykių pradžia. Absoliučios rinkos gerbėjams galiu priminti, jog buvo laikai, kai Senovės Romoje vergus vadino „instrumentum vocale“ (kalbantis daiktas), o jautį - „instrumentum mutale“ (mūkiantis daiktas). Dabar žmogus ne daiktas ir jau ne darbo jėga, todėl tikėtina, jog jo intelektinė nuosavybė gali būti ginama remiantis neliečiamumo principu, kuris galėtų ir turėtų būti konstitucinis.

Rinkimų sistema

Dabartinė Konstitucija tiesiog reikalauja permainų reglamentuojant rinkimų teisę - tiek dėl pačių rinkėjų, tiek dėl renkamųjų ir išrinktųjų. Nežinau, kada ir kieno iniciatyva rinkimai kartais vertinami kaip spektaklis. Tačiau demokratinės valdžios esmės požiūriu rinkėjo teisė balsuoti ir biuletenio įmetimas į balsadėžę taikos metu yra toks pat svarbus įvykis, kaip ir šalies gynimas nuo priešo su ginklu rankose. Dar daugiau - jeigu renkamą valdžią laikome gėriu, kaip ir įstatymus, tai atsiranda rinkėjo pareiga rinkti tinkamus valdžios žmones pagal gėrio kriterijų, ir tai neturi konkuruoti su blogiu (papirkinėjimas, netinkami kandidatai ir pan.).

Rinkimų sistema turėtų būti patikimesnė ir dėl to, kad kandidatai į valdžią galėtų būti sėslesni ir „neskraidytų“ po Lietuvą per rinkimus. Todėl turėtų būti numatytas sėslumo cenzas kandidatams. Ir mandatų atsisakymas turi būti sumažintas iki minimumo, kaip ir Seimo narių pritraukimas į savivaldos rinkimus. Rinkimų teisė be pareigų negalima, nes ji nustato atstovaujamos ir kitų valdžių pagrindus.

Valstybės valdymo klausimai

Pagal dabartinę Konstituciją ne visai yra aiški konstitucinė tvarka, susijusi ir su aukščiausiomis valstybės valdymo institucijomis. Bene labiausiai tai išryškėja, kai palygini Prezidento ir Vyriausybės įgalinimus. Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas, bet pagal savo galias. Atrodo, kad Vyriausybė ir Prezidentas turi vykdyti valdžią pagal nežinia kokį lygybės parametrą.

Bet Vyriausybės pareigos rodo (Konstitucijos 94 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kad Vyriausybė vykdo Prezidento dekretus. Tai jau ne lygybės, o Prezidento viršenybės požymis. Toliau, pagal Konstitucijos 84 straipsnio 1 punktą , Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Pagal kokius kriterijus tas vykdymas „kartu“ gali būti atskirtas, aiškumo nėra. Galvoju, kad užsienio politika turėtų būti siejama su šalies vidaus problemomis. Laimei ar nelaimei, Prezidentas pagal Konstitucijos 77 straipsnį yra valstybės vadovas ir ne bet koks, o visų Lietuvos rinkėjų išrinktas; pagal 140 straipsnį vadovauja Valstybės gynimo tarybai ir yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Žinoma, šalies gynyba negali būti atskira nuo amato, švietimo ir mokslo, pramonės, žemės ūkio ir t. t. Šie įgalinimai ir pareiga skirti aukščiausius valstybės pareigūnus bei kontroliuoti, kaip jie dirba po paskyrimo, sudaro sąlygas Prezidentui labai aktyviai vykdyti įstatymus įvairiose srityse ir to reikalauti iš kitų pareigūnų. Manau, jog Lietuvos Prezidento įgalinimai mažai kuo skiriasi nuo vadinamųjų stiprių prezidentinių valstybių (JAV, Prancūzijos). Tik vienas konstitucinis klausimas - atsakomybės, jei ją reikėtų taikyti esant tokių gana prieštaringų Prezidento ir Vyriausybės įgalinimų sandūrai. Konstitucijoje neturėtų būti neaiškumų ir šioje srityje.

Yra ir daugiau klausimų, vertų konstitucinio reguliavimo svarstymo. Pavyzdžiui, jokia teise ir rinkos dėsningumu nepaaiškinama disproporcija tarp vidutinio valstybės tarnautojo ir aukštų valstybės pareigūnų (išskyrus Prezidentą ir Aukščiausiojo Teismo teisėjus) atlyginimų. Skirtumas turėtų būti ne didesnis nei 2-3 kartai. Valstybės tarnyboje turėtų būti naikinama praktika atlyginimų pagal koeficientus didinimo ar nustatymo nuo mažiausiai uždirbančiųjų ir automatiško kėlimo kitiems.

Būtina diskutuoti

Bet kuriuo atveju, pasiūlymas dėl naujos Konstitucijos tikrai nėra nuodėmė, jis vertas rimtų tyrimų, diskusijų. Tai nereiškia, kad jau rytoj turėtų rastis nauja Konstitucija. Tiems, kurie ieško kitų valstybių užmojų, kai siūloma priimti naujus įstatymus, tarp jų ir Konstituciją, derėtų paanalizuoti ir įvertinti, ar rašinyje paminėti trūkumai nėra susiję su posakiu "juo blogiau, tuo geriau“.

Kiekviena idėja, jei ji nesusipykusi su gėriu, turi teisę gyvuoti. Todėl nereikia įtarinėti, o padėti, jei esama noro.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"