TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Demografiniai pjūviai Lietuvai gelbėti

2010 06 14 0:00
Įvertinti atlikto darbo demografai pasikvietė ir istorikę D.Leinartę (dešinėje), greta tyrimo dalyvės J.Reingardė ir A.Maslauskaitė.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

"Kokio gimstamumo reikėtų, kad Lietuvoje 2050 metais būtų 4 mln. gyventojų? - prisiminė užsakytą prognozę Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro vadovė prof. Vlada Stankūnienė ir nusišypsojo: - Šeimoje turėtų augti šeši septyni vaikai."

Visai kitokias tendencijas rodo trejus metus įgyvendinto tarptautinio lyginamojo "Kartų ir lyčių tyrimo" projekto, Lietuvoje vadinamo "Tėvai ir vaikai, vyrai ir moterys šeimoje ir visuomenėje" (TEVAMO), duomenys. Demografinių tyrimų centro ir kelių Lietuvos universitetų mokslininkų darbo rezultatai jau publikuoti šešiose knygose lietuvių, anglų, prancūzų kalbomis. Svarbiausias iš leidinių - neseniai pasirodžiusi monografija "Lietuvos šeima: tarp tradicijos ir naujos realybės".

Kiek norime ir turime

TEVAMO - unikalus tyrimas. Kaip pabrėžė prof. V.Stankūnienė, didesnio projekto socialinių mokslų srityje Lietuvoje nėra buvę. Tyrimas tęstinis, kartojamas kas trejus metus apklausiant ir tuos pačius žmones, ir papildant naujais respondentais. Per pirmąją bangą Lietuvoje apklausta net 10 tūkst. respondentų. Tyrimo centre - šeima ir viskas, kas sukasi aplink ją. Informacija pateikta įvairiais pjūviais: tėvų namai, kokie buvo santykiai tarp tėvų, kada paliko jų namus, kaip keitėsi biografija, kada pradėjo kurti šeimą, gimdė vaikus, kokie santykiai tarp tėvų ir vaikų, net tarp giminaičių, kaip šis socialinis tinklas padeda gyventi ir išgyventi, kokios pajamos, būstas. Klausta ir apie ketinimus dėl darbo, šeimos santykių, skyrybų, vaikų gimdymo dabar, per ateinančius trejus metus ir vėliau. Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos inicijuotas projektas dabar apima daugiau kaip 20 valstybių. Visų bendros problemos: labai mažas, kartų kaitos negarantuojantis gimstamumas, sparčiai kintanti šeima, dėl menko gimstamumo greitai senėjanti visuomenė. Įveikti problemas mėginama bendromis pastangomis - įtraukiant ir akademinę bendruomenę, ir valdžios institucijas, galinčias paremti rengiant labai modernią metodiką.

Pasak prof. V.Stankūnienės, projekto tikslas - ne tik išsami informacija, padedanti geriau suvokti, kas vyksta. Svarbiausia yra jos pritaikomumas, kad padėtis iš tikrųjų keistųsi. Pavyzdžiui, dabar Lietuvoje gimstamumas toks mažas, kad negarantuoja kartų kaitos. Nors pastarieji statistiniai duomenys rodo gimstamumo didėjimą, džiaugtis dar nėra ko, nes kiti dalykai, tarkime, atidėtas vaikų gimdymas, lemia tokius rodiklius. Sumažėjo ir norimų turėti atžalų skaičius.

"Visada norime daugiau negu turime, - kalbėjo demografė. - Vadinasi, jei norime mažiau nei dviejų, kiek turėsime? Ypač mažą gimstamumą."

Optimistiškai nuteikia vadinamoji avangardinė visuomenės dalis. Pasirodo, ji ketina turėti daugiau negu du vaikus. Visą laiką fiksuota, kad menkesnio išsilavinimo šeimos nori auginti daugiau atžalų. Dabar aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, ypač jauni 30-40 metų vyrai, planuoja turėti vidutiniškai 2,2-2,3 vaiko. Anot mokslininkės, akivaizdu, jog esant dabartinei padėčiai jie mato perspektyvą, gali rasti gerą darbą ir garantuoti šeimai gerovę. Be to, teritorinis pjūvis rodo, kad ne kaimuose ar mažesniuose miestuose, o būtent Vilniuje poros ketina auginti daugiau kaip du vaikus.

"Tai žinia politikams, - atkreipė dėmesį prof. V.Stankūnienė. - Kokios aplinkybės lemia norimą skaičių vaikų? Pirmiausia, žinoma, svarbios ekonominės sąlygos, būstas, užimtumas, bet tarp aplinkybių, lemiančių ketinimus turėti vaikų, du trečdaliai apklaustųjų dabar įvardija mažųjų priežiūros paslaugas. Jos eina lygia greta su finansine padėtimi, būsto sąlygomis ir užimtumu. Du trečdaliai 20-29 metų moterų ir maždaug pusė vyrų mano, kad kūdikio gimimas labai pablogintų galimybes įsidarbinti. Vadinasi, reikia tokių priemonių, kurios sudarytų sąlygas derinti darbą ir šeimą."

Kartu, bet nesusituokę

Demografinių tyrimų centro mokslininkės dr. Aušros Maslauskaitės nagrinėjama šeimos formavimo pokyčių tema taip pat turi reikšmingą pritaikomąją vertę, nes susijusi tiek su demografiniais padariniais, tiek su iššūkiais teisinei visuomenės sistemai, tiek su visuomenės kultūriniu pagrindu. Gauta informacija svarbi ir mąstant apie šeimos politiką.

"Jau įsitvirtino šeimos formavimas ne per tiesioginį santuokos kūrimą, o per kohabitaciją, kai žmonės tam tikrą laiką gyvena kartu nesusituokę, - aiškino demografė. - Tyrimo duomenys pirmą kartą leido retrospektyviai pažvelgti, kaip keitėsi partnerysčių formavimo strategija nuo XX amžiaus antrosios pusės. Šiuo metu 80 proc. visų kasmet sudaromų pirmų partnerysčių yra po kohabitacijos ir 20 proc. pradedamos santuoka. Apie 2000-uosius buvo maždaug per pusę. Šeimos formavimo kaita prasidėjo dar iki 1990 metų ir tas modelis skirtingose kartose kito. Senelių kartoje dalis žmonių, kurie pradėjo kurti šeimą nuo kohabitacijos, - maža ir nereikšminga. Tėvų, gimusių ir šeimas kūrusių sovietmečiu, kartoje matyti tam tikras augimas. Jauniausioje kartoje jau akivaizdūs šeimos formavimo modelio pokyčiai."

Gauti duomenys leidžia, pavyzdžiui, apskaičiuoti visų partnerysčių trukmę, kol nuo kohabitacijos pereinama prie santuokos. Šis procesas vis ilgėja ir jauniausiose kartose matyti, kad užtrunka gerokai ilgiau nei vyresnėse kartose. Nors šeimos sudarymo modelis keičiasi, santuoka, kaip pabrėžė demografė, vis dėlto išlaiko savo prioritetinę vietą. Net 80 proc. tiek moterų, tiek vyrų, kurie šiuo metu gyvena nesusituokę, žada tuoktis per artimiausius trejus metus. Kitokia padėtis, kai kalbama apie sugyventinius, kurie pasirinko šį sugyvenimo būdą po skyrybų arba partnerio mirties. Moterys neketina antrą kartą tuoktis, nes santuoka asocijuojasi su negatyvia patirtimi.

"Turime susitaikyti su tuo, kad sugyvenimas įsitvirtino, tačiau iš tikrųjų jis nekonkuruoja su santuoka, nes šiuo raidos etapu nesame pažengę tiek, kiek, pavyzdžiui, Skandinavijos valstybės, - kalbėjo A.Maslauskaitė. - Ir vargu ar pažengsime, nes tų kelių yra įvairių. Užtenka pažvelgti į Šiaurės Ameriką arba Jungtinę Karalystę - ten nėra skandinaviškojo modelio."

Tyrimas Lietuvoje atskleidė, kad negalima išskirti nė vieno socialinio sluoksnio, kuriame sugyvenimas būtų labiau paplitęs. Demografės manymu, dažniau kohabitacijos pagrindu kurti šeimas linkę žmonės, patyrę konfliktiškus tėvų santykius. Vaikų kartos sprendimus modeliuoja tėvų šeiminio gyvenimo kokybė.

Vyrai nori, moterys - ne

"Kohabitacija pažįstama visoms Europos visuomenėms jau prieš šimtą ir daugiau metų, tačiau jos priežastys skyrėsi, - sakė Vilniaus universiteto profesorė istorikė Dalia Leinartė, daugelį metų tyrinėjusi kohabitaciją tradicinėje lietuvių šeimoje XIX amžiaus Lietuvoje. - Pavyzdžiui, XIX amžiaus Vokietijos žemėse kohabitaciją dažnai lėmė reikalavimas tuokiantis turėti tam tikrą dalį turto. Lietuvoje ją skatino civilinės santuokos nebuvimas ir griežti Katalikų bažnyčios kanonai. Kartu su šveicarais ir italais esame paskutiniai Europoje, įsivedę civilinę metrikaciją. Lietuvoje ji įteisinta 1940 metais."

Objektyvių priežasčių, kodėl žmonės dabar kohabituoja, D.Leinartės manymu, negalima apčiuopti, tačiau ir neigiama tėvų šeiminio gyvenimo patirtis vargu ar turi įtakos tolesniam vaikų pasirinkimui. Anot sociologų, 53,5 proc. santuokinius ryšius turėjusių Lietuvos moterų išgyveno vyro ar partnerio fizinį ir seksualinį smurtą arba joms buvo grasinta. 2008 metais Mykolo Romerio universiteto studentų atlikto tyrimo duomenimis, 70 proc. respondenčių pačios patyrė smurtą ar pažinojo tokių moterų. Jei šeimų, kuriose buvo smurtaujama, procentas toks didelis, išeitų, kad daugelis turėtų būti linkę į kohabitaciją, tačiau taip nėra.

Istorikei įdomiausias A.Maslauskaitės fiksuotas demografinis reiškinys, kai 54 proc. išsiskyrusių ir kohabituojančių vyrų tvirtina, kad norėtų vėl susituokti, o tokių moterų yra tik 20 procentų. Pasak mokslininkės, šie skaičiai rodo, jog dabar Lietuvoje kur kas komfortabiliau šeimoje jaučiasi vyrai negu moterys. Ir tas skirtumas toks didelis, kad moterys apskritai atsisako santuokos kaip įteisintos šeimos gyvenimo formos.

"Iš esmės natūralus Lietuvos moterų siekis ištekėti yra pažeistas ir sunkiai įgyvendinamas dėl lyčių nelygybės šeimoje. Tai būtų viena esminių kohabitacijos priežasčių dabartinėje Lietuvoje, - dėstė prof. D.Leinartė. - Juo labiau kad iš tyrimų duomenų akivaizdžiai matyti klasikiniu požiūriu moralinė lietuviškų kohabitacijų prigimtis, t. y. kohabitacija Lietuvoje žinoma kaip pirmoji partnerystė arba šeimos atkūrimo būdas, bet ji netaikoma serijinei monogamijai."

Tyrimo duomenys istorikei įdomūs dar vienu požiūriu - kodėl išsiskyrusios ir tuoktis neketinančios moterys vis dėlto kohabituoja. D.Leinartės nuomone, nors dažnai teigiama priešingai, šeima Lietuvoje nenyksta. Išsiskyrusių ir kohabituojančių moterų elgesys rodo, kad jos, nors ir turi neigiamos šeiminių santykių patirties, kaip esminį savo laimės ir gyvenimo prasmės garantą vis tiek mato šeimą ir ilgisi jos. Tačiau akivaizdu, jog moterys ieško ne įstatymu pripažintos struktūros, o kokybiškų tarpasmeninių santykių.

"Juos vėlgi gali garantuoti ne vadinamoji stabili ir įteisinta santuoka, bet lygiateisė partnerystė. Kadangi dabar, apibendrintai tariant, tokios partnerystės neturime, kohabitacija, kaip ir prieš šimtą ar du šimtus metų, tampa gelbėjimosi ratu, - pasakojo istorikė. - Visa laimė, kad mūsų visuomenė ją toleruoja, priešingu atveju moterys ir vyrai būtų priversti ieškotis dar kitų ir visai negarbingų tarpasmeninio gyvenimo formų. Mokame grakščiai kohabituoti, nes turime šimtametes tradicijas. Iš tikrųjų net XIX amžiuje niekada nebuvo konfliktų tarp lietuvių bendruomenės ir tų žmonių, kurie kohabitavo. Mums sunkiai sekasi derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, nes neturime tradicijos. Tik dabar tai mėginame daryti."

Darbas ar gyvenimas?

Šeimos ir darbo konflikto temą nuo 2006 metų nagrinėja Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė Jolanta Reingardė. Pasak sociologės, Europoje kone daugiausia dėmesio šeimos ir darbo problematikai skiria lyčių studijų teoretikai ir praktikai. Lytis labai svarbi, nes dėl tradicinių vaidmenų kyla įvairių konfliktų.

Maždaug nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio šeimos ir darbo derinimo problema analizuojama kaip darbo ir asmeninio gyvenimo derinimas.

"Šeimos sąvoka sociologinėje literatūroje keičiama gyvenimo sąvoka, nes yra gausybė vienišų žmonių, į kuriuos taip pat svarbu atsižvelgti. Jie, net jei neturi partnerio ar vaikų, gyvena savo gyvenimą, - kalbėjo mokslininkė. - Kitas dalykas, asmeninis gyvenimas reiškia, kad žmogus turi ne tik šeimą ir darbą. Jam būtina turėti ir savo laisvalaikį, tenkinti savo poreikius."

Nagrinėdama šeimos ir darbo derinimo problemą, sociologė atkreipė dėmesį kaip tik į tas socialinės politikos kryptis ir priemones, kurios galėtų padėti arba apsunkina gyvenimą, tarkime, vaikų ir kitų priklausomų šeimos narių priežiūros paslaugos, galimybė nutraukti darbą dėl šeimos priežasčių, lankstus darbo organizavimas.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kaip šeimos, darbo, asmeninio gyvenimo derinimas susijęs su žmonių patiriama įtampa. Pavyzdžiui, didžiausia įtampa slegia tuos, kurie turi nepilnamečių vaikų. Itin aktualios jų priežiūros paslaugos, ypač kaimo vietovėse, taip pat žmonėms, auginantiems specialių poreikių turinčius vaikus. Mūsų paslaugų sektoriui trūksta lankstumo ir ši tema labai svarbi Europos kontekste. Tyrimas parodė, kad vaiko priežiūros atostogų daugiausia išeina moterys. Ir būtent ant jų pečių, kaip patvirtina Statistikos departamento duomenys, krinta vaikų auginimo našta. "Įstatymai neriboja, tėvai abu gali išeiti tėvystės atostogų, tačiau nulemia socialinė norma. Toks labai nepaslankus modelis yra dar vienas šeimos ir darbo konflikto, kurio svoris slegia moters pečius, rodiklis", - pabrėžė J.Reingardė.

Mažiau nei trečdalis dirbančių respondentų teigė, jog darbdaviai atsižvelgia į jų šeimines problemas. Dviem trečdaliais atvejų darbdaviams nerūpi arba jie nemano, kad turėtų paisyti tokių problemų. Tyrimas pateikė įdomių rezultatų ir dėl darbo lankstumo, kuris neretai vertinamas kaip šeimos konfliktą lengvinanti priemonė. Pasirodo, vyrai kur kas dažniau negu moterys dirba pagal nereguliarų darbo grafiką ir ne vienoje vietoje. Pasak sociologės, jei darbas yra nenuoseklus, nesistemingas, nepritaikytas prie žmonių poreikių, o tenkina tik darbdavių interesus, jo lankstumas darbuotojams turi neigiamą poveikį. Galiausiai, kaip matyti iš regresinės analizės, vyrams didžiausią konfliktą prognozuojantys veiksniai yra nepilnamečių vaikų auginimas, nereguliarus darbo laikas ir ilgos darbo valandos. Kuo darbo valandų per savaitę daugėja, tuo konfliktas stiprėja. Moterims jį dažniausiai lemia nepilnamečių vaikų skaičius šeimoje ir vaidmenų pasidalijimas.

Ilgai ir sveikai

Vis dėlto, statistikos duomenimis, šeimos žmonės gyvena gerokai ilgiau nei išsiskyrę, našliai ar niekada nesituokę. Lietuvoje šie skirtumai itin ryškūs. Kitų kraštų patirtis taip pat patvirtina, kad tiek oficialiai vedę, tiek kohabituojantys žmonės turi kur kas didesnį ilgaamžiškumo pranašumą palyginti su kitais.

Vokietijoje, Maxo Plancko demografinių tyrimų institute, dirbančiam Domantui Jasilioniui TEVAMO projekto duomenys leido kompleksiškai įvertinti šiuolaikinius Lietuvos gyventojų sveikatos sociodemografinius ir socialinius veiksnius. Pasak demografo, neatsitiktinai vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė ir vidutinė tikėtina sveiko gyvenimo trukmė yra įtrauktos į Europos Sąjungos (ES) struktūrinių rodiklių sąrašą. Pagal juos vertinama ES valstybių socialinė ir ekonominė pažanga. Lietuva išsiskiria iš kitų ES narių itin nepalankiais gyventojų mirtingumo rodikliais.

"Prieštaringos bendrojo vidaus produkto ir vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės tendencijos, - pabrėžė D.Jasilionis. - Nors ir būta

nemenko ekonominio augimo, pažangos socialinėje srityje tuo metu nepavyko pasiekti. Gyventojų sveikatos ir mirtingumo rodikliai labai svarbūs ir šiuo metu Lietuvoje aktualioms diskusijoms apie pensinio amžiaus ilginimą. Vadovaujamasi senųjų ES narių patirtimi, bet Lietuvoje iki 65 metų gali tikėtis išgyventi tik šiek tiek daugiau negu 50 proc. vyrų. Daugelyje Vakarų šalių šis rodiklis yra 80 procentų. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Vakarų valstybėse siekia 75 metus, didesnė ir sveiko gyvenimo trukmė. Pavyzdžiui, Lietuvoje dvidešimtmetis vyras gali tikėtis išgyventi be ilgalaikės lėtinės ligos ar tokių funkcinių sutrikimų kaip regėjimo, judėjimo, kitos negalios dar 37 metus, t. y. iki 57-erių. Vadinasi, net dabar išėję į pensiją daugelis vyrų jau kenčia nuo ilgalaikės lėtinės ligos ar funkcinių sutrikimų. Tad jei padidinsime pensinį amžių, vargu ar išspręsime kokias nors problemas."

Jau žinoma, kad gyventojų sveikata priklauso nuo išsilavinimo, gyvenamosios vietos ar tautybės, socioekonominės namų ūkio charakteristikos. Per šį tyrimą nustatyta, jog žmonių sveikatai didelę įtaką daro ir psichosocialiniai veiksniai, ypač toks, pasak mokslininko, socialinis kapitalas kaip psichologinė ar emocinė parama. Valstybė, investuodama į socialinius tinklus ir įvairias socialines bendruomenes, kurios padėtų žmonėms išgyventi šiuolaikinėje susvetimėjimo aplinkoje, galėtų efektyviai sumažinti atskirų grupių sveikatos riziką.

Lyginamieji trijų Baltijos valstybių demografiniai duomenys parodė, kad jos visos patiria labai didelių iššūkių - mažas gimstamumas, padidėjęs vyrų mirtingumas, tačiau pastaraisiais metais, ypač nuo 2000-ųjų, ryškėja tam tikra takoskyra. Lietuva ir Latvija pradeda atsilikti nuo demografiniu požiūriu buvusios panašios Estijos. Pagal bendrojo ir natūralaus prieaugio kriterijus tiek Lietuva, tiek Latvija yra ES autsaiderės, o Estijos demografinė padėtis geresnė pirmiausia dėl sparčiau ir nuosekliau didėjančio gimstamumo ir nuo 2000-ųjų nuosekliai mažėjančio mirtingumo. Padėtį Lietuvoje ir Latvijoje dar blogina labai didelė emigracija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"