TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Direktorius niekuomet nelaukia svečių

2012 10 11 5:42
"Baravykus mėgsta kelios dešimtys vabzdžių rūšių", - rodė gamtininkas./Felikso Žemulio nuotrauka

Viešvilės rezervato direktorius zoologas Algis Butleris mano, kad žmogus tapo pernelyg protingas ir galingas. Norėdamas ilgai, gražiai ir patogiai gyventi, siekia iš motinos gamtos atimti viską iki paskutinio lašo. Toks egoizmas tikrą gamtos vaiką baugina.

Penkiasdešimtmečio gamtininko A.Butlerio miesčioniu nepavadinsi, nors į rezervatą, kai tik šis buvo įsteigtas 1991 metais, Algis atvažiavo dirbti iš Kauno. Nuo pat pirmų dienų jis įsikūrė ne netoliese esančioje Tauragėje ar Jurbarke, o nusipirko buvusio eigulio sodybą Karšuvos girioje ir į darbą rezervato direkcijoje vaikšto pėsčiomis.

Giria nuo sodybos - vos už 50 metrų, tačiau grįžęs namo ir pavalgęs, direktorius bene kiekvieną vakarą vėl traukia į gamtą, nors jos per visą dieną tarsi ir turėjo užtekti. "Vėl pas meilužę eini?" - nepiktai iš vyro pasišaipo žmona Kristina, Algio vienmintė, mėgstanti globoti įvairius gyvūnus.

"Rezervate aš lyg namie", - džiaugėsi gamtininkas A.Butleris.

Žmogaus reikia ir čia

Kadangi A.Butleris žadėjo parodyti, kaip tvarkomas rezervatas, įsispyrėme į guminius batus ir leidomės į mišką. Darbai tokiose teritorijose - man naujas ir keistokas reiškinys. Nuo senų laikų esu pratęs, jog rezervatas yra šventa vieta, kurioje šiukštu nieko nevalia liesti, kas auga - teauga, nugriuvo - tegul. A.Butleris patikino, kad tokia pažiūra pasenusi, o tam tikro gamtos reguliavimo mada atėjusi iš Vakarų.

Įkandin direktoriaus žengiau į jauną, 20-30 metų, pušynėlį ir jo viduryje atsivėrė žydinčių viržių laukymė. Žieduose ropinėjo bitės, virš šluotsmilgių pleveno drugiai, raudonavo bruknės, šitokia atvira saulėkaita tiko ir varnauogėms. Čia įsiveisę smiltyninių gvazdikų, kurie įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą.

Kai kur pievelėje pilkavo žemės lopinėliai, tad Algis perspėjo, kad per juos neklampočiau - tai puiki žvėrių pėdsakų sekykla. "Šią vietą iškniso elniai, ieškodami druskingo dirvožemio, - paaiškino A.Butleris ir pridūrė neseniai čia matęs briedį: - Tyliai atėjau, žiūriu - patinas su patele. Sustingau kaip stuobrys, o jie palengva artėjo. Kai priėjo prie pat, apsisuko ir nuėjo, bet netoli." A.Butlerio nuomone, tai rodo, kad brakonieriai rezervate nesiautėja, briedžiams čia ramu.

Senovėje tokių laukymių pati gamta susikurdavo gaisrais, o dabar padegti mišką, juo labiau rezervate, būtų nedovanotina, tad tenka iškirsti šiek tiek medžių. Žinoma, sengirių dėl laukymių kirsti nevalia, tačiau jaunuolynuose, kuriuos neseniai įveisė žmogus, miškų pievelės praverčia gyvūnams, praturtina augmeniją. Viešvilės rezervate tokių plotų - jau apie 12 hektarų. Darbuotojai lanko laukymes, išrauna išdygusius medelius, kad šie neužgožtų žemaūgės augmenijos.

Pro šimtametes pušis, paskui - pro galingus juodalksnius šlepsėjome per vis drėgnesnę pelkę. Medžiai mažėjo, skurdėjo, kol mus pradėjo supti tik neūžaugos beržiukai ir sunykusios pušaitės. Ir štai atsivėrė raisto plynė, o joje - Buveinių ežeras.

Leidosi saulė, tolumoje šmėstelėjo kažkokie paukščiai, tvyrojo  neapsakoma ramybė. Paklausiau Algio, ar ne geriau būtų, jei visokie jogai, užuot keliavę medituoti į Indiją, atvažiuotų parymoti štai tokiose vietose? A.Butleris ryžtingai papurtė galvą - jis svečių čia nelaukia, nenoriai įsileidžia net gamtos fotografus, kad netrikdytų paukščių gyvenimo. "Dirvinių sėjikų ir pats nedrįstu fotografuoti, nors žinau, kur peri keletas porų", - prisipažino direktorius.

Krūmokšnių palei ežerėlį jau per daug - trukdo retiesiems augalams, todėl žiemą rezervato gamtininkai juos praretina. "Aklai saugoti gamtą buvo daugelio metų klaida, nes kai kada vienas rūšis išstumia kitos, nelieka įvairovės", - sakė A.Butleris.

Šiomis dienomis Artosios pelkė primena pasakų karalystę.

Nenusileidžia Čepkelių raistui

Viešvilės valstybinis gamtos rezervatas mažiausias Lietuvoje iš savo "brolių" - tik truputį daugiau kaip 3 tūkst. hektarų, tačiau gamtos turtų įvairove nenusileidžia ir bene keturis kartus didesniam Čepkelių raistui. Tai tarsi mažesnė Čepkelių kopija. Ūksminga didžiulė Karšuvos giria, Gličio ir Artosios pelkės, jose telkšantys Gličio ir Buveinių ežerėliai, iš pastarojo išvinguriuojantis nuostabaus grožio Viešvilės upelis, kuris po keliolikos kilometrų įpuola į Nemuną... Visa tai tapo daugybės retų augalų ir gyvūnų prieglobsčiu.

Gamtininkai palyginti vėlai atrado šiuos turtus, mat vietos čia nuošalios, toli nuo sostinės ir Kauno, kur susitelkę dauguma gamtos tyrėjų. Net garsusis profesorius Tadas Ivanauskas, sako, nebuvo čia užklydęs. Tačiau kai pokariu gamtininkas Antanas Vaitkevičius aptiko Artosios raiste dirvinių sėjikų ir kitų labai retų paukščių, buvo nuspręsta įkurti Artosios ornitologinį draustinį. 1974 metais įsteigtas ir Viešvilės ichtiologinis draustinis, o atkūrus nepriklausomybę šios vietos paskelbtos Viešvilės valstybiniu gamtos rezervatu.

Karšuvos giria - viena didžiausių Lietuvoje.

Iš miesto - į kaimą

Vyriausiasis rezervato prižiūrėtojas A.Butleris gimė ir augo Zarasų rajone, netoli Antalieptės. Dabar šalia tos vietos, kur stovėjo Butlerių vienkiemis, yra Gražutės regioninio parko Šavašos kraštovaizdžio draustinis.

"Ten nuostabios vietos - laukinė gamta dar ir šiandien geba apsiginti nuo žmogaus aukštais Šventosios skardžiais, pelkėtais krantais", - gyrė savo tėviškę Algis.

Nors vėliau tėvai nutarė išsikelti į Kauną, matyt, gamta jau buvo užvaldžiusi vaikinuką. Baigęs vidurinę mokyklą, Algis Lietuvos zoologijos sode prižiūrėjo žvėris ir Vilniaus universiteto Gamtos fakultete neakivaizdžiai studijavo biologiją. "Iš pradžių vežiodavau žvėrims pašarus. Taip pavargdavau, kad parėjęs namo iškart krisdavau miegoti. Paskui atsirado laisva bizonų, stumbrų, jakų, avijaučių, tapyrų ir kitų stambiųjų kanopinių žvėrių prižiūrėtojo vieta", - prisiminė Algis. Vėliau teko rūpintis tigrais, jaguarais, leopardais, panteromis, baltosiomis, rudosiomis ir Himalajų meškomis. "Be abejo, reikėjo būti atsargiam. Kai kurie nelaisvėje auginami žvėrys pavojingesni už laukinius, nes yra agresyvesni. Tačiau tigrę Mašą, kurią nuo mažens augino žmonės Pietų Rusijoje ir pardavė mums, po sodą vedžiodavau su pavadėliu. Aišku, administracija tam nepritarė - juk nesi garantuotas, kad visada suvaldysi tokį plėšrūną. Neretai nuo romantikos iki nelaimės - tik vienas žingsnis", - tikino gamtininkas.

Vis dėlto jam labiau patiko laukiniai gyvūnai, o ne įkurdinti zoologijos sode. Diplominį darbą A.Butleris rašė apie Kleboniškio miško paukščius. Baigęs universitetą ir sužinojęs, kad steigiamas Viešvilės valstybinis gamtos rezervatas, pasiprašė čia. "Kolegos stebėjosi, kodėl važiuoju į kaimą. Viešvilės rezervato apylinkių žmonės irgi netikėjo, kad kaunietis ilgai čia užsibus", - juokėsi pašnekovas. Praėjo daugiau kaip 20 metų, o jis vis dar čia. Iš pradžių dirbo vyresniuoju zoologu, po kelerių metų buvo paskirtas rezervato direktoriumi.

"Visą gyvenimą svajojau būti tiesiog laisvu gamtininku", - prisipažino A.Butleris. Vietos žmonės kalba, kad jis - principingas vadovas, niekam nenuolaidžiauja. Leidimo spanguoliauti ar grybauti rezervate iš direktoriaus negausi. Kai priminiau tai Algiui, jis tik gūžtelėjo pečiais: "Nemėgstu dvejopų standartų, nes tada sunku gyventi. Kai būni griežtas sau, paprasčiau ir kitiems žvelgti į akis."

Ne kartą vaikščiojau su A.Butleriu po rezervatą ir, pastebėjęs baravyką ar voveraitę, kurių čia, suprantama, daugiau negu grybaujamose vietovėse, jau norėdavau lenktis, tačiau pagavęs jo žvilgsnį atšlydavau.

Rezervate pasivažinėjo keturračių mėgėjai.

Rezervate kaip namie

"Man pasisekė, kad dirbu čia. Ateinu iš namų, peržengiu rezervato ribą ir vėl pasijuntu tarsi namie", - tvirtino gamtininkas.

Algis prisipažino atvykęs čia pačiu tinkamiausiu metu - rudenį. "Pasiėmęs žemėlapį kasdien klajodavau po ką tik įsteigtą rezervatą. Prisimenu, kaip pirmą kartą ieškojau Viešvilės upelio aukštupio. Einu, einu, o upelio vagos nematyti, tik pelkė po kojomis linguoja ir vandens properšos tarp kupstų. Supratau, kad čia ir teka Viešvilė", - pasakojo A.Butleris.

Pavasarį jis ten vos nepaskendo. "Vėl atėjau iki liulančios vietos ir nutariau: užuot apėjęs lanku, peršoksiu kupstais. Stryktelėjau ant pirmojo ir panirau, o kojos dugno nesiekė. Laimė, spėjau įsitverti kito kupsto - išrepečkojau. Spaudė šaltis, kol grįžau namo, kojų pirštų nejaučiau, - prisiminė Algis. - Nuo tada raiste neberizikuoju".

Sykį žiemą šliuoždamas slidėmis Algis netoli kupstuotos Viešvilės ir Ištakos upelių santakos jis pamatė virš ledo kyšančius elnio ragus. Prisiartinęs po skaidriu ledu pamatė nebegyvą elnią. Ledas įlaužtas, matyt, bandė kepurnėtis, tačiau pelkė nepaleido. "Jei žvėris nuskęsta, žmogus dar lengviau pražūtų", - įsitikinęs A.Butleris. Kitas šių vietų nepatogumas - mašalai. Atsiginti jų kur kas sunkiau negu uodų. "Prieš atvykdamas žinojau, kad Artosios pelkėje daug mašalų, sunku buvo prie jų priprasti. Tačiau dabar, po 20 metų, atrodo, mažiau kandžiojasi negu anuomet", - kalbėjo gamtininkas.

Viešvilės rezervate nutinka ir mistinių dalykų. "Paklaidinti mane nelengva, tačiau pasitaiko vietų, kuriose gal magnetiniai laukai veikia ar kokios keistybės vyksta: prarandi orientaciją, apima keisti pojūčiai. Ne tik man, ir kolegoms ne kartą atsitiko, kad ilgai klaidžioję nuėjo ne ten, kur norėjo", - stebėjosi A.Butleris. Galbūt šių vietų gūduma saugo ne tik daug retų augalų, paukščių, bet ir dar neatskleistų paslapčių.

Viena jų dabar eksponuojama Tauragės krašto muziejuje. "Aptikome girioje iš smėlio kyšantį kažkokį gelžgalį. Pamaniau, tai samanės virimo aparatas. Paprašiau rezervato darbuotojų jį iškasti ir išgabenti. Tačiau paaiškėjo, kad čia būta partizanų bunkerio, o tas gelžgalis - jų krosnelė. Kaminas ir vienas šonas buvo sudarkyti, matyt, stribai įmetė granatą", - pasakojo rezervato direktorius. Pokariu čionykštės pelkės glaudė laisvės kovotojus.

Medšarkės išskrenda žiemoti rugpjūtį, tačiau ši Viešvilės rezervate užsibuvo gerokai ilgiau. 

Skanu ne tik žmonėms

Prieš keletą metų A.Butleris aptiko rezervate lygiažvynį žaltį. Jis retas Lietuvoje, šiek tiek dažniau aptinkamas Dainavos ir Rūdninkų giriose, Čepkelių raiste, o Karšuvoje seniai regėtas. Baltnugarių genių, pilkųjų meletų, karvelių uldukų, lutučių, tapusių šio rezervato simboliu, retų žvirblinių pelėdų čia nestinga, net daugėja, mat nekertami medžiai, išvartose įsikuria įvairių gyvūnų. Mažiau jūrinių erelių - jiems per maži vietos vandenys, bet viena kita pora Karšuvoje peri. "Mūsų rezervate beveik 6 tūkst. rūšių grybų, augalų, gyvūnų, be to, palyginti nedidelėje teritorijoje - net 18 Europos mastu saugomų gamtinių buveinių", - pasigyrė A.Butleris.

Didžiausia čionykštė vertybė - Viešvilės upelis. Jis išliko natūralus nuo pat ištakų Buveinių ežeriuke iki Nemuno, nesugadintas melioratorių, tik prie Viešvilės miestelio patvenktas. "Tokie upeliai kaip Viešvilė ir mano gimtinės Šavaša - Lietuvos stiprybė", - tikino A.Butleris. Viešvilę mėgsta upėtakiai, galbūt tik joje dar tebegyvena kapnopsiai, vieni rečiausių mūsų krašto vabzdžiai.

Vienur kitur raudo spanguolės. Jų, kaip ir baravykų, derlius negausus. "Tikiuosi, baravykų šiemet daugiau nebebus", - prisipažino rezervato vadovas, mat grybautojai ir uogautojai jam ir kolegoms įkyrėję iki gyvo kaulo.

Grybautojų atkeliauja čia net iš Kauno. Įkliuvę ginčijasi, apsimeta nežinoję, kad rezervate negalima grybauti. "Sulaikėme ne vieną aukštą pareigūną, tarp jų buvo ir teisininkų. Užuot gėdijęsi, nesibodėjo gąsdinti savo aukštais postais ir pažintimis", - teigė A.Butleris.

Uogautojai tylesni, mažiau trikdo girios gyvenimą, bet ir jų čia netrūksta, dažniausiai atvyksta iš toliau. Vietos žmonės, tarkime, iš Eičių kaimo, į rezervato teritoriją braunasi rečiau. Jie spanguoliauja Laukesos ir kitose pelkėse.

A.Butleris stebisi žmonių nenuovokumu, kad reikia netrukdyti bent  jau rezervatuose augti grybams, nokti uogoms. "Grybai reikalingi dešimtims gyvūnų rūšių, nekalbu apie medžius, su kuriais jis sudaro mikorizę - tarpusavio biologinį ryšį ir apsikeičia vienas kitam reikalingomis maisto medžiagomis. Štai vieni vabzdžiai graužia baravyko kepurę, kiti - jos apačią, treti įsitvėrę koto. Grybų ir uogų reikia kai kuriems žinduoliams ir paukščiams. Tad kodėl stengiamasi atimti jų maistą? Juk žmogus - tik viena rūšis, o rezervate jų gyvena apie 6 tūkstančius", - svarstė A.Butleris.

Viešvilė - vienas gražiausių mūsų krašto upelių.

Kuo graži Lietuva

Garsus rusų ekologas profesorius Nikolajus Reimersas yra siūlęs: kiek žemėje yra urbanizuotų, civilizuotų teritorijų, tiek pat turėtų būti ir griežčiausiai saugomų gamtos plotų. Jie taptų atsvara suniokotai gamtai ir atgaiva žmonėms. Tikriausiai nelengva įgyvendinti šį mokslininko siūlymą, bet apsaugoti nuo aktyvios žmonių veiklos bent jau tiek gamtos, kiek saugoma Lietuvoje dabar, galėtume.

Panašiai A.Butleris svarstė ir apie pastarųjų metų gamtosaugininkų bandymus veisti ir dauginti retus augalus bei gyvūnus. Antai Viešvilės rezervate pradėta veisti kurtinius - vienus didingiausių ir paslaptingiausių Lietuvos paukščių, kurių likę jau mažai. Algis neslėpė, kad šis nelengvas darbas kol kas vyksta lėtai, išauginti ir į laisvę paleisti tik 7 kurtiniai. Bet, pasak rezervato vadovo, reikia tai tęsti. A.Butleris neabejoja, kad būtina investuoti į gamtą ir jos apsaugą, žmogaus poilsį joje. "Kuo toliau, tuo labiau šis malonumas brangsta visame pasaulyje. Vis daugiau vakariečių sako, kad mes nesuprantate, kokia graži Lietuvos gamta ir koks tai didelis turtas. Todėl bent neniokokime jo, o gausinkime", - karštai kalbėjo A.Butleris ir ūmai sužiuro į pelkės kupstą. Pasekiau jo žvilgsnį - rudens stebuklas: balžuva pražydo... Balti, į rausvumą pereinantys jų žiedai paprastai išsiskleidžia gegužę, o dabar - rugsėjo pabaiga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"