Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
MOKSLAS IR IT

Drąsus gimnazistų požiūris į savižudybių prevenciją net įbaugino suaugusius

 
pixabay.com nuotrauka

„Taigi teoriškai aš jau miręs. Visi mes tokie. Ir tos iliuzijos keliauja iš karsto į karstą. Aš taip keliauti nenoriu. Noriu būti geresnis žmogus“, – sako herojus Zigmas iš gimnazistų sukurto spektaklio „Iš karsto į karstą“. Šis savižudybių prevencijai skirtas spektaklis yra toks drąsus ir netradicinis, kad mokyklos administracija iš pradžių net pabijojo leisti rodyti jį vaikams.  

„Rašant pjesę galvojau, kas yra aktualu Lietuvai? Kilo 2 mintys: alkoholizmas ir savižudybės. Apie alkoholio žalą mes labai daug kalbame mokykloje, per biologijos pamokas – vykdoma prevencija – kalbėjimo apie tai yra žymiai daugiau nei apie savižudybes ir žmogaus gyvybę. Pradėjau galvoti, kas turėtų nutikti žmogaus gyvenime, kad jis pasiryžtų tokiam drastiškam žingsniui?“, – interneto portalui lzinios.lt pasakojo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivė Smiltė Radziukynaitė.

Baigusi rašyti Smiltė iškart davė pjesę paskaityti savo draugei Miglei Vidžiūnaitei, kuri pasiryžo pagal pjesę statyti spektaklį. Pagrindinį vaidmenį spektaklyje sutiko atlikti tos pačios gimnazijos mokinys Lukas Zapolskas, Sandros vaidmenį spektaklyje atlieka pati S. Radziukynaitė.

Spektaklio herojus Zigmas su vieniša, daug problemų turinčia mama, augantis jaunuolis nuolat jaučiantis jos meilės trūkumą, bandantis rasti atsakymus į jį kamuojamus klausimus, tik neturintis su kuo pasikalbėti, pasitarti, pasiguosti.

Vaikino gyvenimas prašviesėja, kai jis įsimyli Sandrą ir tikisi, kad ji padės nepasiduoti sunkumams. Tačiau vaikino mamai vis labiau klimpstant į alkoholio liūną, Zigmas dar labiau užsidaro nuo viso pasaulio. Galiausiai, nebegalėdamas susitvarkyti su sunkumais, jaunuolis nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo.

„Šį spektaklį mes norėjome užbaigti tragiškai, nes tai nėra šiaip sau apmąstymas apie gyvenimo prasmę,– tai yra mūsų visuomenėje vykstantis veiksmas. Mes norime pasakyti žiūrovams, kad, galbūt, mes per daug esame susitelkę į save, esame egoistiški, pamirštame atkreipti dėmesį į žmones, esančius aplinkui. Kartais ne tik asmeniniai išgyvenimai yra svarbūs, bet ir santykis su tais, kurie yra aplink mus“, – savo mintimis dalinosi S. Radziukynaitė.

Spektaklio režisierė Miglė Vidžiūnaitė, pagrindinio herojaus vaidmenį atlikęs Lukas Zpolskas, pjesės autorė – Smiltė Radziukynaitė/S. Radziukynaitės nuotrauka

Iš kartos į kartą

Tokių jaunuolių kaip Zigmas, kurie kasdien susiduria su sunkumais, jiems kyla egzistenciniai klausimai, į kuriuos labai dažnai sunku rasti atsakymus savarankiškai, Lietuvoje – daugybė.

Deja, bet ir dalies tų jaunuolių gyvenimai baigiasi taip pat, kaip spektaklio herojaus. Didžiausia kliūtis, neleidžianti išspręsti savižudybių problemos, pasak S. Radziukynaitės, yra nekalbėjimas apie tai garsiai namuose, mokyklose, viešoje erdvėje.

Anot jos, tas tylėjimas – savižudybių problema, Lietuvoje jau perduodama iš kartos į kartą. Spektaklio pavadinimas „Iš karsto į karstą“ yra aliuzija į tai.

„Pavadinimas pats mus surado. Lietuvių mokytoja pasakojo, kad viena mergaitė iš streso egzamino metu parašė nė „iš kartos į kartą“, bet „iš karsto į karstą“. Mes su Migle susižvalgėm ir pagalvojom, kad tai labai tinka mūsų pjesei. Šiame pavadinime slypi tai, ką norime pasakyti“, – teigė S. Radziukynaitė.

Jos manymu, savižudybių problema yra kylanti ne iš niekur, tai tęsiasi ne vienerius metus. Savižudybių skaičiumi Europoje jau pirmaujame ilgą laiką. Negebėjimas kovoti su savižudybėmis ir, galbūt, netgi nenorėjimas suprasti kitą žmogų, padėti jam, anot S. Radziukynaitės tampa tradicija.

„Galbūt tai yra tam tikros tradicijos. Tas žmonių pesimizmas, lietuviškas negatyvas, kurį mes perduodame savo vaikams, anūkams tęsiasi“, – pasakojo Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinė.

Spektaklio neleido rodyti mokiniams

Norėdami šią „tradiciją“ nutraukti, L. Zpolskas, M. Vidžiūnaitė ir S. Radziukynaitė nuo praėjusių metų rugsėjo plušo repeticijose, dėjo daug pastangų ir vylėsi, kad jau šį mėnesį spektaklį galės parodyti visiems savo gimnazijos mokiniams.

„Visa mūsų kūrybinė grupė pripažįsta, kad jei yra problema, turi būti tam tikri jos sprendimo būdai. Jeigu tų sprendimo būdų mes pakankamai negauname iš švietimo pusės, iš etikos, tikybos pamokų, apie tai reikia kalbėti daugiau ir plačiau. Menas gali padėti tai padaryti“, – pasakojo S. Radziukynaitė.

Trijulė taip pat turėjo idėją, kad po spektaklio peržiūros vyktų mokinių diskusija. Pagrindinio spektaklio herojus išties kelia daug klausimų, bet randa įjuos mažai atsakymų. S. Radziukynaitės manymu, „mokiniams irgi turėtų kilti daug klausimų ir jie neturėtų išeiti su tai sunkiais klausimais. Turėtų vykti diskusija, mokiniai galėtų pasikalbėti apie tai, kas juos neramina.“

Prieš rodant šį spektaklį mokiniams, jį pamatyti norėjo gimnazijos administracija.

„Mokyklos administracija, peržiūrėjusi spektaklį, reagavo labai nedrąsiai. Sakė, kad spektaklis yra geras, įdėta daug darbo, džiaugėsi, kad mes kuriame tokia tema, tačiau nusprendė, kad šis spektaklis negali būti rodomas mūsų mokykloje. Jiems pasirodė, kad šis spektaklis turi pakankamai neigiamo atspalvio, gali neigiamai paveikti mokinius ar net paskatinti ką nors savižudybei“, – pasakojo S. Radziukynaitė.

Abi merginos buvo pakviestos ir pokalbiui su mokyklos psichologe įsitikinti, ar pačios merginos neturi minčių apie savižudybę ir kas paskatino jas sukurti spektaklį tokia tematika.

S. Radziukynaitės mama, Edita Radziukynienė, nenorėjo, kad mokinių darbas nueitų perniek, o ir dukros parašytoje pjesėje jį neįžiūrėjo nieko neigiamo, kas paskatintų mokinius nutraukti savo gyvenimą. E. Radziukynienė paskatino tėvus parašyti prašymą gimnazijos administracijai, kad spektaklį leistų rodyti gimnazijos mokiniams.

Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė Danutė Puchovičienė spektaklio likimą sprendė kartu su Vilniaus savivaldybės švietimo skyriumi, – ką daryti toliau: ar rodyti spektaklį mokiniams, ar ne. Mokykla pasitarusi su savivaldybe nusprendė – spektaklį galima rodyti tik tėvams.

Mokyklos bendruomenei rūpi

„Aš,kaip mama, rodyčiau spektaklį vaikams ir tai yra mano siekis, tačiau esu ir mokyklos direktorė, todėl turiu elgtis atsargiai. Yra psichologiniai ir teisiniai niuansai, kurių reikia laikytis. Vaikų psichika aš rizikuoti negaliu“, – sakė D. Puchovičienė.

Nenorėdama tik viena priimti sprendimo, po ketvirtadienį įvykusios tėvų spektaklio peržiūros gimnazijos direktorė kvietė tėvus diskutuoti, reflektuoti ir nuspręsti kartu.

„Pirmą kartą darome tokius tabu dalykus, apie kuriuos paprastai niekas nenori kalbėti. Šiandien garsiai kalbėsime su 11–12 klasių mokinių tėvais, vėliau su 9–10 klasių mokinių tėvais. Nors pas mus niekada dar jokia nelaimė nebuvo atsitikusi. Bet nelaimė atsitiko kaimynystėje“, – sakė Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė.

Praėjusių metų pavasarį nusižudė 13-metis Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos mokinys. Pasak D. Puchovičienės, rugsėjį į Vytauto Didžiojo gimnaziją turėtų ateiti mokinių iš Vilniaus Vienuolio progimnazijos, todėl mokykla nori būti tam pasiruošusi.

„Galvoju, kad tas įvykis galėjo paskatinti mūsų mokinius sukurti spektaklį. Tai tik įrodo, kad mūsų gimnazijos mokiniai yra pilietiški ir supranta, kad mūsų valstybėje savižudybių problemos nėra išspręstos. Tikėtina, kad ateis mokinių iš tos mokyklos, kurie neteko savo klasioko. Aš noriu būti pasiruošusi, noriu, kad mūsų mokykla būtų pasiruošusi dirbti su tais vaikais, priimti juos“, – sakė D. Puchovičienė.

Scena iš spektaklio/S. Radziukynaitės nuotrauka

Ji teigė, kad į spektaklio peržiūrą kvietė daugelio institucijų atstovus, kurie būtų ekspertais, patarėjais ir įvertintų spektaklį, patvirtintų, ar spektaklis neturės neigiamos įtakos mokinių psichikai. Tačiau, nenorėdama tiksliai įvardinti institucijų, ji tik patvirtino, kad daug institucijų atstovų atsisakė dalyvauti. Tai įrodo, kad mūsų visuomenei savižudybių tema vis dar nerūpi arba yra tabu, regis tai kol kas rūpi tik mokyklos bendruomenei.

„Kvietėme labai daug, bet niekas nenori eiti. Pasiūlėm vieniems, jie siūlo kviesti kitus, skambinti kitiems ir pan. – pajutau tokį nusivylimą. Daugiausiai kalbėjausi su Krizių įveikimo centru. Su jais užsimezgė kontaktas, turėtume ateityje rengti kartu prevencinę savižudybių rizikos programą mokyklai, kuri, galbūt, vėliau bus taikoma ir visai Lietuvai. Aš matau galimybę šį spektaklį įtraukti į tą programą, bet, kaip sakiau, reikia ekspertų nuomonės, ne tik mano“, – sakė Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė.

Tėvai leidžia rodyti

Visi spektaklį žiūrėję tėvai vieningai sutiko, kad spektaklį ne tik galima rodyti kitiems mokyklos mokiniams, bet ir būtina tai daryti.

„Didžiausias pliusas yra, kad spektaklio kūrėjai yra vaikai ir jie supratimą apie savižudybių problemą išreiškia tų pačių žiūrovų lygyje. Jei vaidintų žinomas, suaugęs aktorius, vaikai gal net nesuprastų, ką norima pasakyti ir tas aktorius nesugebėtų perteikti to paties jausmo, kurį perteikia vaikai. Jei vaikai stato tokius spektaklius, reiškia jiems rūpi, juos supa tokie įvykiai. Ir džiaugiuosi, kad apie tai kalbame, nes abejoju ar kitose mokyklose apskritai kas nors iš tėvų apie šią problemą garsiai diskutuoja“ , – po spektaklio peržiūros sakė viena mama.

Tiek tėvų, tiek direktorės, tiek pačių spektaklį sukūrusių mokinių nuomone, spektaklis galėtų būti savižudybių prevencijos priemone.

„Šį spektaklį reikia rodyti ne tik šioje mokykloje, bet ir kitose. Jį būtų galima vežioti po visas mokyklas. Tai gali tapti prevencine priemone. Tai jau yra prevencinė priemonė“, – sakė vienas tėtis.

„Spektaklis gal ir liūdnas, bet jis tikrai skirtas vaikams. Spektaklio tikslas ir yra kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Kai buvau kviečiamas į peržiūrą, buvau perspėtas, dėl to jaučiausi tarsi bus kažkas labai baisaus. Ir nieko blogo aš nepamačiau“, – sakė peržiūroje dalyvavęs aktorius.

„Didžiausias sąmyšis administracijoje kilo dėl to, kad tai, kas rodoma spektaklyje, gali sukelti nesaugumą vaikams, neigiamas mintis. Bet tai, ką vaikai čia rodė, vyksta kiekvieno iš mūsų gyvenime. Kažkas turi močiutę, kažkas turi mamą, kažkas geria vyną,– nematau čia nieko blogo“, – sakė vienas tėtis.

„Jei vaikams nerodysite šio spektaklio, tikrai jų neapsaugosite. Vaikai per internetą gali pamatyti dar baisesnių dalykų. Filmuose pilna smurto, jei vaikas nepamatys kaip spektaklyje miršta žmogus, tai filme pamatys kaip žmogų nušauna „, – vykusioje diskusijoje sakė kita mama.

„Teatras yra būdas kalbėti. Tragedijos įvyksta tada, kai žmonės nebesikalba. Vaikams šis spektaklis irgi yra būdas kalbėtis“, – sakė vienas iš tėvų.

Mokyklos mokinių taryba vieningai nubalsavo, kad spektaklį galima rodyti vaikams. Direktorė dabar dėl to jaučiasi tvirčiau, bet vis tiek planuoja daryti dar kelias peržiūras tėvams, psichologams, Krizių įveikimo centro darbuotojams, kad gautų kelių ekspertų patvirtinimus, jog spektaklį galima rodyti mokiniams. Tuomet gimnazijos direktorė kreipsis į savivaldybę dėl leidimo rodyti spektaklį visiems mokiniams.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"