TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Draugiškas patarimas - paisyti pomėgių

2014 02 06 6:00
A.Varanausko teigimu, kartais žmonėms atrodo, kad bet kokios studijos bet kokiame užsienio universitete - kokybės garantas, tačiau taip anaiptol nėra. Alinos Ožič nuotrauka

Vilniaus universiteto (VU) žurnalistikos bakalauro ketvirto kurso studentas Arminas Varanauskas įsitikinęs, kad jaunam žmogui labai svarbu ir kartu labai sudėtinga suprasti, ką nori veikti gyvenime. Jis ir pats dar nėra galutinai apsisprendęs, tačiau neabejotinai sieja savo gyvenimą su švietimu.

Jau dabar A.Varanauskas kaip VU Studentų atstovybės atstovas dalyvauja svarstant įvairaus lygio švietimo klausimus, nes yra VU Senato, VU Studijų bei Kokybės komitetų, Lietuvos švietimo tarybos bei Švietimo ir mokslo ministerijos Kolegijos narys. Šiemet vaikinas baigs bakalauro studijas ir stos į magistrantūrą. Dėl jos jau yra išklausęs edukologijos studijų programos švietimo politikos ir administravimo krypties dalykus. Tolesniuose planuose - ir doktorantūra bei su švietimu susijusi akademinė veikla Lietuvoje.

Užsienis pasiekiamas internetu

- Kartais žmonėms atrodo, kad bet kokios studijos bet kokiame užsienio universitete yra kokybės garantas, tačiau taip anaiptol nėra, - "Lietuvos žinioms" sakė A.Varanauskas. - Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje daug aukštųjų mokyklų, į kurias stoja mūsų abiturientai, prastesnio lygio nei dauguma Lietuvos universitetų ar kolegijų. Šiuo požiūriu užsienis nėra savaime gėris. Be abejo, pamatyti svetimas šalis ir ten pabūti labai sveika, praplečia mąstymą. Tačiau man priimtiniau trumpam išvykti ir mano kelionės į užsienį labiau susijusios su studijų kokybės ar kitais studentiškais klausimais. Dabar visos galimybės internetu bendrauti su kolegomis iš kitų šalių universitetų, užmegzti ryšį su profesoriais, kurie yra vieni geriausių savo srities specialistų pasaulyje, o dalyvauti mokslinėse konferencijose paramą teikia universitetas ar net Lietuvos mokslo taryba. Bet kuriuo atveju neužsidaryti Lietuvoje, įgyti ir tarptautinės patirties labai naudinga ne tik pačiam žmogui, bet ir visai valstybei, nes atvirumo naujoms idėjoms ir naujo požiūrio kartais pritrūksta.

Mąstyti savo galva

- Ką galėtumėte patarti dabartiniams abiturientams, kas yra svarbu, renkantis specialybę?

- Pirmiausia reikėtų paisyti savo pomėgių, ką darydamas iš tikrųjų jautiesi smagiai. Žinoma, galima stoti į kokią nors prestižinę specialybę, bet jei neturėsi motyvacijos, vidinio troškimo pasiekti puikių tos srities rezultatų, tave aplenks daugybė žmonių, nuoširdžiai norėję tą specialybę studijuoti. O tu įstojai galbūt pastūmėtas artimųjų ar suviliotas žadamo didelio atlyginimo, nors tokį dalyką planuoti ar nuspėti labai sudėtinga. Jei atsižvelgsi į savo pomėgius, studijų metus praleisi smagiai ir tau neskaudės galvos, kad studijuoji nemėgstamą dalyką. Taip pat patartina adekvačiai įvertinti savo galimybes renkantis vieną ar kitą studijų programą ir tik tada teikti paraišką. Trečias dalykas, rekomenduočiau nepasiduoti aplinkinių požiūriui į kolegines ir universitetines studijas. Abiem atvejais įgyjamas aukštasis išsilavinimas, tačiau Lietuvoje ilgai vyravo tendencija, kad reikia rinktis universitetą, jei nori gauti gerą darbą. Vakarų valstybėse kolegijinės studijos yra lygiavertės universitetinėms. Žmonės tiesiog aiškiai supranta, kad kolegijos parengia labiau praktikus, o universitetai - labiau teoretikus, platesnio požiūrio specialistus. Pasitaiko nemažai studentų, kurie įstoję į universitetus skundžiasi, kad suteikiama, pavyzdžiui, per daug teorinės medžiagos. Vadinasi, pagal savo pomėgį ir profilį jiems būtų kur kas geriau kolegijoje. Ne dėl to, kad jie yra prastesni, bet dėl to, jog jiems įdomiau praktiniai dalykai. Statistika rodo, kad net šimtukininkai renkasi koleginius mokslus. Galų gale baigus kolegiją nėra didelių problemų tęsti studijas universitete, jei žmogus vis dėlto pamato, kad nori gilinti teorines žinias toje srityje ar labiau specializuotis. Ketvirta rekomendacija - nepasiduoti aukštųjų mokyklų reklamai ir rinkodarai. Reikia mąstyti savo galva. Dabar jau yra galimybių susipažinti su studijų programų aprašais. Juos iš tikrųjų verta skaityti. Ten nurodyta, kokius dalykus įstojęs studijuosi, kokią kompetenciją žada suteikti aukštoji mokykla, kiek turėsi praktinių ar laboratorinių dalykų. Dažniausiai surašyti net dėstytojai ir apie juos gali daugiau sužinoti panaršęs internete - ką yra pasiekę, kokio lygio specialistai, kokias tyrimų sritis plėtoja. Žmonės stodami į užsienio aukštąsias mokyklas visada skaito tokią informaciją, tik Lietuvoje platesnis studijų programų aprašų viešinimas nėra labai senas dalykas. Ir dar vienas patarimas, nors Lietuvoje ne visada galime sau tai leisti dėl ekonominės padėties, - pasiimti metų pertrauką, jei nesi iki galo apsisprendęs. Nesukti galvos, kad dėl to būsi prastesnis ar neturėsi galimybės įstoti vėliau. Tikrai ją turėsi, o per tuos metus gali pamėginti dirbti, savanoriauti, galbūt pakeliauti ar tiesiog pailsėti ir pabūti su savimi, kad geriau suprastum, ką iš tikrųjų nori veikti gyvenime.

Universitetas nebėra mokykla

- Kaip vis dėlto vertintumėte studijas Lietuvoje? Kokių problemų įžvelgia VU Studentų atstovybė?

- Manau, kad Lietuvoje studijos ilgai buvo orientuotos į dėstytoją, kai tradiciškai vyksta paskaitos ir seminarai, per kuriuos neatsižvelgiama į individualius studentų poreikius. Tačiau prieš kelerius metus parengta nauja studijų organizavimo metodologija. Tokios į studentus orientuotos studijos dabar labai populiarios visoje Europoje, jų link einama ir Lietuvoje. Studentai skatinami būti aktyvūs studijų dalyviai ir prisiimti asmeninę atsakomybę už tai, ką daro. Kartu jiems turi būti suteikta galimybė rinktis tam tikrus dalykus, nes juk nenorime, kad mūsų universitetai išleistų visus vienodus tarsi iš konvejerio absolventus. Dabar yra atsiradusios ir gretutinės studijos. Jas renkasi nemažai studentų: derina pagrindinių ir gretutinių studijų programas, kad susikurtų savo profilį. O jis labai svarbus. Dar praeis nemažai laiko, kol studijos Lietuvoje priartės prie idealaus teorinio modelio. Kita vertus, reikia suvokti, kad ir kur žmogus studijuotų, bent 50 proc. studijų kokybės priklauso nuo jo paties. Jei nesistengs, neskaitys literatūros, nesigilins ir neatliks užduočių, neklausinės dėstytojų per paskaitas, nieko ir neišmoks. Universitetas nebėra mokykla. Čia susirenka žmonės, kurie siekia žinių, jomis dalijasi ir visi mokosi. Dėstytojas nebėra vienintelis žinių šaltinis. Jis tampa studentų mentoriumi, padedančiu atrasti savo pašaukimą, mokymosi stilių ir svarbiausius dalykus. Tačiau ypač svarbi kiekvieno studento atsakomybė. Užsienio universitete, jei ateini į paskaitą nepasiruošęs, į tave žvelgia kaip į kvailį. Pas mus neretai būna tokių atvejų, kai užtenka pasiteisinti, esą tas dalykas nepatiko. Tačiau jei dalykas neaktualus studijų programai ar dėstytojas nesugeba išaiškinti, reikia pradėti diskusiją. Negali likti abejingas, nes prarandi moralinę teisę kritikuoti, neįdėjęs savo dalies į studijų kokybę.

Problemų išties yra įvairių - pradedant aukštojo mokslo finansavimu. Lietuvoje jis yra gerokai per mažas. Universitetai ar kolegijos, norėdami turėti tikrai gerų specialistų, negali sau leisti, pavyzdžiui, pasikviesti pasaulinio lygio mokslininkų skaityti tam tikrą laiką paskaitų. Baisu net lyginti mūsų dėstytojų vidutinį atlyginimą su Europos Sąjungos vidurkiu, todėl aukštasis mokslas Lietuvoje praranda labai daug gabių žmonių, kurie galėtų stipriai prisidėti prie jo kokybės. Kita problema, Lietuvoje nėra iki galo legali savanoriška praktika, jei studentas norėtų dar vienos, be privalomos, kiekvienoje studijų programoje numatytos atlikti. Tokią pataisą esame pasiūlę naujinamam Mokslo ir studijų įstatymui. Jau sutarta, kad ši problema bus išspręsta. Netrūksta ir akademinio nesąžiningumo. Jis ateina iš mokyklų, kur neretai nusirašinėjamas dar vaizduojamas kaip žygdarbis: sugebėjau nusirašyti, manęs nepamatė. Ta problema - nusirašau ar nenusirašau - nėra asmeninė. Tyrimais įrodyta, kad tie moksleiviai ir studentai, kurie buvo linkę nusirašinėti, jau pradėję darbinę karjerą taip pat labiau linkę į korupciją. Šiuo atveju aukštosios mokyklos turi suvokti atsakomybę visuomenei. Jos turi parengti ne tik specialistą, bet ir visuotines vertybes puoselėjantį žmogų, galintį prisidėti prie visuomenės gerovės. Studentų atstovybė stengiasi tarpininkauti ir atskirų dėstytojų atvejais, jei iškilo kokių nors problemų. Taip pat rūpinamės socialine aplinka, kokios yra gyvenimo sąlygos studentų bendrabučiuose, ar galima universitete normaliai pavalgyti už prieinamą kainą, ar yra, pavyzdžiui, užtektinai dviračių stovų studentams. Teikiame tam tikrą platformą ir saviraiškai. Turime radiją ir savo leidinį, fotografijos, kino, debatų klubus. Kiekvienas studentas gali įsitraukti į tas veiklas ir tobulėti tiek kaip asmenybės, tiek kaip specialistai.

Grįžta prie nemokamo mokslo

- Ar labai skiriasi užsienio studentų problemos?

- Priklauso, žinoma, nuo konkrečios valstybės ir jos istorijos. Neseniai surengtoje konferencijoje apie socialinės dimensijos gerinimą universiteto aplinkoje dalyvavo mūsų kolega iš Šveicarijos nacionalinės studentų sąjungos Dominikas Fitze. Kaip paaiškėjo, turime daugybę panašių problemų. Tarkim, dėstymo metodika ne visada įtraukia studentus. Visose Europos valstybėse, ypač po krizės, didžiajai studentų daliai aktualūs finansavimo klausimai. Nemažai valstybių apkarpė finansavimą aukštajam mokslui. Kita vertus, dabar akivaizdi tendencija, kad daugelis šalių grįžta prie nemokamo aukštojo mokslo. Net Vokietijoje, kuri dažniausiai nelinkusi vykdyti tokios politikos, nuo 2015 metų paskutinė žemė Bavarija įsives nemokamą aukštąjį mokslą. Žinoma, yra ir visai skirtingų problemų. Pavyzdžiui, Norvegijoje aukštasis mokslas yra nemokamas ir dar kiekvienam studentui valstybė skiria finansavimą, kad išmoktų gyventi savarankiškai. Prisimenu, kai buvome susitikę su norvegais, jie kaip didžiausią problemą tuo metu nurodė, kad iš valstybės gaunamos lėšos yra per mažos. Rengėsi dėl to organizuoti mitingus. Dabar visa Europa skiria labai daug dėmesio klausimui, kaip suteikti studentams reikalingus praktinius įgūdžius, kad įgiję universitetinį išsilavinimą galėtų iš jo užsidirbti duonai. Kaip rengti žmones ir mokyti tos kompetencijos, kuri būtų reikalinga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"