TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Dviračių gerbėjus laisvė vilioja ir rudenį

2008 10 20 0:00
Kaunietis L.Vainius savo gyvenimą be dviračio nelabai įsivaizduoja.
Renatos Kalvaitytės nuotrauka

Darganos gerokai praretina dviratininkų gretas, tačiau ištvermingiausieji mina pedalus ir rudenį, kai kurie net žiemą.

"Lietuviai dėl savo charakterio galėtų būti dideli dviračių mėgėjai, nes yra individualistai, net šiek tiek egoistai, mėgsta būti "laisvi paukščiai". Tačiau, matyt, noras pasipuikuoti automobiliu yra svarbesnis. Be to, dviračiams plisti trukdo tai, jog senos mašinos mūsų šalyje labai pigios", - svarsto Lietuvos dviratininkų bendrijos vadovas, visuomeninio aplinkosaugos klubo "Atgaja" projektų vadybininkas Linas Vainius. Jo turtas - šeši dviračiai ir seniai nebenaujas automobilis "Opel". Prie dviračio vairo Liną pamatysi dažniau negu automobilyje. Jis mina pedalus ne tik rudenį, bet ir dažną žiemos dieną. "O mašina važiuoju tik tada, kai tai neišvengiama, bet vis tiek kiekvieną kartą dėl to graužia sąžinė", - prisipažino 41 metų kaunietis. Tačiau kam šeši dviračiai? "Vienas turistinis - juo keliauju, kitas kalnų - šiuo pramogauju ir rungtyniauju kalnų dviračių varžybose. Neseniai nusipirkau plentinį - neatsispyriau klasikos žavesiui. Juo treniruojuosi", - vardijo pašnekovas. O kiti dviračiai? "Iš tiesų, kam kiti? - susimąstė Linas, bet netrukus prisiminė: - Kartais jais važiuoja ir mano žmona Jolanta bei dukterys Akvilė ir Milda."

Mačiau tą jo turistinį dviratį - lyg ir nieko ypatingo, o padangos turizmui per siauros, tačiau Linas įveikia jomis net Dzūkijos smėlius. L.Vainius šį dviratį susimontavo pats. "Nuėjau į turgų pirkti mašinos, bet pamačiau seną dviratį, kurio rėmas taip patiko, jog neatsilaikiau. O kitas detales paskui pakeičiau geresnėmis", - pasakojo L.Vainius.

Sustabdė šulinys

Kasmet po keletą tūkstančių kilometrų dviračiu numinantis L.Vainius nelaiko savęs išskirtiniu dviratininku. "Ne vienas nuvažiuoja kur kas daugiau, antai keletas vilniečių dviračiais apkeliavo pusę pasaulio, o mano žygiai - dažniausiai po Lietuvą", - kuklinasi Linas.

Kaip daugelis, su dviračiu jis "susidraugavo" dar vaikystėje. Tačiau paaugę vaikinai dažniausiai šio pomėgio atsisako, o L.Vainius liko jam ištikimas. "Mano draugai "padžiovė" savo dviračius, o aš ir toliau baltarusišku "Minsku" maliausi po Klaipėdos apylinkes", - pasakojo Linas.

Važinėjate daugiau kaip du dešimtmečius - tikriausiai nemažai nuotykių būta? "Nieko ypatingo, - nesureikšmina L.Vainius, - juk kiekvienas dviratį mynęs žmogus yra nuo jo griuvęs, neretai skaudžiai. Be sąmonės buvau tik du kartus."

Pirmąjį kartą Dzūkijoje, kai leidosi nuo kalno paežerėje. Kalnas buvo ilgas, o Linas įsibėgėjo kiek tik gali ir dar papildomai pamynė, kad smagiau vėjas ausyse švilptų. "Tikriausiai viskas būtų buvę gerai, tačiau pakalnėje buvo smėlio. Priekinis dviračio ratas susmigo į jį, užpakalinis pakilo į orą, o aš nuskridau dulkių debesyje. Atsitokėjau po keleto minučių, judinu rankas, kojas - gyvas", - pasakojo Linas. Skrydis dviračiu laimingai baigėsi ir kitąsyk. "Kaune keliu nuo Šeštojo forto žiedo leidausi į Petrašiūnus. Buvo tamsu ir nepastebėjau, jog ilgos nuokalnės apačioje - atviras lietaus kanalizacijos šulinys... Kiek gulėjau paslikas gatvėje, nežinau, tačiau ir tąkart likau sveikas", - pasakojo dviratininkas.

Vaistas nuo kompleksų

Dabar L.Vainius sumanęs rizikingai palakstyti arba prieš treniruotę būtinai užsideda šalmą. "Neseniai jis man labai pravertė. Kleboniškio miške lėkiau nuo kalno ir dar, azarto pagautas, nutariau pralenkti kolegą. Pavyko, tačiau netrukus dviratį sumėtė, neišlaikiau pusiausvyros ir... Dar ilgai po šito nuotykio skaudėjo šonkaulius ir galvą", - prisiminė pašnekovas.

Automobiliai niekada kelio nebuvo pastoję? "Tokių atvejų, kai mašina aplenkusi važiuojantį dviračiu staiga pristabdo ar staiga suka į šalį, pasitaiko beveik kasdien daugeliui dviratininkų. Bet sykį galėjo būti didesnė avarija. Kaune myniau, jau neblogai įsibėgėjęs, pagrindiniu keliu, o iš šalutinio išsuko senuko vairuojama mašina. Mano dviratis nulėkė po ja, bet aš spėjau laiku nušokti", - džiaugiasi L.Vainius.

O kaip atrodo dviratininkai pačiam sėdint prie automobilio vairo? "Sykį, naktį, išriedu iš nedidelio miestelio savo opeliuku, žiūriu ir akimis netikiu - vidury kelio riogso dviratis, šalia jo išsiskėtęs žmogus. Net nutirpau iš išgąsčio: suvažinėtas! Sustojau, išlipau, pasilenkiau - knarkia, o alkoholiu taip dvokia, kad nors raugintu agurku užsikąsk. Nutempiau nuo kelio ir palikau miegoti", - prisiminė dviratininkas. Jį erzina be šviesų ir atšvaitų tamsoje važinėjantys dviratininkai, ypač užmiesčio keliuose. Tuomet nelaimė - čia pat. "Policija galėtų dažniau į juos atkreipti dėmesį", - niurna Linas.

Pralinksmėjęs tikina, esą didžiausias malonumas - susitikimai su žmonėmis, kuriuos ne pirmąkart matai žygiuose, gražūs vaizdai, įdomios vietos. "Mane "veža" pažintys su bendrakeleiviais, šiltas bendravimas. Dviratis keičia net solidų verslininką ar valdininką - sėdęs ant šio "žirgo" jis atsipalaiduoja nuo kasdienės rutinos ir streso, tampa nuoširdesnis, paprastas", - pastebi L.Vainius. Geras vaistas nuo didybės ir kitų kompleksų.

Vargšų turizmas?

Kai 1991 metais SSRS paskelbė Lietuvos, kuri ką tik buvo atkūrusi nepriklausomybę, ekonominę blokadą, bendrija "Atgaja" surengė tarptautinį aplinkosaugos žygį dviračiais po Lietuvą. Dešimtys Lietuvos ir kitų Europos šalių dviratininkų mynė per šalies miestus ir miestelius, rengė ekologines akcijas, bendravo su vietos gyventojais. Pastarieji, tada dar neįpratę prie tokių vaizdų, stebėjosi ir sveikino degalų trūkumo nevaržomus dviratininkus.

"Tuomet ir pamėgau keliauti dviračiu", - prisipažįsta Linas. 1995-1999 metais jis buvo Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas, vėliau pavaduotojas. Ir tuo pat metu - vienas iš aplinkosaugos žygių dviračiais po Lietuvą organizatorių. Jau keliolika metų L.Vainius rengia keliones po Lietuvą dviračiais ir pats jose dalyvauja. "Mūsų tikslas - įpratinti žmones, ypač jaunus, keliauti dviračiais. Juk mindamas pedalus matai geriau, negu pro automobilio langą", - svarsto Linas.

"Kai kurie žmonės pasišaipo, jog tai vargšų turizmas", - primenu. "Jau vis rečiau taip sako, nes važinėdami po užsienio šalis mato, kokie ten populiarūs dviračiai ir kelionės jais. Ten jais važinėja visi - ir turtingi žmonės, verslininkai, deputatai, ministrai bei kiti valdininkai. Ir į Lietuvą daug užsienio turistų atsigabena dviračius arba juos čia išsinuomoja pakeliauti. Jų nepavadinsi vargšais", - atremia L.Vainius.

Suorganizuoti kelionę ir vadovauti dviratininkų būriui nėra taip paprasta, kaip galbūt iš šalies atrodo. Reikia parinkti patrauklų maršrutą, pirmiausia privalai pats jį išbandyti, numatyti nakvynės vietas, parengti žemėlapius, maršruto aprašymą ir t. t. - rūpesčių daugybė. O ir kelionėje jų nestinga, nes susirenka įvairių charakterių, įvairaus amžiaus žmonės. Problemas L.Vainius moka išspręsti be nervingų komandų, demokratiškai ir pagalvodamas apie atsiliekančius žygeivius, o jų tokiose kelionėse netrūksta. "Svarbiausia - važiuoti saugiai ir netrukdyti vienas kitam", - tai pagrindinis vadovo prašymas bendražygiams.

"Dėkui Dievui, dar niekas per mūsų keliones nežuvo ir net rimtai nesusižeidė, o ir didelių konfliktų nebuvo", - džiaugiasi L.Vainius. Šią vasarą jis buvo surengęs kelionę dviračiais palei Lietuvos valstybės sieną. Per 9 dienas kelios dešimtys dviratininkų lauko ir miško keleliais numynė iš Suvalkijos į Vilnių. Tokie žygiai nuošaliausiomis vietomis, kur dar likę laukinės gamtos - L.Vainiaus pomėgis.

Valdininkai spyriojasi

Šalies Dviratininkų bendrijos vadovas įsitikinęs, jog jei Lietuvos miestuose ir miesteliuose netrūktų dviračių takų, užmiesčio keliai būtų bent minimaliai pritaikyti dviratininkams, jų šalyje būtų gerokai daugiau, iš to naudos turėtų ir žmonės, ir valstybė. "Vokietijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai įrodė, jog dviračių turizmas yra pelningas. Juk dviratininkas keliauja lėtai, ilgai išbūna kuriame nors regione, su savimi gabenasi nedaug daiktų, vadinasi, jam reikia sustoti pernakvoti, pavalgyti. Užsienyje moteliai ir pakelių kavinės pilnos tokių turistų", - pasakoja Linas.

Tokia infrastruktūra bei specialūs dviračių takai labai praverstų ir Lietuvoje, tačiau tam, pasak L.Vainiaus, trukdo Automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos valdininkų trumparegiškumas ir užsispyrimas. Lietuvos turizmo departamentas, keleto apskričių ir rajonų bei miestų savivaldybių, suvieniję jėgas ir lėšas, užsakė parengti keletą projektų - dviračių trasų planus Vilniaus, Kauno, Šiaulių apskrityse, Dzūkijoje ir kitur. Be to, buvo parengtas nacionalinis dviračių trasų plėtros planas ir kiti svarbūs dokumentai. "Tačiau Automobilių kelių direkcijos vadovai atsisakė juos derinti. Pagrindinis jų argumentas - esą dabartiniuose automobilių keliuose dviračiais važiuoti nesaugu, o tobulinti šiuos kelius trūksta pinigų", - sako L.Vainius. Jo nuomone, tikroji priežastis kita - automobilius keliuose ginantys valdininkai kratosi papildomo darbo ir rūpesčių. Juk jei minėtieji norminiai dokumentai būtų patvirtinti, tiesiant naujus kelius ir tvarkant senuosius tektų juos pritaikyti ir dviratininkams.

Įpročius pakeitė dviračiai

Vis dėlto sąlygos dviratininkams Lietuvoje, nors ir lėtai, gerėja - tiesiami nauji dviračių takai, šiam transportui pritaikomos gatvės. "Saugiai dviratininkai jaučiasi Druskininkų kurorte, gerų darbų jiems padarė ir Klaipėdos, Šiaulių, Kauno, Panevėžio savivaldybės. Turistai džiaugiasi naujais dviračių takais Kuršių nerijoje - dabar iš Nidos galima numinti pajūriu net iki Latvijos. Naujas dviračių trasas parengė Neries, Panemunių, Varnių ir daugelio kitų regioninių parkų direkcijos. Tačiau Vilniaus savivaldybės vadovai padarė klaidą, nepanaudoję Europos Sąjungos paramos tarptautiniam dviračių trasos projektui "Eurovelo 11". Jį įgyvendinus, tūkstančiai vilniečiai ir sostinės svečių būtų turėję puikią dviračių trasą", - apmaudžiai kalba Dviratininkų bendrijos vadovas.

Pasak jo, asfaltuotų dviračių takų reikia ne tiek ištvermingiems kelionių dviračiais entuziastams, kiek daugumai paprastų dviračio mėgėjų. "Dviračių turizmo mėgėjai nebijo sunkių kelionių žvyrkeliais ir kitokių nepatogumų. Mums nesunku - romantiška yra nakvoti ne patogiuose moteliuose, o palapinėse, valgyti ne kavinėse, o išsivirti košę ant laužo. Tačiau dauguma žmonių - o tokių Lietuvoje šimtai tūkstančių - mielai mintų pedalus į darbą ir atgal, taip pat keliautų dviračiais po šalį, jei sudarytume jiems tinkamas sąlygas ", - tvirtina L.Vainius.

Iškalbingas pavyzdys - minėtosios naujos dviračių trasos Klaipėdoje ir visu šalies pajūriu. Pasak L.Vainiaus, jos pakeitė daugybės uostamiesčio gyventojų susisiekimo ir laisvalaikio įpročius. "Dviračius iš naujo "atrado" žmonės iš pačių įvairiausių socialinių sluoksnių", - džiaugiasi šalies Dviratininkų bendrijos vadovas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"