TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Egzotišką sodą tenka saugoti nuo vagių

2008 12 23 0:00
Piramidinį kukmedį J.Leleika kūrė trisdešimt penkerius metus.
LŽ archyvo nuotrauka

Sostinėje gyvenančiam Juozui Leleikai prieš Kalėdas eglaičių toli ieškoti nereikia - daugybė šių medelių žaliuoja prie jo namo Antakalnyje.

"Papuošiame dekoratyvinę eglelę lauke priešais virtuvės langą ir grožimės", - sako J.Leleika. Jo dendrologinėje kolekcijoje, kuri pripažinta valstybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu, auga daugiau kaip 200 rūšių ir formų spygliuočių. Šį jau 50 metų žaliuojantį egzotišką sodą Oginskio gatvėje, Sapieginės kalvų papėdėje, sukūrė ne koks botanikos profesorius, o medžiais susižavėjęs statybininkas.

Stebisi ir specialistai

Vieni smalsuoliai šią vietą aptinka atsitiktinai, kaip, pavyzdžiui, Ekologijos instituto mokslininkas Vincas Būda su žmona Audrone. "Jūsų spygliuočiai ne duria, o glosto", - parašė šios sodybos-muziejaus atsiliepimų knygoje mokslininkas. Užsuka čia ir menininkai bei politikai. J.Leleika didžiuojasi atsiliepimų knygoje paliktais smuikininkės Kornelijos Kalinauskaitės-Fledžinskienės, balerinos Leokadijos Aškelovičiūtės, įvairių politikų įrašais.

"Jūsų ilgametė darbuotė yra pavyzdys, ką galima pasiekti valia ir meile gamtai", - parašė 1994 metais čia apsilankęs JAV gamtosaugininkas Valdas Adamkus. "Tada jis dar svarstė, ar būti Lietuvos prezidentu. Gal dvi valandas vaikštinėjo po mano sodą.

Stengiausi netrikdyti svečio minčių", - prisipažįsta J.Leleika.

Škotija, Šveicarija, JAV, Kanada, Australija, Japonija - šie ir kiti lankytojų adresai mirga atsiliepimų knygoje. "Jūs padarėte tai, kas daugeliui neįmanoma", - parašė apžiūrėjęs spygliuočius Rygos vyriausiasis sodininkas profesorius Andris Zvirgzdas. Stebėjosi vaikščiodami po J.Leleikos sodybą ir kiti dendrologai - medžių specialistai. "Kai kurių čia auginamų medžių kitur Lietuvoje nepamatysi", - sako dendrologas Evaldas Navys.

Retos formos kukmedis

Spustelkime skambutį prie vartelių ir mes. Netrukus eglaičių apsupto takelio gale pasirodo J.Leleika. Jam jau per 80 metų, bet eina ir kalba guviai.

Gruodžio vidurys ne pats geriausias metas tokiai ekskursijai. Tačiau sode šilčiau - medžiai gina nuo žvarbaus vėjo. Ne veltui mūsų tėvai ir protėviai sodybas kaime apsupdavo eglėmis.

Tiesa, J.Leleikos sode daugelis medžių - žemaūgiai, mat sklypas tėra vos 10 arų, o augalų gausybė. Tik tujos prie namo durų ir dar vienas kitas medis išsistiebė į keliasdešimties metrų aukštį. "Tas tujas pasodinau vos pradėjęs statyti čia namą 1956 metais", - prisimena sodybos šeimininkas.

Einame prie piramidinio kukmedžio - didžiausios šio sodo retenybės. "Trisdešimt penkerius metus dirbau, kol tokią piramidės formos lają sukūriau, - žvelgia į medį J.Leleika. - Mokslininkams tai nepavyko, o aš buvau kantresnis." Jis sako išvedęs apie 30 unikalių rūšių medžių.

Netoli žaliuoja himalajinė pušis. Tarsi pavydėdama retajam kukmedžiui, irgi sparčiai kyla į viršų. "Tik šešerių metų, o jau gerokai mane praaugo", - stebisi J.Leleika.

Svarbiausia - kantrybė

Kai kurie medžiai mažučiai. Antai japoninė eglė - vienas mažiausių tokios rūšies medžių pasaulyje. Jai 30 metų, tačiau tebėra kumščio dydžio. Ne ką didesnės 20 metų eglutės žaliuoja abipus tako į gyvenamąjį namą. O baseiną supa kanadinės eglės. J.Leleika keliolika jų pasodino ir Vilniaus arkivyskupijos kurijos kieme prieš atvykstant į Lietuvą popiežiui Jonui Pauliui II. "Popiežius vieną tų eglaičių palaimino. Ir dabar kartais užsuku ten pažiūrėti", - džiaugiasi J.Leleika.

Daugiausia jo kolekcijoje yra kukmedžių - apie 20 rūšių ir formų. Tačiau gausu ir kitokių egzotiškų rūšių bei formų spygliuočių: virgininių kadagių, araukarijų, puskiparisių, tujenių, kėnių ir kitų. Vienų medžių šakos šliaužiančios, kitų - retašakės, dar kitų riečiasi į viršų.

Lapuočių čia nedaug: pavasarį kvapniais žiedais apsipilanti japoninė magnolija, į paprastąją guobą įskiepyta svyrančioji, beržas keružis, riešutmedis, keletas žemaūgių obelų, prancūziškas vynmedis.

"Mano meilė - spygliuočiai, - neslepia J.Leleika, - mat jie žali visais metų laikais, o lapuočiai pusę metų būna pliki kaip stagarai."

Veisia J.Leleika dažniausiai šakelėmis, kurių atsiveža iš kelionių po įvairius botanikos sodus. Dalį jų atsiunčia giminaičiai, kolegos sodininkai. Vilnietis yra lankęsis daugelyje buvusios SSRS sodų. Nusikirpdavo patikusio egzotiško medžio šakelę ir - į kišenę. Tačiau kol tokia šakelė įsišaknija, prabėga keleri metai.

Ir apskritai auginti spygliuočius - kantrybės išbandymas. Jei jos neturi, geriau šio darbo nepradėk. Prigyja medžiai sunkiai, auga lėtai, tarsi vis pasvarstydami - verta kilti ar dar palaukti. Specialistai gerai žino, kiek atkaklumo reikia įdėti, kad užaugintum tiek ir tokių įvairių spygliuočių. Ir dar mažame plotelyje, kur tenka apgalvoti kone kiekvieną centimetrą.

Atkaklus žemaitis

"Esu kilęs iš Klaipėdos rajono, Endriejavo, o sakoma, jog žemaičiai atkaklūs", - paprastai paaiškina J.Leleika. Tada prisipažįsta "medžių liga" susirgęs dar vaikystėje.

"Kai buvau mažas, į Klaipėdą važiuojančių apsipirkti tėvų prašydavau lauktuvių parvežti medelių. Kiek džiaugsmo buvo juos sodinti, laistyti, prižiūrėti! Dideliame tėvų sode turėjau savo mažąjį sodą. Kai rusų kariuomenė užėmė Lietuvą, Klaipėdos krašte prirausė apkasų. Vien tėvų sodyboje iškasė tris bunkerius. Mano sodelį kareiviai nuniokojo", - nepamiršta skriaudos J.Leleika.

Jo tėvų sodyba nebuvo apylinkėje turtingiausia, tačiau gražiausia. To užteko, kad tėvus tremtų į Sibirą. Juozas tada buvo jaunas ir vikrus - iššoko pro langą ir paspruko. Slapstėsi, įgijo statybos inžinieriaus specialybę, persikėlė į Vilnių ir jo priemiestyje gavo keletą arų žemės. Namą pasistatė pats. O statydamas ir medžius sodino - tai buvo poilsis, atgaiva nuo sunkaus darbo.

Į spygliuočių hobį įklimpusiam J.Leleikai teko perskaityti daug botanikos literatūros, konsultuotis su specialistais. Tačiau daugiausia pasiekė pats - praktiškai, eksperimentuodamas. "Man neįdomu tai, kas jau kitų padaryta. Visada norėjau sukurti ką nors savita", - prisipažįsta J.Leleika.

Prieš keletą metų jo sklypą apjuosė tvirta geležinė tvora. "Ir man ji nepatinka, - neslepia šeimininkas, - ilgai nenorėjau tverti, tačiau teko - ne kartą vagys pasidarbavo." Kurgi ne - tokie medžiai yra brangūs.

Šiam daugiau kaip 70 metų medžius puoselėjančiam sodininkui jie gyvi. "Taip, medžiai gyvi, - tarsi skaito mano mintis J.Leleika. - Tik kalbėti nemoka, bet jaučia ir supranta, kas ir ko pas juos atėjo. Užsukite pas mane ir pavasarį - tada medžiai bus ypač gražūs."

Iš vazono - į sodą

Teiraujuosi J.Leleikos, ar verta prieš šventes pirktą kalėdinę eglaitę, kuri pasodinta vazone, po Naujųjų metų perkelti į gruntą. Ar prigis? "Palaukite pavasario, - moko sodininkas. - Vazonų žemė durpinga, eglaitės joje skursta, tačiau iki pavasario gal ištvers. Išneškite į balkoną, o jei spustels šalčiai - kuo nors pridenkite. Laistyti nereikia. Kai atšils, pasodinkite lauke, bet prieš tai nupurtykite vazono žemę. Tik nepažeiskite smulkiųjų eglaitės šaknelių ir netręškite. Kai medelis pajus natūralią žemę, iškart atsigaus."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"