TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Emigracija: atradimai ir netektys

2009 08 13 0:00
G.Subačius su žmona antropologe Neringa Klumbyte ir dukterimis Ieva ir Daukante.
Asmeninio albumo nuotrauka

Lietuvių vestuvės Čikagoje įkvėpė amerikiečių rašytoją Uptoną Sinclairį sukurti romaną "Džiunglės". 1905 metais išleistas kūrinys apie emigraciją, kartais laikomas įtakingiausiu visų laikų Amerikos romanu, lietuvių mokslininką Giedrių Subačių įtraukė į ilgus ir detektyvą primenančius tyrinėjimus.

Ilinojaus universiteto Čikagoje (JAV) profesorius dr. G.Subačius, kaip ir kas vasarą, grįžo į Lietuvą su šeima trims mėnesiams. Kalbos istorikas archyvuose renka medžiagą dviem rašomoms knygoms. Vieną nori greitai pabaigti, o ar antrą kada nors baigs - nežino.

Kita pusė.

"Turbūt niekas nėra girdėjęs apie tokį Zacharijų Liackį, o jis buvo vienintelis oficialus lietuvių kalbos dėstytojas Kauno gubernijoje prieš XIX amžiaus pabaigą, - pasakojo G.Subačius apie pirmąją knygą. - Toje lietuviškiausioje Rusijos imperijos dalyje Panevėžio mokytojų seminarija buvo vienintelė vieta, kur žmogus gavo algą už lietuvių kalbos dėstymą. Buvo spaudos, tiksliau, lietuviškų raidžių draudimas, įvedama kirilika vietoj lotyniškos abėcėlės, ir jis vis tiek dėstė lietuvių kalbą tomis kirilinėmis raidėmis." Z.Liackis Panevėžyje išdirbo 22 metus. Yra išlikę nemažai jo recenzijų ir redaguotų tekstų. Pasak kalbos istoriko, jam įdomus šio imperijos ruporo ir eksperto lingvistinis mąstymas, parodantis, ką darė kita pusė, kai Lietuva kovojo už savo raides. Daug Rusijos imperijos medžiagos iš XIX amžiaus antros pusės yra Sankt Peterburgo archyvuose ir ten mokslininkas šią vasarą dirbo beveik dešimt dienų.

Lietuviškos džiunglės

Antrosios knygos rašymas susijęs su nesibaigiančiais tyrimais JAV ir Lietuvoje, paskatintais U.Sinclairio romano "Džiunglės". Lietuviškai jis išleistas net penkis kartus, tris Amerikoje ir du Lietuvoje, pastarąjį kartą Kaune 1948 metais, tačiau dabar pas mus nežinomas. Amerikoje šią knygą skaitė beveik visi lietuviai. "

Tie, kurie norėtų atbaidyti lietuvius nuo emigracijos, galėtų išspausdinti tą romaną, - liūdnai juokavo G.Subačius. - Nors ir prieš šimtą metų parašytas, jis sukrečia. Žiaurus romanas. U.Sinclairis buvo talentingas, jaunas rašytojas, kupinas gražių lygybės idėjų, ir dabar žmonės verkia skaitydami apie baisiausias darbininkų sąlygas, jų išnaudojimą, mirtis, ligas, korupciją. Čikagos emigrantų džiunglės - tarsi kloaka tarp sąvartyno, skerdyklų ir gamyklų. Iš trijų pusių į aštuonis gyvenamųjų namų kvartalus plūdo žiurkės, kvapai, musės. Ir ten gyveno žmonės."

U.Sinclairis, kaip pasakojo tyrinėtojas, 1904 metais atvyko į Čikagą šešioms savaitėms rinkti medžiagos savo romanui apie garsiąsias skerdyklas ir vieną sekmadienį beklaidžiodamas pamatė lietuvių vestuves. Priimtas kaip savas, jis tą vakarą vėliau vadino dievų dovana jam, nes įkvėpimo pagautas mintyse parašė visą pirmąjį romano skyrių (žinovų laikomu vienu stipriausiu pirmųjų skyrių apskritai amerikiečių literatūroje) ir tose vestuvėse rado visus savo knygos herojus.

Rašytojas romane nemažai pasinaudojo ir to meto žymaus žurnalisto Ernesto Poole'o straipsniu apie lietuvių emigraciją. E.Poole'as - pirmasis Pulitzerio premijos laureatas, o U.Sinclairis, turbūt per šimto knygų autorius, šį garbingiausią Amerikoje literatūros apdovanojimą pelnė tik penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje už antihitlerinius romanus. Ir vis dėlto U.Sinclairis, kaip pabrėžė G.Subačius, geriausiai žinomas kaip "Džiunglių" autorius. Knyga skaitoma mokyklose kaip privaloma literatūra, nagrinėjama universitetuose.

Kalbos istorikas, pradėjęs skaityti romaną angliškai, pirmajame skyriuje iš karto pastebėjo lietuviškus žodžius ir frazes, išlaikiusius dar senąsias rašybos formas. Jam pasidarė įdomu, kaip rašytojas surinko tą medžiagą. Pasirodo, apie U.Sinclairio lietuvių kalbą beveik niekas nerašė.

2006 metais išėjo G.Subačiaus knyga "Upton Sinclair: The Lithuanian Jungle" ("Upton Sinclair: lietuviškos džiunglės") ir jau pradėtas statyti dokumentinis filmas. Jį kurti pasiūlė amerikietis filosofas prof. dr. Randy Richardsas, nes jam G.Subačiaus tyrimai pasirodė labai vizualūs. R.Richardsas kasmet atvažiuoja į Lietuvą skaityti paskaitų apie konfliktų valdymą ir verslo etiką. Jis susidomėjo mūsų šalimi, sugebėjusia mesti iššūkį sovietų imperijai, ir čia turi labai daug draugų. G.Subačius sakė pažįstąs ne vieną amerikietį, kuris važiuoja į Lietuvą pasižiūrėti, kokia gi ta šalis, taip siekusi laisvės ir išsilaisvinusi.

Prof. R.Richardsas surado ir režisierę. Rise Sanders - trisdešimties TV filmų autorė, kuriai, kaip pati sakė, seniai rūpėjo "Džiunglės". Dabar, kai visa medžiaga pateikta į rankas, ji nori sukurti valandos filmą gerai žinomai TV laidai "American Heritage" ("Amerikos paveldas"). Lėšų skyrė Lietuvių fondas ir per tuos trejus metus ne taip mažai jau nufilmuota.

Atradimų keliu

"Šiek tiek ištyrinėjau kalbą, suradau kai kuriuos herojus, vietą, kur vyko vestuvės, - pasakojo "Lietuviškų džiunglių" autorius. - Tęsiu tyrimus tarsi filmui, bet jau dabar matau, kad medžiagos turiu kur kas daugiau negu gali reikėti, todėl rašau dienoraštį: kaip atradimai padaromi arba nepadaromi, koks yra mokslininko kelias į juos."

Pirmiausia G.Subačius pradėjo tirti romano "Džiunglės" geografiją. Rašytojas atsiminimuose pažymėjo, kad stengėsi viską labai tiksliai pavaizduoti, tad beliko rasti atskaitos tašką ir jo nurodomas mylias išmatuoti žemėlapyje. Pirmiausia iš surastų Čikagos universiteto mokslininkų tyrimų pavyko išsiaiškinti, kur buvo miesto sąvartynas. Jo fotografuoti ėjo U.Sinclairis, tačiau buvo pavarytas policininko ir beklaidžiodamas pamatė lietuvių vestuves. G.Subačius to meto lietuviškų laikraščių reklamose aptiko du svarbius lietuviškus saliūnus. Abiejų savininkų - Antano Beržinskio ir Juozapo Kušleikos - pavardės yra U.Sinclairio romane. Kaip spėjo tyrinėtojas, greičiausiai viename iš jų vyko vestuvės ir rašytojas rinko medžiagą savo romanui, tačiau - kuriame?!

Šv.Kryžiaus parapijos 101-ųjų metinių proga surengtame susitikime G.Subačius susipažino su vieno iš tų saliūnų savininko prieš pat Antrąjį pasaulinį karą dukra, tačiau Loretos Ezerski prisimenamas saliūnas neatitiko romane aprašytojo.

Vėliau pavyko susiskambinti su antro saliūno paskutine savininke Jean (Brazauskas) Bush. Jau garbaus amžiaus senutės nupasakotas buvęs J.Kušleikos saliūnas tiksliai atitiko tą, kuriame vyko U.Sinclairio aprašytos vestuvės. Jos pasakojimą patvirtino ir 1925 metų Čikagos miesto planas. Be to, romane Kušleikos pavardę turi smuikininkas, labai svarbus žmogus vestuvėse. Pasak tyrinėtojo, ir pats U.Sinclairis mėgdavo griežti smuiku. Yra smuikavęs kartu su Albertu Einsteinu, tačiau pripažino, kad didysis fizikas už jį griežė geriau.

Įrodymas - nuotrauka

Dabar G.Subačius ieško jaunavedžių palikuonių. Knygoje "Lietuviškos džiunglės" pateikta hipotezė po ilgų tyrinėjimų Amerikoje ir Lietuvoje atkrito. Dabar mokslininkas sako, kad beveik 80 proc. žino, kas buvo jaunavedžiai. Belieka įsitikinti 100 proc.

"Ne toje bažnyčioje ieškojau, - pripažino klaidą tyrinėtojas. - Nors Šv. Kryžiaus parapija jau buvo, lietuviai dar neturėjo bažnyčios ir viskas vyko gretimoje airių bažnyčioje. Ten ir radau 1904 metais lapkričio 20 dieną įregistruotų dviejų lietuviškų santuokų dokumentus."

Jau paaiškėjo, kad viena iš tų porų - Žebeliai - ne ta, aprašytoji romane. Jų giminių G.Subačius rado ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Pagrindinė įrodymo galimybė, pasak mokslininko, - išsaugota jaunavedžių nuotrauka. Ji neatitinka U.Sinclairio labai išsamiai aprašytos nuotakos. Be to, jaunavedžiai išsikraustė iš Čikagos. Lieka Jonas Petrošius ir Marijona Rimkutė. Kitų kandidatų nėra, o dar netiesioginis patvirtinimas - gyvenamojo namo dokumentai.

"Labai nelaiminga šeima, - pasakojo tyrinėtojas. - Mirė abu vaikai ir vyras. Žinau, kur visi palaidoti - skurdžiausiame Šv.Kazimiero kapinių lopinėlyje. Nors nėra likę jokio ženklo, galima tiksliai pasakyti pagal Amerikoje laidojant visada įkasamą žymenį. Nuotaka po kelerių metų ištekėjo už Antano Juciaus. Su jo giminėmis neseniai kalbėjausi Mikužiuose prie Švėkšnos. Radau, kur Lietuvoje gimęs ir U.Sinclairio matytas jaunasis J.Petrošius. Tik nerandu, iš kur kilusi nuotaka. Turėtų būti kažkur apie Tauragę, Švėkšną, Kvėdarną, nes ten Rimkų ir Lukočių (motinos pavardė, įrašyta vestuvių liudijime, vis dėlto labai reta) pasitaiko."

G.Subačius kol kas neranda ir jaunosios su antruoju vyru palikuonių Amerikoje, nors žino, kad turėjo tris vaikus. Du užaugo. Kaip patvirtina 1928 metų natūralizacijos dokumentai, A.Jucius, jo žmona ir abu suaugę vaikai priėmė JAV pilietybę. Per visus Amerikos archyvus surado daugiau kaip penkiasdešimt Antanų Jucių, tačiau visi ne tie, kurių reikia. Jei pavyktų rasti gyvų palikuonių, galėtų paklausti, ar neturi prosenelių vestuvinės nuotraukos, ir tyrimas būtų baigtas.

"Tarsi dingstis surasti porą. Pradedi jos ieškoti, o tie ieškojimai nuveda į Lietuvos žmonių, jų likimų, istorijų tyrinėjimus, - sakė mokslininkas. - Ta pora yra tarsi simbolis. Nuo jos nuklystu ir tas pasiklydimas žavingas."

Lituanistikos likimas

G.Subačius išvyko į JAV 1994 metais. Dirba Ilinojaus universiteto Slavų ir baltų kalbų ir literatūros departamente Pasaulio lietuvių bendruomenės fondo (PLBF) prieš 25 metus įsteigtoje Lituanistikos studijų katedroje. Žinios apie jai iškilusią grėsmę neseniai pasiekė ir Lietuvą. Dabar dar yra dvi doktorantės ir viena iš jų surinko per dešimt studentų angliškai skaitomam lietuvių literatūros kursui.

"Rekordinis skaičius, - sakė profesoriaus, - nes ateina trečiabangininkų vaikai. Jie įstoja į universitetus ir buriasi, nori pažinti savo šaknis. Toks susidomėjimas Lituanistikos katedrą gali sustiprinti, nes dekanas atsižvelgia į studentų skaičių, tačiau problema yra ne ta. Buvo trijų lygių studijos: bakalauro, magistro ir daktaro. Turbūt vienintelė Vakarų pusrutulyje, be Europos, lituanistikos daktaro programa. Darbus iš lietuvių literatūros apsigynė trys daktarai. Dabar dekano sprendimu daktaro ir magistro programos nutraukiamos."

Paliekami tik bakalauro kursai, ir jie būtų tik atsitiktiniai, nes vienas likęs G.Subačius tiesiog fiziškai nepajėgtų parengti studentus bakalauro laipsniui. Prof. Violeta Kelertienė išėjo į pensiją, o kito žmogaus nenorima priimti. PLBF pradėjo derybas, tačiau susitarti nepavyko, o šią vasarą ir pats PLBF užsidarė.

Nebeliko ir lietuvių kalbos kursų. G.Subačius turi didelį, 60 studentų, lietuvių kultūros kursą, tačiau jį gali lankyti įvairių tautų, rasių, specialybių žmonės. Tokį darbą profesorius laiko labiau misionierišku. Lietuvių literatūros pamatiniai tekstai, pavyzdžiui, lietuviški mitai, pasaka apie Eglę žalčių karalienę ar daugiasluoksnis Jono Biliūno apsakymas "Brisiaus galas", labai sudomina jaunus žmones. Dar lietuviški filmai, ekskursijos po lietuviškas Čikagos vietas, rašomi kursiniai darbai, laikomi du egzaminai, ir jaunas žmogus visam gyvenimui turės savo nuomonę apie Lietuvą. G.Subačiaus skaičiavimu, iš viso baigė jau per tūkstantį jo dėstomo kurso studentų, kurie gali ir padiskutuoti lituanistinėmis temomis.

Pernai Ilinojaus universitete įsisteigė Lietuvių studentų asociacija.

Jaunimas, išsipaišęs lietuviškomis trispalvėmis veidus, važiavo rašyti Nacionalinio diktanto, nors Čikagoje tuo metu buvo trečia valanda nakties. Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti į didžiulį universiteto holą sukvietė įvairių tautų studentus ir lietuvių bendruomenės žmones.

"Jei kada nors krizė praeitų ir Lietuva norėtų, kad lituanistikos studijos išliktų, ji galėtų pasirašyti naują sutartį, kokiomis sąlygomis siūlo katedrą išlaikyti, - svarstė mokslininkas. - Kai pastarąjį kartą kalbėjausi su dekano pavaduotoja, ji pasakė, kad universitetas išklausys visus mūsų siūlymus, tačiau nė cento daugiau neskirs lituanistikos programai."

S.Daukanto amžius

G.Subačiaus moksliniai tyrimai prasidėjo Vilniaus universitete nuo Simono Daukanto. Disertacijos temą iš bendrinės kalbos istorijos pasiūlė mokslinio darbo vadovas prof. Jonas Palionis. Apie rankraštinį S.Daukanto trijų tomų lenkų-lietuvių žodyną beveik nieko nebuvo parašyta.

"Iš pradžių išsigandau. Viskas žemaitiškai, S.Daukantas kilęs iš toliausio Žemaitijos pakraščio, Skuodo rajono, nuo Lenkimų. Pusiau kuršiška žemaičių dounininkų tarmė, - prisiminė iš Kauno kilęs mokslininkas. - Bet buvau jaunas, ambicingas, nuvažiavau į Žemaitiją ir kokią savaitę gyvenau Lenkimuose, mokiausi žemaitiškai iš žmonių. Dar buvo gyva Daukanto giminaitė Prušinskienė. Ji rodo trobelę, klėtį, klevą, prūdą ir pasakoja, bet ką - nesuprantu. O juk turiu disertaciją rašyti! Vėliau ir pats mėginau žemaitiškai kalbėti."

Su kalbininke Birute Vanagiene, tyrinėjusia gimtąją Mosėdžio tarmę, G.Subačius ne vienus metus važinėjo į ekspedicijas po Žemaitiją. Kartą savaitę gyveno ir Mosėdyje, užrašinėjo spaudos draudimo laikotarpio, 1865-1904 metų, lietuviškus paminklų užrašus, nes imperijos valdžia neišdrįso uždrausti ir kapinėse rašyti lotyniškomis raidėmis. Kalbos istoriko dėmesio sulaukė trejos kapinės, o dabar to darbo imtis jis skatina vieną savo buvusią doktorantę. Išlikę paminklai, mokslininko įsitikinimu, kalbiškai labai daug pasako apie mūsų kultūrą. Spėji užrašyti - ir išgelbsti trupinėlį.

1998 metais kaip habilitacinis darbas pasirodė solidi G.Subačiaus knyga "Žemaičių bendrinės kalbos idėjos; XIX amžiaus pradžia", apėmusį Simono Stanevičiaus, Kajetono Nezabitauskio, S.Daukanto, Jurgio Pliaterio, Dionizo Poškos raštus ir veiklą iki 1831 metų sukilimo.

"Labai gabus buvo Jurgis Pliateris ir jei toks jaunas nebūtų miręs, XIX amžių vadintume Pliaterio, o ne Daukanto amžiumi, - mano kalbos istorikas. - Simboliškai S.Daukantas laikomas per kalbą suprastos lietuvybės autoriumi, o iš tikrųjų J.Pliateris anksčiau tai pradėjo daryti ir turėjo ne tik noro, gabumų, bet ir lėšų. Lėšų S.Daukantas neturėjo."

Kai bendrinės kalbos gimsta, tarp tarmių, pasak prof. G.Subačiaus, dažniausiai vyksta konkurencija. Kas turi daugiau inteligentų ir pinigų knygoms leisti, tas nugali. Jei nebūtų buvusi uždrausta spauda, niekas nežino, kaip būtų buvę. Žemaičiai turėjo neprastą raštiją, bet lotyniškas raides uždraudus knygas spausdino Tilžėje ir per sieną nešė suvalkiečiai. Nugalėjo nuo Martyno Mažvydo iš Prūsijos einanti tradicija su suvalkiečių Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Jono Jablonskio injekcijomis, o ne S.Daukanto, M.Valančiaus, D.Poškos, S.Stanevičiaus kalba.

Nulemia laikas

"Mano galva, principas yra labai paprastas: žmogui turi būti patogu, smagu, gerai su savo kalba, - apie šių dienų problemas kalbėjo mokslininkas. - Kodėl kalba turėtų versti mus kentėti - ar dėl patriotinių paskatų?! Aš prieš tą kančią. Turime natūraliai kalboje gyventi. Tada ją ginsime ir rūpinsimės ja."

G.Subačius nelinkęs pritarti nuogąstavimams dėl lietuvių kalbai iškilusios grėsmės. Pasak jo, vienas iš požymių, kad kalbos sistema griūva, - iš kitos kalbos ateinančios galūnės. Pas mus to nėra. Lengvai skolinamės žodžius, dar priesagas, rečiau galime pasiskolinti priešdėlių, bet galūnių - ne. Skolinama leksika. Ji yra lengviausiai pakeičiamas, atviras kalbos sluoksnis. Galūnės - viena stabiliausių kalbos dalių. Jų yra tiek, kiek yra. O žodžių prigalvosi - bus daugiau. Prigalvoji naujų ir nepastebi, kad kai kurie pasimiršta, tampa istorizmais.

"Dar ne viskas lietuvių kalboje yra sunorminta. Pavyzdžiui, kitų kalbų asmenvardžių rašymas. Kaip ir XIX amžiuje, nepraėjo užtektinai dešimtmečių, kad nusistovėtų, - sakė kalbos istorikas. - Aš būčiau labiau už originalų rašymą, nes mūsų amžiuje labai daug informacijos gauname per raides. Fonetinis rašymas iškreipia ryšį su originaliu užrašymu. Anksčiau dar ginčydavausi, bet pagaliau supratau: tiesiog dar nesame pajėgūs sunorminti. Kalbos reformos greitai daromos tik totalitariniuose režimuose. Džiaugiamės demokratija, džiaukimės ir įvairove, kurią ji duoda."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"