TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Evenkai vėl sugrįžta į taigą

2008 11 26 0:00
Domėjimasis indėnais vaikystėje antropologą D.Brandišauską atvedė į Sibirą pas evenkus.
Asmeninio albumo nuotrauka

Septyniolika mėnesių Sibire tarp elnių augintojų ir medžiotojų evenkų praleidęs lietuvis antropologas Donatas Brandišauskas sako, kad už Baikalo po Sovietų Sąjungos žlugimo vėl atgimsta tikrojo taigos žmogaus gyvenimo būdas. Senolių patirtis čia padeda išgyventi.

Aberdyno (Škotija) universiteto Socialinės antropologijos departamento doktorantas Donatas Brandišauskas, septyniolika mėnesių gyvenęs pas Sibiro evenkus, pagal protų sugrąžinimo programą neseniai sugrįžo dirbti į Lietuvą ir nuo ateinančių metų vasario pradės dėstyti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos katedros socialinės antropologijos centre. Tokios srities specialistų Lietuvoje dabar labai trūksta. "O aš labai norėjau sugrįžti", - sakė D.Brandišauskas.

Mokslininkas ką tik anglų kalba parašė disertaciją apie evenkų adaptaciją posovietinėje erdvėje, tačiau sakė ilgo jos pavadinimo net negalintis tiksliai išversti, nes neturime daugelio antropologinių terminų.

- Kodėl taip atsitiko?

- Pas mus iki šiol, galima sakyti, nebuvo antropologijos mokslo, nes tai socialinio mokslo šaka. Visi socialiniai mokslai sovietmečiu buvo paremti viena socialine teorija - marksizmu, kuris sakė, kad visos tautos vystosi nuo blogesnės formos į tobulesnę. Buvo laikoma, kad pažangesni yra tie, kurie gyvena miestuose, o tokie, kaip evenkai, yra atsilikę, jų kultūra žemesnio lygio, jiems reikia padėti. Antropologijos mokslas sako, kad nėra kokybiškai blogesnių ar geresnių kultūrų. Visos kultūros racionalios savo aplinkoje.

Sovietmečiu žinojome tik fizinę antropologijos kryptį, užsiimančią anatominiais ir fiziologiniais tyrimais. Praeities palikimas, kad mes šį mokslą siejame tik su kaulų tyrimais. Iš tiesų antropologija žvelgia daug plačiau, ji žmones ir žmoniją tiria ir socialiniais bei kultūriniais aspektais.

- Kaip jūs pasukote šia kryptimi?

- Įkvėpimas atėjo dar iš vaikystės, kai skaičiau knygas apie Šiaurės Amerikos indėnus. Gaminausi indėniškus rankdarbius, važiuodavau į mišką, statydavau "indėniškus" būstus. Vilniaus universitete studijavau kultūros istoriją, įgijau bakalauro ir magistro laipsnius. Tačiau antropologijos magistrantūrą baigiau jau Škotijoje.

Labai norėjau savo studijas sieti su Šiaurės Amerikos indėnų tyrinėjimais, bet tokių galimybių nebuvo. Be to, indėnai dabar labai modernizuoti, ten aktyviai darbuojasi JAV antropologai, tad patekti tarp jų sunku. Kažkiek panašų į indėnų gyvenimą, tik dar archajiškesnį, tikėjausi rasti Sibire. Aberdyno universitetas buvo užmezgęs ryšius su Irkutsko universitetu. Taip man atsivėrė kelias į Sibirą, Užbaikalę. Be universiteto, mane dar rėmė ir Šiaurės Amerikos fondai. Iš viso ten išgyvenau 17 mėnesių, tačiau norėdamas pratęsti Rusijos vizą turėdavau kas tris mėnesius grįžti.

Įtarė šnipinėjimu

- Ar sunku tokiems tikslams gauti Rusijos vizą ir taip ilgai gyventi Sibire?

- Be Aberdyno universiteto paramos sunkiai būčiau galėjęs ten nuvykti. Be to, aš privalėjau turėti prižiūrėtoją, kuris stebėjo, ką aš ten Sibire veikiu. Juk visai čia pat - siena su Kinija, netoliese dislokuota tankų divizija. Rašydavau straipsnius Rusijos spaudai apie evenkų gyvenimą, užsiėmimus, taip norėjau viešai parodyti, ką aš čia darau. Vladimirui Putinui atėjus į valdžią Vakarų mokslininkams vis sunkiau dirbti. Sunku ir dėl to, kad kiekvienas Rusijos mokslininkas turi savo konkrečią teritoriją, į kurią niekas negali važiuoti su juo nesuderinęs.

Įtarimų, kad aš čia galbūt šnipinėju, turėjo daug kas. Vietos milicija nuolat domėjosi manimi, tikrindavo dokumentus. Saugumo pareigūnai, matyt, per vėlai sužinojo, jau baigiantis mano tyrimams atvyko į Irkutsko universitetą išsiaiškinti, ką čia veikiu.

Toliau nuo valstybės

- Ar gyvenimas tarp elnių augintojų pateisino viltis?

- Mano tyrimų tikslas buvo stebėti, kaip vietiniai evenkai-oročėnai adaptuojasi posovietinėje erdvėje. Sovietmečiu Sibiro gyvenvietės buvo remiamos valstybės, šiaurės gyventojai gaudavo dotacijas, įvairių priemokų, šiandien viso to jau nėra. Žmonėms nieko kito neliko, kaip vėl atsigręžti į taigą. Jie vėl pradėjo medžioti, ką įmanoma, parduoti. Juk netoli Kinija, yra kur eksportuoti. Laukinius žvėris medžioja dėl mėsos, o kailinius - dėl kailių. Sovietmečiu evenkai buvo suvaryti į kolūkius, vaikai išvežti į internatines mokyklas, ir tik vasarą grįždavo pas tėvus į taigą. Vietiniams steigė kaimus, kovojo su jų religingumu, autonomiškumu, bandė integruoti, važinėdavo vadinamosios raudonosios jurtos ("krasnaja jurta") ir mokė rašto. Tokie drastiški veiksmai labai traumavo evenkus. Dabar, sugriuvus kolūkiams, žlugus Sovietų Sąjungai, kai buvo nutraukti net lėktuvų skrydžiai į daugelį Sibiro vietų, žmonės vėl atgaivina pamirštus senuosius verslus, patyrimą, padedantį išgyventi. Tikrojo gamtos, taigos žmogaus įvaizdis vėl atgyja.

Nors atotrūkis nuo ankstesnio gyvenimo didelis, tačiau vis tiek jie yra girdėję, matę, kaip jų tėvai ar seneliai dirbo elnių augintojams įprastus darbus. Pavyzdžiui, mokėjimas išsiversti be benzininių pjūklų taigoje labai praverčia ir dabar.

Rusijoje dabar viešpatauja oligarchinis kapitalizmas. Viena iš evenkų išgyvenimo sėkmės strategijų - būti kiek galima toliau nuo valstybės, nuo apgyvendintų vietų, kitaip neliks vietos jų elnių bandoms.

Koks anksčiau būdavo pateikiamas taigos vaizdas? Taiga laikyta laukiniu kraštu (yra net posakis "naglaja taiga"), kurį reikia nugalėti, tiesti geležinkelius, urbanizuoti. Evenkams to nereikia. Jie nori gyventi neatitrūkdami nuo gamtos ritmo, nuo liaudies išminties, patirties, nuo kraštovaizdžio. Tai savotiška autonominė egzistencija, rėmimasis savo žiniomis ir jėgomis.

Ištikimieji elniai

- Ar jie per sovietmetį neprarado savo tradicijų?

- Kai kas prarado, bet daugelyje šeimų išliko. Sovietmečiu labai pasikeitė evenkų santykis su elniais. Anksčiau pastarųjų niekas neskerdė, jie buvo skirti tik transportui - tiesiog nepakeičiami keliauti per taigą. Šiuos gyvūnus, apkrautus kroviniais, už pavadžio bet kokiais kalnų tarpekliais pravesi. Jie ištikimiau nei šuo seka žmogui iš paskos. Sovietmečiu elnius ėmė auginti ir mėsai.

- Turbūt evenkai ne tokia tauta, kad atvykėliui iškart imtų viską pasakoti?

- Norint kaip antropologui tirti tam tikras bendruomenes reikia ilgai pagyventi tarp jų, pamatyti gyvenimą įvairiais sezonais. Tik taip daug sužinosi ir išgirsi. Integracija į jų bendruomenę - sudėtingas procesas. Važiuoti rengiausi metus, mokiausi jų sampratų, požiūrio, etikos, santykių su gyvūnais. Antropologai išskiria subarktinių grupių ypatumus. Ši grupė apima ir Grenlandiją, ir Šiaurės Ameriką, ir visą Sibirą, ir net Skandinaviją. Kolegos iš Aberdyno universiteto turi panašios patirties. Aš buvau nusiteikęs dirbti visai kitaip, nei anksčiau čia elgdavosi Rusijos etnografai, kurie atvažiavę vasaromis ieškodavo senų žmonių, užrašinėdavo jų pasakojimus. Pavyzdžiui, etnografai paklausia evenko, ką tas ir tas daiktas ar ženklas simbolizuoja, o evenkas nė tokio žodžio "simbolizuoja" nežino, tai ir atsako, kad nieko nesimbolizuoja. Etnografui tada atrodo, kad evenkai prarado savo kultūrą. Aš į jų gyvenimą gilinausi gyvendamas kartu. Nebuvo lengva, nes evenkai mano, jog taigoje kiekvienas naujas žmogus ateina su savo "bagažu", atneša arba sėkmę, arba nelaimes. Tad jie ilgai naujoko neprisileidžia artyn. Be to, jie siekia išlaikyti savo autonomiškumą, kartais nori, kad tu kai ko ir nežinotum, o kai ką labai gerai žinotum ir kitiems perduotum. Jie turi ir strateginių interesų. Tarkim, atvykus naujam žmogui, vietiniai gali pradėti tam tikras apeigas, šamaniškus ritualus. Taip elgdamiesi nori, kad padarytas nuotraukas parodytum kitiems. O kadangi Sibire žmonės yra be galo dievobaimingi, taip, matyt, tikimasi, kad kiti nesikėsins į elnių augintojams priklausančias teritorijas.

Kad mane pripažino, supratau, kai pakvietė kartu medžioti. Elgiausi ramiai, nepuoliau iškart fotografuoti ar įkyriai klausinėti. Stebėjau, kaip jie elgiasi, stengiausi prisiderinti prie jų ritmo. Tai, matyt, ir padėjo pelnyti pasitikėjimą.

- Kokios asmeninės patirties jums davė gyvenimas pas evenkus?

- Tokie tyrimai pirmiausia duoda daug praktinių žinių mokslui. Jei darbas tau leidžia kažką naujo pasakyti tik apie tą vieną bendruomenę, o nepadeda daugiau sužinoti apskritai apie žmoniją, tai sukaupta medžiaga nėra vertinga. Juk didžiausias tikslas - sužinoti, kaip nauji duomenys iš evenkų gyvenimo praplečia mūsų žinojimą apie žmonių santykius su aplinka, gyvūnais. Man šie tyrinėjimai leido išsamiau suprasti, pavyzdžiui, kodėl mano tėvai tokie prieraišūs prie sodo. Pradėjau geriau suvokti, kad socialus gyvenimas neaprėpia vien tik žmonių santykių, kad tai apima daug plačiau, kad žmogui labai svarbus ir jo santykis su gyvūnais, su aplinka, kraštovaizdžiu, kuris nėra vien paprastas vaizdas geografine prasme, jis žmogui svarbus su juo susijusiais prisiminimais, jo gyvenimo istorija.

Dar vienas praktiškas dalykas - metus mokiausi gyventi taigoje ir išmokau dirbti visus reikalingus darbus.

Taigos ypatumai

- Ar nebuvo psichologiškai sudėtinga, pavyzdžiui, odą lupti, kailį dirbti?

- Kadangi į Sibirą patekau ne atsitiktinai, tai šoko nebuvo. Kaip tik norėjau daugiau apie tokį gyvenimą sužinoti. Skaitydamas knygas apie indėnus seniai daug ką žinojau. Kartais net žalias žvėries kepenis tekdavo valgyti, ir nieko. Žinojau, kur einu, ir tam rimtai ruošiausi. Gyvenimas taigoje yra be galo sunkus, tačiau aš visada juo žavėjausi. Man daro įspūdį gamtos vaizdai, ir jie dažnai nusveria visus sunkumus. Jei iš anksto nebūčiau atitinkamai nusiteikęs, man taigoje būtų buvę labai blogai. Juk daugeliui vakariečių taiga yra tiesiog pavojinga, atšiauri, o evenkams ji - gera, šilta, motiniška. Jie kitaip ją suvokia.

Išgyvena evenkai iš to, ką sumedžioja. Kaimo parduotuvėse perka miltų, cukraus, kruopų, šaudmenų, kitų būtinų prekių, tačiau didžiausią dalį jų raciono sudaro laukinių gyvūnų mėsa. Jiems neįdomūs nei grybai, nei uogos, nes kalnų taiga pilna žvėrių.

Briedį ar lokį nušovę porą mėnesių gali maitintis.

- Turbūt taigoje gyvenantys ir iš jos mintantys evenkai moka ją saugoti ir be jokių gamtosaugos įstatymų?

- Be abejo. Jų medžiotojų ir mūsų medžiotojų nesinori ir lyginti. Sampratos visiškai kitos. Jie priklausomi nuo taigos, o mes - nuo prekybos centro. Žmogaus gyvenimo sėkmė taigoje labai priklauso nuo sugebėjimo prisitaikyti prie gamtos ritmo ir sąlygų.

- Nors Baikalo-Amūro magistralės statybos ir didžiųjų upių pasukimo kita kryptimi Rusijoje laikai baigėsi, tačiau ar naujieji rusai nesižvalgo plačiais žingsniais po taigą?

- Naujų iškasenų, resursų paieškos, žinoma, spaudžia evenkus, jų medžioklės ar elnių ganyklų plotų mažėja. Tiesiami nauji dujotiekiai, kyla nauji naftos gręžiniai. Senąjį gyvenimo būdą su elniais pasirinkusiems evenkams yra be galo sudėtinga. Jiems reikia plotų, kad galėtų migruoti su elniais. Vasarą apsistoja upių slėniuose, žiemą pasikelia aukščiau į kalnus, kur elniai gali rasti maisto - elninių šiurių.

Atsirado įvairiausių verslininkų, kurie samdo vietos medžiotojus, kad jiems primedžiotų kailinių žvėrelių. Verslininkai kovoja su evenkais, per korupcinius ryšius mažina jų teritorijas.

Krizei pasirengė

- Ar autonomiškai gyvenančius evenkus veikia pasaulio ekonomikos krizė? Gal iš jų šia prasme ko nors galima pasimokyti?

- Evenkai turi namelius-sandėlius ant keturių aukštų kojų. Kai buvo naikinamos geologinės tarnybos Sibire, evenkai iš jų bazių tempė visokius nereikalingus daiktus, kostiumus, viską kaupė tuose nameliuose. Galima sakyti, krizei pasirengė. Tokių po taigą išmėtytų sandėlių turi daug, migruodami užsuka į juos ir pasiima, ko reikia. Tuose nameliuose palieka džiovintos mėsos atsargų. Ji ilgai išsilaiko, nes drėgmės čia nedaug, vėjukas pučia. O saulėtų dienų užbaikalėje - daugiau nei Lietuvoje. Dar sovietmečiu sakydavo, kad čia saulėta taip pat, kaip Sočyje prie Juodosios jūros. Kita vertus, tai priešingybė Sočiui, nes labai didelė temperatūrų kaita. Kai aš gyvenau, buvo 63 laipsniai šalčio. Tokiu oru medžioti jau niekas neina, nes ir žvėreliai pasislėpę, bet 45-40 laipsnių šaltis - labai neblogas oras judančiajam.

- Kodėl sovietmečiu buvo populiarūs paniekinami anekdotai apie šiauriečius, apie čiukčius?

- Tie anekdotai daug pasako, koks rusų dominavimo laikais buvo požiūris į šiaurės tauteles. Suprantama, tai kita kultūra, kitas mąstymas, tačiau paniekinamos istorijos apie juos buvo kuriamos todėl, kad jie labai priešinosi kolonijinei Sovietų Sąjungos politikai. Čiukčių partizaninis karas buvo išties aršus. Tai, ko gero, labiausiai pasipriešinusi Rusijai šiaurės tauta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"