TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Fantastiška epocha, fantastiški žmonės

2014 06 23 6:00
Lietuvos mokslo akademijos  premijos laureatas istorikas Ričardas Dediala. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Istoriką Ričardą Dedialą kartais stebina, kad mūsų gyvenimas nėra toks geras, koks galėtų būti, ir inovacijos, atrodytų, vėluoja. Keistas dalykas, tačiau Viduramažiais lietuviai buvo tokie išmoningi, tokie inovatyvūs, kad galėdovo prisitaikyti prie visokių aplinkybių, visokių sąlygų ir rasti išeitį.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) absolventui R. Dedialai už bakalauro darbą „Lietuvos santykiai su Vokiečių ordinu: tarp karo ir taikos (1263–1315 m.)“ paskirta Lietuvos mokslų akademijos (LMA) premija. LMA premijos laureatas sakė, kad pasirinko studijuoti istoriją, nes turėjo gerą istorijos mokytoją, Vilniaus Naujininkų vidurinės mokyklos direktorių Gediminą Urboną. Pernai baigęs LEU bakalauro studijas, dabar R. Dediala mokosi Vilniaus universitete (VU) Istorijos fakultete. Magistrantas ir toliau gilinasi į Lietuvos viduramžius.

Tarsi kita planeta

"Šis laikotarpis labai įdomus. Mentaliteto požiūriu visiškai skirtingas, tarkim, nuo XX amžiaus. Tyrinėti viduramžius daug sudėtingiau. Nuo vaikystės mokėjau rusų ir lenkų kalbas, galėjau perskaityti daugiau literatūros ir laikui bėgant suvokiau, kad šį sritis gali dominti, - kalbėjo istorikas. - Vėliau ėmė aiškėti, kad beveik nieko nesuprantu. Viduramžiais verda gyvenimas truputėlį kitoks nei galime įsivaizduoti. Atrodo, visiškai iracionalus, skirtingas, kartais sunkiai suprantamas šių dienų kategorijomis. Viduramžiai kartais atrodo visiškai kita planeta."

Nuo studijų pradžios R. Dediala susitelkęs į karybą. Kai pradėjo domėti šia sritimi, taip pat paaiškėjo, kad yra labai daug nežinomų dalykų. Atrodytų, karai yra plačiausiai aprašomi, tačiau labiau gilinantis, kas ten vyko žingsnis po žingsnio, kyla daug klausimų.

Istorikas nuo pirmo kurso pradėjo domėtis ir archeologija. Kartu su doc. Manvydu Vitkūnu važinėjo į archeologinius tyrimus. Jau pirmais metais buvo atrastas įspūdingas kapinynas, o ten - daugybė ginklų.

"Viduramžių archeologija, viduramžių ginklai - taip ir įsitraukiau, - pasakojo VU istorijos magistrantas. - Laikui bėgant karybos žinių gausėjo ir likau toje srityje. Jau esu daug kur buvęs atliekant archeologinius tyrimus. Pavyzdžiui, Jurgionių senkapio šalia Aukštadvario Trakų rajone ir Paūdronių - Šalčininkų rajone, Turgelių seniūnijoje. Prieš porą metų ten rastas pirmasis viduramžių kapinynas tikrosios Lietuvos žemėje. Taip pat buvau Rusijoje Staraja Ladoga, kaip kartais manoma, pirmojoje rusų sostinėje. Dirbau Panemunės pilyje. Šiemet taip pat dalyvausiu archeologiniuose tyrimuose."

Keliais frontais

R. Dediala jau nusprendęs rašyti magistro darbą apie karines ir socialines struktūras XIII-XV amžiaus Lietuvoje. Magistranto vadovas bus habil. dr. Artūras Dubonis, dirbantis Lietuvos istorijos institute.

"Viduramžiais buvusi Lietuvos karybos mokykla - hipotetinis pasakymas, - kalbėjo istorikas. - Iš tikrųjų nežinoma, kokia ta mokykla buvo. Tiesiog mėginu suprasti, kaip viskas vyko, kaip atrodė, kokie buvo ginklai, kaip žmonės galėjo kariauti. Nesu Kolumbas šioje srityje. Yra archeologų, kurie tyrinėja šarvuotę, ginkluotę, yra istorikų, tyrinėjančių mūšius. Susumuoti viską nėra taip paprasta. Tačiau pradėjęs jau gali matyti didesnį vaizdą. Medžiagos dar yra daug ir nežinia, ar kada įveiksiu. Tai iš tikrųjų fantastiška epocha, fantastiški žmonės. Mane kartais stebina, kad gyvenimas nėra toks geras, koks galėtų būti, ir tos inovacijos, atrodytų, vėluoja. Turime ir koncepciją apie Lietuvos istorijos vėlavimą, kad viskas čia ateina vėliau. Bet štai atžygiuoja Vokiečių ordinas kariauti su Lietuva ir lietuviai lygia greta kariauja. Summa summarum Lietuva su Lenkija sugebėjo įveikti ordiną. Arba lietuviai sugeba normaliai kariauti Rusios žemėje. Gana keistas dalykas: iš kur, kaip, kodėl tokie sugebantys visada išgyventi, rasti išeitį. Paaiškėja, kad jie labai greitai prisitaiko, perima ginkluotę, turbūt ir šarvuotę. Panašu, kad lietuviai buvo tokie išmoningi, tokie inovatyvūs, kad galėdavo prisitaikyti prie visokių aplinkybių, visokių sąlygų ir rasti išeitį. Čia turbūt jų sėkmė. Mano nuomone, susijusi, ko gero, ir su tuo, kad lietuviams teko kariauti visuose frontuose, pažinti daug karo mokyklų. Viename fronte kariauja su Rusia, kai kada - su lenkais, kai kada - su kryžiuočiais. Visų trijų samplaika ir pagimdė lietuvišką karo mokyklą. Ji iš visų ką nors perėmė."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"