Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Fizikė Simona Strazdaitė po Amsterdamo – laukiama Vilniuje

 
2017 07 26 12:00
Dr. Simona Strazdaitė grįžo į Lietuvą po penkerių metų Nyderlanduose, įgijusi unikalios patirties Atominės ir molekulinės fizikos institute Amsterdame.
Dr. Simona Strazdaitė grįžo į Lietuvą po penkerių metų Nyderlanduose, įgijusi unikalios patirties Atominės ir molekulinės fizikos institute Amsterdame. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Fizikė Simona Strazdaitė juokavo, kad į doktorantūrą Amsterdamo universitete Nyderlanduose ją priėmė ir dėl to, kad buvo iš Lietuvos. „O, tai tu labai daug žinai apie lazerius“, – toks buvo vienas pirmųjų sakinių, pasakytų doktorantūros vadovo.

Tada Vilniaus universiteto (VU) absolventė apie lazerius dar nedaug žinojo. Dabar žino kur kas daugiau ir didžiuojasi, kad Lietuvos lazerių kompanijos geba sukurti tokių prietaisų, kokių yra tik keli pasaulyje. Pavyzdžiui, įmonės „Ekspla“ pagaminta suminio dažnio spektroskopijos sistema. Fizinių ir technologijos mokslų centre (FTMC) ja netiesinės virpesinės spektroskopijos tyrimus atlieka ir dr. S. Strazdaitė, pernai grįžusi į Lietuvą po penkerių metų Nyderlanduose.

„Labai daug biologinių procesų vyksta paviršiuje. Pavyzdžiui, prie ląstelės sienelės atkeliavęs baltymas pradeda sąveikauti, ir svarbu matyti ne visą ląstelę, o tik tai, kas vyksta tarp membranos ir baltymo. Tada ir reikia tokios technikos, kuria gali matyti tik patį paviršių, vos kelių molekulių storio sluoksnį“, – aiškino fizikė.

„Dirbau viename geriausių Olandijos institutų, ten viskas organizuota taip, kad mokslininkas tik generuoja idėjas ir jas įgyvendina, bet neturi pats spręsti jokių techninių problemų.“

Dr. S. Strazdaitės atliekami tyrimai FTMC turi aiškų praktinį pritaikymą – suprasti, kaip vyksta baltymų kaupimosi ant smegenų ląstelių procesai, sukeliantys tokias kaip Alzheimerio ar Parkinsono ligas, kad būtų galima tuos procesus pristabdyti. Šioje srityje bendradarbiaujama su Gyvybės mokslų centro tyrėjais.

Fizikos ir chemijos sąjunga

Iš Plungės kilusi jaunoji mokslininkė VU baigė teorinės fizikos ir astronomijos bakalauro bei aplinkos ir cheminės fizikos magistro studijas. Atominės ir molekulinės fizikos institute Amsterdame atliko doktorantūros darbą. Daktaro laipsnį apgynė Amsterdamo universitete.

„Tačiau ne viskas buvo taip suplanuota, – prisipažino pašnekovė. – Mokykloje dar labai abejojau, ar rinktis matematiką ar fiziką. Matematika buvo labiau prie širdies, bet paskutiniais metais „Saulės“ gimnazijoje dėstė labai geras fizikos mokytojas Aloyzas Lukavičius. Jis įdomiai pasakodavo, vežiodavo į fizikos olimpiadas, o galiausiai lėmė ir mano apsisprendimą. Pamaniau, kad matematika yra kaip įrankis, o fizika labiau atsako į klausimą, kaip viskas veikia.“

VU Fizikos fakulteto studentė iš pradžių susidomėjo astronomija. Šis mokslas atrodė labai romantiškas, tačiau po praktikos Astronomijos observatorijoje suprato, kiek daug reikia sėdėti prie kompiuterio analizuojant duomenis, rašant programas, o jai labiau patinka dirbti laboratorijoje. Taip pradėjo artėti prie chemijos.

„Magistro darbą dariau spektroskopijos laboratorijoje. Spektroskopija – tarsi fizikos ir chemijos sąjunga. Taikai fizikinį metodą, kad pamatytum molekules. Man patiko spektroskopija, nors ji buvo gana paprasta – tiesinė. Svarsčiau, kad norėčiau susipažinti ir su sudėtingesne, netiesine lazerine spektroskopija“, – pasakojo dr. S. Strazdaitė.

Ieškant ledo struktūros

Taip susiklostė, kad 2011 metais VU absolventė išvyko į Amsterdamą – ne mokslo reikalais, o labiau dėl meilės. Draugas važiavo studijuoti, o ji pati dar nelabai žinojo, ką nori daryti, abejojo, ar iš viso tęsti studijas. Tačiau nuvyko į vieną grupę Atominės ir molekulinės fizikos institute Amsterdame, dirbančią netiesinės virpesinės spektroskopijos srityje. Labai patiko tyrimai – kaip vandens molekulės sąveikauja su įvairiomis medžiagomis.

„Ten stojimas vyksta labai neformaliai. Profesorius parašo skelbimą, kad ieško savo grupei studento. Turi atvažiuoti ir padaryti maždaug valandos pranešimą, ką darei per magistro ar bakalauro darbą. Pasikalbi su profesoriumi, dar keliais jo kolegomis, ir jie nusprendžia – nori tavęs ar ne, – dalijosi patirtimi fizikė. – Po kelerių metų klausiau vadovo, kaip jis renkasi studentus ir kodėl priėmė mane. Sakė, jog jam svarbiausia, kad žmogus būtų smalsus, norėtų išmokti daug naujų dalykų ir suprastų, kas jam sakoma. Kartais būna, kad tiesiog neįmanoma susikalbėti su žmogumi, ir visai ne kalba dėl to kalta.“

Simona per daktaro darbo gynimą Amsterdamo universitete.Asmeninio archyvo nuotrauka
Simona per daktaro darbo gynimą Amsterdamo universitete.Asmeninio archyvo nuotrauka

VU absolventė turėjo pagrindinių žinių, kurių reikėjo dirbant prof. Huibo J. Bakkerio vadovaujamoje grupėje. Tačiau netiesinės spektroskopijos srityje pradėjo viską tarsi nuo nulio. Tyrėjai naudojo lazerinę įrangą, leidžiančią matyti, pavyzdžiui, tik kelių molekulių storio sluoksnį ant medžiagos paviršiaus. Per fundamentinius tyrimus siekta geriau suprasti tam tikrus cheminius ir biologinius reiškinius. Tarkim, kaip vanduo sąveikauja su hidrofobiškomis medžiagomis, tokiomis kaip aliejus. Nors aliejus nelinkęs tiesiogiai sąveikauti su vandeniu, jo molekulės, patekusios į vandenį, vis tiek kažką jam daro.

„Vandens molekulės tarpusavyje ir su kitomis vandenyje esančiomis hidrofilinėmis molekulėmis susietos vandeniliniais ryšiais. Jei į vandenį patenka hidrofobiška molekulė, kuri nenori sąveikauti su vandens molekulėmis, jos turi persiorganizuoti. Praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį sukurtos vadinamosios ledyno teorijos autoriai teigė, kad vandens molekulės aplink hidrofobišką molekulę sudaro į ledą panašią struktūrą. Didelė mano darbo dalis ir buvo skirta pamatyti, ar iš tikro aplink hidrofobiškas medžiagas vandenyje susidaro ledo struktūra. Pamatėme kai ką įdomaus – ne ledo struktūrą, bet labiau organizuotas vandens molekules, susietas daug stipresniais vandeniliniais ryšiais“, – aiškino dr. S. Strazdaitė.

Prieš Alzheimerio ar Parkinsono ligą

Pernai mokslininkė grįžo į Lietuvą. Niekada ir minties neturėjo, kad visam išvažiuoja svetur. Manė, kad labai svarbu įgyti naujos patirties, pamatyti, kaip kitur žmonės gyvena. Nuo šių metų balandžio tyrėja dirba prof. Gedimino Niauros vadovaujamoje spektroelekrochemijos grupėje. Laikui bėgant planuoja kartu kurti naują netiesinės spektroskopijos grupę. Dr. S. Strazdaitė jau turi vieną studentą magistrantą. Tikisi, kad atsiras dar vienas, nes pagalbininkų reikia.

Su kolegomis Amsterdamo universitete.Asmeninio albumo nuotrauka
Su kolegomis Amsterdamo universitete.Asmeninio albumo nuotrauka

„Po penkerių doktorantūros metų supratau, kad domina labiau pritaikomi tyrimai, – pasakojo FTMC Organinės chemijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja. – Prof. G. Niaura turi tokią spektroskopijos sistemą, su kokia dirbau Amsterdame. Tirsime, kaip agreguojasi – susijungia ir sudaro didesnes įvairias struktūras – baltymai ant vandens paviršiaus. Ši tematika labai svarbi, nes susijusi su daugelio neurodegeneracinių ligų, tokių kaip Alzheimerio ar Parkinso, priežastimi. Pavyzdžiui, Alzheimerio ligos atveju baltymai, pavadinti beta amiloidais, pradeda kauptis ant smegenų ląstelių ir tomis netirpiomis sankaupomis žaloti jas. Vyksta negrįžtami procesai. Su baltymų agregacija siejama net 30 ligų. Tačiau kiekvienos ligos atveju – skirtingas baltymas. Turima įranga leidžia suformuoti membraną – tikros ląstelės membranos imitaciją – ant vandens paviršiaus ir stebėti, kaip baltymas pradeda agreguotis ties ja.“

Kai doktorantas per brangus

Lietuvoje jau pasiektas toks lygis, kad turime, pasak dr. S. Strazdaitės, labai geros mokslinės aparatūros. Bet trūksta mokslininkų, kurie turėtų žinių ir patirties ja dirbti. Aišku, gali pradėti nuo nulio ir patys visko mokytis, bet tam irgi reikia žmonių – doktorantų ir podoktorantūros stažuotojų. Daug išvažiuoja į užsienį arba po magistrantūros nebetęsia studijų, nes sunku išgyventi iš mokslo Lietuvoje. O jei kas ir renkasi doktorantūrą, turi antrą darbą. Tada nebegali viso dėmesio skirti moksliniams tyrimams.

„Olandijoje jau ir iš doktoranto atlyginimo galima gyventi ir jaustis komfortiškai. Doktorantai užsienyje daug labiau vertinami nei Lietuvoje. Visa grupės mokslinė galia priklauso nuo doktorantų ir podoktorantūros stažuotojų. Jie daro eksperimentus, rašo straipsnius, o grupės vadovas – labiau vedlys, patarėjas, – lygino tyrėja. – Gal esu šiek tiek išlepinta, nes dirbau viename geriausių Olandijos institutų, ten viskas organizuota taip, kad mokslininkas tik generuoja idėjas ir jas įgyvendina, bet neturi pats spręsti jokių techninių problemų. Kai kartą norėjau pati sutvarkyti gedimą, vadovas pasakė: „Simona, esi per brangi tai daryti. Tam yra techninis personalas.“ Pusė instituto darbuotojų – techninis personalas. Mokslininkas išvaduojamas iš daugybės techninių darbų, kuriems nereikia jo kompetencijos, ir sutaupo daug laiko tyrimams.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"