TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Galima prijaukinti kiekvieną

2012 02 11 14:12

Mokslininkai atrado gyvūnų romumo ir agresijos genus. Kai ištirs jų poveikį, galės prijaukinti kiekvieną žvėrį. Net ir liūtą.

Instrukcija, kaip prijaukinti laukinį gyvūną, skamba paprastai. Tereikia išrinkti romiausią tos veislės atstovą ir sukryžminti jį su taip pat draugišku žmogui priešingos lyties egzemplioriumi. Po to reikia iš prieauglio išrinkti tik romius gyvūnus ir juos poruoti, kol galiausiai atsiras visiškai prijaukinti gyvūnai, gebantys suvokti visas mūsų intencijas ir mylėti be ribų. Tam nereikia šimtmečių, kaip manė Charlesas Darwinas. Pakaktų 20, daugiausia 30 metų selekcijos.

Prieš dešimtis tūkstančių metų piemenys instinktyviai atrinkdavo auginti egzempliorius, turinčius atitinkamų bruožų, kad prijaukintų arklius, avis, karves ar šunis. Dabar genetikos ir Leipcigo Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto tyrinėtojų dėka augintojams nebereikia darbuotis apgraibomis. Mokslininkai iššifravo genetinį mechanizmą, kuris lemia, ar tas gyvūnas susidraugaus su žmogumi, ar šnairuos kaip vilkas, tiesiogine ir perkeltine prasme. Jie nustatė DNR zoną, kurios genai atsakingi už auginamų žiurkių romumą. Toji zona stabdo jaunų žiurkių antinksčių - liaukų, išskiriančių streso hormonus - raidą. Kuo mažiau streso hormonų turi gyvūnas, tuo jis romesnis ir mažiau nervinasi.

"Romioms žiurkėms žmogaus buvimas nesukelia streso, todėl nėra priežasties gintis arba jį atakuoti", - aiškino Frankas Albertas, vienas tyrimo autorių. Drauge mokslininkai įrodė, kad tik tokių genų turintys gyvūnai tinka jaukinti. 

Lapės vizgina uodega

Hipotezę, kad romumo genai padeda jaukinti gyvūnus, XX amžiaus septintame dešimtmetyje pirmas iškėlė Dmitrijus Bieliajevas iš Novosibirsko citologijos ir genetikos instituto. Mokslininkas akcentavo prielaidą, kad visi laukiniai gyvūnai, kuriuos norėta jaukinti, būdavo atrenkami pagal vieną svarbų bruožą - romumą. Remdamasis šia prielaida D.Bieliajevas pradėjo auginti sidabrines lapes.

Pasirinkdavo tik tuos egzempliorius, kurie toleruodavo žmogaus buvimą. Kai kurios ketvirtos kartos lapės pradėjo draugiškai vizginti uodegomis kaip šunys. Aštuntoje kartoje, po dvidešimties metų eksperimentų, lapės atsivedė lapiukų su nebūdingos spalvos baltomis dėmėmis, nulėpusiomis ausimis ir trumpesne, šiek tiek užriesta uodega. Be to, lapės pradėjo daugintis ne kartą per metus pavasarėjant, bet du kartus. Šis pokytis būdingas prijaukintiems gyvūnams, kurie saugiomis sąlygomis, pavyzdžiui, žmogaus aplinkoje, dažniau atsiveda palikuonių. Jų išvaizdoje atsiranda bruožų, svetimų laukiniams protėviams - nė vienas suaugęs vilkas ar laukinis šuo neturi nulėpusių ausų. Tik jauni vilkai, ankstyvoje raidoje, turi tokias ausis, bet jau po kelių gyvenimo savaičių jos tampa stačios. "Galbūt šunų arba auginamų lapių ausys lieka nulėpusios todėl, kad jų pavojaus pojūtis nebe toks jautrus kaip laukinių žvėrių. Netreniruoja ausų nuolat suklusdami", - spėjo Andrzejus Kruszewiczius, Varšuvos zoologijos sodo direktorius.

Nulėpausių ramybė

"Sidabrinės lapės tapo idealiais naminiais gyvūnais. Savyje suderina katinų nepriklausomumą (nemėgsta būti vedžiojamos už pasaito) ir visišką atsidavimą žmogui, būdingą šunims", - pasakojo Liudmila Trut iš Novosibirsko citologijos ir genetikos instituto. Ji po D.Bieliajevo mirties 1985 metais ėmėsi globoti lapių jaukinimo tyrimą. Prijaukintos lapės žmonių gestus ir ketinimus suvokia taip pat gerai, kaip šunys. Pavyzdžiui, pagal tai, kuria kryptimi žiūri žmogus, gali surasti vietą, kur paslėptas maistas. To nesugeba vilkai ir net šimpanzės, nors atrodytų inteligentiškesni už lapes ir šunis. "Būtent romių egzempliorių pasirinkimas nulėmė tai, kad šunys ir lapės pradėjo laikyti žmones ne priešais, bet partneriais ir išmoko savaip interpretuoti mūsų gestus", - mano Brianas Hare iš Maxo Plancko instituto. Jis tiria, kaip prijaukinti gyvūnai supranta žmogų. 

Daktarui D.Bieliajevui pavyko prijaukinti ne tik lapes, bet ir amerikietiškas audines bei ūdras. Atliko daugybę sėkmingų bandymų ir su kitais žinduoliais. Sibire buvo įkurti du briedžių jaukinimo centrai - vienas taigoje prie Pečioros upės, kitas Kostrove. Ten dirbantys mokslininkai prijaukino keliolika gyvūnų. Briedžiais naudodavosi ir mineralų ieškotojai rogėms tempti arba bagažui nešti per pažliugusius, sunkiai įžengiamus miškus. Briedės duodavo pieno, kuris vietos gyventojų nuomone yra geriausias vaistas vaikams susirgus žarnyno ligomis. Bet po mokslininkų mirčių vienas jaukinimo centras buvo likviduotas, o kitas smuko, nes trūko žmonių, mokančių jaukinti briedžius. 

Silpni zebrų nervai

"Tačiau ne visus gyvūnus sekasi tramdyti. Pavyzdžiui, zebrų, nors daugelį metų dėta nemažai pastangų, neįmanoma visiškai prijaukinti, nes jie neprognozuojami. Dėl bet kokios priežasties puola bėgti, - pasakojo A.Kruszewiczius. - Gali išsigąsti net plastmasinio maišelio šiugždesio ir sprukti, trypiant viską, kas pasitaiko kelyje." "Gal zebrai neturi mūsų atrastų romumo genų, tik agresyvius jų ekvivalentus, - svarstė F.Albertas ir pridūrė: - Galbūt galėsime juos taip genetiškai modifikuoti, kad po kiek nors metų atitinkamai auginami nustos taip paniškai reaguoti."  

Tačiau gali būti ir taip, jog ne visi gyvūnai linkę draugauti su žmonėmis. Galbūt - kaip pasakoja evenkų, tautelės, gyvenančios Kodaro kalnuose, Irkutsko srityje, legenda - šiauriniai elniai buvo prijaukinti tik todėl, kad sunkią žiemą patys atėjo pas žmones pagalbos.

Žmogus - prijaukinta beždžionė

Maxo Plancko instituto mokslininkų atrasta DNR kodo zona su romumo genais, būdinga prijaukintiems gyvūnams, yra ir žmonių organizmuose. Juk, kaip teigia kai kurie antropologai, patys esame prijaukintos žmogbeždžionės, kurios jaukino vienos kitas, šalindamos agresyvesnius egzempliorius. Kitaip sakant, žmogus - tai beždžioniško protėvio romi versija. Ir tai liečia ne tik elgesį. Pasak mokslininkų, per pastaruosius 30 tūkst. metų žmonių organizmuose įvyko tokių pačių fiziologinių pokyčių, kurie pastebėti vilkams pasikeitus į šunis, tarp jų - sumažėjo žandikaulio ir dantų dydis, palyginti su mūsų laukiniais protėviais. "Gali būti, kad būtent romumo genai skiria mus nuo artimiausių giminaičių - šimpanzių", - mintimis dalijosi genetikas F.Albertas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"