TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Galvojant bent dvidešimt metų į priekį

2014 06 11 6:00
Klimato kaitos specialistė Gintarė Jonušauskaitė neabejoja, jog kiekvienas gali prisidėti, kad būtų išsaugotas mums pažįstamas, palankus klimatas. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Pabuvusi Afrikoje klimato kaitos specialistė Gintarė Jonušauskaitė prisipažįsta, kad net ir prasčiau gyvenančius lietuvius vadinti vargšais nesiverčia liežuvis. Šiaip ar taip, ir Jungtinės Tautos priskiria Lietuvą prie išsivysčiusių šalių. Tačiau nuolat keldama su klimato kaita susijusias problemas, aplinkosaugininkė vis labiau įsitikina, kokia svarbi yra socialinė žmonių gerovė, kad jie pradėtų galvoti apie tolesnę - ne vieno mėnesio, o dviejų dešimtmečių - ateitį.

"Kai visuomenė yra sąmoningesnė, daugiau žino apie klimato kaitą, atsiranda daugiau ir politinės erdvės palankiems sprendimams, - sakė nevyriausybinės organizacijos Baltijos aplinkos forumas (BEF) Lietuvoje darbuotoja. - Šiuo požiūriu optimistiškai nuteikia jaunoji karta. Jos sąmoningumas nepalyginti didesnis ir kur kas mažiau cinizmo bei trumpalaikės naudos paieškų."

Drąsūs sprendimai

G. Jonušauskaitė vienus metus studijavo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete vadybos informacines sistemas. Tada įstojo į Stokholmo aukštąją ekonomikos mokyklą (SSE) Rygoje. Per trejų metų bakalauro studijas pagal ERASMUS mainų programą pusmetį mokėsi ir Norvegijoje. Grįžusi į Vilnių, trejus metus dirbo pagal specialybę įvairiose įmonėse.

"Ieškojausi įdomios srities. Baigęs ekonomikos studijas, kai ką jau tarsi žinai, tačiau socialiniai mokslai - gana abstraktūs ir juos pritaikyti praktiškai dar daug mokaisi dirbdamas, - pasakojo vienos stipriausių ekonomikos mokyklų Baltijos šalyse absolventė. - Tie treji metai verslo srityje buvo kaip dar vienas universitetas. Tada įvyko vertybinis ir asmenybės lūžis. Darbas sekėsi, bet man kažko trūko. Norėjau daugiau nei vien sėkmingų verslo rodiklių."

Nyderlanduose gyvenimas be dviračio neįsivaizduojamas. / Asmeninio albumo nuotraukos

2008 metų vasarą G. Jonušauskaitė susidomėjo aplinkosauga. Susipažino su žmonėmis, kurie leidžia aplinkosaugos žurnalus, kelia klimato kaitos, pavojingų cheminių medžiagų, miškų kirtimo ir kitas globalias ar lokalias problemas. Tokia veikla pasirodė labai įdomi ir prasminga. Tačiau daugelis aplinkosaugos srityje dirbančių žmonių buvo labiau mėgėjai, savamoksliai, savarankiškai sukaupę aplinkosaugos žinių ir mėginantys jas skleisti.

"Norėjau universitetinių žinių, todėl pasirinkau aplinkosaugos magistro studijas Amsterdamo laisvajame universitete Nyderlanduose. Vienų metų magistro programa patraukė tarptautiškumu ir įvairių disciplinų derinimu. Padariau drastišką sprendimą - mečiau darbą krizės pradžioje ir išvažiavau mokytis į užsienį iš savo santaupų, - juokėsi pašnekovė. - Nebijojau keisti krypties, nes ir ekonomika liko mano darbo dalis. Aplinkosaugos magistro studijas galėjo rinktis ekonomistai, politikai, inžinieriai ar kitokį bakalauro išsilavinimą turintys žmonės. Įvairūs požiūriai padeda suprasti, kad visos problemos turi daug aspektų ir sprendžiant jas nereikėtų vadovautis tik kuriuo nors vienu. Mums reikėtų kuo integraliau žvelgti į ekonomiką ir aplinkosaugą. Ekonomika negyvuotų be natūralių išteklių. Iš ko statome namus, ką valgome - viskas susiję su natūraliais gamtos ištekliais. Ekonomika be aplinkosaugos neįmanoma."

Nemokamas kuras

Amsterdamo laisvojo universiteto studentė duomenis magistro darbui rinko Kenijoje. Daug kolonijų praeityje turėję Nyderlandai, pasak G. Jonušauskaitės, jaučiasi nemažai prisidėję prie atmosferos taršos bei klimato kaitos, todėl dabar įgyvendina nemažai projektų besivystančiose šalyse. Pavyzdžiui, investuojama į atsinaujinančią energetiką Afrikoje ar Azijoje. Taip pat skiriama nemažai lėšų universitetams, kad būtų atliekami moksliniai tyrimai, kaip efektyviau prisidėti prie darnios besivystančių šalių raidos. Amsterdamo laisvojo universiteto aplinkosaugos magistrantai galėjo rinktis iš daugiau nei 20 Azijos ar Afrikos šalių.

Kenijoje renkant duomenis magistro darbui daug bendrauta su vietos žmonėmis.

G. Jonušauskaitė du mėnesius Kenijoje tyrė priežastis, kodėl gyventojai taip vangiai pereina prie biodujų technologijos. Nemažai vidutines pajamas turinčių šeimų laiko vieną ar dvi karves. Iš jų mėšlo surinkto metano užtenka dujoms maistui gaminti. Afrikos šalyje ties pusiauju visada šilta ir vidutinė metų temperatūra labai mažai svyruoja, todėl biodujų generatoriai gali veikti ištisus metus. Galvijų mėšlas varomas į išbetonuotą duobę, o metano dujos, vamzdeliu ateinančios iki viryklės, - nemokamas ir aplinkai palankus kuras.

Į atmosferą patekęs metanas - šiltnamio efektą sukeliančios dujos, daug prisidedančios prie klimato kaitos. Kaip ir akmens anglys - didžiausias šiltnamio dujų šaltinis. Kenijoje daug šeimų maistui gaminti naudoja akmens anglis. Šis kuras teršia aplinką ir kenkia sveikatai, todėl perėjimas prie biodujų, pasak aplinkosaugininkės, labai skatintinas. Sprendimas atsiperka maždaug per dvejus trejus metus. Tokia investicija - didžiulės žingsnis į priekį ir dėl socialinės gerovės, nes akmens anglims ar alyvai maistui gaminti gyventojai išleidžia pusę metinių pajamų. Anglys Kenijoje labai brangios.

Suprasti ir nusišypsoti

Afrikoje lietuvė nesitenkino vien moksliniu darbu. Susipažino su šalimi, jos kultūra. Buvo ir ekskursija į vieną didžiausių pasaulyje lūšnynų prie Kenijos sostinės Nairobio. Didmiestis traukia žmones ieškoti geresnio gyvenimo, tačiau įsitvirtinti ten ir išsilaikyti sunku. Pragyvenimas brangus. Nerandi darbo, pinigai baigėsi ir gyveni lūšnyne, nemokėdamas jokios nuomos. Žmonės įsikūrę pačių susiręstuose miesteliuose - pašiūrė prie pašiūrės. Tačiau šypsosi, mandagūs ir visai nepikti. Žinoma, į lūšnyną atkeliavęs vienas baltasis savo drąsa provokuotų, kaip juokavo pašnekovė, vietinius prašyti, kad atiduotų, ką turi. Visoje Kenijoje tiesiog neetiška palikti kur nors akivaizdžiai savo daiktus, pavyzdžiui, nešiojamąjį kompiuterį, nes nepriteklių kenčiantis žmogus taip gundomas paimti jį, kad turėtų už ką pirkti maisto.

Būryje linksmų Kenijos vaikų.

"Europoje turbūt labai sumaterialėjome: neturime automobilio ir jau jaučiamės vargšai. Pasaulyje kur kas prasčiau gyvenantys asmenys būna laimingesni. Tarkime, Kenijoje žmogus džiaugiasi, jei turi pinigų maistui ir dar, duok Dieve, santaupų, jei sveikata pašlis. Pajamų lygis patenkina tik svarbiausius poreikius, - lygino G. Jonušauskaitė. - Mes tikrai nesame didžiausi pasaulio vargšai. Turime tai suprasti ir nusišypsoti, nes mums jau pasisekė, kad esame Europoje ir kad čia paisoma labai daug žmogaus teisių ir laisvių."

Pradėk nuo savęs

Po studijų Nyderlanduose G. Jonušauskaitė dar beveik metus gyveno Ispanijoje (ten paskyrimą dirbti buvo gavęs vyras) ir jau daugiau kaip treji metai - Lietuvoje. Ji net neturėjo minties pasilikti svetur. Važiavo pasisemti žinių, tvirtai žinodama, kad grįš.

"Aišku, kartais pavargsti Lietuvoje. Dar nedaug profesionalų dirba aplinkosaugos srityje. Nedaug dėmesio jai skiria ir valstybinės institucijos. Vakarų Europos šalyse viskas kur kas profesionalesnio lygio. Kartais pasiilgsti to vakarietiško požiūrio, tačiau reikia tikėtis, kad pokyčiai vyks ir pas mus. Stiprėja tiek politikų, tiek visuomenės, tiek verslo žmonių suvokimas, kad aplinkosauga yra svarbi mūsų išgyvenimui ir ilgalaikei gerovei", - sakė Baltijos aplinkos forumo klimato kaitos specialistė.

Jos teigimu, klimato kaita yra vienas didesnių aplinkosaugos iššūkių ir net lemia kitus. Pavyzdžiui, stengiantis Lietuvoje išsaugoti tokius paukščius kaip jūriniai ereliai ar meldinės nendrinukės, tvarkomos pievos, kad būtų kur jiems perėti. Tačiau ilgalaikiam tų rūšių išlikimui labai svarbu, kiek bus audrų paukščiams skrendant iš Afrikos į Lietuvą, kiek Afrikoje bus sausrų, kokios sąlygos pasitiks Lietuvoje, ar jų perimvietės neišnyks, - o tai susiję su klimato kaita.

Su kolega prie pusiaujo ženklo Kenijoje.

"Visos išsivysčiusios šalys istoriškai ir dabar labai stipriai prisideda prie klimato kaitos teršdamos atmosferą. Iki šiol daugiausia teršiame degindami iškastinį kurą. Šiemet balandį pateiktoje Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ataskaitoje pabrėžiama, kad būtina atsisakyti iškastinio kuro vėliausiai iki 2070 metų, nes jis nesuderinamas su saugia ateitimi. Europos Sąjunga yra išsikėlusi tikslą 95 proc. sumažinti anglies dvideginio išmetimą į atmosferą iki 2050 metų, - vardijo G. Jonušauskaitė. - Nevaldomi klimato pokyčiai, audros, sausros, nuo karščio bangų mirštantys žmonės - taip nebegali tęstis. Jau 1992 metais 190 pasaulio šalių vyriausybių pasirašė Jungtinių Tautų Bendrąją klimato kaitos konvenciją, kuria sutariama, kad klimato kaita tikrai vyksta ir vyksta dėl žmogaus veiklos, todėl pasaulio valstybės darys viską, kad būtų išvengta didesnio nei dviejų laipsnių globalinio atšilimo."

Kaip galėtų prisidėti kiekvienas, kad vaikai, kurie gimsta šiemet, užaugę turėtų dar užtektinai švarios atmosferos ir būtų išsaugotas mums pažįstamas, palankus klimatas, aplinkosaugininkės atsakymas paprastas: pradėti nuo savęs ir, atrodytų, nuo nereikšmingų dalykų. Tarkime, šiukšlių rūšiavimo. Jis padeda spręsti ne tik sąvartynų problemas, bet gali turėti įtakos ir klimato kaitai. Pavyzdžiui, pagaminti skardinę gaiviajam gėrimui iš perdirbto aliuminio reikia dvidešimt kartų mažiau energijos, nes atkrinta aliuminio kasybos ir visos kitos su metalurgija susijusios sąnaudos. Kitas dalykas - galime bent šiek tiek pakeisti mitybą. Statistika rodo, kad lietuviai tiesiog iš įpročio valgo labai daug mėsos, nors užtektų, kaip rekomenduoja gydytojai, dviejų trijų kartų per savaitę. Atsisakydami gyvulinės kilmės produktų, pasirinkdami augalinį, grūdinį maistą, darytume mažesnį poveikį ne tik klimato kaitai, bet ir biologinei įvairovei. Galvijų ganykloms kertami miškai. Vis didesniuose žemdirbystės plotuose auginamas gyvulių pašaras. Neabejotinai svarbiausias aplinkai klimato kaitos požiūriu būtų transportas. Kilometras, nuvažiuotas automobiliu ir Vilniaus viešuoju transportu, skiriasi dešimt kartų mažesniu poveikiu aplinkai. O jei dar pasirenkame dviratį ar eiti pėsčiomis? Nereikėtų pamiršti ir pastatų renovacijos. Neefektyvūs statiniai sunaudoja apie 40 proc. visos pagaminamos energijos. Labai prasminga investuoti į jų atnaujinimą, nors šią problemą sunkiau išspręsti, nei pakeisti mitybą ar transportą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"