TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Gerosios širdys paliktos vienos

2014 04 16 6:00
Lietuvos mokslų akademijos premijos laureatei  Ž.Lukošienei svarbiausia, kad jos tyrimo dalyvės buvo išgirstos. Erlendo Bartulio nuotrauka

Privalome rūpintis savo senais, ligotais tėvais, ir tradiciškai moterys Lietuvoje nesvarstydamos prisiima globėjos vaidmenį. Iš nuolankaus noro padėti sukurti tėvams orią senatvę. Iki nevilties, o kartais - net gniuždančios neapykantos ir didžiausio kaltės jausmo ne vienus metus gyvendamos tarsi kalėjime ir nesulaukdamos pagalbos iš išorės. Suyra šeimos. Palaidotos darbo perspektyvos.

Mūsų visuomenė senėja, o senatvei priskiriamos ligos jaunėja ir jomis sergančius artimuosius vis dažniau tenka globoti darbingo amžiaus žmonėms. Beveik visada moterims. Vytauto Didžiojo universiteto absolventės Živilės Lukošienės magistro darbas „Senatvine demencija sergančio artimojo globa: visuomenėje nematoma moters globėjos patirtis“ (darbo vadovė – doc. dr. Rasa Naujanienė) šiemet buvo įvertintas Lietuvos mokslų akademijos premija. Studentų mokslinių darbų konkurso nugalėtojai šis apdovanojimas labai svarbus pirmiausia dėl to, kad ji kartu su tyrimo dalyvėmis buvo išgirstos. Pasak tyrėjos, mūsų visuomenėje sąmoningai ar nesąmoningai nepastebima, ką tenka išgyventi globėjai, jos šeimos nariams, kai artimas žmogus suserga senatvine demencija ar Alzheimerio liga. Ji norėjo atkreipti dėmesį į egzistuojančią opią problemą ir jos skaudžius padarinius.

Iš asmeninės patirties

"Temos pasirinkimą lėmė mano asmeninė patirtis ketverius metus globojant mamą po ištikusio insulto, - pasakojo socialinio darbo magistrė, nuo pernai rugsėjo dirbanti Kauno Dainavos poliklinikos Psichikos sveikatos centro psichikos dienos stacionaro vadove. - Bakalauro baigiamasis darbas buvo skirtas insultą patyrusiųjų globai ir globėjų patirčiai. Magistro darbui pasirinkau artimųjų, kuriems diagnozuota Alzheimerio liga arba senatvinė demencija, globą šeimoje. Tema pasirodė aktuali, o kai pradėjau šnekėtis su globėjais, pamačiau, kad ji yra ir labai jautri. Mano darbas - tik kruopelytė, nes iš tikrųjų yra daug įvairių ir labai svarbių šios temos aspektų."

Vienas Ž.Lukošienės nagrinėjamų aspektų - visuomenėje nematoma moters globėjos patirtis. Sergantis asmuo gauna medikamentinį gydymą ir kitokį palaikymą, tačiau niekas nekalba, kaip pabrėžė tyrėja, apie tai, kad artimam žmogui susirgus senatvine demencija ar Alzheimerio liga suserga visa šeima, ir globėjos moterys tampa, kaip užsienio teoretikai įvardija, slaptomis aukomis, apie kurias niekas nešneka.

"Tačiau norime ar nenorime, ta problema egzistuoja, ir turime apie ją garsiai kalbėti, - įsitikinusi Ž.Lukošienė. - Mūsų visuomenė senėja, žmonės serga senatvine demencija arba patiria insultą ir atsigavimo periodas būna labai sunkus. Juos tenka slaugyti. Kitas dalykas, tos ligos labai jaunėja ir globėjais tampa jaunesni, ne pensinio, o darbingo amžiaus žmonės. Jiems susidoroti su kilusiais sunkumais vieniems, be pagalbos iš išorės, labai sudėtinga."

Slaptosios aukos

Ž.Lukošienės atlikto kokybinio tyrimo dalyvių amžius - nuo trisdešimt devynerių iki šešiasdešimties metų. Savo skaudžia patirtimi sutiko pasidalyti penkios moterys, priklausančios Kauno Dainavos poliklinikos Sergančiųjų Alzheimerio liga globėjų klubui. Jos nepabijojo atvirai ir drąsiai kalbėti apie savo emocinius išgyvenimus, patirtus per globos procesą, finansinę padėtį, pokyčius šeimoje, santykius su vaikais, vyru.

"Buvau išsikėlusi labai aiškius tyrimo kriterijus, - pasakojo socialinio darbo magistrė. - Man buvo svarbu, kad globėją ir sergantį žmogų sietų labai artimas ryšys, kad globojamasis - būtinai mama arba tėtis. Taip pat buvo svarbu, kad globėjas būtų moteris, nes tyrime žvelgiu iš feministinės perspektyvos, kad globa tiesiog nulemta lyties aspektu."

Visos tyrimo dalyvės globojo savo mamas, ir ta globa truko nuo vienų iki dešimties metų. Pradžioje globos procesas buvo įkvėptas, kaip jos įvardijo, labai nuolankaus noro padėti, pagelbėti mamai išgyventi ir patirti orią senatvę. Tačiau ilgainiui, metams bėgant ir globos procesui intensyvėjant, globėjos išgyveno stresą, nerimą, neviltį ir net neapykantą sergančiai mamai. Kartu patirdamos ir didžiausią kaltės jausmą.

"Tais sudėtingais išgyvenimais moteris negali su niekuo pasidalyti, - kalbėjo tyrėja. - Kultūriškai priimta, kad privalai prižiūrėti savo senus tėvus, ir tokie jausmai kaip kylanti neviltis atrodo gėdingi. Jais dalytis su kuo nors būtų tiesiog negražu. Taip globėja su savo išgyvenimais lieka visiškai viena."

Nereikalingos

Kita vertus, sergančio senyvo amžiaus žmogaus globa šeimoje stipriai paveikia ir vaikus, ir sutuoktinį. Kaip elgiasi vyrai, patirtys labai įvairios: nuo santuokos iširimo dėl kylančios įtampos iki didžiulio žmonos palaikymo, be pykčio jos mamai, savo liga užkrovusiai tokią naštą.

Tyrimo dalyvės sakė, kad joms labiausiai gaila savo paauglių vaikų. Jie užsisklendė, nebebendrauja, skaudžiai reaguoja, kai močiutė, buvusi meili ir visada padedanti, pradeda kaltinti dėl dingusių pinigų ar daiktų. Pasak tyrėjos, vaikams sudėtinga paaiškinti, kad tai nėra tikra, o ligos simptomatika. Vaikai supranta tiesmukai. Viena moteris pasakojo, kad savo dukterį, sulaukusią aštuoniolikos metų, tiesiog išstūmė iš namų, ir nurodė labai aiškią priežastį: "Kad nuo mūsų pailsėtų".

Globos procesas turi įtakos ir moterų profesinei veiklai. Viena tyrimo dalyvė prisipažino, kad labiausiai bijanti akimirkos , kai turės palikti darbą, tačiau jaučia, kad ilgai taip nebepajėgs. Turi atsiduoti vien globai ir supranta tik viena, kad gali išeiti iš proto.

Tai rodo, pasak tyrėjos, kad moterys, globojančios sergančius artimuosius, stengiasi visomis išgalėmis laikytis darbinės veiklos. Dvi tyrimo dalyvės, darbingo amžiaus moterys, turėjo visiškai atsisakyti profesinės veiklos, nes nebegalėjo jos suderinti su mamos globa. Atmosfera darbe tapo įtempta, nes globai reikia didelių laiko sąnaudų ir labai sunku, kai reikia atsiprašinėti iš darbo. Nutraukus darbinę veiklą, nutrūksta ir savęs realizavimas profesinėje srityje.

"Kas pasidaro ilgainiui?! - retoriškai klausė Ž.Lukošienė. - Sąmoningai pasirinkau dvi tyrimo dalyves, kurių globos procesas jau nutrūkęs. Globojamos mamos mirė prieš vienus ar dvejus metus. Moterys prašė manęs kaip socialinio darbuotojo patarti, ką joms dabar daryti. "Jaučiausi kaip išėjusi iš kalėjimo, - sakė viena. - Bijojau žmonių, nes buvau atpratusi bendrauti. Nebemokėjau net apsipirkti, nes visą tą laiką praleidau šalia sergančios mamos. Dabar mano pajamos labai nedidelės. Sunkiai pragyvenu. Noriu rasti kokį nors darbą, bet darbo stažas nutrūkęs, patirties neturiu. Kam aš dabar reikalinga?!"

Apie galimybę rinktis

Socialinio darbo magistrė savo tyrime ir kelia klausimą, ką daryti, kad išvengtume tokių užslėptų padarinių, kurie ilgainiui atsiskleidžia, jeigu senyvo amžiaus artimojo globą skiriame tik šeimai. Pavyzdžiui, apžvelgtame Skandinavijos šalių socialinės gerovės modelyje kalbama apie vadinamąją socialinių paslaugų defamilizaciją, kai sudaromos sąlygos moteriai globėjai arba visai šeimai pasirinkti. Ar pati prisiima globą ir yra atsakinga, ar dalysis globos atsakomybe su atitinkama institucija.

"Lietuvoje moterys neturi galimybės rinktis, - sakė Ž.Lukošienė. - Toks stiprus yra mūsų kultūros paveldas. Tačiau iš savo tyrimo dalyvių, išsilavinusių, išprususių moterų, jau girdėjau kalbant apie kitą alternatyvą - galimybę kaip nors kitaip viską derinti. Mano kaip tyrėjos siūlymas: reikia pradėti dirbti komandiškai. Pasirūpinti ne tik senatvine demencija ar Alzheimerio liga sergančiu žmogumi, bet konsultuoti visą šeimą. Tai reiškia, kad nebūtina imtis kardinalių priemonių - globojamą žmogų atiduoti į atitinkamą instituciją. Darbas turi vykti kartu su šeima, paklausiant, kaip ji susitvarko, nusiunčiant pasikonsultuoti su specialistu."

Tyrimo dalyvės teiraujantis, kokios pagalbos joms labiausiai reikėtų, nurodė labai tiksliai ir aiškiai: "Kad ateitų kas nors ir bent kas antrą dieną pasišnekėtų su mano mama. Ji labai nori bendrauti, išsišnekėti, o aš tiesiog nebeturiu jėgų." Tokie, atrodytų, paprasčiausi dalykai globėjoms jau būtų didelė pagalba. Tačiau kol kas iš specialistų, kurie padeda globėjui, įvardijami tik šeimos gydytojai. Kiti nėra matyti.

"Gerai suprantu, ką reiškia šeimos gydytojui, turinčiam tik dešimt-penkiolika minučių vienai konsultacijai, dar pakonsultuoti ir ligonio artimąjį, kuris nesiskundžia jokia simptomatika, - kalbėjo tyrėja. - Tačiau jei turėtume tam tikrą tinklą, su kuriuo būtų galima pasidalyti atsakomybe, toks komandinis šeimos gydytojo, socialinio darbuotojo, psichologo, bendrosios praktikos slaugytojo darbas būtų tikrai didelis indėlis ir pagalba šeimai, globojančiai sergantį artimąjį. Tai galėtų būti labai gera niša ir socialinio darbo plėtrai."

Ž.Lukošienė taip pat nagrinėjo įstatyminę bazę, kas Socialinių paslaugų kataloge pateikiama kaip paslaugos, priklausančios sergančiam asmeniui ir jo šeimos nariams. Tyrėjos manymu, paslaugų išvardyta tikrai daug, tačiau jos nepasiekia globėjų. Žmonės nesinaudoja tomis paslaugomis, nes greičiausiai nežino, kas pagal įstatymus jiems priklauso.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"