TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Gerovės valstybės skurdo tikrovė

2010 05 11 0:00
Pasak prof. R.Lazutkos, Lietuvoje dažniausiai iškeliamos jau plika akimi pastebimos socialinės problemos, o mokslinio pagrindimo yra mažai.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Nors ekonomika ir atsigaus, jos augimo rezultatai beveik nepasieks dirbančių žmonių, labai nedaug paveiks bedarbių padėtį, o per dirbančių žmonių atlyginimų stagnaciją valstybė taip pat negaus daugiau pajamų ir negalės padėti tiems, kurie nedirba ar per mažai uždirba, kad išlaikytų šeimą.

Tokias pesimistines tendencijas mato Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros profesorius Romas Lazutka. Pernai sociologas kartu su kolega Boguslavu Gruževskiu atliko Jungtinių Tautų vystymo programos finansuotus tyrimus, skirtus įvertinti, kaip krizė paveiks nedarbą ir skurdą. Mokslininkai, atsižvelgę į ekonomikos smukimo, nedarbo augimo ir skurdo sąsajas, nubrėžė tendencijas iki 2015 metų.

Užburtu ratu

Prognozuojama, kad nedarbo augimas Lietuvoje dar bus spartus ir jo mažėjimas užtruks. Negalima tikėtis, kad jis grįš į prieškrizinį lygį greičiau nei 2015-aisiais. O šie metai įspėja, kad ir tokios prognozės gana optimistinės.

"Kaip rodo Rusijos krizės patirtis, ekonomikai atsigavus nedarbas dar kelerius metus mažėja nebent emigracijos sąskaita, o dirbančių žmonių nedaugėja, nes įmonės pirmiausia geriau panaudoja turimus išteklius. Jos gali nesamdyti daugiau darbuotojų, nes dirbantieji, jausdami bedarbių spaudimą, sutinka dirbti intensyviau, bijodami prarasti darbą, - kalbėjo prof. R.Lazutka. - Kita vertus, nedidėja ir atlyginimai. O nuo jų atskaitomų mokesčių labai priklauso valstybės pajamos, skiriamos socialinei sričiai ir konkrečiai skurdui mažinti."

Susidaro užburtas ratas, kai negalės augti valstybės išlaidos, biudžetas dar bus įtemptas, negalės didėti ir viešojo sektoriaus darbuotojų, t. y. mokytojų, gydytojų, policininkų algos, nedidės ir socialinės išmokos. Prognozuota, kad pirmaisiais krizės metais skurstančiųjų (gaunančių mažesnes nei 350 litų pajamas) smarkiai daugės, maždaug iki 450 tūkst. žmonių, o vėliau labai lėtai mažės, nes dar kelerius metus atlyginimai bus maži ir valstybė negalės paremti mažai uždirbančių ar nedirbančių žmonių, nes jos įplaukos nedidės.

Pasak mokslininko, sociologijos terminas "gerovės valstybė" mums iš karto asocijuojasi su pasiturimu gyvenimu. Iš tikrųjų turimas galvoje modelis valstybės, kurioje valdžia yra piliečių įpareigota sukurti ir palaikyti stiprią socialinės apsaugos sistemą. Paprastai žmonės užsitikrina gerovę savarankiškai dalyvaudami įvairiose ekonominėse veiklose. Vis dėlto šiuolaikinėje visuomenėje to nepakanka, nes yra daug vadinamosios socialinės rizikos atvejų. Žmonių savarankiškai susikurtą gerovę reikia išsaugoti visuomenės mastu organizuojant pagalbą, pavyzdžiui, per socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemas. Ir nors Lietuvoje socialinė gerovė kelia šypseną, pagal žmogaus socialinės raidos indeksą mūsų kraštas užima 43 ar 44 vietą pasaulyje. Deja, tai nelabai guodžia, kai lyginamės su Europos Sąjungos (ES) šalimis. Daugumos ES šalių atžvilgiu mūsų socialinės gerovės sistema apgailėtina.

Kartų skirtumai

Per 2007-2009 metais atliktus tyrimus, koordinuojamus Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro, be demografinių visuomenės analizės aspektų, mėginta nustatyti, kokie yra kartų, lyčių ir šeimų gerovės skirtumai Lietuvoje.

"Duomenys, surinkti apklausus apie 10 tūkst. žmonių, leido spręsti, kaip gyvena senelių, vaikų ir jau suaugusių vaikaičių kartos, - pasakojo sociologas. - Gerovės skirtumus vertinome pagal gaunamas pajamas, apsirūpinimą būstu, galimybę pirkti tam tikras prekes, laiku apmokėti sąskaitas, kur nors išvažiuoti per atostogas. Pasirodo, Lietuvoje geriausiai gyvena jaunimas, vidurinė karta - vidutiniškai, o prasčiausias pagal visus rodiklius, išskyrus apsirūpinimą būstu, yra vyresniosios kartos gyvenimas."

Vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje turi daugiau būsto nuosavybės negu daugelyje kitų valstybių, bet tai, pasak mokslininko, lėmė ne sąmoninga socialinė politika, o istorija, kai po sovietmečio buvo leista privatizuoti butus. Tyrimai taip pat parodė, kad jau savarankiškai gyvenantis jaunimas susikūrė didesnę ne tik už savo senelių, bet ir tėvų kartos gerovę. Vis dėlto nemažai jaunuolių gyvena su tėvais ir jei yra bedarbiai, o tėvai uždirba nedaug, laikosi prastai.

"Vadinasi, skirtingas ir jaunimas, tačiau Lietuvoje neteikiama valstybės parama nuomojantis butą. Pavyzdžiui, jauna šeima Vilniuje lengviau susirastų darbą, bent ne krizės laikotarpiu, tačiau neturi iš ko nuomotis buto. Kitose valstybėse tokia pagalba teikiama", - sakė prof. R.Lazutka.

Skurdūs ir suvaržyti

Pernai VU Filosofijos fakulteto mokslininkai R.Lazutka ir Arūnas Poviliūnas dalyvavo Europos Komisijos (EK) finansuojamame nepriklausomų ekspertų tinkle, skirtame palyginti, kaip organizuojamos minimalių pajamų garantijos įvairiose valstybėse. Pasak prof. R.Lazutkos, kiekviena valstybė siekia garantuoti minimalias pajamas savo gyventojams, nes pripažįstama, kad žmogui nesugebant užtektinai užsidirbti iškyla ne tik vartojimo, bet ir sveikatos ar nusikalstamumo problemų. Kokio dydžio minimalias pajamas garantuoja valstybė, kiekviena ES šalis nustato, atsižvelgdama į gyvenimo lygį, būtinas minimalaus vartojimo išlaidas.

Lietuvoje gerai žinoma vadinamoji socialinė pašalpa, skiriama šiuo metu tiems, kurių pajamos mažesnės nei 350 litų, tačiau tyrimo metu pastebėta, kad galioja labai griežti reikalavimai paramai gauti. Pavyzdžiui, daugelis valstybių netaiko vadinamojo turto testo, nes suprantama, kad esant mažoms pajamoms bus mažas ir turtas. Lietuvoje argumentuota, kaip pasakojo mokslininkas, kad dalis žmonių dirba nelegaliai, slepia pajamas, ir gali būti, vaizdžiai tariant, kad atvažiuoja mersedesu pasiimti socialinės pašalpos. Tyrimas parodė, jog tie, kurie pretenduoja gauti socialinę pašalpą, beveik neturi reikšmingesnio turto, ir toks reikalavimas neprasmingas, o administraciniu požiūriu apsunkina. Kai kuriais atvejais ir varžo. Pavyzdžiui, kai negauna pašalpos susigrąžintos nepaklausios žemės savininkas.

Riboja ir ne visada pagrįstas reikalavimas ieškotis darbo. Žmonės nesitiki, kad jiems kas nors bus pasiūlyta, ypač didelio nedarbo laikotarpiu, ir nesikreipia į darbo biržą, nes gali būti sunku ją pasiekti iš kaimo ar miestelio, kelionės kainuoja. Arba žmogus tiesiog negali pasinaudoti darbo pasiūlymu, nes nėra tinkamo autobusų maršruto atvykti laiku į darbo vietą ar grįžti namo vėlai vakare.

"Nustatėme, kad tokių apribojimų yra daug, todėl, kaip matyti iš kitų šaltinių, tik kas ketvirtas žmogus, kuriam priklausytų pagal pajamas gauti pašalpą, iš tikrųjų ją gauna, - sakė prof. R.Lazutka. - Pirma, neįvykdomi reikalavimai. Antra, kaip rodo ir kitų valstybių patirtis, yra žmonių, kurie gėdijasi prašyti. Vadinamoji stigma - nors ir gyvena prastai, gėda rodyti savo gyvenimo sąlygas."

Palyginę paramos gavėjų statistiką ir savivaldybių ekonominius rodiklius, tyrėjai taip pat įžvelgė administravimo spragas. Pašalpų gavėjų skaičius tūkstančiui gyventojų įvairiose savivaldybėse labai skiriasi, nors paramos kriterijai visur tie patys. Galima būtų manyti, kad savivaldybės skirtingo ekonominio pajėgumo: kai kurios klesti ir ten mažai skurstančių žmonių, o yra vietovių, kur gyvenimas labai skurdus. Tačiau paaiškėjo, kad ryšio tarp pašalpos gavėjų skaičiaus ir nedarbo lygio bei vidutinio atlyginimo nėra.

"Galime daryti prielaidą, kad vienos savivaldybės geriau informuoja žmones, padeda jiems susitvarkyti dokumentus, o kitos, matyt, pernelyg nesistengia. Žmogus, iš kur nors sužinojęs, kad jam priklauso pašalpa, eina jos prašyti, tačiau nesusigaudo, jam niekas nepaaiškina, todėl nepateikia visų dokumentų ir pašalpos negauna", - aiškino sociologas.

Ne iš tingumo

Prof. R.Lazutka pastebi Lietuvoje skeptišką požiūrį į tuos, kurie skursta. Dar viduramžiais skurstantieji buvo skirstomi į valstybės pagalbos nusipelniusius, t. y. likimo nuskriaustus, neįgalius, senus žmones, beglobius vaikus, ir jos nenusipelniusius - darbingo amžiaus ir sveikus žmones, kurie savimi nepasirūpina, nes yra, kaip manyta, tingūs ar apsileidę. Vakaruose tokio požiūrio seniai atsisakyta, nes pripažįstama, kad yra atitinkama visuomenės struktūra, gana dideli reikalavimai pasirengti darbo rinkai ir ne vien nuo žmogaus pastangų priklauso, ar jis geba užsidirbti pragyvenimui ar ne.

Pavyzdžiui, per dabartinę krizę akivaizdžiai matyti, pasak sociologo, kad ne dėl tingumo, o smunkant ekonomikai ir augant nedarbui per 300 tūkst. Lietuvos gyventojų tapo bedarbiais. Dalis jų išvažiuoja iš Lietuvos ieškoti darbo. Jei būtų tingūs, pasiliktų skursti, prašyti pagalbos, elgetauti. Kita vertus, šiuolaikinėje visuomenėje skurdo priežastys susipynusios. Žmonėms reikia pagalbos ir dėl jų pačių pasirinkimo, ir dėl visuomenės struktūros. Tačiau asmenų pasirinkimą ir sprendimus taip pat smarkiai veikia aplinka - kokioje šeimoje gimė, kokioje bendruomenėje augo, kokioje mokykloje mokėsi. Iš paveldimo skurdo aplinkos žmogui sunku ištrūkti, siekti kvalifikacijos, gauti gerai mokamą darbą. Tyrimai patvirtina kitų šalių raidos patirtimi pagrįstas sociologines teorijas.

Kai laimi ne visi

EK iniciatyva kiekviena ES valstybė turi rengti nacionalinę socialinės atskirties mažinimo ir socialinės apsaugos reformavimo programą. Vertinti programas, ar numatytos priemonės leidžia tikėtis, kad padėtis gerės, kviečiami mokslininkai. Lietuvos socialinės politikos vertinimą, remdamiesi daugiausia statistikos rodikliais ir atliktų tyrimų duomenimis, rengia prof. R.Lazutka kartu su kolega prof. A.Poviliūnu.

"Lietuvoje matome keistą tikėjimą, kad ekonomikos augimas pats savaime išspręs nedarbo, skurdo, socialinių programų ar socialinio draudimo finansavimo problemas. Tiesiog reikia kuo daugiau verslo laisvės, - kalbėjo programos vertintojas. - Ir nesvarbu, kuri Vyriausybė valdo, vyrauja daugmaž toks ekonominis požiūris. Niekas neneigia, kad ekonomikos augimas yra svarbus ir jo reikia siekti, tačiau kaip rodo kitų šalių patirtis ir aiškina socialinės teorijos, ekonomikos augimo socialiniai padariniai gali būti skirtingi."

Pavyzdžiui, Lietuvoje galima pastebėti, kad sąlygas ekonomikai augti labai dažnai stengiamasi sudaryti dirbančių žmonių sąskaita, t. y. siekiama, kad įmonių išlaidos darbuotojams samdyti būtų kuo mažesnės. Išleisdamos mažiau darbuotojams, jos gali pigiau pagaminti produkcijos, o pigesnę produkciją lengviau parduoti tarptautinėje rinkoje. Mažesnių gamintojų sąnaudų siekiama ir valstybei mokamų mokesčių bei socialinių įmokų sąskaita.

"Tačiau kokie yra padariniai vėliau visai visuomenei? - klausė sociologas. - Darbuotojams nėra geriau, jei jų pagaminamos produkcijos daugiau parduodama, nes algos vis tiek nedidėja. Nukenčia ir socialinės reikmės, nes nuo surinktų mokesčių priklauso, kiek bus galima skirti pensijoms, sveikatos apsaugai, švietimui. Iš ekonomikos augimo nemažai uždirba užsienio bankai ar kitos užsienio kapitalo įmonės, jų akcininkai Skandinavijoje ar Vokietijoje, tačiau Lietuvos gyventojams mažai tenka ir per darbo užmokestį, ir per valstybės biudžetą, kai iš jo finansuojamos socialinės sritys."

Europoje ekonomikos augimas jau seniai siejamas su žmonių gerovę galinčiomis garantuoti darbo vietomis ir socialine raida, o Lietuvoje, pasak sociologo, 20 metų siekta ekonomikos augimo, tačiau net sparčiausiai jai augant laimėjo ne visi. Pavyzdžiui, 2008 metais dirbančios visuomenės dalies pajamos augo sparčiau negu tų, kurie gavo socialines išmokas. Gali būti net taip, kad ekonomikai sparčiai augant visuomenės padėtis gerėja labai lėtai, nes augimo rezultatai daugiausia išvežami į užsienį. Mokslininkų atliekamas darbas kaip tik ir skirtas įrodyti, kad iš ekonomikos augimo turėtų gauti naudos visi visuomenės sluoksniai.

Du milijonai

Prof. R.Lazutka jau daugiau kaip dešimt metų tyrinėja su pensijomis susijusias problemas. Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, skiriama pensijoms, gerokai mažesnė nei daugelio ES šalių, o 2050 metais, kaip rodo Eurostato tyrimai, pensinio amžiaus žmonių dalis visuomenėje dėl sumažėjusio gimstamumo ir emigracijos dramatiškai padidės.

"Kai pamėginome apskaičiuoti, kiek Lietuvai reikės lėšų pensijoms mokėti, jei jos bus dabartinio dydžio, paaiškėjo, kad ne ką daugiau: vietoj 6-6,5 proc. BVP - 8-9 procentai. Daugelis valstybių, ir ne tik turtingosios, jau dabar skiria 9-11 proc. BVP, - sakė tyrėjas. - Mūsų visuomenė pensijoms skiria mažiau lėšų, todėl jos yra vargingesnės ir pensinio amžiaus žmonių gyvenimo lygis žemesnis nei vidutinio amžiaus ar jaunesnių gyventojų. Kitose šalyse pasiekta, kad sulaukus senatvės gyvenimo lygis beveik nekrinta."

Sociologo įsitikinimu, neturėtume žiūrėti į visuomenę kaip į pensininkų ir ne pensininkų grupes. Tas pats žmogus per savo gyvenimo ciklą pereina įvairius etapus, ir kiekvienam racionaliausia, kai jo gyvenimo lygis per daug nešokinėja. Gerai uždirba, moka daugiau mokesčių, o kai nebedirba, gauna daugiau pensijos iš tų, kurie dirba ir daug uždirba. Tik ar visuomet sugeba visuomenė taip racionaliai susitvarkyti?! Mokslininkas atkreipė dėmesį į Lietuvoje paplitusį požiūrį, kad nuo algos atskaičiuojama daug, tačiau sulaukę pensinio amžiaus žmonės gauna mažą pensiją. Kur dingsta tie pinigai?! Gal pati sistema nėra efektyvi ir kažkur tie pinigai pradanginami?!

"Problema ne ta, - sakė prof. R.Lazutka.- Dabartinė pensininkų karta yra to laikotarpio, kai Lietuvoje dirbo apie 2 mln. gyventojų, vaisius. Dabar dirba apie 1 mln. 300 tūkst. žmonių, todėl susidarė tokia paradoksali padėtis. Pensijas reikia mokėti ir seneliams tų, kurie emigravo arba dirba nelegaliai, patys yra išlaikomi bedarbiai. Po keliasdešimt metų iš dabartinės dirbančiųjų kartos pensininkų bus gerokai mažiau, o dabar, matyt, turime papildyti "Sodros" biudžetą ne tik mokėdami nuo algų, bet ir iš kitų pajamų."

Pavyzdžiui, pelno, gaunamo įmonių savininkų, kurie gyvena net ne Lietuvoje. Labiau apmokestinusi tas įmones, valstybė turėtų daugiau lėšų socialinėms reikmėms. Žinoma, rimtas argumentas, kad tada bus blogiau verslui ir kažin ar norės kas steigti bei plėsti Lietuvoje įmones. Sociologo manymu, vis dėlto reikėtų gerai pasverti, ar iš tikrųjų tos įmonės, mokėdamos daugiau mokesčių, pasitrauktų iš Lietuvos, jei čia yra jų klientų. Aišku, jų pelnas, atskaičius mokesčius, sumažėtų, bet kitose šalyse pelnas paprastai būna mažesnis, o pelno mokestis - didesnis.

Kaip prekybos centre

"Kai nesivadovaujama moksliniais tyrimais, o sprendžiama iš to, kaip žmonėms tiesiog atrodo, daroma išvada, kad "Sodrą" reikia privatizuoti. Atseit tokia sistema tik surenka ir išmoka pinigus, tačiau jų nepadaugina, o jei dalis pinigų bus atidėta taupyti, skirta investuoti, jų priaugs ir ateityje bus galima padidinti pensijas", - kalbėjo mokslininkas, atlikęs pensijų privatizavimo reformos rezultatų tyrimus.

Nuo 2004 metų, kai dalį "Sodrai" mokamų lėšų žmonės galėjo pervesti į privačius pensijų fondus, šie iki krizės didėjo, per krizę sumažėjo, o dabar vėl atsigauna ir valdytojai praneša, kad turi daugiau lėšų, nei buvo pervesta iš "Sodros". Prof. R.Lazutkos įsitikinimu, teiginys, kad pensijų fondai uždirbo, yra nepagrįstas, nes neatsižvelgiama į kitus aspektus. Pirmiausia - 5-10 proc. infliaciją, nes žmogus, gavęs tuos privačios pensijos pinigus, už juos galėtų nupirkti 10 kartų mažiau nei prieš metus. Kitas dalykas, kiek sumažės tų žmonių, kurie dalyvauja reformoje, "Sodros" pensija. Tyrimai rodo, kad kasmet "Sodros" pensija didėjo, o ekonomikos klestėjimo laikais - net po 10-12 proc. per metus. Vadinasi, reformoje dalyvaujantys žmonės neteks vis didėjančios "Sodros" pensijos dalies.

"Ar naudinga dalyvauti reformoje? Reikėtų lyginti - kiek per metus didėja "Sodros" ir kiek privati pensija. Tyrimų duomenimis, 2004-2009 metais privačių fondų vidutinis metinis prieaugis buvo 2-3 proc., o "Sodros" pensija tuo laikotarpiu kasmet didėjo apie 9 procentus. Vadinasi, vien "Sodros" pensijai mokėję žmonės įgavo gerokai didesnį pranašumą, - sakė mokslininkas. - Privatūs fondai nepateikia tokios lyginamosios informacijos ir labiau suinteresuoti skelbti, kas laukia jų klientų ateityje, nors iš tikrųjų nežino, koks bus augimas, smukimas ar krizės. Privačios pensijos yra labai sudėtingas finansinis instrumentas ir valstybė turėtų informuoti gyventojus, kad jie racionaliau rinktųsi, tačiau valdžios institucijų informacijos trūksta."

Tyrimai taip pat parodė, kad privačių pensijų rinkoje, nors žmonės ir gali rinktis, pereiti iš vieno privataus fondo į kitą, judėjimas per penkerius metus buvo labai menkas. Tik 2-3 proc. dalyvių pakeitė pensijų fondą, nors labai skyrėsi ir prieaugis, ir mokėjimų už aptarnavimą dydis. Pasak sociologo, tokia padėtis liudija, kad žmonės pensijų reformoje dalyvauja aklai, tiesiog priima pirmą pasiūlytą variantą ir toliau nebesidomi. Nesielgia kaip prekybos centruose: žiūri nuolaidas, lygina, kuri prekė pigesnė ir geresnė, renkasi, ką pirks. Todėl ir pensijų fondai nejaučia atsakomybės labiau stengtis.

"Valstybės institucijos turėtų labai atidžiai išnagrinėti padėtį ir ką nors daryti, kad privačių pensijų rinka būtų veiksmingesnė, - mano prof. R.Lazutka. - Juo labiau kad "Sodrai" sumokėti pinigai naudojami ne tik pensijoms, bet ir bedarbių, motinystės ar ligos pašalpoms, o pervedus dalį lėšų į privačius fondus "Sodros" galimybės sumažėjo. Vadinasi, dėl reformos nukentėjo ir dabartiniai pensininkai, ir kiti "Sodros" klientai."

Sociologas rekomenduoja, kad į privačius pensijų fondus klientai mokėtų iš savo kišenės, o ne pervesdami dalį "Sodros" įmokos. Tada nenukentėtų "Sodros" biudžetas ir būtų naudinga privačių pensijų rinkai. Tiesiai iš savo kišenės mokėdami žmonės kur kas atidžiau rinktųsi fondus, o šie turėtų labiau stengtis įtikti klientams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"