TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Gestų kalbos specialistė: lietuvių gestų kalba panašesnė į anglų

Nuotrauka iš blog.deiricmccann.com

Lietuvių gestų kalba neturi galūnių, todėl žodžiai neturi linksnių, aiškina gestų kalbos specialistė Daiva Burkauskienė. Todėl, jos tvirtinimu, lietuvių gestų kalba panašesnė į anglų. Be to, verčiant gestų kalbą į įprastinę lietuvių kalbą pažodžiui, dažniau išeitų žodžių kratinys nei normalus sakinys, tikina D. Burkauskienė.

Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro Švietimo pagalbos, vertinimo ir konsultavimo skyriaus vedėja D. Barkauskienė pastebi, kad vyrauja ir daugiau stereotipų, susijusių su lietuvių gestų kalba. Ji atkreipia dėmesį, kad gestų kalba nėra lietuvių kalba, išreikšta gestais, ir pasaulyje nėra vienos universalios gestų kalbos.

– Visos kalbos turi abėcėlę, žodžius, frazes, sąvokas, sakinius ir pan. Kuo išsiskiria gestų kalba?

– Gestų kalba yra gyva kaip ir visos kitos kalbos. Ji skiriasi tuo, kad yra vizuali ir neturi savo rašytinės formos. Visas kalbas galime girdėti, perskaityti. Gestų kalbos užrašyti negalime. Tai gali atstoti filmavimas. Tada ją tokiu būdu galime skaityti, bet girdėti tikrai negalime.

Gestų kalba neturi savo abėcėlės, atskirų raidžių. Yra lietuviškos raidės, kurios rodomos pirštais. Tai – vadinamoji pirštų abėcėlė. Ji vartojama, kai mums reikia pasakyti tikrinius daiktavardžius: miestų pavadinimus, vardą, pavardę, žodį, sąvoką, kuriai nėra gesto. (Gal jo neturime arba nežinome.) Negalime pasakyti, kad žodis arba sąvoka turi atitikmenį-gestą, būna, kad vienas gestas apima daugiau žodžių. Yra gestų, kurie reiškia žodžius, sąvokas, tam tikras frazes.

Gestų kalba iš tikrųjų yra sena. Švenčiame lietuvių gestų kalbos dvidešimtmetį, tačiau iš tikrųjų nebuvo taip, kad ji atsirado prieš 20 metų. Ji Lietuvoje atsirado seniau. Tikslių metų pasakyti negalime, bet tai tikrai įvyko seniai, kai kurtieji pradėjo bendrauti, būrėsi jų bendruomenės. Taip ji po truputį vystėsi, formavosi. Ta kalba ir toliau vystosi.

– Ar gestų kalboje yra galūnės, linksniai ir kiti kalbos niuansai?

– Gestų kalbos ypatumas – ji neturi galūnių. Tuo požiūriu lietuvių gestų kalba panašesnė į anglų kalbą. Ypač, jei žiūrėsime į žodžių tvarką sakinyje. Pagal tai, kaip žodžiai sudėlioti, lietuvių gestų kalba daug panašesnė į anglų kalbą. Nuo lietuvių kalbos ji be galo skiriasi. Gestų kalboje yra gana griežta gestų eilė – konstrukcija. Lietuvių kalboje galime kalbėti labai įvairiai, laisvai dėlioti žodžius. Taip pat nėra įvardžių – jis, ji.

– Kaip tuomet tai pavaizduojama?

– Galime tiesiog parodyti arba pasakyti pirštų abėcėle, bet dažniausiai taip nedaroma. Jeigu apie kažką kalbame, dažniausiai tiesiog parodome. Jei kažką pasakojame, gestu į vieną pusę parodome, kad čia yra moteris, į kitą pusę – vyras. Kai kažką pasakojame, vyksta vaidmenų kaita: kalbėdami vyro vardu pasisuksime į vieną pusę, moters – į kitą. Tai – lokalizacija. Visa viršutinė kūno dalis yra be galo svarbi gestų kalboje.

– Jei gestų kalboje nėra galūnių, kaip nurodomi linksniai?

– Kryptis gali būti parodoma. Jeigu einu į namą, taip ir rodoma: namas ir einu. Kryptis, vieta, padėtis – visi tie dalykai nusakomi. Jei kažko negalime pasakyti taip, kaip tai daroma lietuvių kalboje, gestų kalboje tai parodoma kitomis priemonėmis.

– Kaip parodomi jaustukai ir ištiktukai?

– Gestų kalboje labai svarbi gramatikos dalis yra veidas ir mimika. Galbūt žmonėms, kurie nemoka šios kalbos, nepažįsta kurčiųjų, atrodo (kai aš prieš daugelį metų nepažinojau kurčiųjų, man irgi atrodė), kad jie labai maivosi. Jų mimika labai įvairi.

Jei nori gerai kalbėti gestų kalba, reikia nebijoti rodyti mimikos. Nereikia bijoti, kad atrodys, jog maivaisi. Iš tikrųjų taip nėra. Tai – gramatika: pakelti antakiai, išplėstos ar primerktos akys, šypsena. Galima parodyti ir liūdesį.

Kitas dalykas, labai svarbus gestų kalboje, – rodymas pirštu. Mums, girdintiems žmonėms, tai atrodo labai nepriimtina. Visą vaikystę mus mokė, tėvai barėsi – nemandagu, nerodyk pirštu. Gestų kalboje tai normalu. Turi parodyti. Juk reikia parodyti kryptį, žmogų, pavyzdžiui, „žmogus dabar kalba, ir aš verčiu“. Tai – visiškai normalus dalykas.

Daug kam labai sunku peržengti šį barjerą. Labai dažnai atrodo, kad kurtieji galbūt yra nemandagūs, nes rodo pirštu, maivosi. Jei to nebūtų, jei akmeniniu veidu kalbėtume, tai būtų tas pats, kas lietuvių kalboje kalbėti be gramatikos, monotonišku balsu. Juk ištarę klausimą nesakome, kad gale yra klaustukas – paprastai mūsų balsas šiek tiek pakyla. Kalbant gestų kalba, balso nesigirdi, bet mes irgi nerodome, kad sakinio gale yra klaustukas. Yra kitos priemonės: pakelti antakiai, į priekį palenkta galva. Mes suprantame, kad tai yra klausimas.

– Kaip yra su šaukimu, šnibždėjimu?

– Šaukimas, pyktis, barimasis gali būti išreikštas. Jei šaukiame, baramės, kalbėdami lietuviškai, girdime balso garsumą. Jei tai darysime gestų kalba, gestai bus aštresni, kapoti, didesni, rodomi didesniame plote. Jei šaukiame, nebūtinai pykstame. Tai galime daryti, kai žmogus yra kitoje gatvės pusėje. Jei norime kažką pakviesti, šaukiame, kad atkreiptume dėmesį. Taip pat yra ir gestų kalboje – gestai bus didesni, platesni, kad tas žmogus atkreiptų dėmesį.

Lygiai taip pat yra su šnabždesiu, nors tai daryti sunku. Girdintys žmonės gali neišgirsti šnabždesio, o, rodant gestų kalba, juk visi matys, todėl rodomi labai maži gestukai. Tai daroma mažame lauke, visiškai šalia kito žmogaus, kad kiti nematytų. Gestai maži, sutrumpinti, kad kitas žmogus jų nesuprastų, nepastebėtų.

– Viena iš internetinio gestų kalbos žodyno kūrėjų Ieva Lemešiūtė tvirtina, kad seniau gestų kalbos žodynas buvo skurdus, nes lietuviškam žodžiui buvo ieškoma gesto, o dabar internetinis žodynas kuriamas atvirkščiai – gestui surandamas paaiškinimas. Kodėl iki tol buvo manoma, kad gestų kalba skurdi? Galbūt yra problema, kad mes įsivaizduojame, jog lietuvių gestų kalba yra tiesiog lietuvių kalba gestais?

– Daugelis žmonių iki šiol įsivaizduoja, kad tai yra tam tikra lietuvių kalbos forma – kalba rodoma gestais. Iš tikrųjų yra priešingai, nes lietuvių kalbos gramatika ir lietuvių gestų kalbos gramatika yra visiškai skirtingos. Kiek mums būtų naudinga kalba, kur kalbame angliškai, bet pagal lietuvių kalbos gramatiką? Galbūt kartais išeitų sakinys, bet dažnai tai būtų žodžių kratinys. Labai dažnai girdintys žmonės, kurie nesusidūrė su gestų kalba, mano, kad tai yra tas pats.

Žmonės taip pat įsivaizduoja, kad gestų kalba yra viena visame pasaulyje ir ja kalba visi kurtieji. Labai dažnai, kai pasakai, kad taip nėra, kad kiekviena šalis turi savo gestų kalba ir tai nėra viena kalba, žmonės nustemba ir klausia – kodėl, juk būtų daug paprasčiau. Visada pritariu. Tikrai būtų daug paprasčiau. Įsivaizduokite, kaip būtų paprasta, jei visi žmonės kalbėtų viena žodine kalba, bet kalba yra gyva – ar žodinė, ar gestų. Tai kalba, kuri vystosi, formuojasi, gyvena, tobulėja, plečiasi. Mes negalime pasakyti, kad turėtų būti daroma vienaip ar kitaip.

– Kalkinė kalba – gestų kalba, kai lietuvių kalbos gramatikai pritaikomi gestai. Kada ji vartojama?

– Kalkinė kalba nėra kalba pati savaime. Tai – hibridas, pagalba, kad būtų aiškiau. Ji reikalinga tiems, kurie apkurto, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą, o paskui neteko klausos. Ji padeda, kad žmogui nereikėtų įtempti regos ir nuolat žiūrėti į rodomus gestus, skaityti iš lūpų. Tai iš tikrųjų labai sudėtinga. To daryti visą dieną – neįmanoma. Žmogus pavargsta. Jam kalkinė kalba yra kaip pagalba, atrama prie žodžio, nes jis puikiai moka lietuvių kalbą, jos gramatiką, išmano taisykles. Jis gali tą kalbą skaityti. Taip pat tai naudinga neprigirdintiems, kurie gana gerai moka lietuvių kalbos gramatiką, žino taisykles, turi platų žodyną. Jiems tai – palengvinimas.

– Minėjote veido mimiką, bet dar viena iš gramatikos dalių gestų kalboje yra artikuliacija. Ar visi gestai turi savo artikuliaciją?

– Tai iš tiesų nėra artikuliacija tos sąvokos ar žodžio, kurio gestą rodome. Tai nėra ir to žodžio ištarimas lūpomis. Žodis ir artikuliacija gali neturėti nieko bendro. Taip susiklostė istoriškai. Negaliu net pasakyti kodėl. Reikėtų klausti lingvistų, kodėl yra vienaip ar kitaip. Gali būti rodomas tik tam tikras lūpų judesys.

– Rodant gestą „galima“, reikia tarti „mo“, nes tai kilę nuo rusų kalbos.

– Taip, yra tokių niuansų. Kiti gestai gali neturėti jokios artikuliacijos. Galima tiesiog paprastai juos parodyti, bet yra gestų, kai daromas koks nors lūpų judesys ar sakoma raidė, skiemuo. Yra tam tikrų niuansų, bet jie gali būti visiškai nesusiję ir nepanašūs į tą lietuvių kalbos žodį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"