TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Greitkelis nepakeičia žvėrių įpročių

2009 05 18 0:00
Laukiniai gyvūnai nesibaimina lįsti tik į didelius tunelius.
VU EI archyvo nuotrauka

Lietuvos keliuose pernai žuvo daugiau kaip tūkstantis stambių gyvūnų. Laimei, per tokias avarijas nedaug žmonių sužeidžiama ar miršta, tačiau netektys - visada labai skaudžios.

Avaringumo dėl laukinių gyvūnų mažinimo srityje Lietuva šiuo metu pirmauja tarp Baltijos šalių. Europoje, Amerikoje, Japonijoje kasmet patiriama milijardinių nuostolių. Žinoma, ten ir judėjimas didesnis.

Vengiant nelaimių.

"Gyvūnai migruoja ne tokiu jau mažu atstumu. Pavyzdžiui, briedžiai gali nueiti 30-40 kilometrų, kai keičia vasaros ganyklas į teritorijas, kur laikosi žiemą. Migracijos srautai formavosi turbūt šimtmečiais, todėl kelias nepakeičia žvėrių įpročių. Jį vienaip ar kitaip mėginama pereiti", - sakė LŽ daugelio mokslinių projektų vadovas Vilniaus universiteto Ekologijos instituto direktoriaus pavaduotojas mokslui, Žinduolių ekologijos laboratorijos vedėjas Linas Balčiauskas.

2006 metais dr. L.Balčiausko vadovaujama mokslininkų grupė atliko pirmąjį Aplinkos ministerijos užsakytą projektą pralaidų po keliais efektyvumui įvertinti. Buvo nustatyta, kad žvėrys naudojasi įrengtomis pralaidomis ir jos kartu su tvoromis padeda mažinti avaringumą greitkeliuose.

2007 metais laimėjus Lietuvos automobilių kelių direkcijos surengtą konkursą laukinių gyvūnų ir varliagyvių migracijos per šalies kelius mastui įvertinti, daugiau kaip metus tyrinėta, kiek gyvūnų, pirmiausia žinduolių, migruoja per Lietuvos kelius - nuo greitkelių iki rajoninių keliukų, kai kur net žvyrkelių. Nuvažiuota apie 60 tūkst. kilometrų ir išsiaiškinta, kurie kelių ruožai yra pavojingiausi. Remiantis nustatytais duomenimis, pateiktos rekomendacijos, kur pirmiausia reikėtų tverti tvoras abipus kelio, kad gyvūnai negalėtų ant jo patekti.

"Kad ir kaip būtų keista, didžiausias avaringumas nebūtinai yra greitkeliuose, o tokiuose, pavyzdžiui, keliuose kaip Radiškės -Anykščiai - Rokiškis, - sakė mokslininkas. - Į Latviją vedančiu keliu važiuoja daug sunkiojo transporto, o aplinkui - mozaikiškos gyvūnų buveinės: miško fragmentai, maži miškeliai, nedirbami laukai, krūmai, pievos, pelkės, upeliai. Į tą mozaiką gali įsiterpti ir nedidelės gyvenvietės. Jos visiškai neatbaido gyvūnų - jei reikia, jie pereina ir kaimelį."

Nuo 2008 metų rudens buvo pradėtas įgyvendinti dar vienas projektas. Automobilių kelių direkcija užsakė įvertinti 17 Lietuvos greitkelių padėtį. Šiuose didžiausio eismo ir greičio keliuose eismo nelaimės yra skaudžiausios, juo labiau kai prie greitkelio užklysta ir didelių gyvūnų: briedžių, elnių, stirnų, šernų. L.Balčiauskas prisiminė neseniai įvykusią nelaimę kelyje Vilnius - Panevėžys: studentės vairuojamas automobilis trenkėsi į briedį, žuvo ir mergina, ir gyvūnas.

Iš palydovo

Šiaurės Amerika viena pirmųjų pasaulyje pradėjo atitverti greitkelius ir ėmėsi kitų apsaugos priemonių, kad sumažintų avarijų skaičių dėl gyvūnų keliuose. Lietuvos mokslininkai šioje srityje bendradarbiauja su Kanados specialistais. Kartu su "Geomar" kompanija buvo sumodeliuoti gyvūnų srautai per du Lietuvos greitkelius: Vilnius - Panevėžys ir Vilnius - Klaipėda. Nors didelė šių kelių dalis jau aptverta, liko dar nemažai kilometrų. Reikia numatyti, kuriuos ruožus pirmiausia reikia tverti, t. y. kur didžiausi gyvūnų srautai. Tokį modelį taikė Kanada. Jis išbandytas ir Lenkijoje. Lietuva bus trečia tokia šalis pasaulyje.

"Iš palydovinės nuotraukos iššifruojamos laukinių gyvūnų buveinės tam tikroje zonoje, - taikomą modelį aiškino žinduolių ekologijos specialistas. - Yra žinoma, kokių buveinių reikia briedžiams, elniams, stirnoms, šernams. Iš iššifruoto palydovinio žemėlapio apskaičiuojama mitybos bazė. Palydovas skirtingomis bangomis fotografuoja žemės paviršių ir mato vadinamąjį žalumo indeksą. Jį apskaičiavus galima įvertinti, kokia yra mitybos bazė viename ar kitame ruože. Savaime suprantama, žvėrys eina ten, kur yra ko ėsti."

Medžioklės būreliai savo plotuose skaičiuoja gyvūnus, nes turi gauti atitinkamą skaičių licencijų. Mokslininkai, siekdami nustatyti, kiek maždaug gyvūnų gyvena aplink kelią, bendravo su daugiau kaip 50 medžioklės būrelių pirmininkų, be to, patys važinėjo darydami apskaitas. Buvo išskirtos zonos, kur gyvūnų migracija per kelią yra didžiausia, ir patikrinta, ar sumodeliuoti srautai sutampa su kelių eismo priežiūros tarnybos duomenimis - didžiausiu avarijų skaičiumi viename ar kitame ruože.

Visiškai neatitveriant

Gegužės mėnesį bus baigtas modelis, leisiantis rekomenduoti, kur pirmiausia investuoti pinigus į tvoras ir kartu į pralaidas, nes visiškai atitverti kelių negalima. Analizuojama informacija ir iš jau atitvertų kelio ruožų, nes ten, kur laukiniai gyvūnai negali taip paprastai pereiti kelio, reikia žiūrėti, ar jiems yra paliktos kokios nors pralaidos. Pasak L.Balčiausko, gyvūnai turi laisvai keistis genetine informacija, kad jų populiacijos normaliai funkcionuotų.

Tokios pralaidos gali būti, pavyzdžiui, tunelis po keliu. Jų Lietuvoje nemažai įrengta. Didžiausias ir vienas naujausių - netoli Vilniaus, už viešbučio "Villon", ten, kur buvo didelis avaringumas dėl briedžių. Atsižvelgus į rekomendacijas, šis tunelis buvo padarytas gerokai didesnis už ankstesnius, nes gyvūnai į ankštą ir tamsų tunelį nelenda.

"Yra formulė, kaip pagal kelio plotį apskaičiuoti, kokio skersmens turi būti tunelio anga, - sakė mokslininkas. - Kuo platesnis kelias, tuo didesnis tunelis. Kanadiečiai juos jau stato iki 18 m pločio ir 12 m aukščio. Milžiniški ir labai brangūs statiniai, bet į tokio dydžio tunelius eina visi gyvūnai."

Pirmieji tuneliai Lietuvoje buvo vidutiniškai 5 m pločio ir mažiau kaip 4 m aukščio. Briedžiai ir elniai į tokius bijo eiti. Atliktų tyrimų duomenimis, šernai ir stirnos jais dar naudojasi, o stambiausi kanopiniai taiko vienaip ar kitaip apeiti - kirsti kelią nelįsdami į tunelį.

Yra dar vienas pralaidų variantas - tiltai žvėrims. Apsodinti medžiais, krūmais, žole, iš miško pusės jie net nepanašūs į kokius nors statinius. Žvėrys jais naudosis, jeigu bus ne mažiau kaip 30, o dar geriau - 50 m pločio. Tokie statiniai, pasak L.Balčiausko, kainuoja dešimteriopai brangiau nei tuneliai, bet yra labai efektyvūs. Pavyzdžiui, Vokietija, aptvėrusi, ko gero, visus greitkelius, tunelių nebedaro. Stato tiltus, nes jie pasitvirtino pasaulio mastu. Nemažai tiltų žvėrims tiesia Kanada, tačiau Europoje jų yra gerokai mažiau nei Šiaurės Amerikoje.

Neplanuotos netektys

"Mūsų tyrimų rezultatai leis šiek tiek pažvelgti ir į ekonomiką, - sakė projekto vadovas. - Kur srautai nedideli, turėtų pakakti tunelių arba užtektų pažymėti neaptvertą plotą ženklais, perspėjančiais vairuotojus, kad tame ruože gali būti žvėrių. Ten, kur gyvūnų migracijos srautai yra didžiausi, spręsime, ar efektyvu būtų statyti vienokią ar kitokią pralaidą žvėrims."

Iš daugiau kaip tūkstančio pernai Lietuvos keliuose žuvusių stambių gyvūnų - per 60 briedžių. Šių gyvūnų dėl per didelio išmedžiojimo ir brakonieriavimo buvo labai sumažėję po 2000-ųjų. Kelerius metus jie iš viso nebuvo medžiojami arba sumedžiojama tik 10-20 individų, o keliuose žūva po 40-50 briedžių per metus. Tokia neplanuota netektis, pasak L.Balčiausko, yra didesnė negu kasmetis medžiojimas.

Nuo 2002 metų briedžių pradėjo palengva daugėti. Miškininkai, medžiotojai, gamtosaugininkai ir mokslininkai nesutaria, kiek jų galėtų būti Lietuvoje. Miškininkai tvirtina, kad briedžiai daro didelę žalą - minta šakelėmis, pažeidžia medžius. Gamtosaugininkų įsitikinimu, jei briedžių smarkiai sumažėtų, juos reikėtų įrašyti į Raudonąją knygą.

"Tai nenormalu, nes įrašius turbūt anksčiau nei po 10-15 metų "išrašyti" nebepavyktų, o per tą laiką briedžių smarkiai padaugėtų ir tada žala tikrai būtų juntama. Be to, jie šiaip ar taip yra ekonomikos ištekliai - didelis kalnas geros mėsos yra geidžiamas medžioklės trofėjus, - kalbėjo L.Balčiauskas. - Esu už tai, kad gyvūnų skaičius būtų reguliuojamas atsižvelgiant į naudos ir žalos santykį, žmogaus poreikius bei pačių gyvūnų populiacijos išsaugojimą."

Nepageidautini

Žinduolių ekologijos specialistas pabrėžė, kad yra įvairių populiacijos valdymo aspektų - nuo pastangų išsaugoti nykstančią rūšį iki būtinybės kai kuriuos gyvūnus išnaikinti. Lietuvoje yra mūsų faunai nebūdingų invazinių gyvūnų rūšių, pavyzdžiui, mangutų (usūrinių šunų) ir kanadinių audinių. Mangutas, kaip juokavo L.Balčiauskas, savo trumpomis kojytėmis atėjo iš Baltarusijos. Per tą laiką nuo pokario nuėjo iki Suomijos ir pasiekė jos vidurį. Klimato šiltėjimas gerina sąlygas keliauti tolyn į šiaurę.

"Žiemą, kai šalta, šie padarai miega, bet, pavyzdžiui, pernai jie nemiegojo, - pasakojo mokslininkas. - Aplinkos ministerijai rengdami mangutų populiacijos vertinimą, rinkome juos iš medžiotojų ir suvažinėtus nuo kelių. Išsiaiškinome kelis dalykus. Pirma, aną žiemą mangutai gal tik kelias dienas tebuvo pasislėpę miegoti. Jei nemiegojo, vadinasi, kuo nors mito. Iš jų skrandžių ištraukėme kelias nendrines rupūžes. Antra, tais metais mangutų Lietuvoje anomaliai padaugėjo - apie 60 tūkstančių. Tokia gausybė jų puotavo žiemojančiais varliagyviais, naikindami ir taip nykstančius gyvūnus. Visiškai neplanuotas poveikis ekosistemai. Be to, šiltėjant klimatui mangutai vienu ar dviem mėnesiais anksčiau pradeda veistis. Vadinasi, pavasarį, kai jauniklių neturėtų būti, padaugėja mintančiųjų tuo metu kaip tik neršiančiomis varlėmis. Daroma įtaka kitai gyvūnų rūšiai, ir padariniai ekosistemai iki galo nežinomi."

Iš kailinių gyvūnėlių fermų pabėgusios kanadinės audinės, pasak L.Balčiausko, per trumpą laiką, maždaug per keliolika metų nuo šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, išstūmė europinės audinės rūšį. Dabar jų Lietuvoje visiškai nebeliko.

Planuojama šių dviejų rūšių invazinių žinduolių populiacijas sureguliuoti bent jau kai kur juos išnaikinant. Ypač ten, kur ant žemės peri vištiniai paukščiai, kurtiniai ir tetervinai. Mangutai suėda jų kiaušinius. Tų paukščių smarkiai mažėja. Kurtiniai, kaip ir nendrinės rupūžės, įtrauktos į Raudonąją knygą. Ne tiek daug jų ir liko. Visiškai išnaikinti nei mangutų, nei kanadinių audinių, mokslininko įsitikinimu, nepavyks. Neturėtume tiek pinigų ir pajėgų.

Vilkų klausimu

Dar vienas populiacijos valdymo aspektas būtų mažinti gyvūnus, kurie daro žalą. Pasak L.Balčiausko, turėtų būti pusiausvyra tarp naudos ir žalos. Pavyzdžiui, vilkai per metus suėda iki tūkstančio naminių gyvulių: karvių, veršiukų, avių. Pastaruoju metu žalos patiriama mažiau, nes sumažėjo vilkų. Ekologinė vilko nauda neabejotina. Kaip sanitaras jis sunaikina labiausiai nusilpusius laukinius gyvūnus. Kita vertus, platina ir vieną kitą ligą. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Kėdainių rajone pasiutęs vilkas apriejo septynis žmones.

"Vienintelė vilkų populiacijos valdymo priemonė - medžioklė, - sakė žinduolių ekologijos specialistas. - Nesame tokie turtingi ir neturime vietos, kad galėtume žalą darantį vilką perkelti kitur. O dar žemės reforma ką davė: ganyklos - vos už kelių kilometrų nuo gyvenamosios vietos. Prie miško liekanti karvė - patiektas maistas vilkui. Žalieji jau kelerius metus kovoja už vilkų teises, tačiau niekada savo teiginių nemotyvavo skaičiais. Mes per tą laiką atlikome jau trečią visuomenės nuomonės tyrimą. Nėra Lietuvos rajono, kur nebūtų apklausti žmonės. Maždaug pusė atsakiusiųjų gyvena kaime, vienkiemiuose, mažuose miesteliuose. Požiūris į vilkus, nepaisant agitacijos, kad juos reikia saugoti, akivaizdžiai pablogėjo."

2006, 2007, 2008 metais padedant miškininkams nustatytas tikslesnis vilkų skaičius ir jis, pasak L.Balčiausko, nuolat didėja. Pernai buvo mažiausiai 270 vilkų. Šiemet jų turėtų būti per 300, medžiotojų tvirtinimu - apie 400 vilkų. Bet kuriuo atveju šiuo metu Lietuvoje yra ne mažiau kaip 300 vilkų ir jų daroma žala vėl pradeda didėti.

"Lietuva yra pasirašiusi daugybę tarptautinių įsipareigojimų - niekur neuždrausta vilkų skaičiaus reguliuoti medžiokle. Tokią kontrolę vykdo visos gretimos šalys. Tik Lenkijoje vilkai saugomi. Nepaisant 1997 metais priimto sprendimo, jų ten ne itin padaugėjo. Apsauga nieko neduos, jei bus brakonieriaujama: žmogus tyliai užkas nušautą vilką ir niekas niekada apie tai nesužinos. Šiuo atveju geriau, mano supratimu, reguliuojama medžioklė", - kalbėjo mokslininkas.

Lietuvoje, palyginti su Latvija, trumpas medžioklės sezonas. Nuo 2005-2006 metų žiemos sumedžiojamų vilkų skaičius buvo sumažintas iki 20, o šią žiemą vėl padidintas iki 30 individų. Ne viena mokslo institucija siūlė sumedžioti iki 60 individų per metus, nes vilkų daugėja. Padėties modeliavimas parodė, kad sumedžiojant po 50-60 vilkų kasmet kurį laiką jų skaičius stabilizuotųsi ir pradėtų augti po penkerių ar dešimties metų. L.Balčiausko manymu, 200 - 250 vilkų - ekologiškai tinkamas skaičius Lietuvai. Būtų garantuotas populiacijos išgyvenimas ir, kita vertus, sureguliuotas žalingas poveikis. Jei per metus vilkai suėstų apie 100 gyvulių, galbūt išeitų net kompensacijas už patirtą žalą mokėti.

"Latviai pastaraisiais metais buvo nusistatę sumedžioti po 150 vilkų. Šiemet, reikalaujant visuomenei ir medžiotojams, dar pridėta 50 individų, ir tie 200 vilkų jau seniai sumedžioti. Vadinasi, leidžiame latviams medžioti mūsų vilkus pasienyje, patys sumedžiodami tik 30 jų, - kalbėjo mokslininkas. - Yra nustatyta, kad pasienio zona su Latvija ir Baltarusija labai mėgstama vilkų. Ten jų daug, žala didelė ir Latvijos pusėje daug vilkų sumedžiojama."

Ką sako genetika

Žaliųjų tvirtinimu, žalą daro ne tik vilkai, bet ir šunys, ypač - vilkų ir šunų palikuonys. Mokslininkai norėtų atlikti vilkų genetinius tyrimus dėl hibridizacijos. Pasak L.Balčiausko, eksterjero požiūriu, t. y. čiupinėjant kaukolę, matuojant, nustatant spalvą, šito pasakyti beveik neįmanoma. Genetika atsakytų vienaprasmiškai, nes šuns kraujo nepaslėpsi.

"Mūsų vilkų grynumo garbei reikėtų pasakyti, kad Baltijos šalyse, italų atliktų genetinių tyrimų duomenimis, nustatytas tik vienintelis toks hibridizacijos atvejis nuo sienos tarp Latvijos ir Estijos, Valkos ir Valgos vietovių, - pasakojo mokslininkas. - Ten iš urvo buvo ištraukti vilkiukai, kurie pasirodė esantys šuns ir vilko palikuonys. Dar įtariame vieną vilkų augintoją netoli Pirčiupio. Jis juos laiko aptvare. Kaimynai sako, kad kryžmina su šunimi, jis pats - kad bent jau anksčiau leido į laisvę. Jis kaip medžiotojas maždaug 30 jų sumedžiojo, o dabar į amžiaus pabaigą sumanė, kad tiek turi užauginti ir paleisti į laisvę. Tai visiškai nepateisinama."

Lietuvoje reikia atlikti ir tokius tyrimus, ar greitkeliai ir jų atitvėrimas turi įtakos gyvūnų populiacijų genetinei struktūrai. Jei apribojama jų migracija, per kiek laiko pradės reikštis genetiniai padariniai. Tokie dalykai taip pat ateina į Europą iš Šiaurės Amerikos. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad skirtingose kelio pusėse gyvenantys graužikai genetiškai skiriasi dėl ilgalaikės genetinės izoliacijos. Tie smulkūs padarėliai, pasak L.Balčiausko, per greitkelį nebėgioja, ir per vieną ar kelis dešimtmečius atsiranda genetinių skirtumų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"