TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Griūva lietuviškos baudžiavos mitas

2013 08 06 6:00
Tyrinėdama XIX amžiaus I pusės Lietuvos namų ūkių surašymo duomenis, prof. D.Leinartė dažnai būdavo pirmas, antras ar trečias žmogus, atvertęs tuos istorinius šaltinius. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Vilniaus universiteto profesorė istorikė Dalia Leinartė kelerius metus buvo įsitraukusi į tarptautinį projektą "Mosaic", kuriuo siekta sukaupti milžinišką duomenų bazę apie Europos gyventojus ir kartu pateikti neginčijamų įrodymų, kad prieš kelis dešimtmečius nubrėžta dviejų skirtingų - vakarietiškos ir rytietiškos - šeimos modelių linija neteisingai padalijo Europą. Neeuropiniam, azijiniam, šeimos modeliui buvo priskirtos ir Baltijos šalys, Lenkija.

Bendradarbiaujant su Maxo Plancko demografinių tyrimų institutu (Rostokas, Vokietija) per projektą "Mosaic" sukaupti duomenys apie istorinius namų ūkius Lietuvoje atskleidžia, pasak prof. D.Leinartės, daug įdomių faktų ir leidžia daryti patikimas, moksliškai pagrįstas išvadas, koks buvo lietuvių socialinis, šeimos gyvenimas. Iki šiol Lietuvoje statistika beveik nebuvo naudojama rašant socialinę, iš dalies - ir šeimos istoriją. Naudotasi teismų ar epistoliarine medžiaga, fragmentiškais kitais šaltiniais, išlikusiais atsiminimais. Projekto "Mosaic" duomenų bazė padės atliekant tyrimus įvairiais klausimais nuo šeimos iki ekonomikos istorijos. Sukaupti duomenys būtų naudingi ir žmonėms, kurie domisi genealogija.

Prieš klaidingą suskirstymą

Prof. D.Leinartė pasakojo, kad dar praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pradžioje Vakarų mokslininkai Peteris Laslettas ir Johnas Hajnalas savo darbuose padalijo Europą į dvi dalis. Azijinis, neeuropinis, šeimos modelis reiškė, kad žmonės tuokėsi labai anksti, o susikūrusi šeima niekada neturėjo privačios erdvės, savo namų ūkio, gyveno sudėtinėse išplėstinėse šeimose. Teigta, kad Vakarų modernėjimą lėmė skirtingas šeimos modelis, skatinęs individualizmą. Šeimos buvo kuriamos gana vėlai, sutuoktiniai pasirengdavo vedybiniam gyvenimui ir iš karto išeidavo gyventi atskirai. Pabrėžtas ir lyčių santykių skirtumas. Vakaruose jie nebuvo tokie patriarchaliniai. Tai pirmiausia matyti iš nedidelio sutuoktinių amžiaus skirtumo, lėmusio ir jų vaidmenis bei tarpusavio santykius. Gana didelis amžiaus skirtumas rytietiško modelio šeimose - labai jauna moteris vaikams gimdyti ir pagyvenęs vyras, visada būsiantis jai patriarchaliniu autoritetu.

Toks skirstymas nekritikuojamas gyvavo kelis dešimtmečius, kol naujos kartos Rytų Europos istorikai ir demografai, pradėję tyrinėti šeimos istoriją, ėmė kelti kitokius duomenis, o lenkų mokslininkas Mikolajus Szoltysekas, kelerius metus dirbęs M.Plancko institute, inicijavo projektą "Mosaic". Pirmą kartą pradėta kurti ir Rytų Europą apimanti harmonizuotų istorinių duomenų bazė. Kai kurios Vakarų Europos šalys, pavyzdžiui, seniausias duomenų apie asmenis ir namų ūkius kaupimo tradicijas turintys olandai, jau prieš keliolika metų pradėję dirbti šioje srityje, pagal žmogaus pavardę ir vardą duomenų bazėje gali atsekti visą su asmeniu susijusią informaciją kelių šimtų metų laikotarpiu.

Reprezentuos du milijonus

Bendradarbiaujant visos Europos mastu sutarta surinkti kuo išsamesnius duomenis apie XVIII amžiaus pabaigos - XIX amžiaus I pusės namų ūkius. Šalyse labiau į vakarus nuo Lietuvos, pavyzdžiui, Austrijoje ar Vokietijoje, labai anksti atlikti visuotiniai gyventojų surašymai ir jų duomenimis iš esmės grįsti tų šalių mokslininkų, dalyvavusių "Mosaic" projekte, tyrimai. Lietuvoje, dar priklausiusioje carinei Rusijai, toks surašymas pirmą kartą atliktas 1897 metais, tačiau ir jo duomenų beveik neišliko. Apžvelgus visus Lietuvoje esančius rankraštynus ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo bylas, apsistota prie 1847-1850 metais Kauno ir Vilniaus gubernijose carinės Rusijos administracijos vykdyto namų ūkių surašymo.

Iš dešimčių tūkstančių aprašytų namų ūkių "Mosaic" projekto duomenų bazei buvo pateikta per tris tūkstančius - surašyta maždaug 20 tūkst. asmenų. Manoma, kad tiek atsitiktinai atrinktų asmenų ir namų ūkių, geografiškai apimant visą Kauno ir Vilniaus gubernijas, gali reprezentuoti dabartinėje Lietuvos teritorijoje tuo metu gyvenusius maždaug 2 mln. gyventojų.

Baudžiauninkų samdiniai

Namų ūkių surašymas vyko dėl dvarininkų apmokestinimo. Pasak istorikės, carinės Rusijos tarnautojai turėjo keliauti iš apskrities į apskritį, iš kaimo į kaimą, iš vienos šeimynos į kitą ir surašyti visus ten esančius žmones, jų turtą, kad galėtų žinoti, kiek dvarininkas iš jam priklausančių valstiečių surinkdavo mokesčių, kiek jam buvo atlikta lažo dienų ir kiek iš jo reikia išskaičiuoti mokesčių valstybei.

"Visi ūkiai kaimais priklausė dvarams ir surašytieji valstiečiai buvo baudžiauninkai, tačiau surašymas atskleidžia įdomų ekonominių santykių ir baudžiavos istorijos aspektą: lietuvių įbaudžiavinti valstiečiai samdė darbo jėgą, - pabrėžė prof. D.Leinartė. - Apie tai jau yra užsiminę Lietuvos istorikai, tarp jų - Leonas Mulevičius. Sovietmečiu, atitinkant to meto ideologiją, įbaudžiavinti valstiečiai buvo pateikiami kaip visiškai nukamuoti, beteisiai žmonės, vos ne prilyginami XVIII amžiaus JAV pietų plantacijose dirbantiems vergams. Iš tikrųjų taip nebuvo. Kartais juos sunku atskirti nuo laisvųjų valstiečių. Namų ūkių surašymo duomenys labai aiškiai parodo, kad neturtingiausia įbaudžiavinto valstiečio šeima turėjo bent karvę ar ožką ir pasodybinį sklypą. Vidutinė įbaudžiavinto valstiečio šeima turėjo karvę, avių, arklį, kiaulių, pasodybinį sklypą ir žemės pasėliams."

Patriarchalinė tvarka

Jau renkant duomenis prof. D.Leinartei krito į akis labai patriarchalinis namų ūkiui priklausiusių asmenų išvardijimas griežtai pradedant tėvu, t.y. namų ūkio šeimininku, labai retai - motina, nes XIX amžiuje išgyventi ūkyje vienai moteriai, kaip ir vyrui, buvo beveik neįmanoma. Po ūkio šeimininko, jei šeima sudėtinė, buvo išvardijami broliai, tada - seserys, o paskutinėje vietoje prieš samdomus žmones galėjo atsidurti sesuo, susilaukusi nesantuokinio vaiko, nors tokie atvejai irgi buvo labai reti. Samdomi žmonės taip pat buvo vardijami pagal tam tikrą hierarchiją: bernai, mergos, tarnaitės, piemenys.

Vadinamųjų babilių kategorijai priklausė žmonės, negalėję sudaryti visaverčio namų ūkio ir mokėti visų mokesčių dvarininkui. Tokios nevisavertės šeimos nuo vieno iki kelių asmenų, pavyzdžiui, našlė su nepilnamečiais vaikais arba visiškai vieni likę našlaičiai ar vieniši senukai, paprastai būdavo kaimo sąrašo gale.

"Daug ginčytasi, kokio didumo buvo lietuvių šeima arba namų ūkis. Angelė Vyšniauskaitė yra rašiusi, kad XVII amžiuje lietuvių šeimos buvo gana mažos - ne sudėtinės, o nuklearinės, t.y. dvi kartos, tėvai ir vaikai. Kaip rodo namų ūkių surašymo duomenys, vidurkis buvo šeši - aštuoni žmonės ir šeimos buvo sudėtinės. Vaikų gimdydavo daug, tačiau mažai išlikdavo dėl didelio mirtingumo. Kartu su ūkio šeimininko šeima galėjo gyventi ir vieno ar dviejų vedusių brolių šeimos. Seserys nutekėdavo kitur, likdavo nebent netekėjusios - kaip samdinės. Taip pat ir nevedę broliai. Vis dėlto lietuvių šeimos nebuvo tokios išplėstinės ir didelės, pavyzdžiui, kaip Rusijoje ar Serbijoje, kai kartu gyveno tėvai ir keturios penkios brolių, seserų šeimos", - pasakojo šeimos istorijos tyrinėtoja.

Namų ūkių duomenys patvirtino ir vedybų eiliškumą. Pirmiausia vesdavo vyriausias vaikas, tada kiti - griežtai pagal gimimo datą iki jauniausio. Toks eiliškumas sutrikdavo tik tada, jei kuris nors vaikas dėl vienų ar kitų priežasčių nesukurdavo šeimos ir neatnešdavo pasogos kitam. Griežtai buvo nustatytas ir laikas, kada ves pirmasis vaikas, nes ūkis buvo dalijamas, kai tėvas su motina nebeįstengdavo jo tvarkyti. Žmonės tuokėsi gana vėlai, kaip ir Vakarų Europoje, nors, kaip matyti, - dėl kitų priežasčių.

Iš meilės ar dėl turto

Prof. D.Leinartę šiek tiek nustebino ankstyvas kai kurių nuotakų ir gimdyvių amžius. Mokslininkės skaičiavimais, pagrįstais Kauno gubernijos 1830-1914 metų vedybų metrikų duomenimis, lietuvių vedybų amžiaus vidurkis buvo apie 24 metus. Namų ūkių surašymas parodė, kad vis dėlto buvo nemažai motinų, gimdžiusių jau 16 metų. Pastebima kaip ir tradicija, kad vyresnio amžiaus vyras veda jauną merginą.

XIX amžiaus santuokos motyvus atskleidė gana netikėtas sutuoktinių amžiaus skirtumas. Daug namų ūkių, kurių šeimininkas yra gerokai jaunesnis už žmoną. Akivaizdu, kad vedė našlę su vaikais, nes tarp jos ir kartu susilauktų vaikų amžiaus skirtumas irgi didelis. Tačiau taip pat pasitaiko atvejų, kai vyresnio amžiaus vyras, jau per senas būti namų ūkio šeimininku, yra vedęs gerokai jaunesnę moterį. Tokia pora iš išimtinės gyvena ūkyje, jau atiduotame vaikams, ir per surašymą minimi po jų. Į našlės ūkį atėjusio jauno užkurio motyvai - išimtinai ekonominiai. Kai nuo visų ūkio reikalų pasitraukęs vyras veda dar jauną moterį, galimos, pasak istorikės, bene vienintelės tais laikais romantinės meilės išimtys, tačiau kartu ir patriarchalizmo raiška, nes tik vyras galėjo rasti gerokai jaunesnę sutuoktinę, kuriai buvo reikšmingas ir toks nedidelis materialinis aprūpinimas kaip išimtinė.

Apie vardus ir pavardes

"Nėra labai daug šaltinių, kurie atskleistų, kokie buvo XIX amžiaus I pusės populiariausi lietuvių vardai, - kalbėjo tyrinėtoja. - Kaip parodė namų ūkių surašymo duomenys, Kauno gubernijoje populiariausias vyrų vardas buvo Kazimieras, taip pat Osipas arba Josifas, Adamas, Ignatijus, Onufrijus, o moterų - Ana, Elžbieta, Eleonora, Teresa, Tekla, Petronėlė, Katerina. Iš tikrųjų tie vardai nėra labai įvairūs. Vos ne ištisų kaimų vyrai vadinami Kazimierais. Vilniaus gubernijoje jau vyrauja slaviški vyrų vardai: Ivanas, Michailas, Piotras, Nikolajus, nors tarp moterų daugiausia ne tik Marijanų, bet ir Aldučių, taip pat Anastazijų, Nastazijų, Fruzinų, Konstancijų. Pavardės - išskirtinai lietuviškos: Bernotas, Radvilas, Druseika, Sidabris, Baltakis, Pipiras, Narbutis. Duomenys išlikę ištisiniai. Galėtų būti įdomūs ir rašto, asmenvardžių istorijai. Dalis buvo surusinta, dalis - ne. Priklausė nuo to, kaip patys žmonės iš namų ūkio prisistatė, nes surašinėtojas nieko nekeitė. Jei tarmiškai pasakė, taip ir užrašė."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"