TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Gyvas tiltas tarp Lietuvos ir Vokietijos

2012 12 20 6:02
Vokietijoje gimęs M.Lipšys sako, kad pritapti Lietuvoje nebuvo sunku. / Oresto Gurevičiaus nuotrauka

Kol Lietuva vis spartesniais žingsniais šsivaikšto, Vokietijoje veikia mokykla, gebanti sugrąžinti Vakaruose gyvenančių lietuvių vaikus į Tėvynę. Hiutenfeldo Vasario 16-osios gimnazija lieka ištikima misijai, kurią prisiėmė dar prieš šešis dešimtmečius.

Vasario 16-osios gimnazija ilgą laiką buvo vienas svarbiausių Lietuvos vadavimo centrų ir gyvybingiausias lietuviškos kultūros židinys Vakarų pasaulyje. Dabar mokykla tampa lietuvių ir vokiečių kultūrų susitikimo vieta. O ją baigęs jaunimas noriai grįžta į Lietuvą.

Dievo paukščių kūrinys

Martynas Lipšys jau beveik pusmetį dirba vienoje didžiausių Lietuvoje veikiančių biotechnologijų įmonių. "Jei ne mokykla, kurioje mokiausi, nežinau, ar dabar gyvenčiau Lietuvoje", - sako M.Lipšys. Mokykla, apie kurią kalba Martynas - Vokietijos Hiutenfeldo miestelyje įsikūrusi Vasario 16-osios gimnazija.

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje veikė platus lietuviškų mokyklų tinklas: 1948 metais jų buvo net 158, iš jų 26 - gimnazijos. Jas steigė dipukai - nuo sovietų į Vokietiją pabėgę "displaced persons" (liet. perkeltieji asmenys), jie mėgdavo vadintis tiesiog "Dievo paukštėmis".

1951 metais įkurta gimnazija po dvejų metų perkelta į Renhofo pilį netoli Frankfurto. / Marytės Šmitienės nuotraukos

Dipukai tikėdavosi, kad lietuviškas mokyklas baigę jų vaikai grįš į Tėvynę ir prisidės prie valstybės atkūrimo darbų po kruvinų nacių ir sovietų okupacijų.

Bet viltis, kad Lietuva greitai atgaus laisvę, pamažu blėso, ir dešimtys tūkstančių lietuvių patraukė ne atgal į Lietuvą, o už Atlanto - į JAV ir Kanadą. Tirpstant lietuvių skaičiui, Vokietijoje nuspręsta palikti tik vieną lietuvišką mokyklą. 1951 metais ji įkurta Dypholco miestelio kareivinėse, o po dvejų metų perkelta į Renhofo pilį, stovinčią netoli Frankfurto įsikūrusiame Hiutenfeldo miestelyje. Į Vasario 16-osios vardu pavadintą mokyklą netrukus pradėjo plūsti mokytis lietuviai vaikai ne tik iš visos Vokietijos, bet ir iš abiejų Amerikų bei Australijos.

Į Tėvynę

Bėgant metams gimnazija augo. Kilo nauji mokyklos ir bendrabučių pastatai, sutvarkytas aplink Renhofo pilį nusidriekęs parkas. Bet gimnazijos misija nepakito.

1954-1955 mokslo metų mokyklos metraštyje rašoma, kad joje "ugdomos inteligentinės pajėgos ne tik lietuviškai kultūrai bei lietuvybei stiprinti laisvajame pasaulyje, bet ir papildyti praretintoms būsimos nepriklausomos Lietuvos elito gretoms".

Moksleivių kūrybiškumas skleidžiasi čia veikiančiame šokių kolektyve.

Šiai misijai gimnazija liko ištikima ir dabar. "Ar buvo sunku adaptuotis Vilniuje? Tikrai ne. Čia gi gyvena pusė mano draugų", - pasakoja M.Lipšys, pirmus 35 savo gyvenimo metus praleidęs Vokietijoje. Martynas gimė išeivių iš Lietuvos šeimoje, nuo penktos klasės mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje. Ją baigęs studijavo biologiją Heidelbergo universitete, vėliau įstojo į doktorantūrą Tiubingene. Netrukus šio miesto universitete jis ketina ginti daktaro disertaciją.

M.Lipšys pasakoja, kad kol jis tęsė mokslus Vokietijoje, į Lietuvą sugrįžo ar kaip jis - į tėvų kraštą persikėlė beveik visi jo kartos gimnazistai. Dabar daugelis jų čia dirba įvairiose įmonėse ar yra sukūrę savo verslą.

Kiti gimnazistai įsitraukė į lietuvių bendruomenių veiklą visame pasaulyje. "Mūsų mokykloje mokėsi dabartiniai Vokietijos ir Argentinos lietuvių bendruomenių pirmininkai, daugelis kitų aktyvių bendruomenių veikėjų", - teigia gimnazijos direktorė Bronė Narkevičienė.

Sekmadieniais ilgai nemiega

Kokia yra paslaptis mokyklos, gebančios išugdyti savo mokiniams įsipareigojimą Lietuvai tuo metu, kai daugelis tautiečių palieka kraštą - kas norėdami užtikrinti orų savo šeimos gyvenimą, o kas iš noro pasijusti pasaulio piliečiais? "Gimnazijoje puikiai derinami du dalykai: patriotiškumas ir kūrybiškumas", - tvirtina M.Lipšys. Mokykloje puoselėjamos lietuviškos tautinės tradicijos, minimos šventės, o sekmadienio rytais bendrabutyje gyvenantiems moksleiviams nėra ko svajoti apie ilgesnį miegą - mokyklos aikštėje visi išsirikiuoja Lietuvos vėliavos pakėlimui, gieda valstybės himną, paskui pilies koplyčioje aukojamos lietuviškos Mišios.

Anot gimnazijos direktorės B.Narkevičienės, Vasario 16-osios gimnazijoje mokosi lietuvių ir vokiečių vaikai, saugantys savo tautinį tapatumą.

Tuo tarpu moksleivių kūrybiškumas turi puikią erdvę skleistis čia veikiančiuose orkestruose, šokių kolektyvuose, chore, nuolat besikuriančiose roko grupėse. Vienoje jų - "Bunch of Problems" kartu su gimnazijos draugais Vytu Lemkiu ir Viktoru Diawara grojo ir M.Lipšys. Jis pasakoja prisimenantis, kaip Viktoras, sugalvojęs padaryti vienam draugui gimtadienio dovaną, įrašė pirmą dainą su Viliumi Alesiumi. Dar po keleto metų šiuodu vaikinai su Erica Jennings įkūrė grupę "Skamp" ir Lietuvoje tapo žvaigždėmis.

Martynas pripažįsta, kad muzika - ne vienintelė sritis, į kurią krypsta moksleivių energija ir išradingumas. "Bendrabutyje gyvenantys gimnazistai nuolat prasimano pokštų. Vieną kartą keli draugai sugalvojo pavogti bendrabučio visraktį. Jį turint, žinoma, atsiveria ir durys į mergaičių bendrabutį", - pasakoja M.Lipšys. Vis dėlto išsigandę, kad gali būti pagauti, vaikinai visraktį po kurio laiko išmetė į šiukšlių konteinerį.

"Tada vienintelį kartą gyvenime mačiau tikrai piktą tuometinį gimnazijos direktorių Andrių Šmitą", - pasakoja M.Lipšys. Anot Martyno, tąsyk nevykęs pokštas vaikinams atsiėjo po 40 valandų lapų grėbimo. Būtent darbas parke gimnazijoje yra tradicinis būdas išpirkti savo kaltę po didesnių ar mažesnių nusižengimų.

Gimnazijoje apsilankantys svečiai dažnai stebisi, kad didžiulis mokyklą supantis parkas visuomet pavyzdingai sutvarkytas. Svečiai stebisi, o gimnazistai tik šypsosi.

Mažoji ambasada

A.Šmitas, dirbęs mokyklos direktoriumi nuo 1982-ųjų iki pat mirties 2008-aisiais, buvo tikras jos idealų įsikūnijimas.

Savo pavyzdžiu jis visą mokyklos bendruomenę lenkė į visuomeniškumą ir tautiškumą. Buvę gimnazijos mokiniai prisimena, kad jo dviratis prie mokyklos kasdien stovėdavo iki dešimtos valandos vakaro, kol direktorius baigęs visus darbus patraukdavo namo.

Sekmadienio rytais bendrabutyje gyvenantiems moksleiviams nėra ko svajoti apie ilgesnį miegą - mokyklos aikštėje jie visi išsirikiuoja Lietuvos vėliavos pakėlimui.

Jo ir daugelio kitų gimnazijoje dirbusių žmonių pastangomis mokykla atliko ypatingą vaidmenį, kai Lietuvai teko kovoti dėl nepriklausomybės. "Vasario 16-osios gimnazija yra ne šiaip eilinė mokykla. Daug kas Lietuvoje nežino, kas joje vyko apie 1990-uosius", - pasakoja M.Lipšys.

Mokyklos mokytojai ir moksleiviai rengdavo protesto akcijas, susitikinėdavo su visos Europos politikais. Gimnazijoje kone kas savaitę, o karščiausiais Lietuvos kovos momentais ir kasdien, lankydavosi Vokietijos laikraščių ir televizijos kanalų korespondentai. Būtent gimnazijos nuopelnas, kad vokiečiai tiksliai žinodavo, kas vyksta nedideliame krašte prie Baltijos.

Bet Lietuvai savo kovą laimėjus, Vasario 16-osios gimnazijai kilo naujas iššūkis. Mokykla, kuri buvo vienas svarbiausių politinių Lietuvos vadavimo centrų ir kultūrinių lietuvybės židinių pasaulyje, turėjo užsibrėžti naujus tikslus.

Gimnazija iš lietuviškos salelės Vakarų pasaulyje tapo lietuvių ir vokiečių susitikimo vieta. Iš 197 joje besimokančių moksleivių pusė yra lietuviai. Daugumos jų tėvai gyvena Vokietijoje, kitų - Lietuvoje, JAV, Argentinoje.

Tuo tarpu kita pusė moksleivių dabar - vokietukai. "Mūsų gimnazijoje tradicijų persmelkta Lietuvos kultūra susiduria su modernia vokiškąja. Kasdien bendraudami ir kartu mokydamiesi šioje mokykloje išmokstame pagarbiai žvelgti į kitas tautas", - pasakoja dešimtoje klasėje besimokantis Tillis Walteris.

"Gimnazija - gyvas tiltas tarp Lietuvos ir Vokietijos, mažoji Lietuvos ambasada, kurioje ugdomi ne tik lietuviai vaikai, saugantys savo tautinį tapatumą, bet ir būsimi Lietuvos draugai vokiečiai, - sako direktorė B.Narkevičienė. - Ta draugystė - neįkainojamas turtas, kurio reikšmę tiek Lietuvai, tiek Vokietijai būtų sunku pervertinti."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"