TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Gyvenimo kryžkelės. Tėvai ir vaikai

2013 08 22 6:00
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Pirmieji du žmogaus gyvenimo dešimtmečiai – laikas, kai klojami viso gyvenimo pamatai. Greičiausiai prabėga ankstyvoji vaikystė. Tada, atrodo, visas pasaulis džiaugiasi mažu žmogučiu, žavisi jo pirmaisiais žingsniais ir netgi vis garsėjančiomis šėlionėmis... Rugsėjo pirmoji – kasmetė šventė su astrų žiedais - žymi vis didėjančią atsakomybę, atsiremiančią į gyvenimo kelio, t. y. profesijos, pasirinkimą.

Pagrindinių gyvenimo kryžkelių gairės. Kaip jas išgyventi tėvams, pasirengusiems nurinkti akmenėlius nuo savo atžalos kelio? Apie tai kalbamės su vaikų ir paauglių psichiatru Linu Slušniu.

Emociškai saugi aplinka

- Į kokią mokyklą leisti vaiką? Juk visi ieško geriausios. Pagal kokius kriterijus ją rinktis?

- Esu įsitikinęs, kad rinktis reikia ne mokyklą, bet mokytoją. Net prestižinėje mokykloje gali dirbti įvairūs mokytojai: ir pedagogas iš pašaukimo, mylintis savo profesiją bei vaikus, ir patekęs čia atsitiktinai, dirbantis dėl to, jog nebeturi potencijos ką nors savo gyvenime keisti. Pradinėse klasėse labai svarbu, kad vaikas išmoktų laikytis mokyklos režimo, įprastų atlikti užduotis, suvokti savo atsakomybę. Šiaip ar taip, šventinis gyvenimo laikotarpis baigiasi.

Mokslininkų jau seniai ištirta, kad vaikai daug geriau perpranta medžiagą ramioje, saugioje, o ne įtampos kupinoje aplinkoje. Gerai, kad Lietuvoje vis labiau suvokiama socialinio emocinio ugdymo reikšmė. Daugelis mūsų pradinukų mokytojų geba savo klasėse kurti emociškai saugią aplinką, mokymui taiko įvairius žaidimų elementus. Kai kuriems tėvams tai kelia nerimą: kokie gali būti žaidimai, kai reikia mokytis? Tačiau jie nekelia klausimo, kodėl žaidžiama, koks žaidimo turinys? Neneigsime - pasitaiko mokytojų, kurie „užsižaidžia“, todėl vaikų išsilavinime atsiranda rašymo, skaičiavimo spragų. Tačiau išmintingi pedagogai geba suteikti vaikams žinių ir pažadinti jų kūrybiškumą. Pagaliau kiekvienas vaikas yra skirtingas. Jeigu matematikos galima mokytis dainuojant arba piešiant, kodėl ne? Pasaulio patirtis liudija: viskas galima, tačiau suvokiant, jog svarbiausia – geri akademiniai pasiekimai. O tam reikia mokytis. Išmintinga mokytojų ir tėvų laikysena, požiūris į mokyklą kaip į svarbų, tačiau natūralų gyvenimo etapą, psichoemocinis saugumas padeda vaikams išvengti daugelio problemų. Jeigu tėvai geba rodyti savo atžalai nuoširdų susidomėjimą mokykla, jo reikalais ir besąlygišką meilę, įtikinti, kad jie visuomet yra ir bus šalia vaiko, tuomet šis gyvenimo etapas išgyvenamas sėkmingai.

Apie ribas ir jų laužymą

- Paaugliai ir disciplina – labai sunkiai suderinami dalykai. Kur suklumpa suaugusieji?

- Disciplina – tai tam tikros ribos, saugikliai, kuriais suaugusieji bando apsaugoti vaikus nuo gyvenimo pavojų. Paaugliai protestuoja prieš tas ribas, tačiau jeigu jų neaptinka, sutrinka... Kokias klaidas daro tėvai? Vieni dėl didelio užimtumo, kiti dėl tikros arba menamos kaltės jausmo per anksti atsitraukia: jau į 12–13 metų vaiką žiūri kaip į suaugusįjį. Šis tuomet jaučiasi nesaugus. Atsiduria dviprasmiškoje situacijoje - protestuoja prieš suaugusiųjų gyvenimo struktūrą, tačiau savo modelio dar neturi. Jo tariamai savarankiškus sprendimus gali lemti ne namų ar mokyklos, bet gatvės aplinka. Jei suaugusieji nepateikia kontrargumentų, vaikas gali pasukti klystkeliais.

Linas Slušnys. / Gedimino Savickio (ELTA) nuotrauka

- Juo labiau kad tas laikotarpis beveik sutampa su kitu vaiko gyvenimo etapu - 5 klasėje jis pereina į dalykinio mokymo sistemą... Kaip derėtų elgtis tėvams?

- 5 klasė – tam tikras kritinis laikas, nes iki tol buvo vienas gerai pažįstamas mokytojas, vaikas jautėsi saugus. Dalykinė sistema - tai daug mokytojų, turinčių skirtingus reikalavimus. Ką daryti tėvams? Nuoširdžiai domėtis tuo, kas vyksta mokykloje, ir kalbėtis su savo atžala. Vaikai atviri ir nuoširdūs, nesidrovi reikšti nuomonės apie mokytojus. Tėvams derėtų išsiaiškinti, dėl kokios priežasties jų vaikas prastai atsiliepia apie mokytoją: ar dėl to, kad nesupranta dalyko, ar dėl pedagogo asmeninių savybių. Esama mokytojų, kurie savo šaltu, arogantišku elgesiu jau nuo pirmų pamokų pasėja mokiniams baimę, pareikšdami, kad žaidimai baigėsi, dabar teks rimtai dirbti. Dažniausiai tai yra jų asmenybės, „archajinių“ mokymo metodų problema. Nukenčia vaikai, nes netrukus jie atmeta patį dalyką: istoriją, matematiką. O tai gali turėti ilgalaikių pasekmių.

Kaip apsaugoti vaiką? Tėvai privalo kalbėtis su mokytojais, aiškintis problemų priežastis ir jas spręsti. Deja, Lietuvoje kol kas tėvų ir mokyklos santykiai yra ne tokie, kokie turėtų būti: stinga bendravimo kultūros ir tradicijų. Tėvai nenoriai lankosi mokykloje, mokytojai tėvų nuomonę neretai vertina kaip kaprizus, nesistengia jų įtraukti į mokyklos gyvenimą. Tik ten, kur dedama daug pastangų, susikuria puikios klasės ir tėvų bendruomenės, kurių nariai vieni kitus pažįsta ir remia.

Pakelti ar nuleisti reikalavimų kartelę?

- Kaip vertinate nuostatą: jeigu vaikui blogai, kalti suaugusieji?

- Pasitaiko situacijų, kai ši pozicija nepasitvirtina, tačiau tai greičiau išimtys. Jeigu vaikas sveikas, jam nėra diagnozuota, tarkime, psichikos sveikatos sutrikimų, visa kita formuojame mes, suaugusieji. Meile, kantriu darbu ir tarpusavio santarve. Žinoma, jei tėvų pozicijos esminiais auklėjimo klausimais skiriasi, sakykim, tėčiui atrodo, kad pamokų ruošti nebūtina, o mama to reikalauja, galiausiai vaikas pasirenka lengvesnę, jam patogesnę poziciją.

Negerai, kai skiriasi tėvų ir mokyklos nuostatos. Pavyzdžiui, mokytojai stengiasi dirbti moderniais metodais, o tėvai tam nepritaria. Rezultatas – prasti akademiniai rodikliai. Kad vaiko pasiekimai būtų geri, visi suaugusieji - ir tėvai, ir pedagogai, turi laikytis vienodų nuostatų.

Ar kada susimąstėte, kodėl vaikams lietuvių kalbą mokytis sunkiau nei užsienio? Pirmiausia, dėl to, kad klasė dalijama į dvi grupes. Nesuprantu, kodėl gimtosios kalbos mokomasi didelėse klasėse. Kitas dalykas – metodikos. Lietuvių kalbos metodikos nė iš tolo neprilygsta užsienio kalbų mokymo metodikoms. Jos senos ir neįdomios. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus dalykus. Naujos metodikos Lietuvos mokyklose, deja, nepritampa. Kaip dirbama, tarkime, Vilniaus tarptautinėje Amerikos mokykloje, kurioje mokosi ambasadų darbuotojų vaikai? Ten pamokose taikoma labai daug žaidimo elementų, vaikams įdomu mokytis. O parengimas – aukščiausio lygio. Vaikai nesunkiai įstoja į prestižinius pasaulio universitetus, nes mokyklos tikslas – geriausios žinios ir aukščiausi akademiniai rezultatai - be streso. Mūsų mokyklose moksleiviai nuolat gąsdinami kontroliniais, atsiskaitymais. Tiesa ta, kad streso veikiamos smegenys nepriima jokios informacijos, vaikas pamiršta ir tai, ką geriausiai žinojo. Atmetus baimę ir įtampą rezultatai būtų kur kas geresni.

Mokykla, gatvė ir... internetas

- Vienu didžiausių tėvų rūpesčių tapo tai, kad vaikai vis daugiau laiko leidžia prie kompiuterio. Pamokų ruošai lieka mažai laiko. Pedagogai čia, ko gero, nemato didelės problemos, nes planuojama mokiniams išdalyti planšetinius kompiuterius... Ką apie tai manote jūs, didelės šeimos tėvas?

- Tėvams šiais laikais labai sunku. Anksčiau jie bijojo tik gatvėse tykančių pavojų. Šiandien turime internetą, ir tėvams tenka su tuo susitaikyti. Internetas - ne blogis. Blogai, kad jis pakeičia gyvą bendravimą, tampa pagrindine jaunų žmonių komunikacijos, socialinio gyvenimo, net mokymosi priemone. Mokslininkai, kurie tyrinėja smegenis, labai aiškiai sako, kad kompiuterizacija mus gena į archajinę būseną. Pirmykštis žmogus matė vaizdą, girdėjo garsą, bet neturėjo rašymo įgūdžių. Mūsų vaikai kaip tik tuo metu, iki 7-8 klasės, kai palankiausias laikas žmogaus smegenyse formuotis rašymo įgūdžiams, įninka į kompiuterius. Kodėl niekas Lietuvoje neklauso antropologų, neurologų nuomonės? Planšetinių kompiuterių mokykloje idėja, mano nuomone, yra beveik nusikaltimas prieš vaikus, nes neišspręsta daug techninių dalykų, nėra parengtų programų, o svarbiausia - prarandamas rašymo įgūdžių formavimosi laikas. Pabandykite paimti į rankas rašiklį, jei pusę metų nerašėte, per dienas naudojotės kompiuteriu. Pajusite, kad pamiršote rašyti...

Domiuosi ir žaviuosi moderniomis technologijomis, tačiau – tik darbovietėje. Esame griežti tėvai, norime, kad vaikai skaitytų, rašytų ir turėtų įdomesnių bei prasmingesnių užsiėmimų nei nuolatinis gyvenimas virtualioje erdvėje.

Tėvai privalo šiuos dalykus stebėti ir kontroliuoti. Kompiuteris, kaip ir pratybų sąsiuviniai, kuriuose reikia įrašyti tik vieną kitą raidę, o ne visą žodį, gali būti pagalbinė mokymosi priemonė, bet jokiu būdu – ne pagrindinė.

Kaip įveikti egzaminų baubą

- Šeimoje – abiturientas, vadinasi, visi jos nariai gyvena apimti nuolatinio streso. Ar įmanoma to išvengti?

- Psichologai ir psichiatrai metai iš metų pastebi, kad jau nuo vasario daugėja kreipimųsi - vaikams „važiuoja stogai“. Pasitaiko, kai geras mokinys „sudeda ginklus“ būtent vasarį, nusprendžia nebesimokyti, nes vis tiek nieko neišeisią, egzaminų neišlaikysiąs... Tėvai panikuoja. Manau, čia esama dar sovietinio palikimo: mano vaikas turi būti geriausias, kokia gėda, jei neįstos į universitetą, prestižinę studijų programą ir t. t. Panašias nuotaikas, sakyčiau, skatina ir švietimo sistemos valdininkų retorika. O kas atsitiktų, jeigu jis tuos tikslus įgyvendintų po metų kitų?.. Pasaulyje yra kitaip. Tarkime, JAV nebaigęs koledžo į universitetą nepateksi, o koledže įgyji specialybę. Taigi jaunas žmogus turi pasirinkimą - dirbti arba siekti išsilavinimo. Pas mus net puikiais pažymiais gimnaziją baigęs devyniolikmetis profesiniu požiūriu yra nulis. Ir darbdaviai jau kalba, kad svarbu ne tiek žinios, kurios sparčiai keičiasi, bet gebėjimas bendrauti, dirbti komandoje, motyvacija nuolat mokytis ir tobulėti, drąsiai sutikti profesinius ir gyvenimo iššūkius.

Ar gebame klausytis savo vaikų ir juos išgirsti? Nemokame, neturime tokių tradicijų ir įgūdžių. Tačiau neretas vis tiek bandome kurti vaikų ateitį pagal savo supratimą. Tik ar jiems tai priimtina?

Kuriame egzaminų baubą, tad ir sukuriame. Jeigu į tai būtų žvelgiama kaip į natūralų dalyką, kuriam rengiamasi iš anksto, ramiai, to baubo neauginant ir nepuoselėjant, baigiamųjų egzaminų be baimės lauktų ir tėvai, ir vaikai. Juk jie turėtų jausti tėvų palaikymą: "Linkiu tau viso geriausio. Jeigu pasiseks, džiaugsiuosi, o jei ne, nebus jokios tragedijos. Nurimk ir eik savo keliu." Tai sunku, tačiau mylint – įmanoma.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"