TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Gyvūnų mirties ritualai

2012 09 21 15:38
AFP/Scanpix nuotraukos

Žmonių pasaulyje skirtingų kultūrų atstovai turi savus mirusiųjų laidojimo ritualus. Vienur dėl mirties liūdima, reiškiant užuojautą velionio artimiesiems. Kitur – mirtis suvokiama kaip žemiškų vargų pabaiga ir naujo gyvenimo pradžia, todėl laidotuvių metu netrūksta linksmų dainų ir šokių. Absoliučios daugumos laidojimo ritualų vienijantis bruožas – pagarba ir dėmesys mirusiajam. 

Kai miršta žydų tautybės žmogus, pagal tradiciją chevra kadisha grupės narys lieka šalia mirusiojo kūno nuo mirties momento iki jo palaidojimo, nuolat skaitydamas ištraukas iš Psalmių knygos. Pagal Katalikų bažnyčios tradiciją, giminės ir draugai susirenka „budėti“ prie mirusiojo. Kai mirdavo senovės romėnai, artimieji rinkdavosi apraudoti jo kūną. Iki laidojimo ceremonijos mirusiojo kūnas būdavo laikomas šeimos namuose.

Dėmesys mirusiajam būdingas įvairioms kultūroms. Papročiai ir tradicijos gali skirtis, tačiau bendras modelis nenuneigiamas: mirusiojo kūno priežiūrą po mirties žmonės laiko prasminga. Mokslininkų atlikti stebėjimai rodo, kad toks elgesys būdingas ir kai kurioms gyvūnų rūšims. Kaip su šį pasaulį paliekančiais gentainiais atsisveikina gyvūnai? Jie taip pat turi savus ritualus.

Ritualai ant žemės

2003 m. spalio 10 d. Kenijoje tyrinėtojai stebėjo, kaip seko dramblių patelė. Jos kūnas buvo sutinęs, straublys vilkosi žeme, viena ilčių buvo nulūžusi. Patelei parkritus, netoliese buvęs gentainis pribėgo ir bandė ją pakelti savo iltimis. Tačiau nusilpusio gyvūno galinės kojos negalėjo atlaikyti kūno svorio. Kitiems bandos nariams nukėliavus toliau, „gelbėtojas“ mirštančiosios nepaliko iki sutemų. Dramblė mirė kitą rytą 11 val.

Vėliau vykęs veiksmas iš esmės „nesiskyrė“ nuo atsisveikinimo su mirusiu kilmingu asmeniu procedūros. Per kelias dienas dramblės lavonas buvo aplankytas penkių dramblių grupių, įskaitant ir tas, kurios buvo visiškai negiminingos kritusiajai. Drambliai uostinėdavo ir stumteldavo kūną, liesdami jį kojomis ir straubliais. Net kuomet prie lavono „pradėjo darbuotis“ liūtai, šakalai, hienos ir grifai, drambliai nepasitraukdavo pernelyg toli.

Kadangi kritusia dramblių patele domėjosi ne tik jos giminaičiai, stebėtojai padarė išvadą, kad drambliams būdinga „bendruomeninė reakcija į rūšies atstovo mirtį“. Tai patvirtinančių duomenų galima rasti ir kituose tyrimuose. Nors tokia gyvūnų elgsena skiriasi nuo žmonių pomirtinių ritualų, ji yra unikali, kaip ir visa dramblių gyvensena.

Ritualai po vandeniu

Žmonės ir drambliai nėra vieninteliai, lankantys mirusiųjų kūnus. 2000 m. gegužės 6 d., 50 metrų nuo rytinio Mikuros salos (Japonija) kranto, jūroje ant dugno buvo pastebėta mirusi delfinų patelė. Du suaugę delfinų patinai visą laiką buvo prie kūno, jį palikdami tik labai trumpam – iškildami į paviršių įkvėpti oro. Kadangi gyvūno mirties priežastis buvo nežinoma, narai pamėgino iškelti delfinės kūną. Tačiau minėtų dviejų patinų buvimas netoliese sutrukdė tai padaryti. Sekančią dieną mokslininkų pastangos vėl nuėjo perniek, kadangi patinai uoliai tebeatliko sargybinių vaidmenį. Trečiąją dieną delfinės  lavonas dingo. Tyrinėtojai nusprendė, kad jis tiesiog kitų delfinų buvo nuvilktas į gilesnius vandenis.

Tai – tikrai ne vienintelis delfinų mirties ritualų pavyzdys. 2001 m. liepos 20 d. ant vandenyno dugno buvo aptiktas kritęs suaugęs delfinų patinas. Jo kūnas gulėjo tarp dviejų didelių akmenų ir buvo apsuptas mažiausiai dvidešimties kitų delfinų, patinų ir patelių, būrio. Kai narai pamėgino priplaukti artyn apžiūrėti gyvūno lavoną, delfinų patinai pavieniui ir grupėmis pradėjo demonstruoti egresyvumą. Nors jų agresija neperaugo į konkretesnius fizinius veiksmus, narus tai sustabdė. Kaip ir Afrikos drambliai, aplink buvę delfinai baksnojo ir stumdė lavoną nosimis ir galvomis, atrodydami įsitempę ir susijaudinę. Kai narai galų gale iškėlė kūną, keli delfinai neatsitraukdami plaukiojo aplink valtį, lydėdami ją iki uosto.

2001 m. balandį mokslininkų grupei prie Kanarų salų aptikus mirusio delfino jauniklio kūną, jis taip pat buvo apsuptas kelių delfinų, vienas iš kurių, spėjama, buvo jo motina. Trečią dieną jauniklio kūnas plūduriavo paviršiuje, o ketvirtąją pradėjo irti. Tyrinėtojai pastebėjo, kad net jei jūros paukščiai pabandydavo priartėti prie jauniklio kūno, jie nedelsiant būdavo nubaidomi kitų delfinų.

Kadangi pastaroji delfinų grupė buvo nuolat stebima, mokslininkai galėjo pagrįstai konstatuoti, kad gyvūnų elgsena skyrėsi nuo rutininės kasdienybės. Jų plaukimo tempas buvo lėtesnis, vienoje vietoje jie užsilikdavo daug ilgiau nei įprastai. Šie stebėjimai leido manyti, jog delfinai ypatingai reagavo į jauniklio mirtį. Gyvūnai kaskart veikė bendrai, stabdydami prie kūno besiatinančius pašalinius, - bandantys tai padaryti buvo baidomi agresyviu elgesiu.

Mirtis medžiuose

Šimpanzės laikosi rutinos. Kai miršta šimpanzių jauniklis, jo motina nešioja mirusiojo kūną kelias dienas. Kartais – savaitę ar mėnesį. Motina neatsiriboja ne tik nuo prarasto jauniklio, bet ir nuo jo priežiūros, laižydama (prausdama) vaiko kūną. Sąmoningai ar ne, šiuo būdu sulėtinamas lavono irimo procesas. Šimpanzė su jauniklio kūnu nustoja sąveikauti tik tuomet, kai jis tampa visiškai neatpažįstamas. Kai trijų mėnesių šimpanzių jauniklė žuvo Los Andželo (JAV) zoologijos sode, prižiūrėtojai leido motinai pasilikti kūdikio kūną kelias dienas, kad ji galėtų atlikti šį savitą sielvarto ritualą.     

Tokia šimpanzių elgsena buvo išsamiai aprašyta po to, kai tyrinėtojai Zambijoje aptiko šių gyvūnų patelę, kuri keliolika dienų nepaliko mirusio savo keturių mėnesių kūdikio kūno. Rašydama „American Journal of Primatology“, mokslininkė Katherine Cronin akcentavo: „Šios šimpanzių patelės elgesys, jai kenčiant dėl mirusio jauniklio, teikia vertingą galimybę pažinti šios rūšies atstovų reakciją į artimo netektį“. Paminėtina, kad panašūs papročiai buvo stebimi tarp gorilų, babuinų, makakų ir lemūrų.

Reuters/Scanpix nuotr.

Dramblių, delfinų ir šimpanzių elgesio normas įstengiame suprasti tik dalinai. Kadangi žmonės labai retai turi galimybę stebėti natūralią gyvūnų mirtį laukinėje gamtoje, daugiausia informacijos apie tai surenkama iš atsitiktinių stebėtojų. Tačiau net ir turimi įrodymai leidžia sakyti, kad žmonės nėra vienintelės gyvos būtybės, į mirtį reaguojančios kokiu nors ypatingu būdu. O tai darančių gyvūnų sąrašas, atrodo, plečiasi: paskutinių tyrimų ataskaitose rašoma, kad žirafos ir Kaliforniniai krūmyniniai kėkštai gali taip pat gedėti, - kiekvienas pagal savus papročius.    

Mes, žmonės, mėgstame save įtikinėti, kad esame kažkuo ypatingi, unikalūs tarp visų gyvūnų. Kartais taip ir yra. Bet šalia kiekvieno unikalaus mūsų rūšies gyvensenos aspekto taip pat yra šimtai panašumų su kitais gyvais padarais. Niekuomet nedera pamiršti, kad mes taip pat esame gyvūnai. Laidojimo biuro darbuotojas, rūpestingai ruošiantis mirusiojo kūną laidotuvėms, tam tikra prasme gali būti tapatinamas su šimpanze, kuri kruopščiai šalina parazitus nuo jos mirusio kūdikio. Visus mus, šios planetos gyvybės atstovus sieja pastangos suprasti mirtį.

bbc.com, lzinios.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"