Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Helsinkio universiteto profesorius – apie suomius ir finų-ugrų kalbas

 
2017 06 24 10:00
worldcometomyhome.blogspot.com nuotrauka

„Uraliečių šeimos kalbų, kurioms priklauso finų-ugrų kalbos, arealas – labai plati geografinė teritorija. Ji tęsiasi nuo Atlanto vandenyno iki Sibiro. Jas galėtume palyginti su indoeuropiečių kalbų šeima, kuri taip pat paplitusi didžiulėje teritorijoje. Tačiau visa tai neatsitiko per naktį. Kalbų šeimų atsiradimas reiškia, kad pasikeitė žmonių gyvenimo būdas, ekonominės sąlygos, kontaktai su kitomis kalbomis kalbančiais žmonėmis“, – samprotauja Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Skandinavistikos centre viešėjęs lingvistas, finų-ugrų kalbų specialistas, Helsinkio universiteto profesorius Riho Grünthalis.

– Tie, kam įdomi istorija ir priešistorė (tokių Lietuvoje nemažai), didžiuojasi tyrinėtoja Marija Gimbutiene, kuri indoeuropiečių protėvynę lokalizuoja Juodosios jūros šiaurinių pakrančių stepėse. Kur, tyrinėtojų nuomone, yra finų-ugrų protėvynė?

– Indoeuropiečių protėvynės vieta yra svarbi klausimui apie galimą uraliečių protėvynę, nes indoeuropiečių ir uraliečių prokalbių kontaktai yra labai ankstyvi. M. Gimbutienės idėja žinoma Suomijoje ir buvo toliau plėtojama. Manoma, kad teritorija į šiaurę nuo Juodosios jūros buvo vienas iš dviejų taškų, kur indoeuropiečiai pradėjo kalbėti skirtingomis kalbomis. Kalbant apie uraliečių kalbų šeimą, akivaizdu, kad jų protėvynė nėra Baltijos jūros regione, nes čia kalbama tik keliomis šios šeimos finų kalbomis. Be to, šios kalbos akivaizdžiai sklido iš Rytų į Vakarus. Dėl to pagrindinė prielaida tokia, kad finų-ugrų protėvynė yra vadinamoji Volgos kilpa. Kai kurie tyrėjai mano, kad tikroji finų-ugrų protėvynė yra buvusi anapus Uralo, Vakarų Sibire.

– Dabar peršokime nuo priešistorinių laikų į šias dienas. Norėčiau paklausti apie identitetą. Kaip suomiai jaučiasi? Ar jie vadina save skandinavais (nes gyvena tame regione)? Kita vertus, kalba, kuria šnekate, sieja Jus su kitais žmonėmis. Ar vis dėlto jūs skandinavai? Ar dėl savo kalbos esate kitokie skandinavai?

– Manau, kad suomiai, gyvenantys skirtingose šalies dalyse, atsakytų skirtingai. Skandinaviškasis ryšys tinka apibūdinti politinei istorijai, prekybiniams keliams, kultūros istorijai, švietimui, nes daug modelių perimta iš Skandinavijos. Švedija daug amžių buvo vyraujanti jėga Suomijoje. Tačiau daugelyje Suomijos vietų švedų kalbų yra nematoma. Tai reiškia, kad suomiui buvimas suomiu reiškia buvimą ne skandinavu, bet suomiškai kalbančiuoju. Dabartiniame pasaulyje vaizdas pasikeitęs iš esmės, jeigu lygintume jį su tuo, kuris buvo prieš 30 metų, sovietinės okupacijos metais, kai Estija priklausė Sovietų Sąjungai. Šiandien Estija ir yra ta šalis, kuri labiausiai domina suomius. Antra pagal populiarumą – Švedija. Tai kreipia suomius, jų kultūrinį gyvenimą dviem kryptimis. Manau, kad suomiai dėl savo kalbos ir kultūros vis dėlto artimesni Estijai.

– Susiduriate su tiek daug kalbų, tarp jų ir su „mažomis“ kalbomis, kalbų istorija, tipologija. Kiek kalbų mokate ir gal galėtumėte pakomentuoti, kokios kalbos laikomos finų-ugrų kalbomis? Kurias iš jų tiriate?

– Suomių ir estų kalbos yra mano gimtosios. Jomis kalbėjau namuose būdamas vaikas. Estų kalbos išmokau iš tėvo, suomių – iš mamos. Tai buvo gera mokykla (šypsosi). Dvikalbystė padėjo suprasti skirtingų kalbų mokymąsi natūraliai, o ne mokykloje. Išmokau indoeuropiečių kalbų. Moku finų-ugrų kalboms priskiriamą vengrų kalbą. Ji skiriasi nuo suomių ir estų, nes vengrai gyvena visai kitoje geografinėje vietoje, jų istorija kitokia. Vengrija buvo labai didelė kunigaikštystė, turėjusi Europoje didelę galią. Vengrų kalbos mokėjimas leidžia suprasti ilgą šalies istoriją, kultūrinius skirtumus. Tačiau dauguma finų-ugrų kalbų nėra valstybinės kalbos, jos dažniausiai – mažumų kalbos. Galiu kalbėti šiaurės samių kalba, skaityti Inario samių kalba. Šiaurės samių kalba šiandien yra matoma, jos galima klausytis per internetą. Pabaltijo finų kalbų arealas yra mano pagrindinės temos, nemažai esu tyręs vepsių kalbą, kuria šnekama šiaurės vakarų Rusijoje. Lyvių taip pat graži kalba, tačiau ji nykstanti. Tai kalba, kurią stipriai veikė baltų kalbos, ypač latvių. Taip pat esu domėjęsis ir Volgos finų kalbomis. Viena jų – erzių. Tai tipologiškai labai įdomi kalba, vartojama centrinėje Rusijoje. Nuo dešimto dešimtmečio turėjau daug kontaktų su marių kalba, tačiau Sibiro tautų kalbomis domiuosi mažiau.

– Kaip nutiko, kad Jūsų tyrimų laukas apima tiek daug kalbų?

– Labai dažnai nutinka taip, kad negali iš anksto suplanuoti karjeros, gyvenimo. Turi būti atviras daugeliui dalykų ir pasirinkimų. Jeigu neatsiduri tinkamu metu tinkamoje vietoje, galbūt palankių aplinkybių ir nebus. Kai pirmą kartą įžengiau į universitetą, rektorius liepė jaustis kaip namie, neskubėti, dairytis. Tai visiškai prieštarauja šiandienos mąstymo būdui. Laimei, turėjau galimybę mokytis keleto naujų kalbų. Kai moki kuo daugiau kalbų, naujų išmokti tampa vis lengviau.

Profesorius Riho Grünthalis/A. Žuklytės nuotrauka
Profesorius Riho Grünthalis/A. Žuklytės nuotrauka

Yra dalykų, kuriuos gali išmokti iš anksto, ir yra klausimų, į kuriuos atsakymus turėsi surasti pats. Lingvistikoje visada iškyla naujų klausimų, ypač kai skaitai kitų lingvistų straipsnius. Pasaulyje yra tiek man nežinomų kampelių! Pavyzdžiui, pernai su kolegomis vykome į Pietų Afriką. Aš kartu su vienu studentu buvome pirmieji finų-ugrų kalbų specialistai, apskritai atvykę į Afriką. Buvo labai įdomu pamatyti bendruomenės veikimo principus ten, Afrikoje.

– Mūsų pokalbyje užsiminėte apie „mažas“ kalbas, tokias kaip vepsių ar lyvių. Kaip suprantu, esate bendravęs su „mažųjų“ kalbų atstovais, surinktą medžiagą panaudojate moksliniams tyrimams. Koks jausmas sutikti žmones, kurie kalba beveik mirusiomis kalbomis? Vis prisimenu daugiau nei prieš 20 metų Latvijoje sutiktą lyvę. Jos paklausiau, kiek vaikų šneka šia kalba. Ji atsakė, kad pažįsta tik du – savo pačios – vaikus. Tai nuskambėjo labai dramatiškai.

– Mes, mokslininkai, su tuo dažnai susiduriame. Jauti, kad įvykęs didelis pokytis, kad sugrąžinti tai, kas buvo, tam tikrais atvejais būna labai sunku, kartais – visiškai beviltiška. Tačiau daugeliu atvejų įmanoma. Pavyzdžiui, Inario samių ar šiaurės samių kalbų atgaivinimas yra sėkmingi pavyzdžiai. Tai suteikia vilties bet kuriai kitai kalbai. Nykstančių bendruomenių nariai suvokia populiacijos mažėjimą ir ištisos bendruomenės išmirimą, bet labai dažnai jie turi savus socialinius tinklus, naujas šeimas, kuriose dvikalbystę pakeitė kitos kalbos, bet jie vis tiek laikomi šeimos nariais. Jiems kalba nėra esminis elementas, skirtingai nuo lingvisto, nes tokių žmonių tikslas yra išgyventi kasdien: turėti maisto, gyvenamąją vietą, sveikatos apsaugą. Išsilavinę žmonės yra labiau susirūpinę dėl savo kalbos ateities.

– Esate vienas iš lingvistinio priešistorinės Šiaurės Europos žemėlapio autorių. Ką tokių žemėlapių sudarymas duoda kalbotyrai?

– Nubraižyti priešistorinių laikų žemėlapį iš esmės būtų neįmanoma užduotis. Tai greičiau metafora, nes knygos viršelyje pavaizduotas Ptolemajaus žemėlapis, datuojamas II a. po Kr. Jį galima traktuoti kaip finų-ugrų susidūrimą su indoeuropiečiais. Apie tai buvo diskutuojama jau XIX a. Tuomet suformuluoti labai stiprūs teiginiai. Finų-ugrų kalbų tyrimai labai praturtėjo dėl indoeuropiečių kalbų tyrimų sudarytos chronologijos. Etimologinis darbas įdomus, nors daugelis jį laiko senamadišku ir susitelkiančiu į atskirus žodžius. Istorinei kalbotyrai žodžių lyginimas, etimologiniai metodai vis dar labai tinkami. Šioje srityje susiklostė stipri tyrimų tradicija. Lietuvoje ji taip pat išlaikyta. Žodyno ir jo pokyčių tyrimas parodo naujas kalbos kitimo perspektyvas, kultūrinius pokyčius. Iš vieno, penkių ar dešimties žodžių mažai ką gali spręsti, bet jeigu turi 150, 200, 300 ar 400 baltiškų skolinių Pabaltijo finų kalbose, tuomet tai intriguoja, nes turi išsiaiškinti, kodėl žodžiai migravo iš vienos kalbos į kitą.

– Gal galėtumėte paminėti kelis baltiškus skolinius?

– Giminystės pavadinimai, pvz.: morsian „nuotaka“ (plg. lie. marti), tytär „duktė“, įrankių pavadinimai, pvz., kirves „kirvis“, augalų ir gyvūnų pavadinimai, pvz.: herne „žirnis“, härkä „jautis“ (iš baltų žarga „žergimas, žingsnis“, plg. žergti, žirgas). Visi jie rodo ne tik socialinius kontaktus, bet ir tai, kad Pabaltijo finai žemdirbystės ir gyvulininkystės mokėsi iš kaimyninių baltų ir germanų genčių.

– Visą savaitę čia, Vilniuje, praleidote su suomių kalbą VU studijuojančiais studentais. Gal norėtumėte mūsų studentams ko nors palinkėti?

Šiuolaikiniame pasaulyje apskritai labai svarbu mokytis kalbų – ne tik kaip įrankio susikalbėti, bet ir kaip įrankio įminti didelę kultūrinės, istorinės pažangos paslaptį. Studentams norėčiau palinkėti mėgautis kalba kaip gyvu įrankiu, o ne techniniu instrumentu.

Šiandien per paskaitą su studentais kalbėjome apie vadžių kalbą. Paprašiau studentų garsiai pakartoti kai kuriuos mano perskaitytus sakinius vadžių kalba. Jie labai nedrąsiai pakartojo ir padarė tai labai puikiai. Tai kalba, kuri yra beveik mirusi. Jie suprato, kas atsitinka su kalba, suprato būdus, kaip lyginti kalbas.

Manau, visada džiugu žvelgti į pasaulį per kalbos prizmę. Kalbos daug pasako apie žmones. Tikiuosi, kad studentai, mokydamiesi vis daugiau kalbų, tai pamatys, sutiks naujų žmonių. Juk kiekviena kalba – tai raktas į vis kitokį jos atspindėtą pasaulį.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"