TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Į kelionę - su lietuviškais žiedais

2008 10 13 0:00
Ornitologas V.Jusys žiedais paženklino jau pusę milijono paukščių.
Vytauto Jusio nuotrauka

Šiomis dienomis virš pajūrio ir pamario į šiltesnius kraštus plūsta debesys paukščių. Čia - didysis jų migracijos kelias, kuriuo kasdien išplasnoja šimtai tūkstančių mažųjų mūsų brolių.

Kai kurie sparnuočiai, prilėkę Kuršių marias, pradeda blaškytis ir pasuka atgal. Ne tik žmogui - ir paukščiui brangi žemė, ir jam nėra paprasta pasiryžti keliauti ten, kur gyvenimas geresnis. Sausumos sparnuočiai vengia didelių vandenų, jie traukia jūros pakraščiu.

Net vaikas pasakytų, kodėl dauguma paukščių išskrenda žiemoti kitur: atvėsus orams gimtinėje jiems pritrūksta lesalo. Ne šaltis yra didžiausias visų gyvūnų priešas, o maisto stygius. Tačiau kaip jie randa kelią į pietus ir namo, pagal ką orientuojasi, pagaliau, kaip būdami tokie maži sugeba ištverti ilgą ir sunkią kelionę?

Ventės rago ornitologinės stoties vyriausiasis ornitologas 45 metų Vytautas Jusys sako, kad į šiuos ir daug kitų klausimų galutinio atsakymo dar nėra.

Pakėlė palankus vėjas

Šį rudenį paukščių migracija prasidėjo savaite anksčiau negu paprastai, tačiau netrukus nutrūko, mat pradėjo pūsti šiaurės vėjas. Tik prieš keletą dienų jis nurimo, ir paukščių banga vėl pakilo. "Vakar virš Ventės rago skrido apie pusę milijono paukščių, šiandien - panašiai tiek pat, o pajūriu jų traukia dar daugiau", - skaičiuoja V.Jusys.

Ventės ornitologai dabar vos spėja traukti iš tinklų spurdančius paukščius ir ženklinti žiedais. Kad darbas būtų spartesnis, gamtininkai įsikūrę šalia didžiosios gaudyklės. Vėsu, rankos sugrubusios, nykščiai kraujuoja nuo paukščių įžnybimų.

Įgudusiu judesiu specialistai praskleidžia paukščio sparnus, kad įsitikintų, ar patinas tai, ar patelė, jauniklis ar suaugęs, užspaudžia ant kojelės lengvutį aliuminio žiedelį ir mesteli paukštį į orą. Lieka tik įrašas apie jį žurnale.

Daugelis šių paukščių jau po dienos kitos bus už šimtų kilometrų svečiose šalyse, kai kurie pateks į ornitologų tinklus - žiedai praneš, kur ir kada buvo paženklinti, kokį atstumą įveikė.

Ir taip kasdien nuo ryto iki vakaro, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Spalio šeštąją, kai lankiausi Ventės rago ornitologinėje stotyje, jos darbuotojai sužiedavo apie 4 tūkst. paukščių. Tik pavakariais sparnuočiai aprimsta - tūpia palesti, pailsėti.

Žmonės pavydi paukščiams

Kodėl žmonės žieduoja paukščius, tarsi pavydėdami jiems laisvės ir paskelbdami savo nuosavybe? Matyt, kalčiausias smalsumas - noras nustatyti mažųjų mūsų brolių galimybių ribas.

Be to, siekiama šias žinias pritaikyti praktiškai. Antai pasitaiko paukščių susidūrimų su lėktuvais - kaip to išvengti? Valstybių sienų nepripažįstantys sparnuočiai perneša bakterijų, virusų, kurie gali sukelti ligas. Pastaraisiais metais ne kartą būgštauta dėl paukščių gripo. Be to, migruojantys paukščiai gali liudyti ir apie gamtos užterštumą.

Žiedavimo stočių yra beveik visose Europos šalyse, kai kuriose - net po keliolika. Ypač aplink Baltiją, nes paukščių traukimas jos pakrantėmis ypač intensyvus. Ventės rage pirmasis XIX amžiuje sparnuočius ženklinti pradėjo šiame iškyšulyje pastatyto švyturio prižiūrėtojas Mikas Posingis. Gerasis žmogus labai mėgo paukščius, be to, turėjo nemažai laisvo laiko.

Jam pasiūlius garsus gamtininkas Tadas Ivanauskas pasistengė, kad 1929 metais čia, rytiniame Kuršių marių pusiasalyje, būtų įsteigta ornitologinė stotis. Nuo jos įkūrimo iki dabar paženklinta daugiau kaip 2 mln. paukščių (220 rūšių). Sparnuočiai žieduojami ir Juodkrantės aplinkos tyrimų laboratorijoje. Jų virš Kuršių nerijos skrenda dar daugiau negu virš Ventės.

Sėsliausi - žvirbliai

Kasmet Lietuvą pasiekia keletas šimtų pranešimų apie paukščius, nuskridusius į Europą, Afriką ir kitur, o į mūsų ornitologų tinklus patenka kitose šalyse paženklintų sparnuočių. Įrašai ant žiedų rodo, kad dauguma iš Lietuvos išskrendančių paukščių žiemoja pietinėse Europos valstybėse. Kadangi orai visame pasaulyje šiltėja, šie skrydžiai trumpėja.

Toliausiai - iki 10 tūkst. kilometrų - nuplasnoja žiemoti baltieji

gandrai ir šelmeninės kregždės. Antai viena jų 2002 metų vasarį paženklinta Pietų Afrikos Respublikoje, o tų pačių metų birželį buvo sugauta už 9,4 tūkst. kilometro Ventės rago iškyšulyje.

O sėsliausi paukščiai - kuoduotosios zylės, žvirbliai. Jie nuo lizdo pasitraukia tik retkarčiais, ir ne daugiau kaip kelias dešimtis kilometrų. Ornitologai nustebo, kai Nidoje buvo aptiktas žvirblis, ant kurio kojelės blizgėjo Ventės rage užmautas žiedelis. "Nesuprantu, kaip jis įveikė marias - bene laive tupėjo", - šmaikštauja V.Jusys.

Panašūs ir žvirblių giminaičiai karklažvirbliai. Rudenį jie susibūriuoja skristi - matyt, neišlaiko nervai matant kitus paukščius lekiančius, - tačiau nuplasnoja tik iki Kuršių marių kranto ir grįžta.

Paženklino pusę milijono

Sėsliu galima vadinti ir ornitologą V.Jusį. Jis ženklina paukščius jau 30 metų, beveik visus - Ventės rage. Susižavėjo sparnuočiais dar vaikystėje, mokydamasis Vyžuonų miestelio mokykloje, paskui Molėtuose. "Mažas būdamas po medžius karstydavausi, paukščių kiaušinius rinkdavau - plėšikaudavau, - juokauja Vytautas. - Bet septintoje klasėje susidomėjau paukščiais rimtai."

Baigęs vidurinę mokyklą iš ornitologo Broniaus Šablevičiaus sužinojo, kad Ventės rago ornitologinei stočiai reikia darbuotojo. Nors ir peršalęs, sėdo į autobusą. Tai buvo prieš 27 metus. Taip ir liko V.Jusys čia, vakariniame Lietuvos pakraštyje, prie sausumos ir vandens slenksčio, kur ir saulė leidžiasi vėliau negu šalies rytuose. Jau dirbdamas Ventėje baigė biologijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Paukščiai tapo jo gyvenimo būdu. Šią savaitę V.Jusys žiedu paženklino jau penki šimtai tūkstantąjį paukštį. Tai Lietuvos ornitologijos rekordas.

Galbūt Vytautą pamarys patraukė savo unikalumu? Juk čia, prie sausumos ir vandens slenksčio, susikaupia itin daug ir įvairių gyvūnų bei augalų. Daug kur Lietuvoje ilgai ieškosi gamtos retenybių, o pamaryje jų - pilna, nes įvairūs mūsų ir kitų šalių paukščiai čia ilsisi prieš išskrisdami. Be to, daug jų šiose vietose žiemoja.

Pastaraisiais metais Vytautui talkina žmona Kristina. "Šiandien Kristina 800 paukščių apžiedavo - tai jos rekordas", - didžiuojasi savo padėjėja Vytautas. Greitai bus 13 metų, kai jie kartu. Šilutiškė mergina mėgdavo žiūrėti, kaip Ventės stotyje V.Jusys žieduoja paukščius, ir pati pateko į tinklą...

"Dar neaišku, kaip ten buvo - man atrodo, kad aš Vytą pagavau, o ne jis mane", - juokiasi Kristina. Ar taip būta, ar kitaip, sprendžiant iš to, kaip meiliai į žmoną dabar žvelgia Vytautas, galima spėti, jog tai sėkmingiausia jo "paukštė". Auga ir dar viena talkininkė - dukra Vakarė. Jai tik ketveri, o jau skaito, nemažai paukščių pažįsta.

Maži, bet ištvermingi

V.Jusio nuomone, žmonės galėtų kai ko iš paukščių pasimokyti. "Pirmiausia - ištvermės, - tikina Vytautas, - kaip išgyventi, nedejuoti, kad viskas blogai. Kiek jie turi energijos! Žiemą būna ir 30 laipsnių šalčio, o kiek to paukštelio - tik keli gramai, atrodo, per kelias minutes turėtų kiaurai peršalti, bet nesušąla. Ir kokį atstumą nuskrenda!"

Antai nykštukas sveria tik 5 gramus, tačiau rudenį nulekia į Prancūziją, iki kurios apie 1,7 tūkst. kilometro, o pavasarį grįžta. Laplandinis griciukas taip pat nėra nei didelis, nei galingas. Uždėję šiam paukščiui Naujojoje Zelandijoje žiedą ir mažytį radijo siųstuvą bei pasekę jo kelionę kosmoso palydovais, tyrėjai pamatė, kad paukštis nutūpė Aliaskoje, iki kurios - 12 tūkst. kilometrų. Aštuonios dienos kelio virš vandenyno nenutūpus, negėrus, nelesus...

Prieš keletą metų Norvegijos ornitologai pagavo čimčiaką, kurie ten atlekia žiemoti. Ant jo žiedo buvo parašyta "China" - žieduota Kinijoje, už 15 tūkst. kilometrų.

"Svetur išskridę paukščiai, kitaip nei daugelis žmonių emigrantų, grįžta į gimtąsias vietas. Iš 2 tūkst. Lietuvoje žieduotų gandrų dauguma parlekia į tą pačią vietą, kurioje išsirito. Atsirado tik du tikri emigrantai - vienas pradėjo perėti Vokietijoje, o kitas - Olandijoje", - skaičiuoja V.Jusys.

Prieraišus prie savo gimtinės ir V.Jusio gandras Grantas. Prieš keletą metų atnešė žmonės į Ventės stotį iškritusį iš lizdo gandriuką ir Vytautas jį užaugino. Dabar Grantas daugiausia laiko praleidžia pievoje prie stoties, greta ten besiganančios karvės Blondinės, su kuria susibičiuliavo. Vasarą pasigauna varlių, laumžirgių, o žiemą globėjai pašeria jį žuvimis.

Ar bijoti paukščių gripo?

Pastaraisiais metais ne sykį gąsdinta: migruojantys sparnuočiai atneš iš svetur paukščių gripą... Kurį laiką net buvo uždrausta juos žieduoti. "Lietuva buvo vienintelė Europos šalis, kurioje galiojo toks draudimas, nors pas mus niekas to gripo nerado", - šaiposi ornitologas. Pasak Vytauto, ši liga jau daug metų retina paukščius, tik ligi tol ji kitaip buvo vadinama.

V.Jusio nuomone, žmonėms Lietuvoje paukščių gripo neverta bijoti. "Žmonės nuo šios ligos mirė mažai civilizuotose šalyse, pavyzdžiui, Pietryčių Azijoje, kur, galima sakyti, jie miegojo kartu su vištomis ir kitais naminiais paukščiais", - sako Vytautas.

Anot jo, lietuviams ši liga pradės grėsti tik tada, kai radijas ir televizija praneš, kad Ventės rage susirgo ornitologas, - juk šios profesijos žmonės kasdien laiko savo rankose šimtus laukinių paukščių. "Kai išgirsite šią žinią, tada ir pradėkite saugotis", - bando vaidinti rimtą V.Jusys, tačiau nesulaiko šypsenos ir dar pradeda švilpauti kaip varnėnas.

Medžioklė fotoaparatu

Kai kurie žmonės gailisi žieduojamų paukščių, esą tai stresas jiems... "Pamatytų jie, ką tenka patirti paukščiams kai kuriuose Pietų kraštuose: tenykščiai ne tik iššaudo jų milijonus, bet net medžių šakas ištepa klijais, kad priliptų", - pasakoja ornitologas. "Dvidešimt ant iešmo iškeptų liepsnelių prancūzui - delikatesas", - liūdnai priduria Kristina.

V.Jusys mėgsta kitokią paukščių medžioklę - fotoaparatu. Daug jo darytų gamtos nuotraukų išspausdinta knygose, pateikiama interneto svetainėje www.birdpix.lt. "O ir kitiems grobio lieka", - juokauja gamtininkas.

Neseniai Vytautas pasiskolino pinigų iš banko ir nusipirko profesionalų fotoaparatą, turintį didžiulį teleobjektyvą. "Žmona nebarė?" - pasmalsauju. "Džiaugtis reikia, o ne barti, - atsiliepia Kristina. - Nešiodamasis tokią techniką vyras neprisigers, stengsis jos niekur nepalikti, turės užsiėmimą." Moters hobis - didžiulis akvariumas, kone per visą Jusių buto sieną.

Naujausias Vytauto "sumedžiotas" laimikis - kojūkas. "Baltos ir juodos spalvos tilvikas. Nedidelis kaip griciukas, bet ilgom kojom lyg gandro. Lietuvoje tokio paukščio dar niekas nebuvo nufotografavęs, tai nauja rūšis", - paaiškina V.Jusys.

Šiemet mūsų šalyje aptiktos keturios naujos paukščių rūšys - laibasnapis kiras, mažoji tošinukė, ilgauodegis purplelis ir kojūkas. Taigi Lietuvoje užregistruota jau 360 rūšių paukščių. Maždaug pusę jų V.Jusys yra žiedavęs.

Naujausios Vytauto ženklintos retenybės - alpinė ir raudonakė devynbalsės, gyvenančios prie Viduržemio jūros, sibirinis erškėtžvirblis, kurio tėvynė yra už Uralo, bei keletas rūšių pečialindų iš Azijos. Antai neseniai į Ventės ornitologų tinklus pateko geltonbruvė pečialinda.

"Lietuviški" jau išplasnojo

Rudeninė paukščių migracija prasideda... birželį. Dar ne visi sparnuočiai - pavyzdžiui, sodinės nendrinukės, šiaurinės pečialindos - būna sugrįžę iš pietų, o pirmieji varnėnai jau susiruošia į žiemavietes. Šių metų birželio 2 dieną Ventėje buvo sugauta į pietus skrendančių varnėnų. Tiesa, nemažai jų lieka iki vėlyvo rudens, dalis Lietuvoje net žiemoja.

Paskui varnėnus išlekia nesėkmingai perėjusios pempės. Nuo liepos vidurio į šiltesnius kraštus pradeda traukti nendrinukės, pečialindos, devynbalsės, žiogeliai, krakšlės, musinukės, lakštingalos, raudongalvės sniegenos, čiurliai.

Rugsėjį ir spalį daugiausia skrenda didžiosios ir mėlynosios zylės, kikiliai, nykštukai. Jau pasirodė žaliukės, čimčiakai. Šie ir daugelis kitų dabar iš Lietuvos išskrendančių paukščių yra "ne mūsiškiai", o atkeliavę iš kraštų, nutolusių labiau į šiaurę. Iki spalio pabaigos didžioji paukščių migracija jau būna pasibaigusi, bet kai kuriais metais ji užtrunka net iki lapkričio vidurio.

Pernai ir šiemet paukščių Lietuvoje buvo mažiau negu ankstesniais metais. Matyt, jų būrius gerokai praretino šaltas užpraėjusių metų pavasaris ir lietinga vasara. Tačiau po metų kitų sparnuočių armija vėl bus kokia buvusi. Pasak V.Jusio, retųjų rūšių net gausėja - paukščiai prisitaiko. Pavyzdžiui, jūriniai ereliai Lietuvoje anksčiau buvo reti, o pastaraisiais metais jau įprasti kaip suopiai.

Ornitologų klausa puiki

V.Jusys nenuobodžiauja net tomis dienomis, kai paukščių gaudyklės tuščios. "Nežinau, kas yra depresija", - tikina jis. Jei nelyja, Vytautas keliauja į gamtą. Tiesa, tos kelionės nebūna tokios ilgos kaip jo mėgstamų paukščių. "Lankiausi tik Lenkijoje, Švedijoje ir Latvijoje. Toliau kaip 500 kilometrų nuo namų nesu nuvažiavęs", - prisipažįsta ornitologas.

Egzotiški sparnuočiai, ypač tokie, kuriuos užveisė žmonės, jo nedomina. "Lietuvoje yra gražių paukščių - žalvarnių, tulžių, kukučių, dagilių, kėkštų, genių ir kitų. Nebent įdomu būtų pamatyti mūsų paukščius ten, kur jie žiemoja. Tačiau pavasarį jie patys parlekia", - juokauja gamtininkas.

Smagiausios dienos jam būna tada, kai ką nors nauja paukščių pasaulyje atranda. Antai neseniai paskambino Klaipėdos jūrų muziejuje dirbantis gamtininkas Saulius Karalius: "Atvažiuok, Vytai, jūroje prie Kopgalio nematytą paukštį matau."

"Nuvažiavome su Kristina, priėjome prie kranto ir už kokios minutės žiūrim - atskrenda skeltauodegis kiras, nauja paukščių rūšis Lietuvoje. Spėjau tik vieną kartą nufotografuoti, ir nuskrido. Daugiau nesulaukėme, niekas jo nebematė", - pasakoja Vytautas.

Paukščių rūšis V.Jusys neretai atpažįsta net nematydamas jų, tik išgirdęs balsą. Jo, kaip ir daugelio ornitologų, klausa puiki. Tai praverčia, nes kai kurios rūšys labai panašios. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio nelengva atskirti karklinę nendrinukę nuo mažosios krakšlės, tačiau balsai kaipmat išduoda - viena gražiai čiulba, o kita karksi.

Pelėdos kirtis į akį

Prieš keliolika metų žieduodamas pelėdos vaikus Vytautas pajuto smūgį į akį. "Užsidengiau akis, o kai atitraukiau ranką - nieko nematau, kraujas laša... Beje, ženklai tą dieną perspėjo: neik į mišką. Bet neklausiau jų. Nuvažiavau autobusu, nuėjau į mišką porą kilometrų, radau paukščio lizdą. Jau pildysiu stebėjimo kortelę, žiūriu, rašiklį pamiršęs. Grįžau į Kintų parduotuvę, pasirodo - pinigų daugiau neturiu. Vis dėlto rašiklį išprašiau. Vėl nukeliavau prie lizdo, įlipau į medį ir gavau į akį", - dabar jau linksmai pasakoja Vytautas, nors tąsyk visai nebuvo smagu. Prakirstos akies vyzdys iki šiol skiriasi nuo sveikojo.

Daugeliui žmonių rudenį išskrendantys paukščiai kelia liūdesį. V.Jusys teigia prie to vaizdo jau seniai pripratęs ir neliūdįs. Vis dėlto ir jam linksmiausios dienos - pavasarį, kai paukščiai grįžta. "Tada neretai pamatai - aha, tas pats paukštis, kurį pernai žiedavau, į tinklą pakliuvo. Senas pažįstamas", - juokiasi ornitologas ir, pasikišęs po pažastimi tinklu aptrauktą dėžutę, nuskuba prie paukščių gaudyklių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"