TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Ieškoma efektyvesnių būdų, kaip atpažinti melą

2015 10 29 9:00
daviddewolf.com asociatyvi nuotrauka

Atpažinti melą galima pagal kūno kalbą, jei sugebama ją „perskaityti“. Tačiau specialistai siūlo ir kitokius, kaip teigiama, efektyvesnius būdus. Kai žmonės keliauja iš vienos šalies į kitą, valstybių saugumo tarnyboms ypač svarbu atpažinti, kai sakoma netiesa, pasakojama „legenda“, išsisukinėjama ir taip toliau.

Saugumo tarnybos bendradarbių komanda, vadovaujama britų tyrinėtojo Thomo Ormerodo, gavo, regis, neišsprendžiamą užduotį: iškart keliuose Europos oro uostuose apklausti keleivius apie kelionės detales ir nustatyti, kurie kalba tiesą, o kurie meluoja.

Vadovas iš anksto parengė grupę apsimetėlių, kurie saugumo kontrolės pareigūnams išklotų „legendą“ apie savo praeitį ir tiesos neatitinkančius ketinimus ateičiai. T. Ormerodo komanda turėjo juos kažkaip atpažinti. Kadangi tarp tūkstančio apklausiamų keleivių buvo tik vienas apsimetėlis, užduotis – lyg šieno kupetoje rasti adatą.

Tradicinis būdas atpažinti melagį – stebėti kūno arba akių obuolių judesius. Tačiau tai nėra itin efektyvu. Šiuolaikiniai šios srities tyrimai atskleidžia, kad orientuojantis į kūno psichologiją per interviu, net tuos, kuriuos rengia saugumo darbuotojai, gaunami netikslūs rezultatai.

Po eksperimento paaiškėjo, kad iš 20 tūkst. tiriamųjų, 50 darė 80 proc. tikslumo teisingas išvadas. Likusieji skelbti savo išvadas galėtų metę monetą.

T. Ormerodo komanda nusprendė išbandyti kitokį metodą ir rezultatai buvo nepalyginamai geresni.

Kūno kalba nėra universali

Pagal pastarųjų metų tyrimus, analizuojančius melagingų liudijimų atskleidimą, galima daryti išvadą apie praktikoje naudojamų metodų efektyvumą, ir rezultatai nėra džiuginantys. Tradiciškai dėmesys kreipiamas į kūno kalbą ir pokyčius veide, tarkime, kai meluojant pagrindiniais ženklais laikomi paraudę skruostai, nervingas juokas, „lakstantis“ žvilgsnis ir taip toliau.

Garsiausias viešo melo pavyzdys – JAV prezidentas Billas Clintonas. Teisme neigdamas santykius su Monica Lewinsky, jis vis paliesdavo savo nosį, o toks judesys buvo vertimas kaip rodantis nenuoširdumą.

Timothy Levine iš Alabamos Birminghamo universiteto paaiškino, kad melas išprovokuoja emocinę reakciją – nervingumą, kaltės jausmą, kartais džiugų jaudulį dėl ambicingų tikslų. O tokią būseną sunku nuslėpti. Net jei jums atrodo, kad jūsų veido išraiška rami, būna smulkių mimikos vibracijų, jos ir gali išduoti.

Vis dėlto pagrindinis sunkumas atsiranda dėl to, kad kūno kalba nėra universali. Kuo labiau psichologai gilinasi į šią problemą, tuo sudėtingesnis uždavinys rasti supratimo raktą. Sakykime, kai kurie žmonės nervingai trūkčioja ir tada, kai kalba tiesą, nors tai turėtų reikšti, kad meluojama. Tikriausiai universali kūno kalba apskritai neegzistuoja.

„Nėra tokių požymių, kurie būtų bendri visiems žmonėms, kai jie meluoja – teigė T. Ormerodas. – Tarkime, aš nervingai kikenu, kas nors nutaiso rimtą išraišką, kitas vengia žvilgsnio ir taip toliau.“ T. Levine su kolega sutinka. „Nėra vieno universalaus būdo atskirti tiesą ir melą“, – sakė jis.

Nors teigiama, kad jei nesuvokiame skirtumo, melą galima atpažinti per pasąmonę, pagaunančią tam tikrus signalus, šiuolaikiniai tyrėjai tokiu tvirtinimu abejoja.

Itin svarbu oro uostuose atpažinti, kurie keleiviai meluoja. / Romo Jurgaičio (LŽ) asociatyvi nuotrauka

Labiau trukdo, negu padeda

Kad ir kaip būtų, nuo gebėjimo atpažinti melą priklauso mūsų saugumas. Tipiškas pavyzdys – keleivių atranka patikrai prieš tarptautinius skrydžius.

Prieš 2012 metų Olimpines žaidynes T. Ormerodas buvo paprašytas įvertinti procedūrų efektyvumą. Pasak jo, saugumo tarnybos darbuotojai, klausinėdami keleivius apie jų tikslus ir planus, paprastai remiasi anketos klausimais, į kuriuos reikia atsakyti „taip“ arba „ne“. Jei jie baigė kūno psichologijos kursus, pirmiausia orientuojasi į įtartinus ženklus, pagal kuriuos galima atpažinti melą. Tačiau toks būdas, T. Ormerodo nuomone, neleidžia išgirsti, ką keleiviai sako, ir nuspręsti, kiek tikėtina, kad žodžiai teisingi, arba stebėti, kaip per pokalbį keičiasi jų elgesys, o juk tai yra pagrindiniai apgaulės išsiaiškinimo aspektai. Kaip sakė tyrinėtojas, egzistuojantys protokolai turi išankstinio nusistatymo elementų, tarkime, prieš etnines grupes. Taigi dabartiniai metodai atskleisti apgaulę labiau trukdo, negu padeda.

Nustatė būdus

Akivaizdu, kad reikia naujos strategijos. Kokia ji turėtų būti, jei būtų atsižvelgiama į naujausių tyrinėjimų rezultatus? T. Ormerodo atsakymas stebina paprastumu: dėmesį reikėtų nukreipti į žodžius, kuriuos taria žmonės, ir per apklausą spausti taip, kad meluojančiojo „fasadas subyrėtų“. Mokslininkas su kolega Coralu Dando nustatė būdus, galinčius gerokai padidinti saugumo tarnybų šansus atskleisti melą.

Atpažinti meluojantį laikoma pokalbio menu. / "Youtube" nuotrauka

Užduokite atvirus klausimus. Apgauti siekiantį žmogų tokie klausimai priverčia detaliau pasakoti savo „legendą“, tada galiausiai jis užstringa melo voratinklyje.

Per pokalbį naudokite netikėtumo efektą. Saugumo tarnybos darbuotojai turi siekti pasunkinti įtariamojo melu „kognityvinę naštą“, tarkime, užduodami netikėtus klausimus, galinčius jį sutrikdyti, arba prašyti papasakoti apie kokį nors praeities įvykį pradedant nuo pabaigos, – tokie būdai apsunkina melagio pastangas „išsaugoti fasadą“.

Kreipkite dėmesį į detales. Jei klausinėjamas asmuo tvirtina, kad dirba Oksfordo universitete, paprašykite papasakoti, kaip nusigauna iki darbo ir namo. Jei atsakyme išgirsite prieštaravimų, neskubėkite taisyti, tegul didėja potencialaus melagio pasitikėjimas savimi, tada jis atskleis daugiau duomenų.

Stebėkite, kaip kinta apklausiamojo pasitikėjimas savimi. Atidžiai sekite, kaip keičiasi įtariamojo melu kalbos stilius. Meluojantis žmogus gali lietis, kai jaučia, kad valdo pokalbį. Kai komforto zona mažėja, jis šneka trumpiau ir darosi lakoniškas, pajutęs, kad praranda pokalbio kontrolę.

Per patikrinimus patariama, kad pokalbis būtų ne apklausos formos, bet panašus į laisvą ir betarpišką pašnekesį. Kai spaudimas minkštas, netiesą kalbantis žmogus išsiduos greičiau, jis painiosis, išsisukinės ir bus netikras dėl to, ką šneka.

„Derėtų suprasti, kad universalių būdų, panacėjos nėra. Tai, kas geriausia, mes apjungiame, formuodami naują, kognityvinį metodą“, – pabrėžė T. Ormerodas. Jis pripažino, jog tokia strategija mąstantiems žmonėms gali pasirodyti pernelyg akivaizdi, kad ją galima būtų laikyti atradimu. Esą tai tėra pokalbio menas.

Tikromis sąlygomis oro uostuose

Tačiau išvadas, ar T. Ormerodo melo atpažinimo metodas efektyvus, reikėtų daryti pagal rezultatus. Savo eksperimentui jis parengė grupę tariamų oro uosto keleivių, aprūpino juos netikrais bilietais ir kitais dokumentais. Jie turėjo savaitę, kad sugalvotų savo „legendą“. Tada stojo į eilę su tikrais keleiviais skirtinguose Europos šalių oro uostuose.

Paaiškėjo, kad saugumo tarnybų darbuotojai, kurie buvo baigę T. Ormerodo ir C. Dando metodo mokymosi kursus, 20 kartų efektyviau atpažindavo keleivius apsimetėlius, negu jų kolegos, kurie orientavosi pagal „įtartinus požymius“. Baigusieji kursus atskleisdavo 70 proc. įtarimų.

„Tikrai įspūdinga“, – mano T. Levine. Prie šio eksperimento rengimo jis neprisidėjo. T. Levine teigimu, svarbu tai, kad bandymai buvo atliekami realiomis sąlygomis oro uostose, todėl tokia aplinkybė tyrimui suteikė autentiškumo.

Menas įtikinti

Paties T. Levine eksperimentų rezultatai taip pat buvo įtikinami. Kaip ir T. Ormerodas, jis mano, kad kognityvinis interviu, kurio esmė – pastebėti „legendos“ netikslumus, yra daug efektyvesnis, negu bandymai atpažinti „kalbančius“ kūno ženklus.

Neseniai T. Levine surengė viktoriną, per kurią studentai žaidė su nestudijuojančiais bendraamžiais. Už kiekvieną teisingą atsakymą galima buvo gauti 5 dolerius. Partnerių vaidmenį atlikdavo studentams nepažįstami aktoriai, o kai žaidimo meistras trumpam palikdavo kambarį, aktorius studentui siūlydavo pasinaudoti akimirka ir pažiūrėti atsakymą. Kai kurie studentasi sutiko su provokuojamu pasiūlymu.

Vėliau tikri saugumo tarnybos darbuotojai kiekvieno eksperimente dalyvavusio studento klausė, ar nusižiūrėjo. Ne kūną stebėdami, bet užduodami taktinius klausimus, 90 proc. tikslumu jie atpažino gudravusiuosius. Net naujokai atspėjo iki 80 proc. O vienas ekspertų atpažino visus 100 proc. apgavysčių per 33 interviu. Toks rezultatas stulbinamas ir parodo šio metodo pranašumą. Jo esmė – triukas, žinomas įtikinėjimo meistrams. Pokalbis pradedamas nuo klausimo apie sąžiningumą. Ragindami studentus pasakytų, kad jie nemeluoja, klausinėtojai stimuliuoja didesnį nuoširdumą. „Mums malonu manyti, kad esame sąžiningi, tai motyvuoja bendradarbiauti, – pastebėjo T. Levine. – Tiems, kurie nuo pradžių gudrauja, vėliau sunku imituoti nuoširdų bendradarbiavimą, todėl daugelis tokių atvejų darosi akivaizdūs.“

Negalima daryti skubotų išvadų

T. Ormerodo ir T. Levine metodai, kaip atskleisti melą, pirmiausia skirti padėti teisėsaugos institucijoms. Tačiau juos galima naudoti ir įvairiose gyvenimo situacijose. „Taikau juos, kai bendrauju su savo vaikais“, – prisipažino T. Ormerodas.

Naudojant tokius metodus svarbu prisiminti, kad negalima daryti skubotų išvadų. Jei apklausiamas žmogus atrodo nervingas, jei negali prisiminti svarbios detalės, dar nereiškia, kad jis nenuoširdus. Pagrindinį dėmesį reikia sutelkti į bendro pobūdžio neatitikimus.

Parengė Rasa PAKALKIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"