TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Ir protėviai norėjo būti gražūs

2012 12 12 4:04
Etnologė dr.A.Venskienė bene pirmoji Lietuvoje pradėjo tyrinėti žmogaus grožio sampratą tradicinėje lietuvių pasaulėjautoje. /Erlendo Bartulio nuotrauka

Tradicinėje lietuvių bendruomenėje, pasak etnologės dr. Astos Venskienės, dar mažą vaiką perspėdavo negrandyti puodo, nes jo vaikas bus juodas. Panašumo magija grįstas tikėjimas, kad ant kailinių pradėtas kūdikis gims garbanotas. O tokie posakiai "Kaip iš pieno plaukęs" ar, atvirkščiai, "Tikras nekepėlis" susiję su konkrečiomis pastangomis siekti tobulumo.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kultūrų studijų ir etnologijos katedros lektorė A.Venskienė bene pirmoji Lietuvoje pradėjo tyrinėti žmogaus grožio sampratą lietuvių pasaulėjautoje ir jau du dešimtmečius domisi, kas ir kodėl buvo gražu tradicinėje kultūroje, ką ir kaip mėginta keisti, kokie buvo gražinimosi būdai.

Iš nuotrupų ir fragmentų

Tyrinėtoja prisiminė, kad daug kas iš anksto pranašavo nesėkmę, kai daktaro disertacijai pasirinko temą, susijusią su lietuvių moterų išvaizda ir gražinimusi. Sakė, kad nebus įmanoma rasti medžiagos, nes bent jau akademinėje visuomenėje vyravo nuostata, jog lietuvės nei gražinosi, nei naudojo kokią nors kosmetiką, nei joms rūpėjo tokie dalykai. Iš pradžių darbas ir buvo susijęs labiau su kaimo moterų apranga, tačiau klausinėjant žmones vis dažniau iškildavo moterų grožio, gražinimosi klausimai. 2000 metais A.Venskienė apgynė disertaciją tema "Moteriškos galvos įvaizdis XIX a.pabaigos - XX a. pirmosios pusės lietuvių pasaulėjautoje". Apsiribota galvos įvaizdžiu, nes būtent galvai, veidui, plaukams pagal lietuvių tradiciją buvo skiriama daugiausia dėmesio. Tačiau tyrinėti ne tik materialūs dalykai, pavyzdžiui, kaip moterys šukavosi, pynėsi ar kirposi plaukus, kuo trynė ar tepė veidus. Mokslininkei buvo svarbus ir suvokimas, kodėl reikia vienaip ar kitaip gražintis, kodėl atsiranda tam tikras įvaizdis, kodėl gražūs vienoki dalykai, o kitoki - negražu.

Tyrinėtoja pripažino, kad renkant medžiagą paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį žmonės labai daug ką jau buvo pamiršę. Tarkim, moteris pasakoja, kad jos mama ar senelė dar virė tam tikrus tepalus ir jais tepėsi, tačiau pati jau nežino, kokie tie tepalai buvo ir kam skirti. Medžiaga labai fragmentiška ir nutrupėjusi, o archyvuose tokių duomenų irgi labai nedaug, nes jų tiesiog niekas nerinko.

Pavyzdžiui, prof. Angelė Vyšniauskaitė yra rinkusi medžiagą apie tepalus. Toks buvo bendras anketos pavadinimas ir šalia batų tepalo, mašininės alyvos atsirasdavo moteriškas kremas kaip koks nors tepalas veidui.

"Be abejo, moterys darė įvairius tepalus, gražinosi, prausėsi įvairių žolių nuovirais, tačiau pavyko užrašyti nedaug tokių receptų, kurie būtų išsamūs, visos sudėties arba augalai būtų gerai atpažįstami, - pasakojo tyrinėtoja. - Žmogus pamini, sakysim, geltonai žydinčias, kur nors smėlyne augančias gėles, tačiau dabar tame kalnelyje, kur mama jas raudavo, stovi namai ir negalima net pamatyti, kaip jos atrodė. Sunku identifikuoti augalus ir botaniniu požiūriu, nes žmonės žino tik liaudiškus jų pavadinimus. Tas pat augalas skirtingų pateikėjų skirtingai vadinamas. Mėginau nešiotis herbariumus, tačiau vis tiek buvo sudėtinga atpažinti."

Medžiaga rinkta važinėjant beveik po visą Lietuvą, tačiau po vienų dvejų metų jau buvo matyti, kad duomenys kartojasi ir labai mažai ko nors naujo atsiranda. Regioniniai skirtumai XX amžiaus antroje pusėje jau paprasčiausiai nunykę, nebepastebimi. Kitas dalykas, kaip pabrėžė etnologė, - grįžtamasis ryšys iš žiniasklaidos. Žmonės gali pateikti receptus, kuriuos skaitė internete ar spaudoje. Nors jie ir vadinami liaudiška kosmetika, kurios liaudies, - nelabai aišku, nes į sudėtį įeina, pavyzdžiui, graikiniai riešutai ar alyvuogių aliejus, tikrai nebūdingi lietuviškai tradicijai.

"Vyksta kultūriniai mainai, - juokėsi tyrinėtoja, - todėl reikia atsargiai rinkti medžiagą, stengtis išklausti, ar receptas žinomas iš mamos, paveldėtas iš senelės, ar kur nors perskaitytas. Jau dabar ir mamos receptai nėra kriterijus, jei informacija pateikta iš XX amžiaus antros pusės ar vidurio, nes taip pat labai dažnai ji gali būti atėjusi per žiniasklaidą."

Lietuvių moterys gražinosi tepdamos veidus pačių pasidarytais tepalais, prausėsi įvairių žolių nuovirais. /Liberto Klimkos nuotrauka

Panašumo magija

Viena dr. A.Venskienės tyrimo sričių - šeimos ir bendruomenės vaidmuo kuriant vadinamąjį idealų kūną. Pavyzdžiui, buvo tam tikrų tikėjimų, kurie draudė mažiems vaikams grandyti puodus, valgyti iš jų, nes tada jų vaikai bus juodi, tamsaus gymio. Patys dar vaikai, tačiau jau persergstimi, kad susilauks strazdanotų palikuonių, jei muš kregždes, ardys jų lizdus.

"Vaiko išvaizdos lėmimas prasideda jau nuo pirmosios nakties, nuo kūdikio pradėjimo, - pasakojo tyrinėtoja. - Sakykime, nori, kad vaikas būtų garbanotas, reikia jį pradėti ant virkščių ar kailinių. Jei pradėsi ant šiaudų - vaiko plaukai bus tiesūs. Tai jau similinė, panašumo, magija. Panašus lemia panašų."

Nėštumo laikotarpiu vaiko išvaizdos lėmimas ypač suaktyvėdavo. Buvo įvairių draudimų ir perspėjimų, susijusių su nėščiosios elgesiu, ko negalima ir ką reikia daryti, kad vaikas būtų gražus. Tarkime, moteriai prisakoma nežiūrėti į negražius daiktus ar žmones. Net į savo vyrą, jei jis yra nelabai išvaizdus. Arba - į veidrodį, jei pati moteris nelabai graži. Reikia žiūrėti tik į gražius žmones ir daiktus. Pavyzdžiui, Dzūkijoje prisikabindavo gražių paveikslų, išpuošdavo aplinką, kad nėščioji matytų grožį, ir jis turėjo persiduoti palikuonims. Sakoma, jei nėščioji labai atidžiai pasižiūrės į gražų žmogų, tada ir vaikutis gims toks pat gražus.

Apsaugant ir panaikinant

"Šiandienos supratimu, jau su etika susijęs, sakykime, perspėjimas nesistebėti iš luošų žmonių, neužgaulioti jų, nes kūdikis irgi gali toks gimti. Nėščiajai negalima mušti gyvūnėlių, kad ir šuns, nuodėguliu, pašluoste ar rykšte, nes vaikas gali gimti su labai plaukuotu, negražiu apgamu, - vardijo etnografė. - Turbūt ir dabar nėščiai moteriai rekomenduotume saugotis išgąsčio, kad nenutiktų ko nors blogo vaikeliui. Sakoma, kad nėščiai moteriai išsigandus, ypač gaisro, negalima liesti savo kūno, nes kur palies, toje vietoje raudoną dėmę turės gimęs kūdikis."

Svarbu buvo laikytis ir darbo drausmės. Tarkime, nėščiajai buvo negalima nieko dirbti per šventes. Jei nesilaiko to draudimo, dirba kokius nors darbus, vaikas gimsta su tam tikromis dėmėmis. Aplinkiniai mato tuos ženklus ir iš jų žino, kokius nusižengimus moteris padarė.

Etnografinėje literatūroje, pasak dr. A.Venskienės, užfiksuota nedaug būdų, kaip panaikinti nėščios moters elgesio nulemtus padarinius ant kūdikio kūno ar jų išvengti. Pavyzdžiui, siūloma nėščiosios pilvą trinti balandžio krauju, kad ant vaiko kūno neliktų žymių. Arba stengiamasi tuos padarinius išnaikinti ką tik gimus kūdikiui. Sakykime, dėmės ir apgamai trinti virkštele. Jos, suprantamos kaip žmogaus kūno dalis, užkasimo vieta taip pat buvo reikšminga žmogaus grožiui. Jei ta vieta šviesi, ir žmogus bus šviesus, šviesaus veido.

Dar pataisomas

"Ne tik lietuvių, bet ir daugelyje kitų kultūrų ką tik gimęs vaikas buvo laikomas dar pataisomu, ne visai išbaigtu, - kalbėjo mokslininkė. - Ar teko girdėti tokį pasakymą: "Tikras nekepėlis"?! Vadinasi, jam ko nors trūksta, gal ne visiškai aiškaus proto. Slavų tradicijoje, pavyzdžiui, buvo net labai konkretus to "kepimo" paprotys. Vaiką, kuris gimdavo su tam tikrais fiziniais trūkumais, įvyniodavo į antklodę ir ant ližės kišdavo į įkaitusią, ką tik iškūrentą krosnį. Kaip ir atlikdavo to vaiko "iškepimo", "užbaigimo" apeigą. Procedūra trukdavo trumpai ir nebuvo pavojinga vaikui, kaip mums dabar galėtų atrodyti. Esu radusi užuominų, kad tokia apeiga, susijusi su vaiko "užbaigimu", jo "patobulinimu", buvo ir Lietuvoje. Posakiai dažnai atsiranda iš labai konkretaus veiksmo."

Vaiko "tobulinimo" veiksmai dažniausiai buvo atliekami iki krikšto. Sakoma, kai jau "užkrikštyta", nebegalima arba labai sunku ką nors pakeisti, nes per krikštą vaikas priimamas į bendruomenę. Jis tampa lygiateisiu bendruomenės nariu, kitaip tariant, lygiateisiu žmogumi.

Kokių nors kardinalių mėginimų "patobulinti" žmogų, tyrinėtojos duomenimis, Lietuvoje bent XIX amžiuje ir XX amžiaus pirmoje pusėje nebuvo imamasi. Pavyzdžiui, gražu buvo apvali galvutė ir labai norėta, stengtasi, kad vaikas tokia galvute gimtų. Net įsivaizduota, kad pirminė galvos forma iš tikrųjų yra apvali, sakyta, kad ji pasidaro pailga per gimdymą. Pribuvėja apspausdavo gimusio kūdikio galvutę rankomis, kad ji įgautų apvalią formą, bet tas veiksmas buvo labiau simbolinis.

Tradicinėje lietuvių visuomenėje grožis buvo susijęs pirmiausia su sveikata ir labiausiai vertintas natūralumas. /Onutės Drobelienės nuotrauka

Dėl gražumo

"Žmogaus grožiui didelės reikšmės turėjo pirmasis kūdikio maudymas. Žinome pasakymus: "Kaip iš pieno plaukęs", "Kaip piene maudytas". Jie taip pat tiesioginė nuoroda, kad mažus, ką tik gimusius vaikus dažnai maudydavo piene arba į vandenį įpildavo bent kiek pieno, kad kūnas būtų gražus, baltas, - pasakojo etnologė. - Suaugusios moterys taip pat prausdavosi pienu, kad veidas būtų gražus. Tokia ne tik lietuvių tradicija. Daugelyje kultūrų taip buvo daroma. Pienas žinomas kaip balinanti priemonė."

Vaiko nujunkimo momentas taip pat buvo labai svarbus žmogaus grožiui, dažniausiai odos spalvai, jos baltumui, skruostų raudonumui. Mergaitėms iki brandos dar buvo reikšminga menstruacijų pradžia. Tada taip pat stengtasi nulemti veido odos spalvą. Pavyzdžiui, tėvai pliaukšteli mergaitei per veidą ir pasako: "Būk graži, raudona, žydėk kaip rožė!" ar panašią formulę gražumui, skruostų raudonumui nulemti.

Grožio etalonas buvo šviesi, švari, be strazdanų oda. Ne daugiau kaip du apgamai ant veido. Tą, kurio nebuvo vaikui gimus, galima naikinti, tačiau prigimtinio - ne. Draudimas susijęs su tikėjimu, kad žmogus turi būti toks, kokį Dievas davė, tačiau ir apgamų naikinimo priemonės buvo labiau simbolinės. Juos trindavo virkštele, vestuviniu žiedu, geriausia tokiu, kuriuo kelios kartos tuokėsi. Pavyzdžiui, trijų kartų žiedas turėjo jau maginių galių ir juo buvo net gydoma.

Apgamus taip pat trindavo žemėmis nuo bažnyčios slenksčio ar numirėlio pirštu. Vėliau greičiausiai ir dėl pačių patyrimo, ir dėl pradėjusių sklisti medicinos žinių įsitvirtino supratimas, kad apgamų nevalia naikinti, nes žmogus gali mirti.

"Gražu buvo mėlynos akys. Dabar žinome, kad jų spalva nulemta genetiškai, tačiau anksčiau ją stengdavosi pakeisti, - sakė tyrinėtoja. - Tarkime, pirmą kartą maudant kūdikį į akytes įlašindavo muilo, kad "gymį nuėstų", kitaip tariant, kad akys būtų mėlynesnės."

Grožis reikalauja aukų

Kiekviena visuomenė turi savo grožio standartus, kurie kinta priklausomai nuo istorinio laikotarpio. Lietuviški standartai dar buvo susiję su tautybe. Tikra lietuvaitė pirmiausia - žydraakė ir šviesiaplaukė, nors vyras buvo gražesnis tamsių plaukų. Tiesa, šviesūs moterų plaukai, kaip patikslino tyrinėtoja, buvo gražu beveik visoje Europoje ir net italės, pavyzdžiui, šviesino savo plaukus, atsisėdusios prieš saulę ir išsitepusios juos ožkų pienu. Antakiai ir blakstienos vis dėlto buvo gražu tamsūs. Jų dažymas bent miesto kultūroje Lietuvoje plačiau paplito apie XX amžiaus pradžią ar net vidurį.

"Maždaug tarpukariu, kai į miesto kultūrą atėjo Europos mados, o su kino filmais - ir mados iš Holivudo, galbūt ir dėl romansų apie aistringas juodaakes įtakos, pasidarė gražu tamsios akys. Moterys, norėdamos turėti tokias akis, stengdavosi išplėsti jų vyzdžius lašindamos, pavyzdžiui, atropino. Nesvarbu, kad bemaž nieko nematai, tačiau gražu, o grožis reikalauja aukų", - juokėsi mokslininkė.

Dr. A.Venskienė, kaip ir latvių ar estų tyrinėtojai, pastebėjo, kad Baltijos kraštų moterys visais laikais vartojo kosmetiką kukliau, santūriau negu, sakykime, slavės. Lietuvių liaudies dainose bernelis nuotakai dažniausiai dovanoja skarelę ar vainikėlį, o rusų - "černila i belila" (liet. juodi ir balti dažai) vadinamos kosmetikos. Jos vartojimo tradicija slavų kraštuose gana sena. Per šventes slavų merginos visas matomas kūno vietas - veidą, kaklą, rankas, išsitepdavo tam tikrais baltais milteliais. Siekta to paties - kūno baltumo, tačiau tyrinėtoja neužfiksavo, kad taip būtų dariusios lietuvės. Jos prausdavosi rasa, pienu, tepėsi įvairiomis rūgštimis, kad būtų balta oda. Pudros mada atsirado tik XX amžiaus antrajame - trečiajame dešimtmetyje, tačiau ir tada dažniausiai naudojo ne fabrikinę pudrą, o miltus arba belemnito akmens miltelius. Belemnitas (kadaise išnykusių moliuskų kriauklių liekanos), vadinamas dar kaukaspeniu, laumės pirštu, perkūno kulka ar kitais vardais, buvo taip pat vartojamas žaizdoms gydyti. Tradicinėje lietuvių visuomenėje grožis pirmiausia buvo susijęs su sveikata. Pavyzdžiui, jei veidas spuoguotas, jį reikia ne gražinti, o gydyti. Lietuvės moterys liaudiškomis kosmetikos priemonėmis prausdavosi, tepdavosi, trindavosi ir niekada nebūtų pasakiusios, kad dažėsi. Taip gražinamasi tik fabrikine kosmetika, o jos tik parausvindavo kuo nors skruostus, patamsindavo antakius kokiu nuodėguliu ar suodžiais. Pakramtydavo lūpas, kad būtų raudonos, - paprasčiausias, greičiausias būdas pasigražinti.

"Išklausinėti moteris, ką vartojo, ką darydavo dėl grožio, buvo labai sunku, - prisiminė etnologė. - Tradicinėje lietuvių visuomenėje buvo akcentuojamas prigimtinis grožis ir smerkiamas papildomas pasigražinimas, todėl merginos, moterys stengdavosi tai daryti paslapčia, kartais net geriausioms draugėms neprasitardavo. Pasigražinimas turėjo atrodyti taip natūraliai, kad niekas nė nesuprastų. Jei įtars, kad esi pasidažiusi, tarkime, skruostus, juoksis iš tavęs."

Dar XX amžiaus pradžioje ir net po Antrojo pasaulinio karo bernai labai dažnai tikrindavo, ar merga natūraliai graži, ar išsidažiusi. Atsinešdavo vandens kibirą ir nuprausdavo. Žiemą ištrindavo veidą sniegu. Arba užsirūkydavo ir pūsdavo dūmus - jei mergina išsipudravusi, prastos kokybės pudra nuo dūmų keisdavo spalvą. Išsidažiusios merginos labai dažnai buvo gretinamos su laisvo elgesio moterimis, todėl bernai jautėsi neįpareigoti mandagiau elgtis.

Dar XX amžiaus pirmoje pusėje, ypač nepasiturinčių valstiečių šeimose, pirktinis, skaniai kvepiantis muilas dažnai buvo vartojamas kaip parfumerijos priemonė. Juo prausdavosi per šventes, o kasdien - namie gamintu muilu. Patys darydavo ir kvepalus, dažniausiai su spiritu. Prisirinkdavo augalų, skleidžiančių malonų kvapą, pavyzdžiui, jazmino žiedų, užpildavo degtine, o butelį užkasdavo žemėje. Sakoma, kuo ilgiau laikai tamsioje vietoje, tuo stipresnis aromatas. Tarp drabužių taip pat padėdavo stipriai kvepiančių augalų: laukinių našlaičių, jazminų, erškėtrožių, rūtų. Net iki Antrojo pasaulinio karo kaime išliko tradicija einant į bažnyčią ar į svečius rankose neštis gėlių puokštelę arba moterys įsikišdavo gėlę į plaukus, vyrai - į švarko kišenėlę. Ir dėl kvapo, ir dėl grožio.

Iš liaudiškų grožio receptų

* Nuo strazdanų, dėmių, raukšlių, taip pat švelnina odą - 1 kg liepos žiedų sudėti į 2 l vandens ir leisti 24 val. mirkti šiltoje vietoje. Išmirkytus žiedus kartu su tuo pat vandeniu uždengtame katile virti pusantros valandos. Tada žiedus nuspausti, į skystį įdėti 400 g medaus ir virinti pusę valandos.

* Norint, kad išnyktų spuogai, reikia degtine užpilti gyvatę, palaikyti ir vėliau gerti tą užpilą.

* Norint, kad nebūtų strazdanų arba jos išnyktų, reikia pirmą kartą pamačius kregždę aptrinti veidą duonos guriniais (trupiniais), kepure. Kad nebūtų strazdanų, reikia gerti išvirintą kregždės gūžtą.

Tikintis, kad strazdanos išnyks, pašviesės, praustasi sidabražolių, ugniažolių, rūtų, narcizų šaknų nuovirais.

* Norėdamos panaikinti veido įdegį, kad oda būtų balta, moterys prausdavosi kiaulpienių pūkais, burokų rasalu, vandeniu, kuriame kepdamos duoną vilgė rankas, arba aptepdavo veidą duonos tešla. Kartais įdegimą mėgindavo panaikinti aptepdamos veidą šviežiu karvės mėšlu.

Odai balinti ir skruostams raudoninti naudotos baltašaknių (toks augalas) šaknys.

Norint turėti skaistų veidą, reikia praustis rasa. Geriausia - ryto, kol saulė dar netekėjusi, Joninių rasa. Vokietės prausėsi gegužės mėnesio rasa, tikėdamosi neturėti strazdanų. Taip pat reikia praustis sniegu. Geriausia - pirmu iškritusiu arba kovo mėnesio sniegu.

* Skruostus raudonino badžiagėmis. Jas išdžiovindavo, pirštais susmulkindavo ir tais milteliais trindavo skruostus. Badžiagė - tai upinė ar ežerinė durlė (lot. Ephydatia fluviatilis ir Spongilla lacustris). Šiuos bestuburius gyvūnus kaip skaistalus naudojo ir Rusijos kaimo moterys.

* Suskirdusios, šašuotos lūpos gydytos trinant ar pridedant prie jų gyvą varlę. Ją reikėjo palaikyti penkias minutes ir tada numesti žemėn.

* Norint, kad plaukai blizgėtų, juos reikia plauti sula. Kad plaukai būtų vešlūs, juos tepdavo ežio taukais arba plaudavo jo kailio nuoviru.

Žalojančios patirtys

* Prancūzijoje XVIII - XIX amžiuje tėvai formuodavo norimą vaiko galvos formą mediniais tvarsčiais: uždėdavo lentutes, prispausdavo, tvirtai surišdavo. Turėdavo atitinkamai suaugti kaulai, todėl kaukolės formavimas užtrukdavo. Labai dažnai būdavo pakenkiama ir smegenims, jų raidai, todėl nemažai žmonių tapdavo silpnapročiai. Paskutinis kaukolės deformavimo faktas, anot prancūzų tyrinėtojų, užfiksuotas dar XX amžiuje, 1905 metais.

* Kinijoje beveik tūkstantmetį gyvavo vadinamųjų lotoso pėdų tradicija. 1911 metais ji buvo oficialiai uždrausta, tačiau masinė vadinamųjų lotoso batelių gamyba baigta tik 1998 metais. Mažos kojos laikytos moters grožio simboliu ir pėdoms neleista augti pradedant nuo šeštų mergaitės gyvenimo metų ar net anksčiau. Moterys būdavo taip sužalojamos, kad negalėdavo savarankiškai paeiti. Vis dėlto motinos labai krimtosi, kai buvo uždrausta mažinti mergaičių pėdas: dukrų niekas neims į žmonas, nes jų kojos bus didelės ir negražios.

* Baroko ir rokoko epochų aukštuomenės korsetai taip pat deformuodavo moters kūną. Mergaitės nuo mažens vilkėdavo juos ir liemuo, nuolat suveržtas, pasidarydavo labai laibas. Visi organai pakildavo šiek tiek aukščiau, ypač pasikeisdavo plaučių padėtis, jų tūris, ir moterys iš tikrųjų - ne tik kostiuminiuose filmuose ar istoriniuose romanuose - alpdavo dėl deguonies trūkumo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"