TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Iš Australijos - kas dveji metai į Lietuvą

2012 08 28 7:58
Oresto Gurevičiaus ir Asmeninio albumo nuotraukos/G.Peleckis gimtajame Vilniuje su dukrele Patricija.

Emigravusių Lietuvos mokslininkų likimai skirtingi. Aštuonerius metus Australijoje gyvenantis dr. Germanas Peleckis įsitvirtino kaip mokslo vadybininkas ir jau ketveri metai dirba Volongongo universiteto Superlaidinių ir elektroninių medžiagų instituto (ISEM) direktoriaus pavaduotoju.

Trisdešimt ketverių metų Vilniaus universiteto (VU) auklėtinio kelias į Australiją driekėsi per Japoniją. Gali būti, kad lietuvio šeima toliau patrauks į Ameriką, tačiau Lietuvos ir tolesniuose planuose nėra. LŽ pašnekovas pabrėžė norįs, kad jo šeima normaliai gyventų ir nereikėtų skaičiuoti pinigų nuo algos iki algos, tikintis, gal kas nors pasikeis. Su Lietuva dabar mažai kas sieja ir iš artimų žmonių.

"Mano mama gyvena Anglijoje. Vienintelė jos sesuo - Lietuvoje. Žmonos Rūtos mama irgi išvažiavo į Angliją. Lietuvoje liko tik močiutė, brolis su šeima ir keli giminaičiai, - vardijo G.Peleckis. - Nors beveik nieko čia nebeturiu, vis tiek parvažiuoju. Stengiuosi grįžti maždaug kas dvejus metus. Vis dėlto čia - Lietuva ir čia gera. Štai keturias dienas praleidome kaime. Australijoje tokio nėra: ir pirtis, ir ežeras, ir visa kita. Turi žavesio mūsų šalis. Be to, visada malonu grįžti į savo fakultetą, pabūti, pabendrauti su žmonėmis, aptarti, ką galime kartu padaryti."

Lietuvis jau ketveri metai dirba Volongongo universiteto ISEM direktoriaus pavaduotoju.

Paprasti atsakymai

VU Chemijos fakultete G.Peleckis 2001 metais baigė bakalauro studijas. Nors pirmus trejus metus dirbo Skystųjų kristalų laboratorijoje, t. y. organinės chemijos srityje, bakalauro darbo tema pasirinko superlaidinių oksidų sintezę ir charakterizavimą. Darbui vadovavo Bendrosios ir neorganinės chemijos katedros vedėjas prof. Aivaras Kareiva, pasikvietęs pas save jaunąjį chemiką paskutiniais studijų metais.

"Buvo labai įdomu. Superlaidininkai - gana nauja sritis. Gavau iš tikrųjų gerus pagrindus. Vėliau susiklostė taip, kad vienas mūsų chemikas pagal mainų programą išvažiavo metams į Tokijo technologijos institutą. Japonas profesorius pasidomėjo, ar nėra VU baigiančių bakalaurų, kurie norėtų studijuoti magistrantūrą Japonijoje. Rekomendavo mane, susitvarkiau dokumentus ir išvažiavau į Japoniją", - pasakojo mokslininkas į daugelio emigrantų panašią istoriją.

VU Chemijos fakulteto dekano A.Kareivos duomenimis, kartu su G.Peleckiu 2001 metais VU bakalauro studijas baigė 50 chemikų, 30 jų liko studijuoti magistrantūrą. Į užsienį studijuoti ar siekti tolesnės mokslo karjeros kasmet išvažiuoja bent trys keturi absolventai.

Kodėl Japonijoje toks poreikis kviestis užsieniečius, atsakymas gana paprastas. Kitoks mąstymas naudingas kiekvienai mokslinei laboratorijai, tarsi įliejama šviežio kraujo, o ir angliškai patys japonai geriau pramoksta. Be to, užsienio studentai garantuoja didesnį finansavimą - tiek mokslo institucijos, tiek vyriausybės. Lietuvio motyvai išvažiuoti buvo tai pat labai paprasti.

"Lietuvoje visada galiu būti, o kodėl neišvažiavus į šalį, kurioje technologinė bazė kur kas geresnė?! - retoriškai klausė G.Peleckis. - Mano studijų kryptis išliko panaši - medžiagų inžinerija, apimanti tiek organinę, tiek neorganinę chemiją, tiek fiziką, nes dažniausiai reikia modifikuoti ir chemines, ir fizines medžiagų savybes." Kiekviena medžiaga turi specifinę paskirtį. Medžiagų inžinerija, kaip paaiškino mokslininkas, ir yra tam tikros paskirties medžiagų gamyba. Ji labai svarbi šiais laikais, nes įvairioms mokslo ir gamybos sritims suteikia medžiagų konkrečiomis reikiamomis savybėmis. G.Peleckis Japonijoje tyrinėjo termoelektrines medžiagas. Jos, populiariai kalbant, keičia šilumos energiją tiesiogiai į elektrą. Tai yra aktualu atsinaujinantiems energijos šaltiniams, nes visą išeikvotą energiją galima sugaudyti vadinamaisiais termoelektrikais ir pakeisti į elektros energiją. Vadinasi, reikės sunaudoti mažiau kuro.

Su kolegomis prieš įteikiant Volongongo universiteto prorektoriaus premiją už nuolatinį bendradarbiavimą su pramonės partneriais.

Profesorius visada teisus

Tokijo technologijos institute baigęs magistrantūros studijas, lietuvis vis dėlto nenorėjo ten likti tęsti doktorantūros. Kaip ir visus užsieniečius, varžė savitos tos Japonijos taisyklės, griežta hierarchija mokslo visuomenėje.

"Japonas profesorius yra dievas. O dievo vadovaujamam dirbti labai sunku, nes jis visada teisus, net jei ir yra neteisus, - juokėsi pašnekovas. - Nors profesorius ir norėjo, kad likčiau, nusprendžiau vykti kitur. Turėjau ambicijų patekti į gerą mokslinę grupę ir man pasisekė. Volongongo universitetas Australijoje nėra didelis, bet labai stipri superlaidinių medžiagų grupė. Ten gera technologinė bazė ir gali ramiai, be jokių problemų dirbti mokslinį darbą. Be to, Australija pastaraisiais metais visada patenka į pasaulio penketuką pragyvenimo lygiu."

Volongongo universiteto Superlaidinių ir elektroninių medžiagų institute (Institute for Superconducting & Electronic Materials - ISEM) dirba per šimtą žmonių. G.Peleckis priklauso Atsinaujinančių energijos šaltinių grupei. Jos atliekamuose tyrimuose dalyvauja septyni aštuoni žmonės, o per pastaruosius porą metų net keturis kartus gautas iš tikrųjų didelis finansavimas. Pavyzdžiui, Kinijos plieno milžinė skyrė apie 5 mln. litų ketveriems metams, kad mokslininkai sukurtų termoelektrinius modulius, kuriuos būtų galima įdiegti plieno gamyklose regeneruoti išeikvojamą šilumą ir vėl paversti elektra. Iš Australijos mokslo tarybos taip pat gautas didelis finansavimas tyrimams, galintiems paspartinti prietaisų, verčiančių šilumą elektros energija, kūrimą ir tobulinimą. Šia kryptimi dirba labai daug šalių, nes problema aktuali visam pasauliui, kai beveik 60 proc. energijos yra tiesiog iššvaistoma.

Su savo darbo vadovu ir studente doktorante.

Lietuviai moka dirbti

2007 metais Volongongo universitete baigęs doktorantūros studijas, G.Peleckis taip pat gavo Australijos mokslo tarybos finansavimą trejiems metams. Įgyvendino projektą, skirtą aukštatemperatūrinei šilumos konversijai į elektros energiją panaudojant naujus oksidinius termoelektrikus.

Mokslininkas spėjo padaryti karjerą, tiesa, vadybos srityje. Nuo 2008 metų jis yra ISEM direktoriaus pavaduotojas ir atsako už viską, kas susiję su instituto vadyba - pradedant personalu ir baigiant infrastruktūra, laboratorijų darbu ar perkama įranga. Žinoma, turimas išsilavinimas ir gebėjimas dirbti sudėtinga aparatūra labai padeda.

Paklaustas, kaip pasisekė taip greitai gauti tokias pareigas, pašnekovas patikino, kad daug dirbo, o lietuviai moka gerai dirbti. Jis nori likti akademinėje sferoje, tačiau daryti tai, ką daro dabar, nes, pasak ISEM direktoriaus pavaduotojo, jis tai daro iš tikrųjų labai gerai.

"Atlieku ir tyrimus, tačiau jiems lieka labai mažai laiko. Įsitraukiu daugiausia į bendradarbiavimo projektus. Tarkim, mokslininkams iš kito universiteto reikia išmatuoti specifines medžiagos savybes, kurių negali patys išmatuoti. Tada susisiekia su manimi ir aš atlieku tų medžiagų analizę, taip pat aptariame, kaip būtų galima jas modifikuoti, ką reikia pridėti ar atimti, sprendžiant iš mano atliktų matavimų, kad tos medžiagos turėtų reikiamas savybes", - pasakojo mokslininkas.

G.Peleckis turi vieną studentą, taip pat lietuvį, Tomą Katkų. Pats pasikvietė jį, suorganizavo kelionę, pasirūpino, kad gautų stipendiją ir pinigų pragyventi iš universiteto. Doktoranto darbo tema - termoelektrinių modulių formavimas, dizainas ir konstravimas - susijusi su didžiaisiais Atsinaujinančių energijos šaltinių grupės projektais, skirtais pramonei. Visi grupės nariai turi savo konkrečias užduotis, kad po ketverių metų įmonės gautų jau veikiantį produktą.

Šių metų balandį Naujojo Velso valstijoje su šeima: žmona Rūta, dukrele Patricija ir sūnumi Motiejumi.

Kai neapsimoka

"Volongongo universitete akademinė aplinka labai marga. Suvažiuoja mokslininkų iš įvairiausių šalių. Pačių australų nėra daug, - pasakojo G.Peleckis. - Jiems tiesiog neapsimoka. Užtenka baigti bakalauro studijas ir uždirbs daugiau nei mokslininkai. Net santechnikas uždirba du kartus daugiau. Tarkim, jaunas mokslininkas kaip aš, baigęs doktoratūrą, uždirba 65 tūkst., kai santechnikas, gerai organizavęs savo verslą, - 100-120 tūkst. Australijos dolerių per metus. Žinoma, profesorius uždirba daugiau, 140-150 tūkst., tačiau elektrikų Vakarų Australijos kasyklose mažiausias uždarbis 150 tūkst., o vyresnių - net 200 tūkst. dolerių per metus. Dėl to patys australai ir nenori eiti į mokslo sritį, nes mano, kad čia yra laiko švaistymas ir prarandama daug pinigų."

Bendrą Australijos mokslo lygį pašnekovas apibūdino taip - stiprūs vidutiniokai. Nors yra ir labai stiprių mokslo šakų, pavyzdžiui, bioinžinerija ar Australijai ypač aktualūs vėžio tyrimai. Šalis, pasak G.Peleckio, nėra didelė, tik 23 mln. žmonių. Mažas ir jos metinis biudžetas mokslo projektams - 800 mln., kai tokios valstybės kaip JAV, Japonija ar Vokietija skiria milijardus dolerių.

Nei mokslininkas, nei jo žmona Rūta, baigusi VU Tarptautinę verslo mokyklą, neturi Australijos pilietybės ir nemėgino jos siekti, nors jau galėjo gauti prieš trejus metus. Ją turi abu Australijoje gimę vaikai: trejų metų Patricija ir pusės metų Motiejus. Tėvams užtenka Europos Sąjungai priklausančios Lietuvos pilietybės, net jei savo ateitį sietų su Australija. Kol kas dar yra šiokių tokių abejonių.

"Žmona norėtų vykti į JAV ir ten pagyventi porą metų, - kalbėjo G.Peleckis. - Man gerai visur, jei tik gyvenimo sąlygos geros ir nereikia gyventi nuo algos iki algos. Ir Japonija, nepaisant minėtų savitumų, - fantastiška šalis. O Australijoje turiu labai stabilų darbą ir žinau, kad jį turėsiu labai ilgai, nebus jokių pragyvenimo problemų. Be to, Australija - labai stipri šalis. Dabar vienas doleris - trys litai, aukščiausias kursas, kokį esu matęs. Ir taip bus ilgai, nes išteklių yra tiek, kad užteks dar šimtmečiui tikrai."

Per šimtus kilometrų

Maždaug Kauno dydžio Volongongo mieste, Naujojo Pietų Velso valstijoje prie Ramiojo vandenyno iš vienos pusės ir kalnų - iš kitos, mokslininko šeima nuomoja namą. Taip pat iš lietuvių, jau gimusių Australijoje. Pasak pašnekovo, Volongonge nėra mados statyti didelius daugiabučius. Visi gyvena nuosavuose namuose, todėl miestas labai išsiplėtęs. Per šimtą kilometrų nuo valstijos sostinės Sidnėjaus įsikūrusiame Volongonge, turinčiame universitetą, plieno gamyklą ir uostą, daugiau lietuvių nėra, tačiau per pastaruosius porą metų, kaip pasakojo G.Peleckis, į Australiją atvažiavo nemažai jaunimo iš Lietuvos ieškoti geresnio gyvenimo. Oficialiai atvyksta studijuoti, neoficialiai - pasilikti.

Australijoje sėkmingai įsitvirtinęs ir jau pasaulyje žinomas lietuvių mokslininkas, Svinburno technologijos universiteto profesorius ir Mikrofonikos centro direktoriaus pavaduotojas Saulius Juodkazis. Svinburnas nuo Volongongo - per tūkstantį kilometrų, tačiau toks atstumas Australijoje, kaip patikino pašnekovas, nėra toli. Jis pats savaitgalį penkis šimtus kilometrų į vieną pusę nuvažiuoja, kad su draugais išgertų kavos.

"Šeimoje kalbame tik lietuviškai. Nemanau, kad vaikams bus sunku, - sakė G.Peleckis. - Kai aš augau, namie kalbėjome tik rusiškai, nes močiutė buvo rusė, tačiau ėjau į lietuvišką mokyklą, visi mano draugai buvo lietuviai, ir nekilo jokių problemų."

Dėl naujų idėjų

Mokslininkas nuolat palaiko ryšį su VU profesoriumi A.Kareiva ir dabar grįžo į Lietuvą vieną mėnesį padirbėti jo vadovaujamame Chemijos fakultete, laimėjęs konkursinį Lietuvos mokslo tarybos administruojamo trumpalaikių vizitų moksliniams tyrimams atlikti projekto finansavimą.

"Džiaugiuosi, kad Chemijos fakultetas įsigijo nemažai modernios įrangos. Anksčiau siųsdavo ir man pavyzdžių išmatuoti, nes patys neturėjo kuo. Dabar padėtis kur kas geresnė. Galime planuoti konkrečius darbus čia ir tuos, kuriuos galiu padaryti, nuvažiavęs į Australiją, nes kai kurios aparatūros vis dėlto čia dar trūksta, - pasakojo G.Peleckis. - Termoelektrinius junginius kuriame ne pirmi metai. Buvau gavęs finansavimą ir anksčiau. Sukūrėme kelis pavyzdžius, išmatavome, rezultatai pateko į mano doktorantės disertaciją. Taip po truputį ir bendradarbiaujame. Kiek mano darbas nepamainomas čia? Bent nežinau, kas dirbtų su termoelektrinėmis medžiagomis. Mes konkrečiai tiriame cinko oksidą, paladžio ir švino oksidą. Aišku, tai gali daryti ir kiti. Prof. A.Kareivos vadovaujamos zolių-gelių chemijos grupės specializacija - liuminescencinės medžiagos, superlaidūs oksidai. Tų medžiagų, kurias galima paveikti zolių-gelių metodu, yra daug, o aš papildau dar vienu naujų junginių lygmeniu. Nauji tyrimai vis dėlto gali paskatinti, kad atsirastų ir naujų idėjų."

Vadinamieji termoelektrikai yra gana plačiai naudojami, tačiau paprastai, kaip patikslino mokslininkas, kambario temperatūros ruože, pavyzdžiui, šaldytuvuose ar kompiuterių procesoriuose. Termoelektriniai šildytuvai jau montuojami į automobilių sėdynes. Labai daug termoelektrikų naudoja NASA, nes jiems nereikia ypatingos priežiūros: įmontuoji modulį ir jis veikia ten gal trisdešimt metų.

Globalinis atšilimas mokslininkams iškėlė naujų iššūkių - sukurti tokius termoelektrinius modulius, kuriuos būtų galima naudoti esant labai aukštai temperatūrai, pavyzdžiui, 1-1,5 tūkst. laipsnių karščiui, kai daugelis junginių tiesiog skyla ir negali veikti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"