TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Iš genų daugiau sužinome apie protėvius

2010 03 05 0:00
Prof. R.Jankauskas - vienas iš nedaugelio Lietuvos mokslininkų, publikuotų prestižiškiausiame mokslo žurnale "Science".
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

"Senovinė DNR atskleidžia, kad pirmieji Europos žemdirbiai atkeliavo iš toli", neseniai paskelbė vienas prestižiškiausių pasaulyje mokslo žurnalų "Science".

Mokslinio straipsnio "Genetic Discontinuity Between Local Hunter-Gatherers and Central Europe's First Farmers" ("Genetinis pertrūkis tarp vietinių medžiotojų bei rankiotojų ir pirmųjų Vidurio Europos žemdirbių") vienas bendraautorių - Vilniaus universiteto (VU) profesorius antropologas dr. Rimantas Jankauskas. "Science" žurnalo publikacijoje VU atstovavo ir Amerikos lietuvė archeologė dr. Indrė Antanaitis-Jacobs. Tarptautinei tyrėjų grupei vadovavo Mainco universiteto (Vokietija) Antropologijos instituto profesorius dr. Joachimas Burgeris.

Balta dėmė

Su Mainco universitetu jau senokai bendradarbiaujantys VU antropologai genų archeologiniams tyrimams pateikė osteologinę medžiagą, t. y. žmonių kaulų ir dantų mėginius, archeologinį ir antropologinį kontekstą, taip pat dalyvavo diskusijoje tikslinant duomenis ir derinant galutinį mokslinio darbo tekstą.

"Neretai skaitant literatūrą ir kalbant apie genetinius procesus, kurie vyko Europoje akmens amžiuje ir šiek tiek vėliau, visa šiaurės rytų Europa yra tarsi balta dėmė. Tiesiog ta medžiaga nežinoma, neprieinama, neįtraukta į bendrą pasaulinę mokslo apyvartą, - LŽ sakė prof. R.Jankauskas. - Šiuo atveju pasisekė, kad mumis susidomėjo, nes procesai, kurie vyko šiame regione, iš tikrųjų pasižymėjo daugybe savitumų, ir tie modeliai, kurie taikomi Vakarų Europai, mums vargiai gali būti pritaikomi. Bendradarbiaujant pavyko tą problemą gana elegantiškai išspręsti."

Žmonijos istorijos pradžioje perėjimas nuo medžiotojų ir rankiotojų kultūros fazės, kai žmonės maisto produktus ir visa kita ėmė gatavus iš gamtos, prie žemdirbystės, kai jie prisijaukino gyvūnus, kultivavo augalus, t. y. patys ėmė gaminti žemės ūkio produktus, nuo seno vadinamas neolito revoliucija. Iš tikrųjų įvyko lūžis, kaip pabrėžė antropologas, visose srityse. Pasikeitė gyvenimo būdas. Atėjo visai kitos technologijos ir keitėsi pats žmonių mąstymas. Galiausiai biologinis aspektas - padaugėjo gyventojų, nes žemdirbystė yra gerokai produktyvesnė, ir ta pati teritorija, įvairiais vertinimais, gali išmaitinti maždaug dešimt kartų daugiau žmonių.

Medžiotojų ir rankiotojų kultūros fazė dar vadinama paleolitu ir mezolitu, o perėjimas prie ankstyvosios žemdirbystės - neolitu, naujuoju akmens amžiumi. Manoma, kad ta neolitizacija, neolito revoliucija, Vidurio Europoje vyko gana greitai kartu su vadinamąja demine difuzija, t. y. keičiantis populiacijai. Žemdirbių bendruomenėms, atsiradusioms Artimuosiuose Rytuose ir linkusios augti, reikėjo naujų teritorijų. Jos labai greitai plėtėsi, atrodo, vos ne per kelis šimtus metų kolonizuodamos visą Vidurio Europą, žemdirbystei tinkamas jos lygumas nuo Balkanų iki Atlanto. Šis procesas tarsi sustojo maždaug ties dabartine Lenkijos ir Lietuvos siena, Mozūrų ežerais, nes čia maždaug prieš 10 tūkst. metų buvo paskutinio ledynmečio riba ir susidarė visai kitokios aplinkos sąlygos.

"Kaip žemdirbystė plito toliau į mūsų teritoriją? Ar irgi vyko deminė difuzija, t. y. kolonizacija, ar vis dėlto kultūrinė difuzija, kai medžiotojai ir rankiotojai išmoko, tiesiog perėmė naująsias technologijas ir patys tapo žemdirbiais? Vien iš išorinių pėdsakų archeologijai kartais sunku pasakyti, - kalbėjo prof. R.Jankauskas. - Tada gali padėti genų archeologija. Labai išsamiai tyrinėta dabartinių žmonių genetinė medžiaga, tačiau iš dabartinio pjūvio galima tik spėti, kada tie procesai vyko, nes įrodymai ar liudijimai būtų netiesioginiai. O tiesiogiai įvertinti galima tiriant betarpiškai praeityje gyvenusių žmonių genomą."

Kas tie pirmieji?

Tai ir pavyko padaryti. Iš Lietuvos teritorijoje paimtos senosios archeologinės medžiagos, septynių ir daugiau tūkstančių metų senumo žmonių palaikų, išskirta mitochondrinė DNR. Ji paveldima tik motinos linija. Europoje dažniausiai aptinkamos septynios haplogrupės. Jų sutartinis kodavimas raidėmis dėl patogumo papildytas moterų vardais: U (Ursula), X (Xenia), H (Helena), V (Velda), T (Tara), J (Jasmine), K (Katrine). "Science" žurnale išspausdintame darbe sprendžiamos tarsi dvi problemos: kas buvo pirmieji Rytų ir Vidurio Europos gyventojai ir iš kur jie galėjo ateiti nuslinkus ledynui.

Galimybės, pasak antropologo, yra dvi. Per ledynmetį, arba ledyninio maksimumo metu, kai čia viską dengė ledynai, ir Vidurio Europoje klimatas, aišku, buvo kur kas atšiauresnis, žmonės slėpėsi vadinamosiose slėptuvėse Pirėnų pusiasalio regione ir Balkanų pusiasalio šiaurėje, Juodosios jūros pakrantėse. Archeologiniu požiūriu Lietuvoje migracijų būta tiek iš vakarų, tiek iš pietryčių. Iš vakarų ateina Madleno, iš pietryčių - Svidrų kultūros žmonės.

"Taigi klausimas, kas tie pirmieji gyventojai ir iš kur jie, - kalbėjo prof. R.Jankauskas. - Pavykus išskirti mitochondrinę DNR, dabar jau nustatyta, kad ledyninio maksimumo metu Pirėnų pusiasalyje vyravo H (Helena) ir V (Velda) tipo haplogrupės, Rytų Europoje - U (Ursula) haplogrupė. Ledynui nuslinkus H ir V migravo į šiaurę ir šiaurės rytus, U plito į šiaurę ir šiaurės vakarus. Išeina, kad mūsų teritorijoje per visą mezolitą medžiotojai ir rankiotojai buvo Ursulos palikuonys, atėję iš pietryčių ir rytų. Nustatyta net specifinė haplogrupė U5b2, dabar dažniausiai pasitaikanti tarp samių, arba lapių Suomijos šiaurėje, seniausių Skandinavijos gyventojų dar iki suomių. Juos pakeitė atėję žemdirbiai, todėl ir straipsnis skelbia apie genetinio tęstinumo stoką arba pertrūkį tarp vietinių medžiotojų bei rankiotojų ir Vidurio Europos pirmųjų žemdirbių."

Vis dėlto tęstinumo būta dar per neolitą, arba naująjį akmens amžių. Mūsų teritorijoje gamtinės sąlygos buvo nepalankios žemdirbystei, todėl išliko medžiojimo, rankiojimo ir žvejybos tradicijos. Tarp akmens amžiaus mėginių dar vyrauja U haplogrupė. Tik bronzos amžiuje, maždaug prieš tris keturis tūkstančius metų, pasirodė ateiviai iš pietvakarių. Manytina, kad būtent tada ir įvyko gyventojų pasikeitimas. Vidurio Europoje, kur tuo pačiu metu gyventojai jau vertėsi žemdirbyste, vyravo H ir T haplogrupės, o Ursulos palikuonių beveik iš viso nebuvo. Bronzos amžiuje mūsų teritorijoje Helenos ir Taros palikuonių dar buvo nedaug. Tarp dabartinių lietuvių, kaip rodo prof. Vaidučio Kučinsko surinkti genetiniai duomenys, jau vyrauja T ir H haplogrupės, o Ursulos palikuonių yra tik 16 procentų. Daugiausia U haplogrupės atstovų dabar yra Skandinavijos šiaurėje. Jie ten ir buvo nustumti iš Rytų Europos.

Nuo Ievos ir Adomo

Taigi pirmieji gyventojai mūsų teritorijoje buvo Ursulos palikuonys ir atėjo iš pietryčių Europos slėptuvės. Vėliau senuosius gyventojus didele dalimi pakeitė kiti, kaip antra banga atėję jau iš pietvakarių, nes labai padaugėjo H ir T haplogrupių atstovų.

"Visiems rūpi savos šaknys ir anksčiau ar vėliau kyla klausimai, kas aš esu ir iš kur kilęs. Tie klausimai įdomūs įvairiais lygmenimis. Galima domėtis kultūriniu lygmeniu, t. y. kalbos, materialinės kultūros, savimonės raida, kas aš esu, kuo save laikau. Sakykime, esu lietuvis, nes valgau didžkukulius, geriu alų ir mėgstu krepšinį, - juokėsi antropologas. - Kita identiteto sudedamoji dalis yra paveldimumas, genetiniai požymiai. Panašu į tėvystės klausimą, tik kito lygmens: kas yra tėvas, ar tas, kuris pradėjo, ar tas, kuris užaugino. Kitaip sakant, socialinė ar biologinė tėvystė. Kultūros perėmimas ar biologinė istorija."

Nuo Vakarų Europos šiek tiek skiriamės savo biologine istorija, nes dar išliko U haplogrupės palikuonių pagal moteriškąją liniją. Iš kaimynų Rytų Europoje mums artimiausi būtų rusai, lenkai, estai, tikriausiai ir latviai, tik jų duomenų nėra.

Kitas dalykas, vyriškąja linija perduodamas Y chromosomos paveldimumas. Kitaip sakant, mitochondrinė DNR pasakoja Ievos, o Y chromosoma - Adomo biologinę istoriją. Deja, iš archeologinės medžiagos Y chromosomos nėra išskirta. Pasak prof. R.Jankausko, teoriškai tai įmanoma, tačiau praktiškai kur kas sudėtingesnis uždavinys. Kiekvienoje ląstelėje yra tūkstančiai mitochondrijų, vadinasi, ir tūkstančiai mitochondrinės DNR kopijų. Y chromosoma yra tik viena ir tik vyrų ląstelėse. Taigi tik viena ir tos genų sekos kopija kiekvienoje vyro ląstelėje.

Dabartinių žmonių tyrimų duomenimis, Lietuvoje vyrauja dvi vyriškąja linija perduodamos haplogrupės R1A ir N3. Pirmosios daug atstovų yra Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Rusijoje, šiek tiek mažiau Estijoje. Antroji haplogrupė paplitusi Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, tačiau jos beveik nėra Lenkijoje ir Baltarusijoje. N haplogrupės maksimumas - apie Uralą ir į rytus nuo jo, Vakarų Sibiras, dabartinė Suomija, o R haplogrupės - Rytų Europa, dabartinė Ukraina ir šiek tiek Indija. Išeitų, kad maždaug trečdalis Lietuvos vyrų yra pačių senųjų gyventojų, atėjusių nuo Uralo, iš šiaurės vakarų Azijos, palikuonys, maždaug trečdalį būtų galima sieti su Kurganų kultūra, o dar trečdalį sudarytų visi kiti.

"Tokia yra mūsų biologinė istorija, - kalbėjo antropologas. - Biologiniai požymiai negali tiesiogiai nulemti kultūros, etniškumo, tapatybės. Galima sakyti, kad lietuviais ne gimstama, o tampama, nes kultūra yra autonomiška. Ji išmokstama."

Sudėtinga ir savita

"Science" žurnale išspausdintas maždaug penkerių metų darbo rezultatas. Straipsnis jau cituojamas kitų mokslininkų darbuose. Tokių duomenų, kurie nekelia abejonių dėl savo autentiškumo, ne tiek jau daug net pasaulio mastu, nors ne viename mokslo centre tiriama tiek dabartinių žmonių genetinė įvairovė, tiek įvairių populiacijų biologinė istorija.

"Pasirodo, klausimas, kaip vyko visos Europos gyventojų genofondo raidos istorija, labai komplikuotas, - sakė prof. R.Jankauskas. - Atrodytų, paprastas modelis dar nuo archeogenetikos pradininko Luca Cavalli-Sforzos laikų, kai buvo tyrinėjamos vien kraujo grupės ir panašūs rodikliai: žemdirbių bendruomenė Artimuosiuose Rytuose augo, plito ir, slinkdama į šiaurės vakarus, kolonizavo visą Europą. Galbūt šiek tiek įtraukdama kylančios bangos principu ten buvusius medžiotojus ir rankiotojus. Tačiau kuo labiau žemdirbių bendruomenė tolo nuo pradinio židinio, jų genai šiek tiek atsiskiesdavo medžiotojų ir rankiotojų genais. Naujausi tyrimai kaip tik ir parodo, kad procesas buvo nevienalaikis, painus ir sudėtingas, įvairiose vietose galėjęs vykti savitai."

Baltijos rytiniame regione jis taip pat vyko savitai. Čia ilgai išliko senieji gyventojai, kai visoje Vakarų Europoje jie jau buvo, kaip sakė antropologas, pakeisti kitokio genofondo žemdirbiais. Mūsų teritorijoje pakeitimas, ir tik dalinis, įvyko gerokai vėliau, maždaug po trijų tūkstančių metų, - dėl klimato, gamtinių sąlygų ir galimybių žmogui prisitaikyti. Archeologiniai duomenys rodo, kad čia žemdirbystė galutinai įsigalėjo tik bronzos amžiuje, nes žemdirbiams, turintiems tik akmens įrankius, tuose miškuose ir pelkėse nebuvo verta įsikurti. Per daug darbo sąnaudų ir per mažas grįžtamasis ekonominis efektas.

Tarp neatsakytų klausimų

Mainco universiteto laboratorijoje atliktiems genų archeologiniams tyrimams osteologinė medžiaga buvo pateikta iš Spigino, Donkalnio ir Kretuono radimviečių Lietuvoje. Spiginas ir Donkalnis - kadaise Žemaitijos aukštumose tarp Varnių ir Telšių buvusio Biržulio ežero salos. Ežerui nusekus liko kalvelės, o jose - maždaug prieš septynis tūkstančius metų laidotų žmonių kapai. Laidojimai Kretuono ežero pakrantėse netoli Švenčionių, Rytų Lietuvoje, maždaug dviem tūkstančiais metų vėlesni, tačiau labai giminingi. Taip pat tyrinėti duomenys iš dviejų Lenkijos ir dviejų Rusijos vietovių, o daugiausia - iš Vokietijos radimviečių.

"Labai aktualus klausimas būtų virvelinė keramika ir tos kultūros nešėjai, Marijos Gimbutienės tiesiogiai siejami su Kurganų kultūros palikuonimis, - apie naujas tyrimų idėjas sakė prof. R.Jankauskas. - Virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros žmonių skeletai labai skiriasi. Pavyzdžiui, Spigino, Donkalnio, Kretuono žmonės buvo mažučiai, smulkučiai. Rekonstruotas moterų ūgis mažesnis nei 150 centimetrų, vyrų - maždaug 160 centimetrų. Jie maitinosi daugiausia žuvimis ir buvo ne tiek medžiotojai, kiek žvejai. O pačioje neolito pabaigoje, maždaug prieš keturis - keturis su puse tūkstančio metų, pasirodę žmonės buvo stambūs, didžiuliai, masyviomis galvomis ir maitinosi daugiau sausumos kilmės ir su gyvulininkyste siejamu maistu. Tarsi jau kitokie, tačiau ar genetiškai buvo tokie pat, ar giminingi - dar neatsakytas klausimas."

Lietuvoje tokių palaidojimų yra keli. Jų esama ir Latvijoje. Kaip patikslino antropologas, Kirsnos ir Turlojiškės radiniai Pietvakarių Lietuvoje prie virvelinės keramikos nepriskiriami, bet netiesiogiai taip būtų galima spėti. Lietuvoje diskutuojama, kokie buvo tie vadinamieji virvelininkai, kokia jų kilmė, ar yra tęstinumas. Tradicinė nuomonė, kad jie atėjo kaip užkariautojai, mosikuodami laiviniais kovos kirviais, plito ir kolonizavo prieš tai buvusias medžiotojų bei rankiotojų teritorijas. Yra ir kita nuomonė, kad jie buvo vietinių žmonių palikuonys. Tiesiog perėmė kitą kultūrą. Genetiniai tyrimai šią problemą padėtų išspręsti.

Iš vėlesnių laikų, pasak prof. R.Jankausko, įdomūs būtų geležies amžiaus tautų kraustymosi procesai. Kiek juose dalyvavo to meto Lietuvos gyventojai. Yra istorinių nuorodų, kad dalis Lietuvoje gyvenusių baltų genčių prisidėdavo prie aplink klajojusių germanų ir su vestgotais nukeliaudavo net iki Ispanijos. Ten tarsi randama tokių vardų, rodančių buvus galindų. Tarsi yra ir materialinės kultūros pėdsakų, paliktos įtakos. Tačiau kiek biologiškai galėjo jos būti, taip pat padėtų atskleisti genetiniai tyrimai. Archeologinės medžiagos yra gausu. Lietuvoje šimtai geležies amžiaus senkapių, pavyzdžiui, Marvelėje prie Kauno beveik pusantro tūkstančio žmonių palaidota. Ir tęstinumas yra - beveik tūkstantį metų žmonės ten buvo laidojami.

"Negalime sau leisti tokios prabangos kaip moderni laboratorija. Ji turėtų būti tarptautinė ir investicijų reikėtų didžiulių, - kalbėjo mokslininkas. - Stengiamės savo idėjomis sudominti užsienio kolegas. Be abejo, dabar vienintelė išeitis - jungtis į tarptautinius tinklus, tarptautinius projektus ir dirbti kartu."

Populiacijų biologinė, genetinė istorija - viena karščiausių mokslinių temų šiais laikais. Naujos modernių technologijų teikiamos galimybės leidžia atsakyti į vis daugiau seniausiai kirbėjusių klausimų. Nuo mitologinių laikų ir protėvių iki mokslinių sprendimų, kelių ir klystkelių žmogui rūpėjo žinoti, kas jis toks, iš kur kilęs, kas jo protėviai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"