TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Iš mažo miesto - į plačius vandenis

2014 07 01 6:00
Artūras Katelnikovas įsitikinęs, jog geriausiai jautiesi savo šalyje, o gaunamų pajamų, kaip sakoma, užtenka duonai ir sviestui. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Į Lietuvą kaskart grįžta vis daugiau specialistų, gerai užsirekomendavusių užsienyje. Vienas tokių mokslininkų – chemijos mokslų "deimančiukas" Artūras Katelnikovas.

Jo istorija pamokoma ta prasme, kad įvairių mokslo sričių talentai išauga ir nedideliuose miestuose, kur nėra modernesnių, turtingesnių laboratorijų. Artūras gimė, vidurinę baigė Skuode, kuris tradiciškai vadinamas Lietuvos užkampiu. Mama dirba ligoninėje, tėvas buvo statybininkas, jo vakinas neteko anksti, būdamas 15 metų liko našlaitis. Suprantama, nebuvo ir materialinio pertekliaus.

Sėkmė olimpiadose

Nuo mažumės Artūrą traukė tikslieji mokslai – biologija, chemija, fizika, matematika. Jis geru vardu mini fizikos mokytoją Antaną Markauską, pratinusį mokinius kritiškai mąstyti, pažinti reiškinių esmę. Aukštesnėse klasėse matematiką dėsčiusią mokytoją Jovitą Lukienę jis vadina nuostabia. Būdamas 14 metų Artūras susidomėjo chemija, dažnai priskiriama prie moteriškų mokslų. Gal lemtingas postūmis chemijos link buvo jį mokiusios mokytojos Nijolės Malinauskienės pasiūlymas dalyvauti moksleivių chemijos olimpiadoje.

„Turbūt nuo to viskas ir prasidėjo. Pačiam patiko, viskas suprantama buvo“, – aiškina Artūras. Jo teigimu, gera paskata, motyvacija buvo sėkmė olimpiadose. Mokydamasis devintoje klasėje, tapo mokyklos ir rajono olimpiadų laimėtoju. Vėliau kasmet dalyvavo respublikinėse olimpiadose, 1999 metais užėmė ketvirtą, po metų – trečią vietą. Jose buvo pastebėtas ir įsidėmėtas Vilniaus universiteto (VU) dėstytojų, gavo galimybę pasinaudoti jų konsultacijomis, metodiniais patarimais. Jau dešimtoje klasėje apsisprendė Vilniaus universitete studijuoti pamėgtą chemiją. A. Katelnikovas sako: „Pasirinkau VU, nes traukė „grynesnė“ chemija, o ne chemijos technologija. Dabar sunku pasakyti kodėl. Tiesiog jaučiau, kad Vilniuje bus geriau.“

Po bakalauro diplomo teikimo su VU Chemijos fakulteto dekanu, prof. Rolandu Kazlausku. / Asmeninio albumo nuotrauka

Stažuočių metas

Apie studentą A. Katelnikovą pakalbėti mielai sutiko prof. Aivaras Kareiva, tapęs jo mokslinių tyrimų vadovu ir, galima sakyti, antruoju tėvu. Profesoriaus žodžiais, „Artūras buvo be galo smalsus ir kruopštus studentas, išsiskyrė didžiuliu žinių bagažu, už savo pinigus pirkdavo specialybės literatūrą anglų kalba, nuo pirmo kurso dirbo mūsų mokslinėje laboratorijoje. Ten jis tiesiog gyvendavo. Nors kurse buvo labai gabių studentų (vienas jų dabar yra doktorantas Belgijoje), Artūras – neabejotinai geriausias, nepaprastai talentingas, darbštus, pasiaukojęs mokslui". Profesorius pasirūpino, kad bakalauro studijas baigęs A. Katelnikovas vyktų gilinti žinių į Daniją, Orhuso universitetą, vėliau – į Miunsterio taikomųjų mokslų universitetą.

Stažuotės į Vokietiją vyko pagal ERASMUS mainų programą penkiems mėnesiams, bet įklimpo penkeriems metams. Artūrui nusišypsojo laimė dirbti laboratorijoje, kuriai vadovavo vienas žymiausių liuminescencinių tyrimų specialistų prof. Thomas Juestelis. Jam vadovaujant buvo įgyvendinamas bendras įdomus projektas su "Merck" bendrove. A. Katelnikovas tapo vienu pagrindinių projekto vykdytojų. Jaunas mokslininkas džiaugiasi, kad ten gavo daug teorinių ir praktinių žinių, išmoko naujų medžiagų sintezės būdų ir jų savybių charakterizavimo metodų. Ten parašė magistro ir daktaro darbus. Tyrimų rezultatus ėmė skelbti tarptautiniuose recenzuojamuose žurnaluose, pradėjo dalyvauti mokslinėse konferencijose. Iki daktaro disertacijos gynimo paskelbė 20 straipsnių, pranešimus skaitė konferencijose Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Indijoje ir t. t. Įgijo penkis tarptautinius patentus. Tiesa, Artūras sako, kad pačiam išradėjui iš jų jokios naudos, nebent patenkina didybės maniją, jei ja sergi.

Mažiausiai žingsniu lenkė kitus

Ginant disertaciją jos mokslinis vadovas prof. A. Kareiva kalbėjo, kad Artūras visąlaik mažiausiai žingsniu lenkė kitus: jo magistro darbas pagal mokslinius reikalavimus atitiko daktaro disertaciją, ši – ankstesnių laikų habilituoto daktaro disertaciją. Jo atliktų tyrimų rezultatų būtų pakakę 2–3 disertacijoms. Nenuostabu, nes per penkerius Vokietijoje praleistus metus padarė apie 3000 mėginių sintetindamas įvairius liuminescencinių medžiagų junginius. Mažakalbis žemaitis apie savo disertaciją „Liuminescencinių medžiagų sintezė, charakterizavimas ir taikymas kietakūniams šviesos šaltiniams“ tepasakė: „Disertacija ir tiek.“ Lakoniškumas byloja ne tik apie jo kuklumą. Galima suprasti, kad sėkmingai apginta disertacija jam tėra vienas baigtas įsitvirtinimo mokslo bendruomenėje tarpsnis, ritualo užbaigimas, atsivėrusios galimybės sutelkti dėmesį į tolesnius tyrimus, atradimus. Kalbinant Artūrą, neapleidžia pojūtis, kad jis savo mintimis, visa esybe yra laboratorijoje.

Pasidžiaugti sūnaus Artūro sėkme visuomet pasirengusi jo mama. / Asmeninio albumo nuotrauka

Talentingam jaunam mokslininkui atsivėrė Vakarų aukštųjų mokyklų durys. Prof. T. Juestelis kalbėjo, kad Artūrui, labai išmintingam mokslininkui, buvo atviros bet kurio Vokietijos, JAV ar kitos šalies universiteto durys. Buvo gavęs vienos Vokietijos bendrovės materialiai patrauklų siūlymą ateiti pas juos dirbti.

Geriau savo šalyje

Atsisakė. Į klausimą, kodėl taip pasielgė, pasirinkdamas finansiškai ne tokį patrauklų darbą Vilniaus universitete, A. Katelnikovas lakoniškai sako: „Reikėjo rašyti disertaciją, be to, prof. A. Kareiva pasiūlė dirbti VU, tad ilgai nemąstydamas sutikau. Geriau jautiesi savo šalyje, o gaunamų pajamų, kaip sakoma, užtenka duonai ir sviestui.“

Kalbinant apie apsisprendimo motyvus, susidarė įspūdis, kad toks kamantinėjimas Artūrui nepatrauklus ar net naivus. Nemėgėjas jis demonstruoti patriotizmą. Išprususiam žmogui tai – per pigu. Tik kalbantis apie laisvalaikį, pomėgius, sužinai, kad, mokydamasis Skuode, priklausė Šaulių sąjungai, dabar su „Jaunaisiais Lietuvos patriotais“ dalyvauja žygiuose partizanų kovų keliais, lanko jų bunkerius, didesnių mūšių vietas, paminklus. Bet kokiu oru per dieną sukaria pėsčiomis po 40–50 kilometrų.

Prof. A. Kareiva mano, kad ne viską ir ne visiems lemia vakarietiškas atlyginimas. Pasak jo, žmogaus gyvenimo kokybė priklauso ne vien nuo materialinių sąlygų. Didelis džiaugsmas, kai darbe, namie, viešajame gyvenime tave supa bendradarbiai, artimieji, draugai, kalbantys ta pačia kalba. „Tai negali būti įkainota jokiais pinigais, – LŽ yra sakęs prof. Gintaris Kaklauskas, anuomet sulaukęs pasiūlymų už didelę algą dirbti Ilinojaus ir Singapūro universitetuose, tačiau grįžęs į Vilniaus Gedimino technikos universitetą: - Man trūko Lietuvos. Manau, kad žingsnis po žingsnio viską galima čia padaryti, jaučiantis laimingesniam nei svetur gyvenant kažkokį netikrą, dirbtinį gyvenimą.“

Darbuodamasis užsienyje Artūras mėgo netradicinę pažintį su svečiomis šalimis. Su kolega - Irane. / Asmeninio albumo nuotrauka

Sulaukė palaikymo

Trisdešimtmečio chemiko Artūro istorija bylotų, kad jauniems talentingiems mokslininkams priimant sprendimą dirbti Lietuvoje didelę įtaką turi skiriamas jiems padrąsinimas, dėmesys, nuoširdus rūpinimasis jų ateitimi, susibūrimas darnios, draugiškos tyrėjų grupės. Viso to A. Katelnikovas nestokoja. Sulaukė išskirtinės prof. A. Kareivos paramos. Daug pasako jo tokie žodžiai: „Gavę Artūro pažadą grįžti, iš karto puolėme remontuoti jam laboratorijoje numatytą kambarį, pirkti naujus baldus.“ Artūrui apsigynus disertaciją profesorius pasirūpino, kad Artūrui būtų suteiktas docento vardas, padėjo iš Dr. Bronislovo Lubio vardo labdaros ir paramos fondo gauti finansinę paramą technologiniams tyrimams. Gauna tas, kuris duoda, dovanoja dideles viltis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"