TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Iš praeities, kurioje "nebuvo sekso"

2010 02 18 0:00
Prof. D.Leinartės nuomone, dabar Lietuvos visuomenė labiau orientuojasi į amerikietišką meilės sampratą.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Kadaise juokauta, kad Sovietų Sąjungoje nėra sekso, tačiau vaikai gimsta. Iš tikrųjų, pasak Vilniaus universiteto (VU) profesorės Dalios Leinartės-Marcinkevičienės, seksualinis auklėjimas gana ilgai buvo užgniaužtas.

Istorikei D.Leinartei, tyrinėjančiai sovietmečio moterų patirtį, viena respondentė, gimusi 1937 metais, pasakojo apie intymius savo draugės išgyvenimus: "Prisimenu Onutę. Atėjo kartą pas mane ir kad verkia, kad verkia. Tuomet Onutė mokėsi amatų mokykloje ir Pijus ją pabučiavo. Ji man sako: "Jėzau, Jėzau, ką dabar darysiu, jeigu vaikas gims." O aš jau žinojau, kad nuo bučinio vaikas negims."

Onutė augo vaikų namuose, o ten, tokioje uždaroje erdvėje, sovietinė propaganda, aišku, buvo dar stipresnė.

Dirbtinai neskatinant

Kaip LŽ sakė prof. D.Leinartė, SSRS sveikatos apsaugos ministerija, kurios nurodymai buvo privalomi ir sąjunginėms respublikoms, dar 1960 metais visiškai rimtai įrodinėjo, kad 17-18 metų paauglės ir net merginos iki 20 metų negali turėti jokių seksualinių potyrių, jausmų, jei nėra "dirbtinai skatinamos".

Pirmieji Sovietų Sąjungoje vedybinio gyvenimo konsultavimo kabinetai atsirado maždaug 1970 metais - Taline, Rygoje ir Vilniuje. 1968-aisiais pasirodė ir pirmosios knygos apie vedybinį gyvenimą. Iš viso jų tebuvo kelios. Tyrinėtojos kalbintos moterys yra pasakojusios, kaip nedrąsiai paimdavo tas knygas į rankas. Viena prisiminė atradusi paslėptą už spintos šiek tiek vėliau pasirodžiusią Janio Zalyčio knygą "Meilės vardu".

"Žinoma, ir sovietinė visuomenė buvo išsisluoksniavusi, - patikslino tyrinėtoja. - Pavyzdžiui, prisiminimų knygoje apie Jurgą Ivanauskaitę matyti, kad ji, kaip ir kiti elitinių šeimų vaikai, turėjo nepalyginti daugiau žinių ne tik kultūros, meno ar politikos, bet ir seksualinio auklėjimo klausimais. Be abejo, į jų rankas galėjo patekti leidiniai, pargabenti iš užsienio, tačiau tokių šeimų buvo labai mažai. Dauguma visuomenės pakluso oficialiai pateikiamai ideologijai, nes kito kelio neturėjo."

Nuo 1945 metų Lietuva patyrė lygiai tokį patį sovietinį spaudimą ir asmeninių santykių srityje, mat visoje Sovietų Sąjungoje buvo formuojamas tam tikras romantinės meilės suvokimas. Prof. D.Leinartė nepritaria nuomonei, kad šis jausmas yra universalus ir kad bet kokioje epochoje galima patirti romantinę meilę. Pavyzdžiui, prancūzų filosofas Jacques'as Derrida, kartą paprašytas pakalbėti apie meilę, kurį laiką sutrikęs patylėjo ir pasakė, jog apskritai negali šnekėti apie šį jausmą. Pasak istorikės, įmanoma kalbėti tik apie socialines aplinkybes, kuriomis reiškiasi ir skleidžiasi tam tikros formos romantinė meilė.

Numalšink troškulį

Lietuva išvengė šokiruojančio eksperimento, užsimoto įgyvendinti bolševikinėje Rusijoje po Spalio socialistinės revoliucijos. 1918 metais priimtas šeimos kodeksas, panaikinęs religinę ir įtvirtinęs civilinę santuoką, sulygino ją ir su santuoka de facto, t. y. tiesiog kartu gyvenančios poros sąjunga. Tokių nevaržomos meilės sąlygų įtvirtinimo ideologė, kaip pasakojo tyrinėtoja, buvo Vladimiro Lenino bendražygė Aleksadra Kolontai, įsitikinusi, kad viena esminių kliūčių žmogui visiškai atsiduoti darbui ir socialistinės visuomenės kūrimui yra meilė ir dėl jos patiriamos kančios. Komunistinė visuomenė tokį kliuvinį įveikė įteisindama nesantuokinius ryšius, kad poroms nereikėtų kentėti suvaržytoms ir kad jos galėtų būti kartu tik tiek, kiek jaus trauką vienas kitam ir mylės vienas kitą.

Įstatymais buvo numatyta ir vaikų apsauga, nes jau 1920 metais bolševikinėje Rusijoje iširusių porų atsirado tris kartus daugiau negu Vokietijoje, pusketvirto karto daugiau nei Prancūzijoje ir net 26 kartais daugiau nei Velse ir Anglijoje. 1926-aisiais Maskvoje skirdavosi jau kas antra kartu gyvenusi ar santuoką įregistravusi pora. Nesant kontracepcinių priemonių buvo įteisinti abortai, tačiau iš aistringos meilės išgyvenimų likdavo ir vaikų. Suirutės metais nebuvo iš ko mokėti alimentų, o ir seksualinių ryšių vyrai turėdavo tiek daug, kad visiems vaikams būtų neužtekę atlyginimo. Siekdama išlaisvinti žmogų iš bet kokių jausmų, kad jis galėtų atsiduoti vien darbui, bolševikinė Rusija įvedė alimentų mokėjimą kaip kolektyvinę atsakomybę. Pavyzdžiui, jei moteris išgyvendavo kelias tokias sąjungas nuo nėštumo pradžios, teisme alimentų mokėjimas būdavo padalijamas keliems vyrams.

"Apie šį bolševikinės Rusijos eksperimentą labai mažai kalbama, - pripažino istorikė. - A.Kolontai ragino suvokti seksualinę aistrą kaip troškulį: numalšinus jį stikline vandens, galima toliau dirbti savo darbus, todėl darbininkams reikia suteikti tokias sąlygas, kad jie visada galėtų patenkinti seksualinę aistrą, romantinius jausmus ir nesikankintų įstatymų uždaryti šeimoje. V.Leninas šiai ideologijai pasipriešino: ištroškęs žmogus vis tiek pasirenka nenučiupinėtą stiklinę ir stengiasi gerti švarų vandenį."

Pirmoji bolševikinės Rusijos socialinės apsaugos ministrė taip pat skelbė, kad moteris nėra reprodukcinė sistema, sukurta vaikams gimdyti. Tačiau vaikai juk gimdavo. Net svajota įsteigti vadinamuosius vaikiškus rio de žaneirus, kuriuose gyventų maždaug po tūkstantį naujagimių. A.Kolontai tikėjo, kad toks šeimos nacionalizavimas leis vaikų auginimo funkciją perimti valstybei, o moterys galės atsiduoti dviem svarbiausiems gyvenime dalykams - aistringai meilei ir darbui.

Ištikimi principams

Eksperimentą nutraukė 1936 metais Josifo Stalino priimtas naujas šeimos kodeksas. Buvo panaikintos santuokos de facto, ypač sugriežtintos skyrybos ir nustatoma tik vieno vyro tėvystė. Būtent šis kodeksas nuo 1945 metų įsigaliojo Lietuvoje. Pokario šeimoms užkrauta ir demografinė našta. Žmonių netektys slėgė Rusiją, tačiau sąjunginiai įstatymai taikyti neatsižvelgiant į respublikų demografinę specifiką. Iškelta svarbiausia šeimos paskirtis - gimdyti ir auginti vaikus. Apie romantinę meilę nustota kalbėti.

"Vis dėlto sovietiniai ideologai suvokė, kad neįmanoma visiškai apeiti šio klausimo dėl dviejų dalykų, - pažymėjo prof. D.Leinartė. - Rusijoje per kelis dešimtmečius laisvos seksualinės meilės samprata spėjo giliai įsišaknyti. Rusų visuomenė ją labai sunkiai išgyvendino. Tarpukario Lietuvoje, kaip rodo rašytiniai šaltiniai, paprasti žmonės, ypač moterys, sakydavo, kad bijo rusų, nes jie turi bendras žmonas. Kitas dalykas - Lietuvoje buvo pradėjusi klostytis vakarietiška meilės samprata."

Sovietiniai ideologai ėmėsi spręsti problemą ir jau 1946 metais atvirai pradėjo kovoti su romantine meile. Pirmiausia ji buvo supriešinta su šeimos laime. Teigta, jog romantinė meilė jokiu būdu nėra šeimos laimės pagrindas. Iš sovietinio žmogaus buvo tikimasi, kad jis niekada nepames galvos ir vadovausis komunistinės sistemos formuluojamais principais.

Prof. D.Leinartės respondentė, gimusi 1941 metais, prisiminė, kaip ją, tada dar paauglę, jau buvo paveikusios sovietinės nuostatos: "Mokiausi aštuntoje klasėje. Jis buvo vienuoliktokas ir atkreipė į mane dėmesį. Mūsų draugystė buvo tokia naivi, tokia nekalta. Turėjau įsitikinimą, kad mokinėms negalima bučiuotis su berniukais, ir aš tai ištesėjau, nors mudu labai rimtai draugavome. Net kai jis tapo studentu ir atvažiuodavo manęs aplankyti, vis tiek laikiausi savo principų. Buvau trečiame kurse, kai už jo ištekėjau."

Tokių liudijimų, pasak tyrinėtojos, esama nemažai. 1954 metais "Tarybinėje moteryje" Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoja ir katedros vedėja E.Levanienė taip pat rašė, kad "tikros meilės požymis yra gilus noras ją slėpti", ir visai atvirai skelbė: "Tarybinių jaunuolių meilė ir draugiškumas nėra vien jų asmeninis reikalas. Draugystė privalo padėti aktyviai, kūrybingai dalyvauti komunistinės visuomenės statyboje."

Kodėl lova nepaklota?

Į propagandos kampaniją įsitraukė ir kino kūrėjai, rašytojai, gydytojai, teisininkai. Kaip pasakojo prof. D.Leinartė, 1960 metais sovietinė visuomenė jau buvo tokia puritoniška, kad rusų poeto Jevgenijaus Jevtušenkos eilėraštis, prasidedantis žodžiais: "Lova buvo nepaklota", sukėlė kone visuotinę isteriką. Ši frazė suvokta vos ne kaip pornografinio vaizdo pateikimas visuomenei.

Lietuvių poetas Eugenijus Matuzevičius 1955 metais "Jaunimo gretose" rašė: "Gyvenime meilės istorijose pasitaiko nemaža kančių, sielvarto, žemo ir negarbingo elgesio ir dažniausiai tokių istorijų priežastis būna labai lengvabūdiška, tiesiog parazitiška pažiūra į meilę, į moterį, į vyrų ir moterų santykius."

Įtvirtinant sovietinius siekius neliko nuošalyje ir teisininkai. 1959 metais žurnalo "Tarybinė moteris" straipsnyje "Vedybos - rimtas žingsnis" advokatas T.Stungurys rašo: "Kitas reikalas yra kalbėti apie liguistos meilės pasireiškimus, apie visokias kvailas, aklas meiles, kurios, žinoma, negali būti akstinu šeimai sukurti. Tačiau tikra, gili meilė yra būtinas pagrindas šeimai sukurti ir darniai gyventi. Galima išvesti griežtą taisyklę: be meilės nereikia ir šeimos. Tačiau kad šeima būtų patvari, meilė turi turėti realų pagrindą, kad sutuoktiniai būtų vienas antro verti, kad jie turėtų aukštų, bendrų siekių, kad atitiktų jų amžius."

Ne daugiau kaip dešimt

Sovietinė ideologija, pasak tyrinėtojos, įvairiais propagandos būdais siekė suprastinti seksualinę kultūrą, kuo labiau ją sutapatindama su reprodukcija, o ne su emocijomis. 1959 metais "Tiesoje" išspausdintame straipsnyje "Meilė ar fiziologiniai instinktai?" Mykolas Sluckis rašė: "Mes, tarybiniai rašytojai, "liaupsiname" meilę ir neketiname liaupsinti fiziologinių instinktų, kokie reikšmingi jie bebūtų iš tikrųjų ir kokią perdėtą, fatališką reikšmę jiems nesuteiktų kai kurie profesoriai. Tegul meilės mūsų gyvenime būna daugiau - sveikos, tyros, turtinančios žmogaus kūrybines galias."

Rašytojas Vytautas Petkevičius kalbėjo aistringiau ir tarsi prieštaravo tuo metu vyravusiai nuomonei. 1966 metais "Jaunimo gretose", atsakydamas į "susirūpinusio Viktoro" laišką, kad jam nepavyksta išvengti aistringos meilės ir kančios, V.Petkevičius rašė: "Patikėkite, patarimais jūs vis tiek nebūsite sotus, turėsite mylėti ir spręsti pats. Ir pats kentėsite nusivylęs arba apviltas, nes neišjausta ir neišgyventa meilė pigesnė už tuščiavidurį barškaliuką. Meilė neapkenčia jokių išskaičiavimų. Ji neieško naudos. Ji taurina žmogų. Ji moko aukotis. Ji priverčia negalvoti apie save."

Gydytojas Česlovas Grizickas žurnale "Mokslas ir gyvenimas" taip pat tvirtino, kad "kelyje į tikrą meilę jaunuolių laukia ilgas išbandymas, kurį jie turi praeiti". Pozicija, pasak tyrinėtojos, iš esmės tokia pat, kaip ir V.Petkevičiaus. Nors jie priima aistringą seksualinę meilę, sako, kad ją, tarsi kokius paklydimus, reikia išgyventi "kelyje į tikrą meilę". O tikroji meilė yra sovietinė santuoka, jau visai kitais motyvais sumodeliuoti vyro ir moters santykiai. Net mėginta apskaičiuoti, kiek tokių aistringų romantinių meilių žmogus gali patirti, kad jau būtų pasirengęs tikram jausmui. Jų, Č.Grizicko nuomone, neturėtų būti daugiau nei dešimt. Priešingu atveju besikartojanti aistra virs vaidyba, melu ir apskritai neliks jokių jausmų tikrajai meilei.

"Juozas Baltušis, kaip ir V.Petkevičius, pripažino aistringą meilę. Tokio ryškumo ideologinei figūrai buvo leista neva paprieštarauti tam, kas viešai įtvirtinta, - kalbėjo prof. D.Leinartė. - Po kurio laiko J.Baltušis lygiai taip pat pripažino, jog šeima turi būti kuriama sovietinių vertybių pagrindu ir nėra ko kalbėti apie buržuazinę meilę ir seksualinius santykius. Iš tikrųjų jis diskutavo, kad vėliau, atseit po ilgų apmąstymų, galėtų sutikti su tuo, kas teigiama oficialiosios ideologijos."

Sovietinės meilės samprata atskleista ir viename pirmųjų lietuviškų filmų "Tiltas". 1957 metais kino kritikai apie jį rašė: "Gydytoja Rūta susipažino su Romualdu. Jis patiko jai. Ji ruošėsi tapti jo žmona. Į tą jausmą, kurį jai reiškė Romualdo brolis Algirdas, Rūta negalėjo atsakyti tuo pačiu, nors ir gerbė jį. Kai prasidėjo karas, Rūta pamatė, kad broliai eina skirtingais keliais. Romualdas svajojo tik apie pralobimą. Jos akivaizdoje jis pasirodė skurdžios sielos žmogus. Pradinis jausmas Romualdui pamažu užgeso. Jį pakeitė didelis, įsisąmonintas, šviesus meilės jausmas Algirdui, tikrajam žmogui."

Pasak tyrinėtojos, viskas sumodeliuota. Jei mylimasis nori materialiai turtingesnio gyvenimo, o tai visiškai prieštaravo sovietinės sistemos principams, vadinasi, toks žmogus net nevertas meilės ir mylimoji jį palieka. Tiesiog nebemyli. Toks kelias į tikrąją meilę.

Mažai kas pakito ir Nikitos Chruščiovo valdymo metais. Prof. D.Leinartės skaičiavimu, 1968-1976 metais apie seksualinį elgesį buvo užsiminta tik trijuose leidiniuose. O kaip suvokta ta tikroji meilė, parodė 1972-aisiais estų sociologų atliktas viešosios nuomonės tyrimas. Jo duomenimis, jaunavedžiai meilę įvardijo tik penktuoju santuokos motyvu. Kiti motyvai buvo labai praktiški, kasdieniai, pragmatiški. Ir iš tikrųjų jaunuoliai, baigdami aukštąsias mokyklas, dažniausiai tuokdavosi dėl vadinamųjų darbo paskyrimų, vėliau - kad gautų butą, daugiau kambarių ar automobilio paskyrą.

Meilės vartojimas

Prof. D.Leinartės nuomone, dabar Lietuvos visuomenė labiau orientuojasi į amerikietišką meilės sampratą. Laisva, demokratiška, tolerantiška amerikiečių visuomenė nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos laikyta palankiausia tikrai romantinei ir seksualinei meilei skleistis, tačiau koją pakišo, kaip teigia kultūros antropologai, vartotojiškumas.

Tel Avivo universiteto sociologė Eva Illouz, knygoje "Consuming The Romantic Utopia" ("Išgyvenant romantinę utopiją") aprašiusi romantinės meilės istorinę raidą JAV, padarė išvadą, kad dabartinėje visuomenėje šis jausmas visiškai neatsiejamas nuo vartojimo. Meilės kokybė ir gal net dydis yra toks, kiek į ją įdedama materialinių sąnaudų. Jei karštai myli, vadinasi, organizuoji kuo daugiau vartotojiškų priemonių - nuo vyno gėrimo žvakių šviesoje, vakarienės brangiame restorane iki kelionių į egzotiškus kraštus. Meilė viena nebeegzistuoja, nebeturi jokios raiškos.

"O kas galėtų pasakyti, kad romantinės meilės raiška yra nevartotojiška? - retoriškai klausė prof. D.Leinartė. - Apie 2000 metus JAV kultūros antropologas, Vytauto Didžiojo universiteto vizituojantis dėstytojas Victoras de Munckas, įvairiose Europos valstybėse atlikęs apklausas, palygino romantinės meilės raišką Amerikoje ir Europoje. Lietuva tuomet buvo viena iš tų nedaugelio šalių, kuriose jaunuoliai, pavyzdžiui, pasakė suprantą romantinę meilę kaip pasivaikščiojimą dviese. Net ne miesto gatvėmis, nes tada, kaip pabrėžė tyrinėtojas, jei perkama kelionė ir apžiūrinėjamas koks nors miestas, vartotojiškumo neišvengiama."

Dabar, istorikės nuomone, ir mes keičiamės. Banali ir primityvi sovietinės sistemos grūdama romantinės meilės samprata buvo pragmatiška, tačiau tam pragmatiškumui išplėtoti neturėjome galimybių. O šiais laikais, pavyzdžiui, Lietuvos įžymybės mėgsta demonstruoti, kaip myli vienas kitą, aplankydamos kuo daugiau brangių restoranų ir užsienio šalių, keliaudamos prie jūros, būtinai plaukiodamos banglentėmis ir kaip nors kitaip išleisdamos kuo daugiau pinigų. Mūsų žymiosios poros išsiskiria ir po kelių mėnesių toliau demonstruoja laimę jau su kita antrąja puse.

"Nesu tyrinėjusi Vakarų Europos, tačiau ir Lietuvoje plačiai nuskambėjęs garsusis prancūzų atvejis. Viskas, kas tuo metu vyko tarp tų dviejų žmonių, aktorės Marie Trintignant ir dainininko Bertrand'o Cantat, iš tikrųjų yra tragiška romantinės meilės baigtis, - kalbėjo istorikė. - Lietuvos visuomenėje romantinė meilė pradeda skleistis kaip nepaprastai malonus laiko leidimas. Nėra kančios, o klasikinė romantinė meilė iš esmės neatskiriama nuo jos. Kaip sakė romantikai, asmenybės branda neįmanoma be kančios. Klasikinė romantinės meilės samprata neleidžia meilės ir aistros objekto pasirinkti dėl ko nors. Meilė neturi priežasties. Ji nenusakomas dalykas. Negalima racionaliai paaiškinti, kodėl myli vieną ar kitą žmogų."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"