TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Iš sovietmečio juodosios dėžės

2016 01 27 6:00
Istorikas dr. Vilius Ivanauskas į sovietmetį pažvelgė pro rašytojų "langą". Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Daugybė interviu su buvusiais sovietmečio kultūros ir nomenklatūros veikėjais, rašytojais, kritikais, pirminiai archyvinių, taip pat ir saugumo, dokumentų šaltiniai bei jau publikuota sovietmečio kultūros tyrimų medžiaga ir pastaraisiais metais plūstelėjęs memuarinių knygų srautas – toks daugiasluoksnis neseniai pasirodžiusios dr. Viliaus Ivanausko monografijos „Įrėminta tapatybė: Lietuvos rašytojai tautų draugystės imperijoje“ pagrindas.

„Iš sociopolitinės perspektyvos mėginu kalbėti apie imperijos valdymą, kokią įtampą patirdavo Lietuva, kai siekta įtraukti jos visuomenę, intelektualus į sovietinę sistemą, ir kokį vaidmenį atliko rašytojai. Labai svarbu suvokti tą juodąją sovietmečio dėžę, kokie virsmai, iššūkiai buvo neišvengiamai susiję su sovietų etnine politika, o kartu ir nacionalizmu“, – kalbėjo dr. V. Ivanauskas per monografijos pristatymą Rašytojų klube Vilniuje.

Istorikas ėmėsi tirti lietuvių nacionalinio tapatumo raišką sovietmečio sąlygomis per rašytojus, nes jų vaidmuo, pasak knygos autoriaus, buvo ryškus tiek „atvežant Stalino saulę“ 1940 metais ir kuriant sovietinę sistemą, tiek ją griaunant, stovint pirmosiose Sąjūdžio gretose. Be to, jie giliau pasiekė žmogų aktyvuodami ar net keisdami tapatumo aspektus.

Literatūrologas prof. Kęstutis Nastopka atkreipė dėmesį, kad knygoje pirmiausia pristatoma to laikotarpio politinė istorija, bet kartu – ir literatūros istorija. O kai rašomos literatūros istorijos, visada pateikiamas tam tikras kanonas, pavieniai autoriai surikiuojami, sudėliojami į lentynėles. Tai kelia pasipriešinimą – ne tik nepatenkintų aprašytųjų, bet ir dėl kitokio vertinimo. Keičiasi vertybės, buvę didieji sumažėja, kai kurie buvę mažesni padidėja, griaunamos senos, kuriamos naujos schemos.

Per institucijas ir socialinius tinklus

Pasak literatūrologės dr. Elenos Baliutytės, pirmojoje knygos dalyje, aprašančioje, kaip vyko rašytojų ir literatūros sovietizacijos procesas, ko iš rašytojų buvo reikalaujama, kur link buvo sukama literatūros raida, pirmame plane atsiduria politikos laukas bei jame veikę galios, prievartos ir kontrolės mechanizmai. Šių procesų dinamiką atskleidžia stalininis ir postalininis etapai. Antroji knygos dalis skirta sovietinamos ir susovietintos literatūros įtraukimui į „tautų draugystės“ imperiją: centro taktikai, jos kintantiems niuansams ir respublikų laikysenai, atsiradusioms, ypač septintame dešimtmetyje, manevravimo galimybėms. Situacija Lietuvoje lyginama su kitų respublikų – Kirgizijos, Kazachstano, plačiausiai Gruzijos – rašytojų laikysena. Šiuo požiūriu įdomus „nacionalisto“ Zviado Gamsachurdijos ir kosmopolito Tomo Venclovos palyginimas.

Rašydamas apie sovietizavimo procesą autorius daugiausia dėmesio skyrė ideologiniam valdymui, vykusiam dviem lygiais – per institucinius mechanizmus ir socialinius ryšius. Literatūrologė patikslino, kad apie sovietizaciją instituciniu lygmeniu jau buvo lyg ir žinoma, bet šioje monografijoje medžiaga konceptualizuota, susisteminta ir koncentruota. Socialinių ryšių, arba tinklų, funkcionavimas sovietmečiu tik dabar pradedamas nuosekliau tirti, ir monografija pateikia daug naujos šios srities medžiagos.

1119 išnašų

Labai svarbus knygos privalumas – autoriaus padaryta daugybė interviu su buvusiais sovietmečio kultūros ir nomenklatūros veikėjais, rašytojais, kritikais. Ne vienas jų dabar jau miręs, todėl dar svarbiau, kad spėta paklausti, kas autoriui rūpėjo. Kalbinti ne tik Lietuvos, bet ir Gruzijos, Kazachstano, Kirgizijos, Rusijos literatai arba jų šeimos nariai.

Monografijoje gausiai cituojama ir jau publikuota sovietmečio kultūros tyrimų medžiaga bei pastaraisiais metais plūstelėjęs memuarinių knygų srautas. Disponuojamą milžinišką medžiagos kiekį parodo net 1119 išnašų.

Dr. E. Baliutytė taip pat pabrėžė, kad daugelis ideologinių dokumentų (rašytojų suvažiavimų pranešimai, plenumų, pasitarimų kalbos) cituojami ne iš sovietinės spaudos ar kitų leidinių, bet iš archyvų. Ir svarbiausia, kad ne vienas archyvinis tekstas skiriasi nuo paskelbtų variantų. Pavyzdžiui, kaltinamoji Kazio Preikšo kalba per 1946 metų visuotinį rašytojų susirinkimą archyviniame dokumente, iš kurio cituojama, yra kur kas brutalesnė, šiurkštesnė, grėsmingesnė nei publikuotoji. Monografijos autorius savo teiginius grindžia ne tik Lietuvos, bet ir Maskvos, Tbilisio, Stanfordo, Marburgo archyvuose surinktais duomenimis.

Iš paukščių skrydžio

„Visą monografijos tekstą telkia pagrindinė probleminė ašis – etninis klausimas „tautų draugystės“ imperijoje, – kalbėjo literatūrologė. – O rašytojai, kaip pats autorius rašo knygos įvade, yra tarsi langas šiai etniškumo, etninės politikos problemai svarstyti.“

Išskiriamos keturios rašytojų kartos, bet atskaitos tašku, pasak dr. E. Baliutytės, tampa vadinamoji šestidesiatnikų karta – Eduardas Mieželaitis ir jaunesni: Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis. Šis kartos ir šių asmenybių santykis su centru bei kitomis tuometėmis sąjunginėmis respublikomis, kūrybos sklaida, formuojamas lietuviškumo įvaizdis. Autorius stebi, kaip vadinamojo atlydžio metais kūryboje derinasi modernistiniai pradai, universalizmas su stiprėjančiu nacionalumu. Kaip kūrybos lauke jaučiasi nauja Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio karta. Galiausiai kaip jų kūryboje autentiškas, tradicionalistinis etniškumas atsiskiria nuo liaudinio etniškumo, proteguoto stalinizmo metais, bet pasireiškusio ir vėliau. Darbas baigiamas Sąjūdžio procesais, konstatuojant įspūdingą tradicionalistinio etniškumo triumfą, jam tapus visos Lietuvos reiškiniu. Iškalbingas, knygos recenzentės požiūriu, paskutinio poskyrio akordas – „Sprogęs parakas: virsmas į politinį nacionalizmą“.

Literatūrologė svarstė, ar literatūros raida netampa pernelyg ištiesinta, supaprastinta, kai tyrime bent kaip fonas nedalyvauja rašytojų tekstai, tačiau neabejojo, kad ši akademiškai įspūdinga knyga bus paranki ir ne vienam sovietmečio programoje triūsiančiam literatūrologui.

„Pravartu pasitikrinti, kaip atrodo sovietmečio lietuvių literatūra ne tik iš skaitomų tekstų atstumo, bet visa – tarsi iš paukščio skrydžio, kai niuansai, subtilumai, vingiavimai neįžiūrimi“, – sakė dr. E. Baliutytė.

Pasitikint dokumentais

Žydų kultūros istorijos tyrinėtojos Laros Lempertienės manymu, monografija suteikia labai daug perspektyvų ir padeda geriau suvokti rašytojų tekstus. Poetas Vladas Braziūnas juokavo, kad knyga parašyta iš jam nepažįstamo paukščio skrydžio, bet baisiai įdomi skaityti. Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas taip pat pritarė, kad knyga be galo įdomi, surinkta daugybė medžiagos ir pažvelgta įvairiais aspektais, tačiau pernelyg pasitikima dokumentais. Kokių nors plenumų nutarimai buvo svarbūs pokario metais, kai partijos balsas galėjo lemti ir likimus, bet jo laikais „jauniesiems“ duodamų nurodymų niekas neklausydavo. Dokumentai – viena, ir visai kas kita yra realybė, todėl ir vertinant rašytojus, jų veiklą, kai nežiūrima į jų parašytus tekstus, truputėlį nuklystama.

„Dokumentai yra svarbūs, – nesutiko istorikas dr. V. Ivanauskas, – nes labiau matyti ir buvęs rašytojų daužymas, kada jis prasideda. Iš pradžių, atrodo, sutarimas, sutarimas ir staiga pradedami minėti „jaunieji“ – to ar ano nepadaro. Nuo 1970 iki maždaug 1975 metų tai labai aiškiai matyti Juozo Apučio, S. Gedos, šiek tiek T. Venclovos ir kitų atžvilgiu: jų modernizmas mėgėjiškas, pernelyg daug formalizmo. Šis požiūris nunešamas ir į centrą. 1974 metais svarstant lietuvių literatūrą Maskvoje kartojama, kaip teisingai prieš kelerius metus reikėjo pamokyti J. Aputį ir kitus. Dokumentai tai parodo. Tuos skirtumus, kas kenčia, kas nekenčia.“

Pasak prof. K. Nastopkos, pirminiai šaltiniai atsiskleidžia tai, kas nežinota iš saugumo ir kitų archyvų. Kita vertus, pernelyg plačiai einama per visus suvažiavimus. Knygos autoriaus tikinimu, svarbūs, įdomūs ir tie dokumentai, nes parodo ribų kitimą, nors ta retorika nebūtinai turėjo įsikūnyti.

Lietuviškas tapatumas sovietmečiu

„Mane patį labai veikė ankstyvasis stalinizmo laikotarpis, vadinamoji ždanovščina, kai paskelbus kovą keliaklupsčiavimui prieš Vakarus, rašytojams buvo parodytos labai aiškios ribos. Tai galima pamatyti per Balio Sruogos, jau parašiusio „Dievų mišką“, žlugdymą 1946 metų spalį, taip pat E. Mieželaičio, kitų kultūrininkų palaužimą. Ne tik literatūra pateko į aklavietę. Nebuvo sukurta ir tokia sovietinė lietuvių kultūra, kurią visiškai pripažintų centras, ji būtų legitimi. Kultūrininkai bijojo rizikuoti, kad nebūtų apkaltinti nacionalizmu. Jiems geriau buvo išlaikyti savo schematizmą, net tuo būti apkaltintiems, bet nepapulti į lagerius“, – pasakojo dr. V. Ivanauskas.

Vis dėlto knygos centre atsidūrė vadinamasis šestidesiatnikų laikotarpis ir antroji karta: J. Marcinkevičius, A. Baltakis, A. Maldonis, taip pat šiek tiek vyresni kaip E. Mieželaitis rašytojai. Ta karta atvėrė kelius sovietiniam lietuviškumui. Ir paradoksas, pasak istoriko, kad tam tikru metu savitumas atsivėrė ne per etninius dalykus, o per universalizmą. Taip pat per lokalizuotą universalizmą. Esant labai stipriam poreikiui integruoti lietuvišką kultūrą į centrą, buvo noras žymėti priklausomybę savo erdvei, kultūrai, kalbai, istoriškumo jausmui. Vis dėlto dalyvaujant imperiniame gyvenime, nors ir matant to imperinio įsitraukimo grėsmes. Kai kurios tautos rusifikacijai pasidavė. Pavyzdžiui, Centrinėje Azijoje rusų kalbai buvo atvertas kelias tapti antrąja gimtąja kalba.

„Daugiasluoksnis paveikslas leidžia kalbėti apie sudėtingą lietuvišką sovietinį tapatumą. Neišvengiamai judėta integralumo kryptimi, bet kartu reiškėsi įtampa, nes buvo nemažai autentiškumo. Ketvirtoji karta jau pastebi, kad sistema tokia turbūt ir bus. Nelabai besiskiria laiptinės ir miestai, todėl labai svarbus istoriškumo jausmas, – kalbėjo knygos autorius. – Sąjūdžio laikais rašytojų, intelektualų revoliucingumas nebuvo koks nors nepriklausomas veiksnys. Tačiau jie padėjo autentiško sovietinio lietuviškumo reikšmes transformuoti į jungiamuosius tautos naratyvus. Tai kartu su informacija apie Molotovo ir Ribentropo paktą turėjo sprogstamojo elemento ir padėjo mobilizuoti, įtraukti visuomenę, nes rašytojai buvo žinomi.“

„Rėmintojai“ ir „rėminamieji“

Monografija pavadinta „Įrėminta tapatybė: Lietuvos rašytojai tautų draugystės imperijoje“. Autoriaus ironija dėl „tautų draugystės“ sovietų imperijoje akivaizdi. O į „rėminimo“ mechanizmą, pasak prof. K. Nastopkos, galima žvelgti ir iš „rėmintojų“, ir „rėminamųjų“ pozicijos. Literatūrologo manymu, knygoje labiau pristatoma „rėmintojų“ pozicija. Kaip elgėsi patys „rėminamieji“ – ne taip ir aišku. Pavyzdžiui, B. Sruoga ar Vincas Mykolaitis-Putinas, taip pat lamdytas ir prievartautas, bet paskutinėmis knygomis jau nebetelpa į universalizmo ir nacionalizmo schemas. Taip pat ir Juozas Grušas arba Albinas Žukauskas – buvęs suvirškintas, prisitaikęs prie uniforminės poezijos, tačiau paskutiniais metais grįžęs per praeitį, atminties atgaivinimą.

Prof. K. Nastopka prisiminė semiotiko Algirdo Juliaus Greimo sudarytą iššūkių kvadratą, kuriame laisvei – galėjimui daryti – priešpriešinamas galėjimas nedaryti, pavadintas nepriklausomybe. Pasak literatūrologo, formaliai sovietmečiu rašytojas galėjo daryti – rašyti, leisti knygas. „Rėminimas“ vyko nuo galėjimo daryti prie negalėjimo nedaryti. Rašytojas negalėjo nerašyti sovietinę valdžią liaupsinančių kūrinių. Galėjimas nedaryti buvo baisiausiai slopinamas. Už tai Petras Cvirka ir K. Preikšas puolė vadinamuosius tylenius. Vėliau galėjimo nedaryti poziciją su tam tikrais kompromisais rinkosi vadinamieji modernistai: Jonas Juškaitis, Judita Vaičiūnaitė ar S. Geda. Jokios revoliucijos nedarė, tiesiog rašė kita, nesankcionuota poetine kalba. Galėjo nedaryti, nerašyti oficialiosios poezijos ketvirtosios kartos rašytojai.

„Knygoje registruojamas politinės vėtrungės sukiojimas, bet koks to sukiojimo ryšys su tuo laikotarpiu sukurtos lietuvių literatūros estetinėmis vertybėmis, klausimas nekeliamas. Istorikui gal ir neprivalu jo kelti, bet skaitytojui, kuriam lietuvių literatūra yra gyvas daiktas, šiek tiek skauda“, – kalbėjo prof. K. Nastopka.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"