TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Iš sovietmečio mašinerijos

2016 03 28 6:00
Istorikas Vilius Ivanauskas, menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė ir medijų kritikas Vytautas Michelkevičius per diskusiją Venclovų namuose-muziejuje.  Alinos Ožič nuotrauka

Ar buvo andergraundas sovietmečio Lietuvoje ir kaip galėjo reikštis nonkonformistinis menas, atskiri menininkai, neišvengiamai įtraukti į sovietinę mašineriją, karštai ginčijosi tyrinėtojai ir sovietmetį menantys kūrėjai, praėjusią savaitę susirinkę Venclovų namuose-muziejuje Vilniuje į paskaitą-diskusiją „Menininkų mašinerija sovietmečiu: kūrybinės organizacijos ir jų vaidmuo“.

Renginyje dalyvavo neseniai monografiją „Įrėminta tapatybė: Lietuvos rašytojai Tautų draugystės imperijoje“ išleidęs istorikas dr. Vilius Ivanauskas, Dailininkų sąjungą tyrinėjusi menotyrininkė dr. Skaidra Trilupaitytė bei medijų kritikas dr. Vytautas Michelkevičius, 2011 m. išleidęs monografiją „LTSR fotografijos meno draugija – vaizdų gamybos tinklas“.

Tarp centro ir periferijos

„Iš tikrųjų daug kalbama apie menininkus, kultūrininkus sovietmečiu. Neseniai kilo diskusija apie Justiną Marcinkevičių, dar anksčiau – ir apie kitus menininkus. Nemažai dėmesio skiriama asmenybei, jos pasirinkimams. Tačiau sovietinė sistema buvo labai organizuota, joje buvo daug kolektyvizmo, todėl svarbu matyti ir pačią sistemą, kaip ji atrodo per įvairius procesus ir organizacijas. Reikia turėti omenyje gana didelį atskirų organizacijų, ypač kūrybinių, vaidmenį sovietmečiu. Be to, yra ideologija ir kiti tam tikri menininką apibrėžiantys dalykai“, – sakė istorikas V. Ivanauskas.

Kita vertus, rašytojų atsiminimuose ar atliekant interviu su jais labai dažnai išryškėdavo, pasak tyrinėtojo, kad kai kurie menininkai turėjo galimybę pasakyti daugiau nei kiti. Net tam tikros autonomijos.

Dr. V. Ivanauskas atliktas tyrimas neapsiribojo rašytojų veikla Lietuvoje. Pažvelgta ir į sovietinės imperijos valdymą, kultūrines sąsajas visoje Sovietų Sąjungoje. Kokių buvo bendrumų ir kokių skirtumų. Kokių įtampų tarp centro ir periferijos.

Pasak istoriko, Rašytojų sąjunga buvo bene svarbiausia kūrybinė organizacija sovietmečiu. Jos pavyzdžiu vėliau buvo kuriamos ir kitos. Dar 1932 metais Josifo Stalino pareikšta pozicija apie rašytojus kaip sielų inžinierius reiškė ketinimą juos labiau įtraukti į valdymą priskiriant tam tikras funkcijas. Nuspręsta kurti griežtai apibrėžtą organizaciją, kuriai būtų suteikta kai kurių privilegijų ir galimybių, tačiau jos nariai turėtų labai aiškią atsakomybę ir sąsają su partija. Tuo metu įvestas socialistinio realizmo principas taip pat buvo tiesiogiai susietas su tam tikra Rašytojų sąjungos funkcija. Sovietų Sąjungoje rašytojai buvo įtraukti į socialinį ir ekonominį imperijos konstravimą. Periferijų kultūrininkai dar turėjo uždavinį dalyvauti tinkamai nubrėžiant, kas yra vadinamoji titulinė tautybė respublikose, kokį paveldą reikia integruoti, kurios idėjos yra reakcinės ir kurios – progresyviosios.

„Labai svarbu matyti periferiją dalyvaujančią imperijos gyvenime, tačiau jos elitas kartais turėdavo ir manevravimo galimybių, – sakė dr. V. Ivanauskas. – Nors ir negalėjo labai rizikuoti, kad nebūtų apkaltintas buržuaziniu nacionalizmu. Kaip aiškiai matyti 1946 metų Rašytojų sąjungos susirinkime klestint „ždanovščinai“, kai Kazys Preikšas, tuometinis partijos sekretorius ideologijai, kritikavo rašytojus, kad pernelyg atsidavė etniniams dalykams, neparodydami naujosios tvarkos kūrimo.“

Nomenklatūra atskirose respublikose skyrėsi, nes skirtinga, pasak istoriko, buvo ir pačių respublikų atsiradimo sovietinėje sistemoje istorija. Lietuviška nomenklatūrą iš pradžių buvo paremta tankų logika ir neturėjo vietinio palaikymo, tačiau laikui bėgant reikėjo kurti socialinį ryšį su visuomene ir šiuo lygmeniu intelektualai buvo labai svarbūs. Nors negalėjo būti saugūs, kaip matyti iš apsilankymų Maskvoje, kai reikėdavo pristatyti naująją besikuriančią lietuvių kultūrą.

Kolektyvinė laikysena tapo vyraujanti ir dažniausiai susijusi su keliais aspektais: modernizmu prieš tradiciją, skirtingomis titulinėmis tautybėmis ar diasporos grupėmis ir skirtingomis kartomis. Individualios rašytojų strategijos dažniausiai būdavo tam tikras manevravimas tarp centro ir vietinio kolektyviškumo. Pavyzdžiui, Eduardas Mieželaitis, kurį laiką nesulaukęs didelės paramos Lietuvoje, rado centro palaikymą. Viena įdomiausių žydų rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus strategija – manevravimas tarp trijų literatūros, kultūros laukų.

Tik mašinerijos detalė

Dr. V. Ivanauskas tyrimas apėmė keturias sovietmečio rašytojų kartas. Pirmosios likimas, pasak tyrinėtojo, buvo labai sudėtingas. Ji labiausiai laužyta. Dalis rašytojų įvairiais būdais nukentėjo, kiti pabėgo į Vakarus, o likę Lietuvoje buvo labai spaudžiami. Sėkmingiausia buvo antroji – Just. Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio – karta. Ji davė toną ir rado ryšį ne tik su visuomene, bet ir su nomenklatūra. Šiek tiek jaunesnei Marcelijaus Martinaičio ir Sigito Gedos kartai jau buvo sudėtingiau. Ketvirtoji – Antano A. Jonyno, Vlado Braziūno, Sauliaus Tomo Kondroto, Vytauto Rubavičiaus – karta, tyrinėtojo pavadinta nerūpestingais ieškotojais, taip pat buvo įtraukiama į organizaciją, tačiau jau turėjo palyginti daugiau laisvės. Ji sovietmečiu ir nespėjo parodyti viso savo potencialo.

„Sovietinėje mašinerijoje Rašytojų sąjunga buvo tik detalė, – atkreipė dėmesį poetas A. A. Jonynas, vadovaujantis dabartinei Rašytojų sąjungai. – Grožinę literatūrą leido vienintelė leidykla. Jos ir Rašytojų sąjungos santykiai buvo iš esmės horizontalūs. Sąjunga nenurodinėjo leidyklai, ką leisti. Leidykla galėjo veikti literatūros procesą ne mažiau, o kartais net daugėliau negu Rašytojų sąjunga. Virš leidyklos ir sąjungos dar buvo ministerijos funkcijas turintis Valstybinis spaudos komitetas, kuris ir tvirtindavo visus leidyklos planus. Būtent nuo jo priklausė, kas bus išleidžiama. Virš šio komiteto buvo dar, aišku, partijos CK kultūros skyrius, kuris galutinai viską koreguodavo. Be to, buvo dar greta vienas organizmas – Glavlitas, valstybinis komitetas vyriausybės paslaptims spaudoje saugoti, paprastai sakant, cenzūros įstaiga. Tačiau Glavlitas nebuvo aukščiausia institucija, nes jei kildavo kokių nors didelių abejonių, nesusijusių su valstybės paslaptimis, spręsdavo CK kultūros skyrius.Taigi mašinerija buvo kur kas sudėtingesnė.“

V. Ivanauskas priminė dar ir KGB vaidmenį toje mašinerijoje. Glavlitas kai kuriuos klausimus adresuodavo KGB.

Parodose ir dirbtuvėse

Menotyrininkė S. Trilupaitytė, tyrinėjusi daugiausia laikotarpį po „perestroikos“, apgailestavo, kad negalima kalbėti ir apie Kino kūrėjų, Architektų ar kitas sąjungas, nes kai kūrybai panaudojama labai daug materialinių išteklių, organizacijoje yra visai kita atsakomybė, atskaitomybė, biurokratinė struktūra. Menininkų pragyvenimo šaltinis buvo valstybinių užsakymų sistema. Tačiau užsakymą galėjo gauti ne kiekvienas ir ne kasmet. Pavyzdžiui, sukurti kūrinį ligoninei, valstybinei įstaigai. Kartais kūriniai buvo perkami ir iš parodų. Taip pat buvo įprastas darbas meno mokyklose. Sovietmečiu jis suteikdavo ne tiek garantuotą pragyvenimo šaltinį, kiek privalomą oficialų sovietinio tarnautojo statusą.

„Sunku būtų paaiškinti Dailininkų sąjungos aparatą kaip tokį monolitiškai funkcionuojantį darinį, nes buvo visokių pusiau oficialių, pusiau neoficialių judėjimų, – sakė menotyrininkė. – Tačiau nepaisant jų, lietuvių dailėje, skirtingai nei Rusijoje, neegzistavo andergraundo reiškinių. Lietuvoje ir klasikinės socialistinio realizmo apraiškos nebuvo tokios akivaizdžios. Bent jau tokio palikimo neturime, koks egzistuoja Rusijoje. Taip pat vėlesnė „perestroikinė“ specifika centre ir periferijoje gerokai skyrėsi dėl tam tikrų oficialiojo ir pusiau oficialiojo gyvenimo niuansų.“

Dr. S. Trilupaitytei prieštarauta, kad nonkonformistinio meno vis dėlto būta. Nors visi menininkai buvo įtraukti į sistemą, buvo Dailininkų sąjungos nariai, jie, užsidarę savo dirbtuvėse, kūrė ir neoficialųjį, šešėlinį meną, rodytą tik draugams.

Kaip patikslino menotyrinkė, jau posovietiniu metu Alfonsas Andriuškevičius mėgino įvesti tokią kategoriją kaip seminonkonformistinis menas, egzistavęs Lietuvoje, Elona Lubytė įteisino tyliojo modernizmo sąvoką.

Menininkė, rašytoja Aistė Kisarauskaitė prisiminė kūrybinių sąjungų bendradarbiavimą, leidusį šiek tiek laviruoti. Būtent Rašytojų sąjungoje buvo rengiamos parodos tokių kūrėjų kaip Vincas Kisarauskas ar Romualdas Lankauskas, kurie negalėjo niekur kitur parodyti savo darbų.

„Visi tie procesai labai sudėtingi, – sakė A. A. Jonynas. – Kad ir dėl to andergraundo. Oficiozo ribos vienokios buvo Lietuvoje, kitokios – Maskvoje. V. Kisarauskas Maskvoje turbūt jau būtų andergraundas, o Lietuvoje – gana oficialus. Arba literatūroje Rimą Buroką būtų galima skelbti kaip andergraundo poetą, bet palyginkime jo tekstus, pavyzdžiui, su Gintaro Patacko to paties meto tekstais. G. Patackas šimteriopai modernesnis ir tekstualiai net pavojingesnis valdžiai.“

Vienintelis SSRS

Medijų kritikas dr. V. Michelkevičius atkreipė dėmesį, kad Fotografijos meno draugija nebuvo sąjunga. Draugija – kaip ir žemesnio lygio susivienijimas, kuriam nebuvo taikomi ir tokie griežti reikalavimai. Kita vertus, toks susivienijimas buvo vienintelis SSRS, nebuvo centrinės organizacijos, kuriai priklausytų, todėl nebuvo ir tiesioginių nurodymų iš viršaus. Ganėtinai vėlai, 1969 metais, susikūrusios Fotografijos meno draugijos vienas pagrindinių tikslų buvo profesionalizuoti fotografijos veiklą, nes skirtingai nuo kitų meno sričių, fotografija nebuvo niekur dėstoma tuo metu. Taip pat siekta įteisinti fotografiją kaip meną.

„Įdomu, kad draugija visą laiką laviravo tarp Žurnalistų ir Dailininkų sąjungos, nes, viena vertus, buvo plati masinės komunikacijos priemonė, kuriai galėjo būti taikomi žurnalistiniai standartai, kita vertus, buvo meno forma, kuriai turėjo būti pritaikomi estetiniai standartai, – kalbėjo medijų kritikas. – Meno taryba, veikusi, kaip pačių menininkų savicenzūros mechanizmas, nuspręsdavo, kas tinkama rodyti, kas netinkama. Yra daug įvairių nuomonių, kaip ji veikė ir kiek kontroliavo valstybiniai bei partijos nurodymai, tačiau galima daryti išvadą, kad patys menininkai, vadovaudamiesi tam tikromis nuostatomis, atrinkdavo savo kolegų kūrybą.“

Dr. V. Michelkevičiaus 2005 – 2010 metais atliktas sovietinio laikotarpio tyrimas atskleidė, kad fotografijos medija atitiko tas socialines ir estetines nuostatas, kurias iš esmės pačių fotografų pagalba reguliavo valstybė ir partija, o jos veikimo principai, pasak tyrinėtojo, atitiko modernizacijos logiką. Pati fotografija buvo nauja, ne visų dar pripažįstama meno medija, pristatanti įvairius modernizacijos procesus ne tik komunikaciniame, bet ir meno lauke.

„Draugija suformavo vientisą Lietuvos fotografijos mokyklos stilių, kurį palaikė, skatino ir kontroliavo fotografijos albumai, metodiniai teoriniai leidiniai bei edukaciniai renginiai, – vardijo medijų kritikas. – Rengė parodas ne tik savo turimose galerijose ir padaliniuose visoje Lietuvoje, bet ir švietimo institucijose, mokyklose, ligoninės ar, pavyzdžiui, atidarant naują gamyklą eksponavo darbus apie jos statymo procesą. Draugija veikė ne tik kaip profesinė sąjunga, bet ir kaip taikomosios fotografijos užsakymų tarpininkas. Joje fotografai buvo įdarbinami.“

Vienu metu Fotografijos meno draugija turėjo 200 darbuotojų. Jie, pavyzdžiui, kopijuodavo plakatus fotografiniu būdų, gamindavo atvirutes, atlikdavo užsakomosios fotografijos darbus. Generuotos lėšos padėjo finansuoti pačios draugijos ir jos narių meninę veiklą. Visa draugija, pasak dr. V. Michelkevičiaus, veikė kaip tinklas. Buvo sukurtas visas fotografijos meno palaikymo mechanizmas, gamybai ir sklaidai sudarytos technologinės, politinės ir ekonominės sąlygos.

„Ir patys fotografai pripažino, ir kiek galima susipažinti su istoriniu archyvu, iki praėjusios amžiaus devinto dešimtmečio pradžios beveik nebuvo kuriama į stalčių, – sakė tyrinėtojas. – Viena priežasčių – fotografija yra publikuojama medija ir pasirodymo plakate, žurnale ar albume ji kaip ir neegzistuoja. Taip pat vyravo vientisas seminonkonformistinis stilius, socialistiniam realizmui iš dalies priimtinas turinys ir forma. Pavyzdžiui, nuo 1967 metų leidžiame albume „Lietuvos fotografija“ dauguma vaizdų savo turiniu ir forma būdavo socrealistiniai. Įdomu, kad draugija iš dalies atliko valstybės rinkodaros funkciją ir formavo korporacinę tapatybę. Kapitalistinėse šalyse reklaminė fotografija reklamuoja prekes. Socrealistinė fotografija reklamavo patį darbo procesą ir jį atliekančius žmones.“

Palyginti su šiandienos fotografijos institucijomis Lietuvoje ir užsienyje, Fotografijos meno draugija, pasak medijų kritiko, buvo unikali ir pati save išlaikanti sistema. Ji siekė laisvos fotografijos meno saviraiškos, bet kartu naudojosi taikomosios fotografijos teikiamais ekonominiais ir politiniais pranašumais. Todėl ir buvo įmanoma tokia institucijos sėkmė plėtojant fotografijos meno diskursą.

Daug vardų atsirasdavo ir išnykdavo. Didžiulė marga publika, kaip pasakojo dr. V. Michelkevičius, dingo sugriuvus Sovietų Sąjungai, nes vieni buvo partijos narių draugai, giminės ar šiaip mėgėjiški fotografai. Tačiau atsirado daug naujų vardų. Buvo ir išstumtųjų iš sistemos. Kai kurie sugniuždyti visai dingdavo iš meno horizonto, nors debiutavo kaip perspektyvūs autoriai.

Iš salės prisimintas Izidorius Girčys (1903–1989), buvęs vienas prezidento Antano Smetonos fotografų. Stipraus menininko visas pokario laikotarpis buvo nuėjęs į šešėlį. Visai kitokio pobūdžio sovietinė fotografija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"