TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Iš Švedijos Lietuva ir lietuviai arti

2016 08 03 6:00
Broado modernaus meno muziejuje Los Andžele, Kalifornijoje. Asmeninio albumo nuotrauka

Prof. Saulius Marcinkevičius jau daugiau kaip du dešimtmečius gyvena Švedijoje. Fizikas tyrinėja šviestukams taikomas medžiagas ir neabejoja, kad turėtų ką veikti ir grįžęs į Lietuvą, tačiau juokavo nežinąs, ar čia tikrai jo trūksta.

„Lietuva labai pasikeitė. Dabar čia viskas taip greita. Didelis tempas. Daug agresijos. Ir tai turbūt gerai, – kalbėjo Stokholmo karališkojo technologijos instituto mokslininkas. – O mes tarsi likę iš praėjusio amžiaus galo. Tokie užsikonservavę, pusiau sovietiniai.“

Prof. S. Marcinkevičius su žmona Nerile buvo atvykę į tėvo fotomenininko Adaukto Marcinkevičiaus (1936–1960) parodos „Optimistai ir skeptikai“ atidarymą Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje. Nors mokslininkas tėvo nespėjo pažinti, buvo pusantrų metų, kai jis mirė, visada žavėjosi jo nuotraukomis. Išsaugojo archyvą ir padėjo kūrybai išlikti, būti matomai.

Stokholmo kanalu

Fotomenininko A. Marcinkevičiaus ir pianistės Rymantės Šerkšnytės sūnus dar sovietmečiu baigė fizikos studijas Vilniaus universitete (VU) ir apgynė daktaro laipsnį. Dirbo tuometiniame Puslaidininkių fizikos institute.

Prof. S. Marcinkevičius gerai prisimena Sausio įvykius. 1991 metų žiemą Puslaidininkių fizikos institutas netoli Seimo buvo tapęs tikra gynėjų būstine. Dieną naktį visi budėdavo prie Seimo ir į institutą ateidavo tik pasišildyti. Pažiūrėdavo, ką CNN rodo apie Irako karą, ir vėl grįždavo prie Seimo.

1981 metais Vilniaus universiteto karinėje stovykloje Zakimuižėje prie Rygos.Asmeninio albumo nuotrauka

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ne vienam rūpėjo pasidairyti po pasaulį, kaip ten mokslas atrodo. Stokholmo kanalą, pasak fiziko, jau buvo išmėginęs prof. Arūnas Krotkus, vėliau – jo studentas, dabar profesorius Mičigano universitete, Almantas Galvanauskas. 1992 metų rudenį į Stokholmo karališkąjį technologijos institutą, tą pačią grupę, nuvyko ir S. Marcinkevičius. Fizikų iš Lietuvos buvo ir vėliau. Tokias stažuotes finansavo Švedų institutas.

Lėmė geri nervai

„Iš pradžių nuvažiavau metams. Vienas, be šeimos. Niekada neplanavau pasilikti ilgiau“, – pasakojo prof. S. Marcinkevičius.

Tačiau po metų liko Stokholmo karališkajame technologijos institute dar metams. Reikėjo užsidirbti pinigų. Vilniuje keturiese gyveno bendrabučio kambaryje, be jokios galimybės pasididinti gyvenamąjį plotą. Po kelerių metų pradėjo statytis kooperatinį butą. Bet buvo, kaip karčiai juokavo mokslininkas, patys „apstatyti“, ir pinigai prapuolė.

Taip liko kabintis į gyvenimą Švedijoje, nors reikėjo, pasak fiziko, gerų nervų. Kokius penkerius metus turėjo darbo sutartį tik metams į priekį, nes laboratorijai trūko lėšų. Švedijoje tokia tvarka, kad net profesoriai, turintys nuolatinę poziciją, maždaug pusę ar trečdalį atlyginimo turi susirasti iš konkursinio finansavimo. Net doktorantą gali priimti tik tada, jei laimi, pavyzdžiui, ketverių metų konkursinį finansavimą. Jei ne – grupę plėsti sunku.

Galiausiai mokslininkas gavo nuolatinę tyrėjo vietą. Vėliau – ir dėstytojo poziciją. 2009 metais tapo profesoriumi.

Tarp Švedijos ir Lietuvos

Fiziko šeima – žmona Nerilė su dviem mažais vaikais – pradžioje dar važinėjo tarp Lietuvos ir Švedijos. Architektė N. Marcinkevičienė Vilniuje dirbo Komunalinio ūkio projektavimo institute. Kai apsisprendė likti ilgesniam laikui Stokholme, apie dešimt metų dirbo Lietuvos ambasadoje. Jau mokyklinio amžiaus sūnus Vytautas gyvendamas Stokholme mokėsi komunalinėje mokykloje anglų kalba.

Visa šeima: prof. Saulius Marcinkevičius su dukra Rūta, žmona Nerile ir sūnumi Vytautu.Asmeninio albumo nuotrauka

Abu vaikai baigė angliškas gimnazijas. Dukra Rūta Anglijoje ir studijavo. Vėliau dirbo Londono verslo mokykloje renginių organizatore. Neseniai šeima atšventė Rūtos vestuves Australijoje – iš ten kilęs jos vyras. Informacinių technologijų specialistas Vytautas dirba Stokholme, nedidelėje įmonėje, tvarkančioje medicinos duomenų bazes.

Su Lietuva prof. S. Marcinkevičių sieja ne tik mama, giminės, bet ir draugai. Jų daug turi iš jaunystės, studijų laikų abu su žmona. Parvyksta į Lietuvą du tris sykius per metus, kartais – ir dažniau.

Stokholmo karališkojo technologijos instituto mokslininkas anksčiau labai intensyviai bendradarbiavo su kolegomis Lietuvoje, nes turėjo lazerių, kokių mūsų šalyje dar nebuvo. Dabar VU fizikai, pasak prof. S. Marcinkevičiaus, susikūrė stiprią techninę bazę, iš ES struktūrinių lėšų įsigijo aparatūros, kuri daugeliu atvejų geresnė nei Švedijoje. Tačiau iki šiol išliko bendradarbiavimas su prof. Gintautu Tamulaičiu, prof. Kęstučiu Jarašiūnu, dabartiniu VU rektoriumi prof. Artūru Žukausku. Tyrėjai keičiasi bandiniais. Į Stokholmą iš Lietuvos atvyksta studentų.

Tėvai pianistė Rymantė Šerkšnytė ir fotomenininkas Adauktas Marcinkevičius 1956 metų rugpjūtį.Asmeninio albumo nuotrauka

Dešimtmečio mados

Stokholmo karališkasis technologijos institutas užima ketvirtą vietą pagal reitingus tarp visų Švedijos aukštųjų mokyklų ir pirmą – tarp technikos universitetų. Pasaulio mastu yra antrame šimtuke. Tačiau prof. S. Marcinkevičius nelinkęs rimtai žvelgti į reitingus, nes dažnai, pasak jo, gretinama, kas nesugretinama. Pavyzdžiui, koks nors mažiukas siauro profilio katalikiškas universitetas ir didžiulis dešimtis tūkstančių studentų turintis universitetas. Arba vieni universitetai – valstybiniai, o kitur studentams reikia nemažai mokėti už mokslą. Nesuderinama net pagal profilius: vieni universitetai labiau techniniai, kiti – humanitariniai.

„Suprantu, kad paprasčiau lyginti skaičius, bet tie skaičiai dažnai neturi jokios prasmės. Ir tie reitingai vėlgi skirtingi – britų, kinų skaičiavimai, – kalbėjo mokslininkas. – Tiesiog pastarojo dešimtmečio mada, atsiradusi, kai iškilo Kinija. Prieš kokius 15 metų niekas apie jokius universitetų reitingus nešnekėjo.“

Prof. S. Marcinkevičiaus vadovaujamoje laboratorijoje dirba apie 15 žmonių. Jis pats šiuo metu turi du doktorantus ir vieną podaktarinį stažuotoją – daugiausia, kiek yra turėjęs.

Stokholmo karališkoji technologijos instituto laboratorijoje.Asmeninio albumo nuotrauka

„Priklauso nuo finansavimo, – sakė tyrėjas. – Kol kas sekasi gauti pinigų tam, ką noriu daryti. Galima rašyti projektus madingomis temomis, tada didesnė tikimybė gauti finansavimą. Tačiau mados ateina ir nueina. Prieš porą metų buvo madingas grafenas. Kai tik paskyrė Nobelio premiją už šią medžiagą, visi iš karto metėsi jos tyrinėti. Nors gal užtektinai žmonių tai jau darė. Europoje grafenui skirta 1 mlrd. eurų, jei neklystu. Tarp kitų svarbiausių projektų – sukurti kompiuterį, kuris veiktų kaip smegenys. Šiemet dar paskelbtas kvantinės optikos, jos pritaikymo megaprojektas.“

Iš šviestukų eros

Prof. S. Marcinkevičius visą laiką dirbo puslaidininkių optikos srityje. Metams bėgant keitėsi tyrimo objektai. Tai buvo ir žematemperatūris galio arsenidas, ir kvantiniai taškai. Dabar fizikas įsitraukęs į tyrimus, prasidėjusius nuo bendradarbiavimo su prof. Michaelu Shuru ir buvusiu grupės draugu Remigijumi Gaška iš Renselyro politechnikos instituto JAV. Tyrinėja nitridų puslaidininkius – medžiagas, taikomas šviestukams. Ši sritis dabar taip pat labai aktuali ir daug mokslininkų atlieka tyrimus Europoje, JAV, Japonijoje. Nors didžiausias pakilimas buvo prieš 10–15 metų, kai atsirado pirmieji mėlynieji lazeriai.

Prof. Saulius Marcinkevičius per tėvo Adaukto Marcinkevičiaus fotografijų parodos atidarymą Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.Romo Jurgaičio nuotrauka

„Tačiau kuo giliau lendi į tas medžiagas, tuo daugiau įdomesnių dalykų atrandi, – sakė tyrėjas. – Šviestukai turi būti efektyvūs, ir dėl to efektyvumo kyla daug fundamentalių problemų, susijusių su geresniu medžiagos pažinimu ir supratimu, kas joje vyksta.“

Pastaruoju metu prof. S. Marcinkevičius daugiausia bendradarbiauja su Santa Barbaros universitetu Kalifornijoje, viena stipriausių grupių nitridų puslaidininkių šviestukų srityje. Apie 50 žmonių komandoje dirba ir Nobelio premijos laureatas Shuji Nakamura. Prieš dvejus metus jam paskirta premija už mėlyną šviesą skleidžiančių šviesos diodų, tapusių nauju energiją ir aplinką tausojančiu šviesos šaltiniu, išradimą. Amerikiečiai augina medžiagas, kurias vėliau tyrinėja prof. S. Marcinkevičius.

Kaip pasakojo mokslininkas, VU doktorantė Kristina Gelžinytė, prieš metus, dar magistrantė, dirbusi jo grupėje, dabar taip pat gavo finansavimą metams vykti į Santa Barbaros universitetą. Jis pats ten pusmetį dirbo praėjusią žiemą.

Stokholmo priemiestyje

Švedijoje galima sutikti nemažai lietuvių mokslininkų – medikų, biologų, fizikų. Stokholmo karališkajame technologijos institute, tik kitame skyriuje, dirba prof. Valdas Pašiškevičius. Dar keletas fizikų – Lundo universitete. Į Linšiopingo universitetą atvyksta daug studentų, doktorantų. Prof. S. Marcinkevičius kartais ten kviečiamas dalyvauti disertacijų gynimo komisijoje.

Prof. Saulius Marcinkevičius su žmona ir mama.Romo Jurgaičio nuotrauka

Vienas dabartinių prof. S. Marcinkevičiaus doktorantų – Tomas Uždavinys. Taip kad lietuviai, pasak mokslininko, – netoli. Anksčiau, kol lietuvių bendruomenė buvo nedidelė, gal dešimt atvykėlių ir daugiausia – mokslininkų, abu su žmona dalyvavo jos veikloje. Dabar bendruomenė didelė, dauguma žmonių nepažįstami ir interesai skiriasi, todėl šiek tiek atitolo.

„Švedijoje gyvename labai įdomiai, tarsi už visuomenės. Mudu su žmona labai gerai sutariame ir kitų žmonių mums pernelyg ir nereikia. Liūdna nebūna“, – sakė mokslininkas.

Lietuvių šeima įsikūrusi Stokholmo priemiestyje, prie miško. Už penkiolikos minučių kelio – ežeras. Vasarą ten eina maudytis ir vos ne kasdien – aštuonis kilometrus aplink ežerą. Rudenį miške būna daug grybų. Nereikia niekur važiuoti. Išeina pro duris – ir baravykų, ir raudonikių pridygę.

Po trijų dešimtmečių

Prof. S. Marcinkevičius pasakojo, kad išvykdamas į Švediją pasiėmė ir tėvo negatyvus. Dar studijuodamas pradėjo rimtai domėtis fotografija. Bendrabutyje ant sienos buvo pasikabinęs tėvo darytų nuotraukų. Ir pats daug dirbo, turėjo įsirengęs laboratoriją, šiek tiek dalyvavo parodose. Jau baigęs studijas, vienu metu net svarstė: gal mesti fiziką ir rinktis fotografiją.

Nileso Essanay nebyliojo kino muziejuje Fremonte, Kalifornijoje, 2015 metais.Asmeninio albumo nuotrauka

„Tada peržiūrėjau ir tėvo archyvą. Apie porą šimtų nuotraukų nunešiau į tuometinę Fotomeno draugiją, – prisiminė mokslininkas. – Su menotyrininke Milda Šeškuviene sumanėme sudaryti knygą, šią idėją parėmė „Minties“ leidyklos vyr. redaktoriaus pavaduotojas Romualdas Ozolas. Atrinkome nuotraukas, jas atspausdinau. M. Šeškuvienė parašė įžangą. Architektas Eugenijus Guzas padarė maketą. Tačiau prasidėjo Sąjūdis, ir ne tas buvo galvoje.“

Jau gyvenant Švedijoje, fotografijos istorikė dr. Margarita Matulytė į Lietuvos fotografijos metraštį kartkartėmis įdėdavo A. Marcinkevičiaus, sūnaus Sauliaus ir vaikaičio Vytauto, taip pat fotografuojančio, nuotraukų. Vėliau Lietuvos fotografijos antologijos sudarytojas Stanislovas Žvirgždas įtraukė A. Marcinkevičių ir į šį tritomį.

„S. Žvirgždas su manim susisiekė ir paprašė nuotraukų, – pasakojo prof. S. Marcinkevičius. – Tada jau buvo skaitmeninė technika ir mudu su žmona –– tai jos didžiausias nuopelnas – nusiuntėme jų apie 30. Negatyvai buvo subraižyti ir reikėdavo daug dirbti juos fotošopu retušuojant, kai kuriuos – net dieną ar dvi. Tačiau viską padarėme ir labai džiaugėmės, kad nuotraukas įdėjo į antologiją. O tuo pačiu užsidegimu Nerilė pasiūlė nuskenuoti ir sutvarkyti visą archyvą. Tai ji ir padarė per kelerius metus. Išleidome savo knygą – apie 150 nuotraukų. Atspausdinome septynis egzempliorius. Nuotraukas sudėjome ir į interneto svetainę www.marcinkevicius.net

Šeimos išleistu albumu susidomėjo „Apostrofos“ leidyklos direktorė Giedrė Kadžiulytė, netikėtai sutikta Stokholme pas bendrus pažįstamus. Parodė jį dr. M. Matulytei. Ir Lietuvoje pagaliau, beveik po trijų dešimtmečių, buvo išleista nepelnytai pamirštam menininkui skirta knyga „Adauktas Marcinkevičius: 1954 –1959 metų fotografijos“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"