TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Iš urvų Everesto - su 35 mėgintuvėliais

2012 09 10 7:53
Oresto Gurevičiaus nuotrauka/Jaunosios mokslininkės I.Kieraitės dabar laukia iš giliausio pasaulio urvo parsivežtų mėginių laboratoriniai tyrimai.

Dvidešimt ketverių metų mikrobiologė Ieva Kieraitė, kartu su tarptautine speleologų ekspedicija šią vasarą Kaukazo kalnuose nusileidusi į giliausią žinomą pasaulio urvą Kruberio Voronja, sėkmingai atliko ir mokslinę užduotį.

Vilniaus universiteto (VU) Gamtos mokslų fakulteto mikrobiologijos magistro studijų antrakursė - pirmoji Lietuvos mokslininkė, kurios tyrimus parėmė Nacionalinės geografijos draugijos Pasaulinis tyrinėjimų fondas Šiaurės Europos šalims. Jaunoji tyrinėtoja prisipažino, kad visada turėjo slaptą svajonę suderinti mokslą ir pomėgį. Speleologų klubo "Aenigma" narei šios vasaros ekspedicija buvo septintoji, bet neabejotinai išskirtinė.

Artūro Artiušenkos ir asmeninio archyvo nuotraukos/Urve Mlynki, Ukrainoje.

Kai asiliukai nepadėjo

Tarptautinėje ekspedicijoje "Gilyn į Žemės centrą" dalyvavo apie 60 speleologų iš įvairių pasaulio šalių. Tarp 15 lietuvių, "Aenigmos" klubo narių, jau kaip tyrinėtoja vyko ir I.Kieraitė su jai padėjusiais dviem speleologais - Viliumi Aleksandrovu ir fotografu Artūru Artiušenka. Kraštiečiai dalijosi ir bendra įranga. Jos reikėjo iš tikrųjų daug leidžiantis į giliausią pasaulio urvą.

"Liepos 20 dieną iš Vilniaus autobusu iškeliavome į Minską. Dar dvi paras traukiniu važiavome į Adlerį, - prisiminė Ieva varginančią kelionę per vasaros karščius. - Apsistojome kurortiniame Tsandripšo miestelyje ir keturias dienas laukėme, kol galėsime kilti į kalnus. Buvo labai karšta ir daug kas apsirgo. Gal dėl pasikeitusio klimato, o gal dėl vandens. Aš šiaip taip laikiausi. Sunegalavo Vilius iš mūsų komandos, tačiau sugebėjo atsigauti, kol sulaukėme visų žmonių, buvo supirktas maistas, ir galėjome tęsti kelionę."

Į kalnus beveik bekele, per duobes keliautojai šešias valandas kratėsi tikriausiai dar sovietiniu sunkvežimiu atviru kėbulu, susėdę tiesiog ant sumestų savo daiktų. Iki stovyklos ir "gazikas" nebegalėjo privažiuoti. Teko patiems nešti daiktus maždaug apie valandą kelio aukštyn. O tų daiktų tokia galybė, kad ne kartą reikėjo grįžti, kol visus sutempė. Vadinamasis užsimetimas, pasak Ievos, turbūt visada nemaloniausia kelionės dalis. Pasamdyti du asiliukai taip pat nelabai norėjo padėti - juos pačius reikėjo traukti.

Giliausiame pasaulio urve Kruberio Voronja Ievą lydėjo patyręs speleologas Vilius.

Kur šalta ir drėgna

Kai didžiulė stovykla buvo įkurta, speleologai pradėjo rengtis trumpiems aklimatizacijos nusileidimams į urvą. Apsipratus su jo aplinka ir fiziniu krūviu, galima sušvelninti šoką, kai reikia visą savaitę praleisti po žeme.

"Iš pradžių nusileidome į 250 metrų gylį ir tą pačią dieną grįžome atgal. Dar po dienos - į 700 metrų gylį, ir vėl grįžome. Dar praleidę dieną, išėjome ilgam - jau savaitei, - pasakojo speleologė. - Daiktų pasiimti reikia kiek galima mažiau. Turėjau vadinamųjų termodrabužių pasikeisti (jie plonyčiai, sintetiniai, greitai džiūsta ir palaiko šilumą), miegmaišį, kelias poras vilnonių kojinių ir dantų šepetuką."

Valgis buvo bendras reikalas, tad daug kas, supakuota į specialius transportinius maišus, jau buvo sutampyta per aklimatizacijos nusileidimus. Viename maiše - dešimt vadinamųjų žmogdienių, t. y. vieno žmogaus norma dešimčiai dienų arba dešimties - vienai dienai, maistininkų apskaičiuota atsižvelgiant, kiek reikės maisto tam tikroje stovykloje. Kaip sakė Ieva, todėl ir organizuojama didelė ekspedicija į tokį gilų urvą, nes kartu lengviau nunešti ne tik maisto produktus, bet ir požemines palapines, kitą reikalingą įrangą.

Vandens urve netrūko - ištisai šniokštė kriokliai. Tik lįsti po jais nebuvo noro, nes temperatūra svyravo nuo dviejų iki šešių laipsnių.

"Ten žmonės kaip įmanydami stengiasi išvengti vandens, nes ir taip beveik visą laiką buvome šlapi. Pavyzdžiui, eini upės vaga, kai kur jinai gilėja, ir gali iki kelių įbristi arba netyčia pataikęs į balą sušlapti. Be to, urve ir šiaip labai drėgna - šimtaprocentinė santykinė drėgmė. Laša visur, nereikia ir po kriokliu lįsti", - juokėsi pašnekovė.

Išsidžiovinti buvo galima požeminėse stovyklose. Nuo vieno benzininio degiklio temperatūra palapinėje pakildavo iki 18 laipsnių. Virš tokio degiklio labai gerai džiūvo sintetiniai drabužiai. Tiesiog matyti, kaip kyla garas, o ryte kombinezonas ar kojinės daugmaž sausos.

"Peršalusi nebuvau. Gerklę gal ir skaudėjo, bet ten į tokius dalykus nekreipi dėmesio. Kitų bėdų yra, - neslėpė Ieva. - Iš tiesų buvo sunku. Visiškai nauja patirtis, nes anksčiau leidausi į negilius urvus. Jie buvo palyginti šilti ir sausi. O čia - šalta ir nemažas fizinis krūvis. Reikėjo dirbti ir planą vykdyti. Turėjau surinkti mėginių iš kiek galima daugiau stovyklų, taip pat nuošalesnių, mažiau žmogaus paveiktų urvo vietų."

Per treniruotę ant vandens bokšto 40 metrų aukštyje.

Puodelis arbatos

Tyrinėtoją pribloškė, kiek daug žmonių leidžiasi į giliausią pasaulio urvą. Vis dėlto maršrutas labai sudėtingas, reikia didelės fizinės ištvermės. Ievai didžiausias išmėginimas buvo pirmoji diena, nes iš karto leidosi į 1200 metrų gylį ir užtruko net 12 valandų.

"Sunkiausia buvo psichologiškai, nes nežinojome, kiek dar liko eiti. Urvo nepažinojome, buvęs jame tik Artūras, bet taip pat nelabai ką galėjo mums pasakyti. Vis tikėjomės, kad nusileisime šita virve ir jau bus stovykla, tačiau taip dar dvi valandas ėjome ir ėjome, ėjome ir ėjome, - šypsojosi keliautoja. - Buvome labai pavargę, sušalę, kai pagaliau pusę pirmos nakties pasiekėme stovyklą. Ten žmonės jau miegojo, tačiau dėl mūsų atsikėlė, išvirė mums arbatos, košės. Pasijutau tarsi oazėje. Įlindau į palapinę, pirmą kartą gyvenime po žeme, buvo taip šilta. Ne viskas taip blogai, pagalvojau."

Itin šiltas žmonių bendravimas urve turbūt labiausiai džiugino Ievą. Daugybė tautybių, daugybė visiškai nepažįstamų žmonių, tačiau galioja, pavyzdžiui, nerašyta taisyklė. Jei esi stovykloje, o kas nors eina pro šalį, leidžiasi ar grįžta iš didesnio gylio, būtinai pavaišink arbata, duok ko nors užkąsti, kad sušiltų. Tas arbatos puodelis - tikra atgaiva sušalusiam žmogui. Atsisėdi, nusimauni purvinas pirštines, išgeri karštos arbatos, suvalgai ko nors saldaus, ir toks jėgų antplūdis, kad gali toliau tęsti darbą.

Treniruotė Varėnos miškuose.

Iš 1640 metrų gylio

"Pasiilgome, žinoma, ir dangaus, - prisipažino speleologė. - Kažkas parodė nuotrauką: gražus laukas, žalia, dangus. Kada tokį vėl pamatysime?! Žmogui reikia šviesos. Jis - paviršiaus gyventojas."

Po žeme paaštrėjo ir kai kurie pojūčiai. Pavyzdžiui, uoslė. Specifinis molio kvapas vėl priminė urvą Ievai, kai jau grįžusi į Lietuvą išsitraukė skalbti kombinezoną. Įdomiai apgaudinėjo klausa. Urve visą laiką šniokščia ar laša kur nors vanduo ir labai didelis aidas, todėl nuolat vaidenosi, kad girdi balsus.

"Kartą su Viliumi, kai jau lipome į viršų, išgirdome, kad kažkas ateina. Užkaitėme arbatą, laukiame, tačiau nieko nėra, nors jau seniausiai girdėjome balsus. Patiems jau reikia eiti, o niekas nesirodo. Taip ir išėjome, palikę užvirinto vandens puodą."

Iki pat galo, į 2140 metrų gylį, ėjo tik narai, siekiantys rekordų. Nerti ten labai pavojinga. Reikia specialios įrangos, oro balionų ir, žinoma, būti labai gerai pasirengusiems.

Ieva ir Vilius, pasiekę 1640 metrų gylį, dviese patraukė į paviršių. Urve išbuvo septynias dienas ir šešias naktis. Artūras atsiskyrė ir su kita grupe leidosi dar giliau. Vienam eiti urvu tiesiog negalima - pernelyg pavojinga.

Ievą visur lydėjo patyręs speleologas Vilius. Mikrobiologei pavyko surinkti 35 mėgintuvėlius mikroorganizmų mėginių iš skirtingų vietų ar skirtingai atrodančių bakterijų kolonijų. Kaip pati juokavo, ką rasdavo įdomaus, tą ir paimdavo. Pavyzdžiui, žalia dėmė ant uolos urve - aišku, kad ne žolė ar dumbliai, o bakterijos ar koks nors jų veiklos padarinys. Arba ryškiai matoma oranžinė dėmė - akivaizdu, kad ten turėtų būti kas nors gyva.      

Urve "Jubileinaja", Kryme.

"Kaip tik man"

"Nuo vaikystės norėjau būti keliautoja ir tyrinėtoja. Pradėjusi studijuoti VU išgirdau, kad "Aenigmos" klubas renka mokinių grupę. Per įžanginę paskaitą klubo pirmininkas Aidas Gudaitis pasakojo, kad urvuose būna tamsu, šalta, sunku ir beveik viskas dar neištyrinėta. Oho, pamaniau, kaip tik man. Kiek visko ten gali gyventi?! - prisiminė LŽ pašnekovė. - Nuėjau į pirmą treniruotę, užlipau virve į viršų ir iš karto, kaip sakoma, užsikabinau. Supratau, kad liksiu klube, nes buvo labai įdomu."

Klubas "Aenigma" kasmet organizuoja speleologų mokyklą ir renka naujus žmones. Ieva tapo speleologe studijuodama antrame molekulinės biologijos bakalauro kurse. Per pirmąją ekspediciją keliavo į Krymo urvus Karabi Jailos plynaukštėje, kur gausiausia karstinių reiškinių. Ten beveik nuolat dirba lietuvių speleologų grupės ir dažnai vežami naujokai. Ekspedicija truko dvi savaites. Naujokams ji buvo labiau panaši į treniruotę: kasdien leisdavosi į urvus ir grįždavo - nenakvodavo juose.

Nei sunkios treniruotės, nei pirmieji žygiai po žeme neatbaidė jaunosios speleologės. Ji stengėsi kasmet bent kartą išvykti į "Aenigmos" klubo rengiamas ekspedicijas, dažniausiai į Krymą ar Užkarpatę. Lietuviai speleologai daug metų dirba ir Ispanijoje, bet Ievai ten dar neteko būti.

Kas ten gyvena

"Labai nudžiugau, kai išėjo pirmas lietuviškas "Nacionalinės geografijos" numeris, - prisiminė VU studentė. - Nors skaitau angliškai, iš karto jį užsiprenumeravau. Nacionalinės geografijos draugijos interneto puslapyje sužinojau ir apie jaunųjų mokslininkų fondus."

Pradžioje dar gana miglotą idėją, kad būtų labai įdomu ką nors nuveikti susiejant urvus ir biologiją, Ieva brandino trejus metus. Galiausiai, jau įstojusi į mikrobiologijos magistrantūrą, sulaukė darbo vadovės dr. Nomedos Kuisienės padrąsinimo: "Kodėl gi ne? Bandyk. Viskas įmanoma." Magistrantė užpildė Nacionalinės geografijos draugijos paraišką ir ne taip seniai gavo atsakymą, kad jos projektą nuspręsta finansuoti.

"Lėšos skirtos ekspedicijai ir daliai laboratorinių tyrimų padengti, - pasakojo mikrobiologė. - Reikės atlikti iš tikrųjų labai brangius laboratorinius tyrimus, todėl patarta ieškoti dar ir kitų rėmėjų. Džiaugiuosi, kad mėginių analize iš dalies sutiko paremti JAV genetinių tyrimų kompanijai "Zymo Research" atstovaujanti Lietuvos įmonė "Nanodiagnostika". Vadinamajam pirosekvenavimui neturime reikalingos įrangos, tačiau visus kitus darbus galėsime atlikti patys savo laboratorijoje. Pirmiausia iš parsivežtų mėginių išskirsiu DNR, padauginsiu tam tikrą geną, kuris yra naudojamas bakterijoms klasifikuoti, ir komercinėje laboratorijoje užsakysiu pirosekvenavimą. Kai gausiu genų sekas, žiūrėsiu, kas tuose mėginiuose gyvena."

Kiek truks tyrimai, Ieva nesiryžo prognozuoti. Juo labiau kad pati pirosekvenavimo metodika dar gana nauja. VU magistrantės duomenimis, urvų bakterijas šia metodika tyrinėja viena laboratorija Arizonoje, JAV. Europoje urvų bakterijų tyrinėjimai daugiausia susitelkę ten, kur jos kenkia senoviniams piešiniams ant sienų. Pavyzdžiui, Ispanijoje yra toks urvas. Nemažai šioje srityje daroma Rumunijoje. Greitai tokius tyrimus pradės ir viena mokslininkė Rusijoje.

Atradimų link

Jaunoji Lietuvos mokslininkė beveik neabejoja, kad parsivežtuose mėginiuose yra nemažai dar nepažintų bakterijų rūšių, tačiau naują bakteriją apibūdinti - labai sudėtingas ir daug kainuojantis procesas. Neužtenka pasižiūrėti pro mikroskopą, nes vien iš bakterijos išvaizdos neįmanoma nustatyti naujos rūšies. Reikėtų atlikti daug molekulinių tyrimų. Jie labai griežtai standartizuoti. Kai kuriuos atlieka tik kelios laboratorijos pasaulyje.

I.Kieraitė, kaip ir numatyta Nacionalinės geografijos draugijos finansuojamame projekte, ėmėsi atskleisti, kokią įtaką mikrobiologinei įvairovei turi žmogaus veikla. Bus palyginti mikroorganizmai iš retai lankomų Kruberio Voronjos urvo vietų ir iš stovyklų, kur dažnai būna žmonių.

"Kai toks didelis žmonių judėjimas, dažnai lankomose vietose gali būti daugiau mikroorganizmų, būdingų žmogui ir visai nebūdingų urvo aplinkai, - sakė tyrinėtoja. - Labai specifinėje, izoliuotoje urvo aplinkoje gali gyventi bakterijų, kurios ten pateko galbūt prieš šimtus tūkstančių metų, kai dar tik formavosi pats urvas. Gyvena tik ten ir niekur kitur. Žmogaus atnešti mikroorganizmai gali jas išstumti ar kaip nors pakenkti toms unikalioms gyvybės formoms."

Tarp parsivežtų 35 mėginių iš įvairių urvo vietų - penki vandens iš stovyklaviečių mėgintuvėliai. Mikrobiologė tirs, ar požeminių stovyklų vandenyje nėra patogeninių bakterijų. Jos taip pat greičiausiai būtų atneštos žmogaus.

Ievos magistro darbas - apie Krymo urvų bakterijas. Įsitraukusi į Kruberio Voronjos urvo mikroorganizmų tyrimus, jaunoji mokslininkė svajoja palyginti kuo daugiau pasaulio urvų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"