TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Išpaikinti Paryžiaus šunys

2011 12 28 6:00

Paryžiaus šunys mėgaujasi absoliučia laisve ir visur lydi savo šeimininkus. Šie šunys turi netgi savo kapines.

Paryžiuje gyvena šimtai tūkstančių šunų. Jie atkeliauja iš gyvūnėlių parduotuvių arba veislynų kaimuose. Visame mieste juos galima pamatyti keliaujančius, įsitaisiusius parduotuvių prekių vežimėliuose ar spoksančius iš rankinių. Jie sėdi ant mopedų - ausys plaikstosi vėjyje - arba tūno susupti į šiltus pledus dviračių krepšiuose. Jie draugiškai sutinkami autobusuose, tramvajuose ir metro, o mažesnieji su specialiu 5,1 euro kainuojančiu bilietu gali pabėgti iš sostinės traukiniu ir nukakti iki bet kurios Prancūzijos vietos.

Visos durys atviros

Kai lapnoja keturiomis, Paryžiaus šunys gali rinktis bet kurį iš 72 sodų - nuo oficialių aikštelių iki mažyčių miesto skverelių. Jie gali pažymėti lempų stulpus, medžius, mūrus, ornamentines tvoras ar art nouveau stiliaus metro stotis. Paryžiaus šunys snaudžia po kavinių staliukais ir mandagiai sėdi restoranuose. Jie įleidžiami į visas parduotuves, net jei oficialiai tai draudžiama, dažnai prasmunka į kino teatrus, dažniausiai į dieninius seansus lietingą popietę.

Šunys veterinarą gali pasirinkti iš šimtų. Veterinarai siūlo įvairiausio ėdalo: veršienos kepenėlių, troškintos mėsos, baltos vištienos, jautienos kepsnio su krauju.

"Keksų" problema

Tačiau tai, kas praryjama, turi ir išeiti. Paryžiaus šunys kasdien miesto gatvėse palieka 20 tonų (20 tūkst. kilogramų) "keksų", tačiau kas tai apskaičiavo, nežino net sostinės merija. Tuos "keksus" išvalyti miestui atsieina apie 9 mln. eurų. Įvairūs Paryžiaus merai vienas po kito, kai kurie nuožmiai, mėgino spręsti problemą, kuri miestiečiams rūpi labiau nei organizuotas nusikalstamumas, bet kol kas be didelių laimėjimų.

Fredericas šluoja Monparnaso gatves. Paklaustas, kodėl yra tokia problema, gūžteli: "Nežinau. Anksčiau mes turėdavome motorinius siurblius, bet jų neliko. Dabar turime šituos (pamojuoja žnyplėmis su ilgomis rankenomis). Tai kakučių pincetai. Sunku sugraibyti. Paprastai mes tiesiog nušveičiame juos į nuotekų griovelį."

Paskutinė poilsio vieta

Gyvenimas Paryžiuje, šuns gyvenimas, labai socialus. Yra tiek daug šunų, su kuriais galima susitikti, pasisveikinti ir pažaisti. Visame mieste "Šunis privalu vedžioti su pavadėliu", bet Tiuilri soduose jie laksto laisvutėliai. Medžiais apsodintose alėjose, kuriomis šunys buvo vedžiojami nuo XVII amžiaus, žvilgantys afganų medžiokliai su išpuoštais antkakliais pramogauja su Jacko Russello terjerais, prancūzų buldogais ar paltukais aprengtais miniatiūriniais čiau čiau.

Kitoje Senos pusėje, privataus sodo gale, ilsisi Koko - mažytis spanielis, karalienės Marijos Antuanetės paskutinis numylėtinis, pergyvenęs savo šeimininkę, kuri buvo nukirsdinta per Prancūzijos revoliuciją.

Liuksemburgo sode šunys vedžiojami griežtai su pavadėliais, čia po kaštonais šnekučiuojasi nuolatiniai lankytojai. Tačiau vyksta ir slapti ritualai - niekam nematant šeimininkai mėgsta išbarstyti ant skaidrių Medici fontano vandenų savo kremuotų numylėtinių pelenus. "Nuostabus būdas atsisveikinti, - sakė mažyčio, juodos ir baltos spalvų mišrūno šeimininkė. - Aišku, kai parko prižiūrėtojai nemato."

Tačiau taip elgtis nebūtina, nes Paryžiaus šunys turi savo kapines nuo 1899 metų. Po riaumojančio transporto tiltu, mažoje Senos saloje plyti ramus rojus. Į jį patenkama pro dailius vartelius, už jų - žavūs kapai. Čia ilsisi Rin Tin Tinas, legendinė nebyliojo kino žvaigždė, parvežta amžinojo poilsio į gimtąją Prancūzijos žemę. JAV armijos kadeto išgelbėtas iš mūšio lauko per Pirmąjį pasaulinį karą Rin Tin Tinas nusifilmavo 23 Holivudo filmuose ir mirė Los Andžele 1932 metais ant aktorės Jean Harlow rankų.

Čia yra paminklas senbernarui Bariui, kuris "išgelbėjo 40 gyvybių ir žuvo gelbėdamas 41-ąją". Taip pat Mustašui, tapusiam Napoleono armijos talismanu, žuvusiam Ispanijoje 1811 metais. Ten ilsisi ir Drakas, guodęs savo šeimininkę Rumunijos princesę - dukart ištremtą, išsiskyrusią ir vienišą Paryžiuje. Ten pat atgulė ir Markizė bei Tonis, gražiosios Rusijos kunigaikštytės Lobanovos šunys. Taip pat ir dar daugybė Paryžiaus keturkojų: mano brangioji Minuš, ištikimoji Belė, brangusis Pomponas Šeri; Aris palaidotas su savo mėgstamiausiais teniso kamuoliukais, Rouzės kapą puošia rožės krūmas; čia guli Ema (1889-1900), kurios šeimininkė apraudojo netektį tokiais žodžiais: "Mano vienintelė permainingo ir liūdno gyvenimo draugė".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"