TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Istorija, kuriama iš privačių patirčių

2010 10 21 0:00
Tango paplūdimyje.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Niekas neabejoja, kad labai svarbu atskleisti objektyvius istorijos faktus, tačiau kokie įdomūs ir kiek daug mums pasako subjektyvūs praeities procesai.

Vilniaus universiteto (VU) profesorė, kelių knygų autorė Dalia Leinartė daugelį metų naudojosi klasikiniais archyviniais šaltiniais. Remdamasi jais parašė ir 1999 metais publikuotą monografiją "Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje, XIX amžiuje - XX a. pradžioje". Tačiau istorikei visada likdavo neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, kaip patys žmonės jautė savo privatų gyvenimą, kaip jį veikė skirtingos ideologijos. Į tokius ar panašius klausimus ir padeda atsakyti pasakojamosios istorijos metodas.

Tarptautinė akademinės literatūros leidykla "Rodopi" neseniai išleido D.Leinartės knygą anglų kalba "Adopting and Remembering Soviet Reality. Life stories of Lithuanian Women, 1945-1970", parengtą pagal 2007 metais pasirodžiusią studiją "Prijaukintos kasdienybės, 1945-1970 metai. Lietuvos moterų biografiniai interviu". Amsterdame įsikūrusi ir Niujorke savo skyrių turinti leidykla Baltijos studijų serijoje, vadovaujamoje lietuvių filosofo Leonido Donskio, jau išleido daugiau kaip dvidešimt užsienio autorių darbų. Tarp jų - kelios ir Lietuvos mokslininkų knygos.

Kas nutylėta

Pasakojamosios istorijos metodas dabar labai populiarus visame pasaulyje. Daugelis istorikų, antropologų, literatūros teoretikų atsižvelgia ir nori labiau tyrinėti ne objektyvius istorijos faktus, bet vadinamuosius subjektyvius procesus, t. y. tam tikrų socialinių grupių patyrimus, jausenas, nuotaikas. Pavyzdžiui, ką žmonės galėjo patirti vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu, ką jautė, tarkim, gyvendami totalitarinėje valstybėje, kaip išgyveno kokius nors socialinius sukrėtimus.

"Tada pasakojamoji istorija įgyja iš tikrųjų nepaprastai didelės vertės, nes subjektyvių patyrimų neatskleisi nuėjęs į archyvą ir naudodamasis tradiciniais šaltiniais, - sakė prof. D.Leinartė. - Nei statistika, nei kokie nors subjektyviausi diplomatiniai dokumentai niekada neatskleis žmogaus išgyvenimų ar subjektyvios nuomonės tam tikru klausimu. Menkai gali pagelbėti ir įprastiniai interviu su gerai žinomais ar daug nusipelniusiais tam tikrai visuomenei, politikos veikėjais, nes jie iš esmės visada yra angažuoti vienai ar kitai idėjai ir niekada arba labai retai gali perteikti paprastų žmonių nuomonę apie tą patį įvykį."

Istorikai, dirbantys pasakojamosios istorijos metodu, stengiasi apklausti kuo daugiau paprastų žmonių iš kuo įvairesnių socialinių grupių. Vis dėlto metodas neatskleidžia ir, kaip pabrėžė mokslininkė, nėra tokio tikslo atskleisti objektyvius istorinius faktus. Paprasto žmogaus pasakojimas ne tuo svarbus. Labai dažnai istorikai, išklausę dešimtis gyvenimo istorijų, ieško kaip tik to "neobjektyvumo" arba nutylėjimų. Pavyzdžiui, kai absoliuti dauguma nutyli iš kritinės istorijos, tradicinių istorijos šaltinių ar istorijos vadovėlių žinomą įvykį arba aiškiai jį iškreipia, pasakojamosios istorijos metodu dirbantis mokslininkas niekada nepraleis tokio fakto kaip nereikšmingo. Priešingai - nutylėjimas arba objektyvaus fakto iškraipymas jam kaip tik atskleis visiškai netikėtą galimybę naujai analizuoti ir įvertinti. Pavyzdžiui, amerikiečių istorikė Tamara Haraven, tyrinėjusi fabriko "Amoskeag Mills" (JAV) darbininkų 1922 metais organizuotą streiką ir neigiamus padarinius jo dalyviams, pastebėjo didžiulį paradoksą. Buvę fabriko darbininkai tvirtino, kad nuo tų metų fabrike ir nebedirbo, tačiau istorikė iš įprastų archyvinių šaltinių žinojo, kad jie darbo neteko 1930 metais. T.Haraven daro išvadą, kad būtent streikas, o ne faktinis darbo praradimas šiems žmonėms siejosi su darbinės karjeros pabaiga ir įprastinio gyvenimo griūtimi, todėl, praėjus daugeliui metų, jie painiojo datą. Nors objektyviai svarbu, kada iš tikrųjų fabriko darbininkai buvo atleisti iš darbo, mokslininkės nuomone, taip pat labai svarbu nustatyti, kada griuvo kelių tūkstančių žmonių gyvenimas.

Prisimenant skirtingai

Žymi italų kultūros istorikė Luisa Passerini pasakojamosios istorijos metodu analizavo Antrojo pasaulinio karo atminties refleksijas buvusiose Rytų ir Vakarų Vokietijose. Garsios studijos apie fašizmą autorė galėtų būti puikus pavyzdys, kai istorikai, monografijas parašę naudodamiesi klasikiniais archyviniais šaltiniais, staiga pajunta, kaip sakė prof. D.Leinartė, kad kažko trūksta. Net vertinant tą patį fašizmą. L.Passerini nuvyko į Vokietiją norėdama sužinoti, šiuo atveju, ne konkrečius faktus apie fašizmą, o kaip jį jautė žmonės. Abiejose Vokietijose pasirinkusi tam tikras socialines grupes istorikė aiškinosi, kaip rytų ir vakarų vokiečiai vertina visų patirtą Antrąjį pasaulinį karą ir kas, jų nuomone, buvo šio karo aukos. Nors tauta ta pati, L.Passerini atskleidė labai netikėtų išvadų. Nacizmą visi vokiečiai vertino vienodai neigiamai, bet Vakarų Vokietijos gyventojams karo aukos vienareikšmiai buvo žydai, o rytų vokiečiai Antrojo pasaulinio karo aukomis įvardijo rusų belaisvius, rezistencijos dalyvius ir koncentracijos stovyklų belaisvius.

"Galima sakyti, kad tuo metu, kai L.Passerini atliko tyrimą, Rytų Vokietijos gyventojams iš esmės jau buvo indoktrinuota komunistinė ideologija ir mažiau kalbėta apie holokaustą. Nesvarbu, kad ir Rytų, ir Vakarų Vokietijos gyventojai vienodai patyrė karą, atmintis buvo formuojama jau skirtingai, - sakė VU mokslininkė. - Praeities įvykiams, nuotaikoms daro įtaką dabartis ir ta socialinė aplinka, kurioje jie permąstomi. Iš naujo atgaminama atmintis yra veikiama politinių, ideologinių, kultūrinių aplinkybių."

Amerikiečių istorikė Susan A.Crane šiuo atveju pabrėžia skirtumą tarp atminties istorijos ir istorinės atminties. Pasak jos, istorinė atmintis yra fiksuojama architektūros, meno, literatūros ir kitais artefaktais. Ji, kaip ir kritinė istorija, yra universali, priklauso visiems. Tačiau tas pats istorinis artefaktas gali atspindėti įvairialypius skirtingų socialinių grupių atminties variantus, taigi - ir skirtingą atminties istoriją. Pavyzdžiui, muziejuje, koncentruotos istorinės atminties erdvėje, akivaizdu, kad ekspozicija yra universali, tačiau tą patį eksponatą lankytojai gali vertinti skirtingai.

Paveikta atmintis

Švedų antropologė Sigrid Rausing 1991-1994 metais Estijoje stengėsi išsiaiškinti, kaip sovietmetis suformavo estų suvokimą, kas yra etniškumas, tikrasis estiškas folkloras. Mokslininkės atramos taškas buvo pirminė nuostata, kad būtent estai Sovietų Sąjungoje, jei ne vieninteliai, tai bent vieni iš nedaugelio, sugebėjo atsispirti sovietinei ideologijai ir propagandai. Daugelis jų prastai kalbėjo rusiškai. Jie neperėmė rusiškų ir sovietinių tradicijų. Visame Sovietų Sąjungos kontekste estai labai dažnai stereotipiškai buvo laikomi ypač disidentiškai nusiteikusia tauta.

S.Rausing daryti interviu vėlgi leido prieiti prie labai netikėtų išvadų. Per tyrimą žmonės kaip "tikrai estiškus" nurodydavo visiškai susovietintus pavyzdžius. Panašiai, tarkim, kaip palygino D.Leinartė, jei lietuvis, gyvenęs sovietmečiu, tuo metu buvusį labai žymų liaudies šokių ir dainų ansamblį "Lietuva" pateiktų kaip ypatingą lietuviško folkloro pavyzdį. S.Rausing tyrimas įrodė, kad estai buvo paveikti sovietinės propagandos lygiai taip pat, kaip ir kitų buvusių sovietinių respublikų žmonės. Pasak antropologės, marksistinė pasaulėžiūra, dar gyva posovietinės Estijos paprastų žmonių sąmonėje, neretai diktuoja ir jų etniškumo suvokimą: "estiška" tai, ką dirbtinai sukūrė sovietinė ideologija. Sovietmečiu įdiegtos normos taip pat turėjo įtakos apklaustųjų estų estetiniam suvokimui.

Žiauriausiomis sąlygomis

"Atminties tyrimai, kaip šaltinį naudojant interviu, asmenų dienoraščius ar autobiografijas, atskleidžia labai netikėtų dalykų apie praeities įvykius. Lygiai taip pat jie padeda atskleisti tam tikrų grupių identitetą. Kaip juos veikė tam tikri socialiniai įvykiai, ekonominės suirutės ar įvairios traumos", - sakė prof. D.Leinartė.

Šiuo atžvilgiu labai įdomi amerikiečių istorikės Katherine Jolluck, antros kartos amerikietės (tėvai - emigrantai iš Lenkijos) studija "Tremtis ir tapatybė. Lenkų moterys Sovietų Sąjungoje Antrojo pasaulinio karo metais". Mokslininkė analizavo beveik dviejų tūkstančių lenkių prisiminimus, parašytus po to, kai moterys buvo deportuotos iš Lenkijos į Sovietų Sąjungos gilumą.

Prof. D.Leinartė viename naujausių darbų palygino K.Jolluck atliktą analizę su gerai žinoma Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knyga "Lietuviai prie Laptevų jūros". Nors kiekybiškai tyrimai nėra vienodi, kokybės požiūriu metodas išlaiko tolygumą, nes abiem atvejais nagrinėti atsiminimai, o ne kalbinti patys žmonės, ir aiškintasi, ar tremtis, jos sąlygos pakeitė ir kaip pakeitė moterų požiūrį į šeimą, vyrą, vaikų auklėjimą, patriotizmą.

"Atrodo, ir tremtis buvo vienoda, tiek D.Grinkevičiūtė, tiek daugelis lenkų moterų pateko į žiauriausias sąlygas Sibire, ir tautos labai artimos, tačiau pasakojimai daugeliu atvejų nepaprastai skiriasi", - kalbėjo VU istorikė.

Pavyzdžiui, D.Grinkevičiūtė aprašo alinantį darbą laukuose po aštuoniolika valandų, tačiau suvokia jį kaip savaime suprantamą kankinimo formą. Lenkės, sprendžiant iš pateiktų liudijimų, dažniausiai iki pat deportacijos pabaigos negalėjo susitaikyti su fiziniu darbu, "nepriimtinu lenkei moteriai". Jas ypač žeidė, kad buvo verčiamos dirbti vyriškus darbus: kirsti medžius, plukdyti juos upe, ir vertino tai kaip cinišką jų prigimties paniekinimą. Faktą, kad tremtis ištrynė skirtumus tarp lyčių, lenkės suvokė kaip "laukinių" rusų gyvenimo taisyklių taikymą "civilizuotiems" žmonėms. Iš tikrųjų, kaip patikslino istorikė, 1940 metais Rusijoje darbai jau nebuvo skirstomi į "vyriškus" ir "moteriškus": 42 proc. sunkiosios pramonės darbininkų buvo moterys, statybose taip pat dirbo net 22 proc. moterų.

Lenkių tremtinių nuostatas dėl fizinio darbo palaikė ir vyrai: "Mes turime žiūrėti, kaip jie (rusai) verčia lenkes klampoti per sniegą ir dirbti šitokiame šaltyje." Lenkės ir tremtyje savaip didžiavosi, kad yra silpnoji lytis ir negali įvykdyti drakoniškų dienos normų: "Mes, lenkės, nepratusios prie sunkaus darbo." K.Jolluck teigimu, lenkės net ir nesistengė vykdyti išdirbio normų, atsiminimuose nuolat pabrėždavo: "Mes buvome tik silpnos moterys."

Visiškai skirtingai padėtį suvokė D.Grinkevičiūtė. Kaip ir kitos lietuvės tremtinės, ji, tada dar vaikas, dirbo daugiau, nei leido fizinės jėgos: "Vyrai neša po du maišus. Man užkelia maišą su miltais. Žengiu žingsnį. Akys aptemo, pilvo apačioje tarsi peiliu pervažiavo, jaučiu, dar siūbuoju. Atsipeikėjau - guliu denyje, krintantis maišas išnarino petį. Priėjęs prižiūrėtojas rusas paklausė: "Kiek tau metų?" - "Penkiolika." - "Keista, penkiolikos metų ir maišo nepakeli. Pas mus dvylikos metų jau krauna. Supuvus liaudis."

Atsiminimų autorė tarsi jaučiasi kalta, kad nepajėgia tampyti miltų maišų. Nei jai, nei kitoms tremtinėms lietuvėms net nekilo tokių minčių, kad nėra pratusios dirbti sunkaus fizinio darbo ar kad jis pažeidžia jų moteriškumą.

Silpnoji lytis

"Šie tyrimai atskleidžia visiškai skirtingą moterų tapatybę. To neatskleistų jokie kiti archyviniai šaltiniai, - pabrėžė D.Leinartė. - Lenkų ir lietuvių visuomenėje jau tarpukariu buvo skirtingos lyčių sampratos. Gal tik Kauno aplinkoje formavosi silpnosios lyties savivoka. Lietuvių moterys nuo pat baudžiavos laikų, XIX amžiuje ir vėliau fizinius darbus labai dažnai dirbo tolygiai su vyrais ir visada jautė, kad į šeimą, jos biudžetą, ūkį turėtų įnešti lygiai tiek pat darbo, kaip ir jie."

Tremtyje lenkės ir lietuvės taip pat patyrė vienodai žeminamas aplinkybes, kai tekdavo maudytis pirtyse, stebint rusų prižiūrėtojams. Lenkės savo atsiminimuose ypač pabrėžė, kad jas žemino toks rusų sargybinių elgesys. D.Grinkevičiūtės atsiminimai vėlgi skiriasi. Ji, penkiolikmetė, net sugebėjo žvelgti į tokias slogias aplinkybes su humoru, nepriimti jų kaip savo moteriškos, mergaitiškos prigimties paneigimo: "Vyrai turi praustis atskirai, bet čia viskas susimaišė: moterys prausiasi su vyrais. Kokia gali būti gėda, jei vieni kitus matom barake visokiomis pozomis, atliekančius įvairius gamtos reikalus. Ar su drabužiais, ar be jų, vis tiek utėle jauties. (...) Krikštanienė prausia savo sunkiai bepastovintį vyrą ir sako Grodskiui: Jei tu turėtum paskolinti bulvių, duonos, tai domintum mane, o dabar..."

Šiuo atveju D.Grinkevičiūtė aprašo, kad lietuvės tremtinės maudėsi pirtyje ne tik stebimos rusų kareivio, bet ir kartu su vyrais, tačiau tokio gėdos jausmo, apie kurį kalba lenkės, neturėjo. D.Leinartės tyrimas atskleidė taip pat visiškai skirtingas lietuvių ir lenkių nuostatas į moters kūną.

Tremtinės skirtingai suvokė ir vyro kaip "gelbėtojo" vaidmenį. Lenkės, kaip matyti iš K.Jolluck studijos, iki pat tremties pabaigos jautė, kad vyrai turi jas gelbėti, jų pagailėti, padėti joms įvykdyti dienos normas ir kaip nors ištverti. D.Grinkevičiūtės atsiminimai liudija, kad lietuvės nepuoselėjo didelių vilčių vyrų atžvilgiu. Pačios jautėsi atsakingos už savo išgyvenimą.

Kai svarbiausia - žmogiškumas

K.Jolluck teigimu, lenkės pabrėžė ne tik lytį, bet ir tautybę. Atsiminimuose rusai niekada nebuvo laikomi "normaliais" žmonėmis, o ne lenkai vertinami pagal jų "surusėjimą". Azijietės lenkėms atrodė ypač necivilizuotos, tamsios ir nieko vertos. Jų apskritai nelaikė individais, nes nemanė, kad gali turėti motiniškų jausmų, būti patriotės. Šie asmenybės bruožai lenkėms buvo svarbiausi nusakant žmogiškąją vertę.

Kaip matyti iš D.Grinkevičiūtės atsiminimų, lietuviai tremtiniai, tiek vyrai, tiek moterys, kitų tautybių žmones, taip pat ir rusus, vertino pirmiausia pagal jų atliktus darbus. D.Leinartė atkreipė dėmesį, kaip keitėsi pačios D.Grinkevičiūtės požiūris į didžiules simpatijas pradžioje kėlusį žydų tremtinių berniuką, kai jis perėmė rusų persekiotojų ideologiją ir pradėjo veikti prieš lietuvius. Skirtingai buvo vertinami, pavyzdžiui, ir rusų gydytojai. Vienam jų atsiminimų autorė negaili nepagarbių epitetų, nes nežmoniškai elgėsi su tremtiniais, o kitas gelbėjo jų gyvybę.

Skyrėsi lietuvių ir lenkių požiūris į tautietes. Tarp abiejų tautų tremtinių pasitaikė moterų, kurios, siekdamos išgyventi ar gauti papildomų maisto produktų, sueidavo į seksualinius santykius su rusų sargybiniais. Lenkės tremtinės iš esmės niekada nesmerkė arba stengėsi nekalbėti apie rusų karininkų ar prižiūrėtojų sugyventinėmis tapusias tautietes. Lietuvės, kaip galima suprasti iš D.Grinkevičiūtės atsiminimų, tokias tremtines vertino dvejopai. Jei lietuvė suteikdavo seksualines paslaugas rusų prižiūrėtojui nuolatos, tapdavo jo sugyventine, tautietės ją pasmerkdavo. Tačiau jei tai būdavo daroma gelbstint savo vaiką, lietuvės nesmerkė tokios moters.

D.Grinkevičiūtė, pasakodama apie vieną lietuvę, flirtavusią su rusų karininku, vėlgi pasitelkia humorą, nes suvokia tai kaip žiaurų tragikomiškumą: "Sunku, Dalia, labai sunku flirtuoti, šypsotis, sukti galvą, kai esi be sijono, o vatinių kelnių klynas išplyšęs, vatos gabalai karo ant užpakalio, nuolat reikia jį dengti skara, kad nesimatytų skylės, o per nugarą eina geram bute atšilusios utėlės. Norisi prisispausti prie sienos ir sutrinti jas, pasikasyti, o čia šypsotis reikia, nors pilve kurkia. Sunku, Dalele, flirtuoti Užpoliarėje." (...) Ją visi mėgsta, nes yra geros širdies, linksma ir juokinga."

K.Jolluck analizė taip pat atskleidė, kad lenkų moterys tremtyje buvo kur kas vieningesnės nei lenkų vyrai. Jos iš tikrųjų stengėsi išlaikyti glaudžius tarpusavio santykius, nepaisydamos kultūrinių, o neretai ir socialinių skirtumų. D.Grinkevičiūtės atsiminimai rodo, kad lietuviai nebuvo taip ryškiai susiskirstę pagal lytį.

"Galima daryti išvadą, kad lenkės labiau suvokė savo kaip moters identitetą ir turėjo daugiau tokių spalvų, - sakė prof. D.Leinartė. -Lietuvių lytiškumas nebuvo taip išreikštas. Jos savęs kaip moterų taip stipriai neidentifikavo, ir tai buvo matyti daugelyje kasdienio gyvenimo atsitikimų tremtyje."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"