TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

J.Bandaževskio kelias namo

2008 02 14 0:00
"Kai žinai, kad tėvynė netoli, jau daug lengviau", - sako Baltarusijoje šalies valdžios nepageidaujamas profesorius J.Bandaževskis.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Paskutiniuoju Europos diktatoriumi tituluojamo Aleksandro Lukašenkos Baltarusijoje nepageidaujamas garsus šalies mokslininkas, medicinos mokslų daktaras, profesorius Jurijus Bandaževskis, beveik dvejus metus praleidęs Prancūzijoje, atsivėrus Šengeno erdvei atvyko į Lietuvą - kad jo balsas būtų labiau girdimas gimtojoje Baltarusijoje.

J.Bandaževskis, kritikavęs Baltarusijos sveikatos apsaugos sistemą, atsainų valdžios požiūrį į radiacija užterštas šalies teritorijas ir blogėjančią ten gyvenančių žmonių sveikatą, 2001 metais buvo nuteistas aštuonerius metus kalėti. Ir tik įsikišus garsiems pasaulio mokslininkams, Europos, JAV politikams, pasaulio visuomenei, reikalavusiems jį išlaisvinti, Jurijus iš kalėjimo buvo paleistas po penkerių metų. Tačiau savo šalyje jis tapo nepageidaujamu. Valdžiai geriau, kai ji nekritikuojama.

Profesorius moksliškai įrodė, kad Černobylio katastrofa buvo ne pati didžiausia bėda, kad nuo 1965 metų europinė Sovietų Sąjungos teritorija, ypač Baltarusija, Lietuva, Latvija ir Estija buvo labai užterštos radioaktyviomis medžiagomis. Tai, profesoriaus nuomone, dar ir dabar lemia blogą šioje teritorijoje gyvenančių žmonių sveikatos būklę, daug blogesnę nei Vakarų Europoje.

Pasaulyje pripažintas mokslininkas laikiną prieglobstį 2006 metais rado Prancūzijoje. Ten galėjo ramiai ir patogiai gyventi, tačiau jam rūpėjo tęsti savo tyrimus, norėjosi, kad jo keliamas problemas išgirstų Baltarusija. Gruodžio pabaigoje persikėlęs į Lietuvą, J.Bandaževskis ketina čia įkurti mokslinių tyrimų centrą "Ekologija ir sveikata", kuris tirs aplinkos, pirmiausia - radiacijos poveikį žmogaus organizmui.

Ilgesys

"Kai tik Lietuva įsiliejo į Šengeno erdvę, sėdau į automobilį ir per dvi dienas atvykau į Vilnių. Iš Lietuvos mano balsas Baltarusijoje bus geriau girdimas nei iš Prancūzijos. Be to, daug geriau jautiesi, kai žinai, kad gimtinė netoli. Regis, eitum ir pareitum namo. O kai į Druskininkus buvau nuvykęs, kur vaikystėje su tėvais dažnai tekdavo vasaroti, toks jausmas apėmė, kad tikrai atrodė, tuoj namie būsiu. Aš juk Radunės kaime gimiau, visai netoli sienos su Lietuva, o vaikystė prabėgo Lietuvoje pas giminaičius", - pasakojo mokslininkas, neturintis teisės grįžti į gimtinę. Į jo namus Baltarusijoje naktimis dažnai pasibeldžia milicininkai ir, pažadinę žmoną, ieško, ar jis kur nors nesislepia. "Matyt, mano, kad galiu slapta kirsti sieną, iš Rusijos pusės atvykti", - netikėtus vizitus bandė suprasti ištremtas profesorius.

Jauniausias profesorius

J.Bandaževskis Gardine baigė medicinos institutą ir būdamas trisdešimties tapo jauniausiu Sovietų Sąjungos medicinos profesoriumi. 1990-aisias jam pasiūlė Gomelyje steigti medicinos institutą. "Tada labai trūko medikų. Atvykau ir ėmiausi darbo, sukūrėme institutą, devynerius metus dirbau jo rektoriumi, - pasakojo pašnekovas. - Tuo metu parengėme daugiau kaip tūkstantį gydytojų. Šalia šio darbo užsiėmėme ir moksliniais tyrimais. Aiškinomės, kokios gali būti neseniai įvykusios Černobylio katastrofos pasekmės, kaip radioaktyviosios medžiagos veikia žmonių sveikatą. Ypač užteršta buvo Gomelio apskritis. Kadangi buvau instituto rektorius, turėjau teisę kreiptis į šalies vyriausybę. Aš ir kreipiausi, išdėsčiau, kokios egzistuoja su radiacija susijusios problemos."

Konfliktai

Pasak J.Bandaževskio, iki A.Lukašenkos atėjimo į valdžią 1994 metais šalyje buvo penkerių metų demokratinis periodas. Kaip tik tuo metu ir buvo įkurtas Gomelio medicinos institutas. "Tuomet mes daug ką nuveikėme. A.Lukašenkai tapus prezidentu kreipiausi ir į jį, siūlydamas sukurti efektyvią gyventojų sveikatos apsaugos sistemą, - pasakojo medikas. - Savo pasiūlymus ruošiau Europoje, bendraudamas su Prancūzijos ir Vokietijos medicinos centrais. Į tėvynę atvežiau projektą. Man rūpėjo blogėjanti, nuolat radiacinės aplinkos veikiama žmonių sveikata. Ir aš apie tai kalbėjau. Suprantama, valdžiai nepatiko. Kritikavau Černobylio katastrofos padarinių likvidavimo finansavimo programą, sakiau, kad pinigai buvo iššvaistyti milžiniški, o efektas - nulinis. Apie tai parašiau tiesiai A.Lukašenkai. Be to, turėjau teisę išsakyti nuomonę Baltarusijos parlamente, ten išrėžiau kritinę kalbą akcentuodamas, kad valdžia nesirūpina žmonių sveikatos apsauga. Kilo konfliktas su Gomelio apskrities gubernatoriumi, su šalies sveikatos apsaugos ministru."

Atrodo, valdžia turėjo tik skatinti visiems aktualius ir svarbius tyrimus, tačiau tuometinei Baltarusijos valdžiai nepatiko, kad mokslininkai atskleidė daug neigiamų sveikatos apsaugos aspektų.

Areštas

Po šių įvykių 1999 metų liepos 13 dieną J.Bandaževskį netikėtai areštavo ginkluoti pareigūnai. Profesorius buvo suimtas remiantis A.Lukašenkos dekretu, kalbančiu apie kovą su terorizmu ir ypač su pavojingais valstybei nusikaltėliais. "Likus keletui valandų iki arešto geri pažįstami man pranešė, kad esu įskųstas A.Lukašenkai. Skunde buvo parašyta, neva aš rengiu valstybės perversmą ir savo mamos bute Gardine kaupiu ginklus, - pasakojo mokslininkas. - Suprantama, jokių ginklų nerado. Kadangi pagal šį dekretą žmogų buvo galima suimtą laikyti iki vieno mėnesio, tad mane apkaltino kyšio ėmimu. Iš kažkur atsirado žmogus, teigęs, kad kažkada man, kaip rektoriui, yra davęs kyšį. Ir to pakako. Po pusmečio mane išleido iš kalėjimo, nes generalinis prokuroras pristigo kaltės įrodymų. Tačiau po keleto mėnesių šį prokurorą atleido iš darbo, o bylą perdavė Aukščiausiojo teismo karinei kolegijai. Karinė kolegija mane nuteisė aštuonerius metus kalėti. Pagal Baltarusijos įstatymus jos nuosprendis neskundžiamas. Jungtinių tautų teisių komisija 2006 metų kovo 28 dieną pripažino, kad mano teisės buvo šiurkščiai pažeistos, ir įpareigojo Baltarusiją jas atkurti ir atlyginti padarytą žalą. Tačiau iki šiol to nepadaryta... Buvau daugelio užsienio šalių mokslų akademijų narys, tad mane užstojo daug kas, ypač Prancūzijoje, Nyderlanduose, JAV, Anglijoje. Šis palaikymas, matyt, lėmė sutrumpintą kalėjimo laiką - buvau išleistas po penkerių metų. Europos Parlamentas 2001 metais man, įsitikinimų kaliniui (tokiu mane pripažino tarptautinė amnestija), išdavė Laisvės pasą nr. 25, kurį pasirašė būrys tuometinių Europos Parlamento narių, buvę ES valstybių prezidentai, premjerai, ministrai."

Tremtis

Po kalėjimo sugrįžęs į namus J.Bandaževskis buvo nuolat sekamas milicijos. Po pusmečio jam oficialiai pasiūlyta palikti šalį. "Prancūzijos ambasadorius Baltarusijoje 2006 metų balandį atlydėjo mane lėktuvu į Prancūzijos miestą Clermont-Ferrand, - pasakojo šio ir kitų keturiolikos Prancūzijos miestų garbės pilietis J.Bandaževskis. - Clermant-Ferrand klinikose metus dirbau pagal mokslinę sutartį, parašiau dvi knygas ir keletą didelių darbų apie radiacijos poveikį žmogaus sveikatai. Prancūzijoje turėjau geras sąlygas gyventi, beveik nemokamą butą, tačiau nesinorėjo tik gyventi kaip buvusiam politiniam kaliniui ir verkšlenti. Nusprendžiau, kad reikia grįžti kur nors arčiau namų, norėjosi, kad mane girdėtų Baltarusijoje, nes čia padėtis dėl radiacijos poveikio žmonių sveikatai katastrofiška. Noras būti naudingam savo tėvynei mane vertė palikti Prancūziją. Išvykdamas padėkojau man prieglobstį suteikusios šalies vyriausybei. Šioje šalyje gerbiamos žmogaus teisės, o mano teisės Baltarusijoje buvo šiurkščiai pažeistos, tad Prancūzija ir atkreipė į mane dėmesį, mane palaikė. Tačiau jie gyvena visai kitą, gerą gyvenimą. Jie neturi tokių radiacijos sukeltų sveikatos problemų. Čia supratau, kad kuo greičiau turiu vykti ir kažką daryti. Prancūzijoje išgirdau pažadą, kad ir prancūzai prisidės prie Vilniuje steigiamo centro "Ekologija ir sveikata" kūrimo. Briuselyje jau vyksta aptarimas, ieškoma jam lėšų."

Radioaktyvi zona

Mokslininko nuomone, vis blogėjanti Baltarusijos demografinė situacija susijusi su ekologinėmis problemomis. Tai jis su kolegomis mokslo darbais įrodė dar Gomelyje.

"Radioaktyvioje zonoje esame jau seniai - nuo 1965 metų, Černobylio katastrofa tik atvėrė akis, - sakė jis. - Ir Baltarusijoje, ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Estijoje nuo 1965-ųjų yra pastebėtas padidintas užterštumas radioaktyviuoju ceziu-137. Šį faktą patvirtina ir prancūzų mokslininkų sudaryti žemėlapiai. Iš kur ši tarša, galima tik spėlioti. Gal tai karinių veiksmų padariniai. Juk tada su radioaktyviosiomis medžiagomis, kovinėmis galvutėmis su atominiu įtaisu kariškiai "žaidė" kaip norėjo negalvodami apie pasekmes. Gal tai tuomet Sovietų Sąjungoje pradėtų statyti atominių elektrinių pasekmė, gal atliekos buvo laidojamos, kur pakliuvo. Gal buvo įvykusi kokia avarija, kuri liko nutylėta. Tačiau demokratinėje visuomenėje žmonės būtų turėję teisę į informaciją. Mes tokios teisės neturėjom. Proletariato diktatūra sukūrė sąlygas genocidui. Juk negali nei iš šio, nei iš to mūsų šalies gyventojų sveikata būti kelis kartus blogesnė nei Vakarų Europoje."

Lietuvoje

Tris mėnesius dirbdamas ekspertu Europos Parlamente J.Bandaževskis susipažino su Lietuvos europarlamentarais, jo idėjas palaikė EP Žmogaus teisių pakomitečio narė, didžiausios EP frakcijos žmogaus teisių koordinatorė dr. Laima Andrikienė. "Man malonu girdėti, kad Lietuvos politikai nori padėti visuomenei spręsti tas problemas, kurios man rūpi seniai, - sakė mokslininkas. - Europos šalyje, kur užterštumo radioaktyviosiomis medžiagomis nėra, žmonės gyvena ilgiau. Pavyzdžiui, Prancūzijoje vidutinė žmonių gyvenimo trukmė - daugiau nei 80 metų, moterys gyvena beveik 90 metų. Pas mus - tik 60, o vyrai Baltarusijoje - dar trumpiau. Yra apie ką susimąstyti ir dirbti."

J.Bandaževskio iniciatyva Vilniuje steigiamas mokslinių tyrimų centras "Ekologija ir sveikata" užsiims posovietinės erdvės demografinių problemų, susijusių su dėl radiacijos pablogėjusia žmonių sveikata, sprendimu.

"Malonu, kad Lietuvos valdžia teigiamai vertina mano idėjas. Kai lankiausi pas Lietuvos užsienio reikalų ministrą Petrą Vaitiekūną, jis pasiteiravo, kuo galįs man padėti. Kalbėjausi su kitais politikais, vieni kitus supratome. Mane džiugina atmosfera Lietuvoje. Man, kaip mokslininkui, patinka, kai diskutuojama, kalbamasi, gilinamasi ir analizuojama, kad nėra vienos nuomonės iš viršaus. Tik taip galima rasti teisingą sprendimą, - džiaugėsi mokslininkas. - Malonu, kad demokratinės Lietuvos valdžia suinteresuota išspręsti ir jiems aktualias, sovietų valdžios mums paliktas problemas. Mane paragino pasikviesti savo kolegų, specialistų iš Baltarusijos, kurie dirba šia kryptimi, darbuotis čia. Kai šį raginimą išgirdau iš ministro lūpų, mane labai gerai nuteikė. Kaip tai skiriasi nuo Baltarusijos valdžios požiūrio! Baltarusijoje iš Mokslų akademijos tribūnos pasigirsta, kad mokslininkų tyrimų išvados, ypač tos, kurios nepalankios valdžiai, yra šarlatanizmas."

Įmanoma

J.Bandaževskis įsitikinęs, kad išspręsti su radioaktyviosiomis medžiagomis susijusias problemas įmanoma. Tai iliustruoja Europos pavyzdžiai. "Prancūzų mokslininkų sudaryta lentelė rodo, kad po 1965 metų cezio koncentracija maisto produktuose buvo pastebėta ir Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje. Tačiau šios šalys padarė viską, kad cezis nepatektų į maistą. Dabar jų gyventojų sveikatos būklė puiki. Pas mus nebuvo nieko padaryta. Nežinau, kuo baigsis, jei mes ir toliau nieko nedarysime. Juk dabar mirtingumas Baltarusijoje du kartus viršija gimstamumą! - baisėjosi J.Bandaževskis. - Apie artėjančią katastrofą šalies valdžiai rašiau dar 1992-aisiais, kai gimstamumas prilygo mirštamumui. Nesuprantu, kodėl valdžia apie tai nekalba. Kasmet daugėja radiacijos sukeltų onkologinių, širdies, kraujotakos ligų. Mes šį faktą įrodėme moksliškai. Pavyzdžiui, anksčiau akių katarakta buvo būdinga tik vyresnio amžiaus žmonėms. Niekas nenorėjo klausyti, kai mes savo ataskaitoje rašėme, kad vaikų katarakta atsiranda nuo nuolatinių mažų radiacijos dozių. Dabar Gomelio apskrityje daugybė vaikų turi tokią patologiją."

Kova už "mutantinį" derlių

"Mes niekur iš savo teritorijos negalime pasitraukti, tačiau galime rasti išeitį, - tvirtina pašnekovas. - Apie 25 proc. Baltarusijos teritorijos labai užteršta radioaktyviosiomis medžiagomis. Tose zonose praėjus keletui metų po Černobylio katastrofos buvo pereita su matuokliu, paviršiuje patikrintas radioaktyvumas. Jo neradus buvo nuspręsta, kad viskas švaru. O jis visas - žemėje. Augalai augdami jį pasiima, paskui perduoda žmogui. Tad kam ten sėti ir auginti javus, o paskui tokia duona maitinti žmones? Kam tą radiaciją traukti iš žemės, kam prišaukti ligas? Juk tą zoną galima išnaudoti kitokioms reikmėms. Būtų lengviau, jei Baltarusija būtų Europos Sąjungos narė kaip Lietuva. Ten paprasčiausiai būtų galima pastatyti kokias nors perdirbimo įmones, kad ir atliekų, o duonai javų atsivežti iš kitur. Maisto produktų pasaulyje pakanka. Buvome pateikę pakankamai tyrimų ir įrodymų, kad čia nereikia užsiimti žemdirbyste. Gomelio medicinos instituto, paskui universiteto mokslininkai parašė aštuonias knygas, rengė tarptautines konferencijas, leidome žurnalus. Informacija plaukė tiesiai valdžiai ant stalo. Sukūrėme dokumentinį filmą "Černobylio širdis", kurį du kartus parodė Baltarusijos televizija, filme kalbėjome apie vaikų, gyvenančių radioaktyvioje zonoje, širdies patologijas. Baltarusijos valdžia su mano nuomone nesutinka. Tačiau ar mūsų sveikata tokia gera, kad galime nekreipti dėmesio į šias problemas?"

Pasak profesoriaus, viskas priklauso nuo valstybės politikos. Tačiau Baltarusijos valdžia nesuinteresuota spręsti šių problemų, nes tai pradėjus reiktų keisti viską. O ji to nenori. "Juk reikia naujai dirbti, naujai mąstyti. Dabar šalis uždara. Ji kovoja dėl derliaus, o kaip jis nebus didelis, kai javais užsėja radioaktyviosiomis medžiagomis užterštas teritorijas? Derlius ten gausus, juk vyksta mutacijos, - pasakojo J.Bandaževskis. - Geriausias gydytojas čia gali būti valstybė. Reikia, kad veiktų valstybinė radioaktyviųjų medžiagų maisto produktuose kontrolė. Nereikia siūlyti žmonėms pieno, kuriame yra radionuklidų. Jį perdirbus į sūrį, varškę, kenksmingų medžiagų kiekis sumažėja. Tik valstybė gali sukontroliuoti, kad radioaktyviosios medžiagos nepatektų į maisto produktus. Tai realu. Nereikia verkšlenti, kad neturėsime, ko valgyti. Pasaulyje maisto yra. Europoje, o ir kitur mačiau, kaip integracija išsprendžia panašias problemas."

Pektinai - ne išeitis

Į klausimą, ar patys žmonės gali kaip nors apsisaugoti nuo radioaktyviųjų medžiagų, J.Bandaževskis tik nusijuokė. "Čia tas pats, kaip jūs nutrauktumėte kam nors galvą, o paskui paklaustumėte, ar jis dar gali šokti. Yra grupė žmonių, kurie propaguoja obuolių pektiną. Jie visiems susuko galvas su šia savo idėja. Kažkada pektinų tyrimai prasidėjo mūsų institute. Daug kas apgynė disertacijas šia tema. Pektinai gerai, bet visą gyvenimą tris kartus per dieną jų negersi. Ar galima įsivaizduoti, kas nuo tokio kiekio gali nutikti organizmui? Esu prieš tokį vartojimą. Tai neišspręs problemos. Na, galima pabuvus užterštoje teritorijoje pavartoti pektinų, kad greičiau iš organizmo pasišalintų radioaktyviosios medžiagos, bet tai ne išeitis iš tokios grėsmingos situacijos, kokia yra dabar, - sakė mokslininkas. - Neišspręsime žmonių sveikatos problemų, jei negalvosime, kaip pakeisti žmonių teisę į sveikatą. O tokia teisė gali būti tik demokratinėje visuomenėje. Žinau, kai kas, kas turėjo pinigų, nusipirko radiometrus, ir pasitikrina, ar maistas neradioaktyvus. Tačiau šis būdas prieinamas ne visiems. Todėl ir reikalauju, kad radioaktyviųjų medžiagų kontrolė maisto produktuose būtų vykdoma valstybiniu lygiu."

Dar viena problema, pasak pašnekovo, - Černobylio katastrofos likviduotojai (tokių Baltarusijoje 120 tūkst., 11 tūkst. jų - neįgalūs). Iki praėjusių metų jie buvo laikomi likviduotojais, turėjo tai liudijančius dokumentus, taikytos lengvatos grąžinant sveikatą. Dabar jiems - jokių privilegijų.

"Palaikau ryšius su jais, norime įkurti organizaciją, kuri rūpinsis. Prancūzai jau atsiliepė, žada Černobylio katastrofos likviduotojams Paryžiuje įsteigti pagalbos sindikatą, kuris užsiims jų sveikatos, socialinėmis, teisinėmis problemomis", - pasakojo J.Bandaževskis.

Pašnekovas įsitikinęs, kad situacija pasikeistų, jei žmonės netylėtų. "Baltarusijos politikai sako, kad šaliai pagalbos nereikia. Kaip nereikia, jei mirtingumas du kartus didesnis už gimstamumą? - klausia profesorius. - Be to, 90 proc. naujagimių Baltarusijoje priskiriami 2-3 sveikatos grupei: jie silpni, sveikata prasta. Tai rimta problema. Jei mūsų žmonių sveikata būtų gera, demografinė situacija puiki, nieko nesakyčiau, statykit, ką norit. Bet dabar taip nėra."

Mums kalbantis J.Bandaževskiui paskambino Baltarusijos opozicinės spaudos "Narodnaja volia" žurnalistas, kuriam išdėstęs savo poziciją J.Bandaževskis pridūrė: "Užtenka būti avinais ir tylėti nuleidus galvas. Reikia turėti sąžinę, savigarbos, mes didi tauta."

Baltarusijoje nekalbama

Tačiau po J.Bandaževskio arešto Gomelio medicinos institute, vėliau tapusiame universitetu, visos programos, susijusios su radioaktyvumu, panaikintos. Dabar tokia tema nekalbama. "O kai buvau rektorius, tada 18 žmonių Maskvoje šia tema apsigynė disertacijas, - sakė jis. - Keista, kad tie, su kuriais dirbau, kurie mane palaikė, dabar ragina kolegas parašyti mano tyrimams prieštaraujančias išvadas. Pas mus neretas atvejis, kai netikėtai sustoja širdis vaikui, jaunam žmogui. Kai tai pamačiau, mane ištiko šokas. Situacija kritiška, skęstam, o Baltarusijoje dar svarstoma, gal tai ne nuo radiacijos. Ponai, apsidairykit! Baltarusijoje toliau blokuojami visi balsai, keliantys šias problemas. Nueita jau labai toli."

Visa tai išklausius, peršasi išvada, kad tai genocidas, vykdomas valdžios rankomis. "Tokio termino nevartojau, bet jūs padarėte išvadą, ir man nieko daugiau nereikia pridurti, - sakė mokslininkas. - Jeigu valdžia net nebando, nenori spręsti demografinių problemų, kaip tai pavadinti? Trokštu vieno - pasakyti pasauliui, kokios pas mus yra problemos. Supratau, kad žmonių sveikatos problemų neišspręsime, jei šalis nebus demokratinė."

Užsigrūdinę

51-erių metų profesoriaus šeima gyvena Baltarusijoje. Su dviem dukromis ir žmona Galina jis susitinka keletą kartų per metus. "Mano dukros ir žmona - stipraus charakterio, užsigrūdinusios. Pamenu, vyriausioji dukra sekė ir laukė, kada mane išvys vežamą milicijos automobilyje. Tada po mėnesio įkalinimo ir kankinimų vos stovėjau, buvau nusilpęs, o dukra beldė į automobilio langą ir šaukė: "Tėveli, mes tave išgelbėsim", - prisimena J.Bandaževskis. - Jos užaugo tokioje sistemoje, kuriai, kaip suprato, reikia priešintis. Vertinu jų poziciją - kiek galima, reikia pasilikti tėvynėje. Juk dėl jos mes ir kovojame."

Nelengva vyriausiajai dukrai, kuri šiuo metu dirba Gomelio ligoninėje gydytoja. Ne kartą ji girdėjo siūlymą išvykti pas tėvą arba išeiti iš darbo. Jaunesnioji dar tik studijuoja mediciną. "Sunku joms, tačiau viską supranta. Ir pavardės neišsižada, - sako pašnekovas. - Taip ir gyvename."

J.Bandaževskis džiaugiasi, kad Lietuvoje jam bus lengviau susitikti su šeima, mat dukroms ir žmonai Prancūzija taip pat išrūpino Šengeno vizas, tad jos gali atvykti į Lietuvą.

"Iš Vilniaus paskambinus telefonu net balsas, rodos, arčiau skamba", - džiaugėsi profesorius.

Jo žmona, taip pat medikė, medicinos mokslų kandidatė, buvusi jo mokinė, parašiusi disertaciją apie radiacijos poveikį vaikų širdims, dabar Baltarusijoje negauna darbo nė viename universitete ar ligoninėje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"