TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

J.Cooko laivas - iš dzūkiškos pušies?

2008 09 01 0:00
M.Lapelė džiaugiasi Merkio pakrantes puošiančiomis, geltonai žydinčiomis paupinėmis žilėmis.
Autorės nuotrauka

Nors dzūkams jų gamta - įprastas vaizdas, iš šalies atvykę stebisi, kokių čia gamtos turtų esama. Šie turtai Europoje buvo įvertinti jau seniai, dar kai keliautojas ir atradėjas Jamesas Cookas susiruošė į Australiją.

"Britai savo miškus iškirto dar viduramžiais, o dabar kaip pamišę stengiasi juos atkurti. Mums pavydi, kad turim ką saugoti, guodžiasi, kad jiems pirmiausia reikia atsodinti, tik tada galės saugoti, - pasakojo dažnai su kolegomis iš kitų šalių bendraujantis Dzūkijos nacionalinio parko gamtininkas Mindaugas Lapelė. - Britų nekilnojamojo turto bendrovės, gaudamos leidimus kokioms nors statyboms, turi įsipareigoti šalia atkurti kampelį gamtos - arba mišką pasodinti, arba pelkutę vandens paukščiams įrengti. Praeities klaidoms taisyti dabar reikia daug pinigų. Gaila, kad ne visi mūsų verslininkai tai supranta."

Atradimų epochai - mūsų mediena

Kai dabar Lietuvoje taip užsimota kirsti miškus, ar tik mūsų neištiks panašus likimas? Gerai, kad bent jau Dzūkijoje miškų tai tikrai dar netrūksta. Aukštos lieknos pušys, dzūkų kvajomis vadinamos, visada buvo šio krašto pasididžiavimas. "Mūsų medienos eksportas prasidėjo tada, kai vakarų ir vidurio Europoje buvo iškirsti miškai, kai neliko didelių, laivų stiebų statybai tinkamų medžių, - pasakojo M.Lapelė. - XVII-XVIII amžiai - geografinių atradimų epocha. Medienos burlaiviams tada reikėjo daug, o Europoje jos jau nebuvo. Burių stiebams idealiausiai tiko ypatinga pušies rūšis - pinus Rygendis (Rygos pušis). Ji ir dabar auga pas mus, Punios šile. Ši pušis pasižymi aukštu lygiu kamienu, neturi išsišakojimų. Europoje ji buvo labai vertinama."

Pasak gamtininko, galima tikėti, galima šypsotis, tačiau viskas sutampa: tais laikais, kai prasidėjo medienos eksportas iš mūsų kraštų, buvo pagamintas ir anglų keliautojo bei atradėjo J.Cooko laivas, su kuriuo jis 1770 metais atplaukė tyrinėti Australijos. Na, o kur augo galingos pušys? Suprantama, ir Dzūkijoje. "Kai aš šitą versiją išdėsčiau kunigui Antanui Saulaičiui, jis pridūrė skaitęs, kad garsiajame Trafalgaro mūšyje 1805 metais, kai anglai su ispanais kovėsi dėl dominavimo jūrose, anglams laimėti padėjo... mūsų mediena. Tada kilo baisus uraganas. Per jį ispanų laivų stiebai lūžinėjo kaip degtukai, o anglai atsilaikė, nes jų laivų stiebai buvo iš aukštos kokybės medienos - iš mūsų kraštų. Kuo kraštas vėsesnis, tuo tvirtesnė mediena jame subręsta", - sakė gamtininkas.

Gamtininkų Meka

Tačiau gamtininkams vertingi ne tik miškai, bet ir jų properšos, pamiškės - ten auga daug retųjų augalų. M.Lapelė visus svečius būtinai atveda ant šlaito ties Nemuno ir Merkio santaka. Jis perkūnropėmis tarsi nusėtas. Nors dzūkams tai įprastas vaizdas, daug kam, atvykusiems iš kitų Lietuvos vietovių, tai kelia nuostabą - perkūnropės kitur auginamos darželiuose, kapinėse, o čia - savaime želia ir dar įspūdingai žydi.

Palei Merkį pasivaikščiojus galima ir retųjų Borbašo gvazdikų, kampuotųjų česnakų išvysti. "Tai iš pietryčių Europos pas mus atkeliavusios rūšys. Joms reikia atvirų, šiltų, saulėtų vietų. Nemuno slėnis toms rūšims yra tarsi savotiškas koridorius keliauti. Kur susiranda tinkamą vietą, ten ir įsikuria. Šitie smėlynai dabar paskelbti europinės svarbos buveine, - pasakojo M.Lapelė. - Gamtininkams ši vieta tarsi Meka."

M.Lapelė prisimena 1986 metus, kai šioje vietoje, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Merkio ir Nemuno santaką, buvo planuota statyti Operos ir baleto teatro poilsio namus. "Tų statybų sustabdymas tada buvo viena iš didžiųjų gamtininkų pergalių, - prisimena jis. - Jei poilsiavietė tada būtų atsiradusi, retieji, smėlyje vos besilaikantys augalai būtų ištrypti. Akivaizdžiai net ir dabar matosi, kaip pasikeitusi augalija toje vietoje, kur jau buvo suvežti pamatų blokai, iškasta žemė. Ta vieta užžėlusi kitokiomis žolėmis, retųjų šilumamėgių nelikę. Dabar paskaitykite rajono laikraštį - dėl visko kalti gamtosaugininkai: jie tik viską draudžia, neleidžia. Atrodo, kad mes nekalti tik dėl oro. Iš tiesų dėl ko dabar prie sienos kala Valstybės saugomų teritorijų tarnybą, parkų darbuotojus, tai yra Seimo ir Vyriausybės nepadaryti namų darbai."

Apželia paupiai

Dabar retiesiems augalams kyla kita grėsmė, nes Merkio pakrantės pamažu apželia. Ypač daug čia priviso greitai augančių uosialapių klevų. "Kai Druskininkuose po karo parkus želdino, daug jų privežė, paskui jie visur po Lietuvą panemuniais paplito, - pasakojo M.Lapelė. - Seniau plynių, kurias mėgsta šviesiamėgiai augalai, netrūkdavo. Dar prieš kokį dešimt metų į Merkio pievas kas rytą būrelį karvių vietiniai varydavo. Dabar niekas negano. Viskas apželia. Seni žmonės karvių nelaiko, o naujiems savininkams reikia tik sodybų, mažai kas ūkininkauja."

Dzūkija virsta Sibiru?

"Mes dabar liūdnai juokaujam, kad Dzūkija tampa mažuoju Sibiru - ant kalno pušynas, apačioj alksnynas. Suprantama, kažkokį lopinėlį bus galima išsaugoti, o visa kita neišvengiamai keisis, - pranašauja M.Lapelė. - Bet, kol turime tokią unikalią gamtą, tai džiaugiamės. Jaunieji Merkinės gamtininkai entuziastai bandė iškirsti krūmokšnius Nemuno saloje, tačiau darbas buvo beviltiškas. Gluosniui, kaip kokiam slibinui - galvą nukirtai, devynios užaugo. Gal ir neįmanoma visko atstatyti."

Visi lygūs

Pasak M.Lapelės, kad suprastum šių vietų augalų unikalumą, reikia, kad kas nors apie juos papasakotų. Ne specialisto akies dauguma augalėlių ypatingai netraukia, jie dažnai niekuo neišsiskiria. "Daug kam atrodo, kad retieji augalai turi būti kažkokie išraiškingi, gražūs. Iš tiesų taip nėra. Dažniausia tai augalėlis smulkiais mažais žiedeliais, tačiau mokslui vertingas. Apskritai žmogus linkęs viską vertinti pagal naudingumą jam - gal tai vaistažolės, gal dažymui tinkamas augalas. Nereikėtų taip skirstyti augalų. Prieš Dievą visos rūšys lygios, - sakė M.Lapelė. - Gal mes tik kol kas nežinom, o iš to niekuo neišsiskiriančio augalėlio po šimto metų kas nors vaistus nuo vėžio pagamins? Kartais būna augalas niekuo neypatingas, bet juo kokia nors reta plaštakė minta. Išnyktų tas augalas, neliktų drugių."

Drugys-gegutė

Čia, šiuose šlaituose, tarp spalvotų augalų kilimų galima išvysti plazdenant spalvingus ir Lietuvoje labai retus drugius - stepinį melsvį, gyvenantį pietų ir vidurio Europos stepėse, bei juodataškį melsvį, populiarų Kinijoje, Sibire. "Niekur kitur Lietuvoje tokios egzotikos nepamatysite, išskyrus Dzūkiją. Melsviai - drugių pasaulio gegutės. Fantastiška rūšis, saugoma visoje Europoje, - pasakojo gamtininkas. - Kiaušinius jie deda ant čiobrelių. Kai lervutė, būdama labai panaši į skruzdžių lervas, nukrenta ant žemės, skruzdės palaiko ją sava ir nusineša į skruzdėlyną. Prižiūri, maitina ir popina kaip savo vaiką, o ši ėda skruzdžių lervas. Kitą pavasarį išskrenda iš skruzdėlyno melsva plaštake. Gamtoje daug kas įdomiai susiję, pavyzdžiui, neliks atvirų smėlingų vietų, dings čiobreliai, ir nebus kur šiems retiems drugiams kiaušinius dėti."

Flinstounai Dzūkijoje

"Gaila, kad pas mus dar nepopuliari laisvalaikio leidimo forma - gamtos stebėjimas. Kitose šalyse (prasidėjo JAV) tai jau gana įprasta. Pas mus į gamtą dažniausiai žmonės važiuoja tik šašlykų kepti, išgerti", - sakė M.Lapelė. Gamtininkas džiaugiasi, kai pavyksta sudominti į ekskursiją atvažiavusius moksleivius, kuriems, kaip atrodo iš pradžių, būna niekas neįdomu. "Pamenu, vieniems kai papasakojau apie dzūkišką titnagą, tai visą kelią paskui krapštė iš žemės akmenėlius ir nešė klausti, ar čia ne titnagas, - pasakojo gamtininkas. - Mūsų smėlynuose gana dažnai galima rasti titnago, jis čia paviršiuje, ne taip, kaip Šiaurės Lietuvoje, kur glūdi giliai. Margionių kaime yra net senovinių titnago kasyklų liekanų. Vaikų paklausiau, ar matė "Flintstounų" serialą. Visi, žinoma, buvo matę. Flint - angliškai reiškia titnagas. Kaip vaikams, tai sužinojus, buvo įdomu tą titnagą tyrinėti!"

Vanilės kvapas pamiškėse

Smėlėtame šlaite pamatęs į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytą vieną iš gegužraibinių šeimos augalų - tamsialapį skiautalūpį, dar vadinamą lietuviška orchidėja - gamtininkas iškart suklupo uostyti, kaip jis kvepia vanile. Nežinodamas nė nepamanytum, kad toks smulkus augalėlis gali skleisti tokį egzotišką kvapą. "Tai ne miško ir ne pievos augalai, jie mėgsta pamiškių aikšteles. Kol tokių turim, randam ir šitokių augaliukų, - sakė gamtininkas. - Tačiau dabar reikalaujama iškirtus mišką iškart ir užsodinti. Pas mus miško ir taip netrūksta, o jei miško aikštelių neliks, šis vanilės kvapas išnyks."

Viskas kvadratu

Pasak M.Lapelės, nedaug kur Lietuvoje rasite tokių vietų, kur viskas tarsi subėgę į krūvą. "Daug kur Lietuvoje yra gražių vietų, bet kai kuriose būna tarsi viskas pakelta kvadratu. Gamta čia tokia įvairi, kad netgi yra sakoma, jog aplink Merkinę yra visko, išskyrus jūrą. Ir upių, ir ežerų, ir smėlynų, ir pelkučių. O Subartonių ąžuolynas koks! Kaip senovinėj girioj medžių privirtę," - vardija gamtininkas.

Jei ne grybai ir ne uogos...

Iš šalies kartais atrodo, kad Dzūkija per mažai išnaudojama turizmui. "Dar visai neseniai mūsų rajone nebuvo net kur pernakvoti turistams. Pirmas normalus viešbutėlis įrengtas nacionalinio parko lankytojų centro svečių namuose Marcinkonyse. Paskui atsirado ir kaimo turizmo sodybų, - pasakojo M.Lapelė. - Dzūkija - palyginti retai apgyventa teritorija. Europos Sąjungoje yra net speciali parama toms teritorijoms, kur gyventojų tankumas 7-8 žmonės kvadratiniame kilometre, nes čia sunkiau gyventi, susisiekimas sudėtingesnis. Tokią paramą gauna dalis Suomijos, Švedijos, Norvegijos. Lietuvos gyventojų tankumas 53 žmonės kvadratiniame kilometre, o Varėnos rajono - 14-15 žmonių kvadratiniame kilometre, mūsų parko teritorijoje - tik 8-9. Gaila, kad mes neturime regioninės politikos, o parama jau galėtų priklausyti ir dzūkams. Žmonių pas mus mažai. Ir jų vis mažėja. O kai jų nedaug, tai dar mažiau tokių, kurie galėtų imtis kokių nors iniciatyvų."

Nieko nestebina, kad Dzūkijoje daug mažiau ūkininkų nei Žemaitijoje. Ir tai, matyt, lemia ne tik prastesnės žemės, bet ir gamtos gėrybių gausa. "Kam žmogui vargti, įrenginėti kaimo turizmo sodybas ar dar ką nors, kai grybų, uogų miške pilna - gali nueiti prisigrybauti, prisiuogauti ir užsidirbti. Čia kaip viename anekdote: guli juodaodis po kokoso palme ir nieko neveikia. Ateina žmogus ir sako: imkis darbo, prirink kokoso riešutų, parduok, praturtėsi, paskui už tuos pinigus pasamdyk kitus, jie tau rinks, o tu gulėsi. O juodaodis atsako: kam man vargti, aš ir taip dabar guliu po palme ir nieko neveikiu", - šypsojosi gamtininkas.

Upės teka kur nori

Dzūkijos grožį, pasak gamtininko, kiekvienas mato savaip: vienaip į jį žvelgia ekologai, kitaip geografai, istorikai ar kultūros puoselėtojai. "Kitaip mus mato ir užsieniečiai. Pavyzdžiui, olandai stebisi, kad pas mus labai tylu. Pas juos (15 mln. gyventojų gyvena mažesnėje teritorijoje nei Lietuva), sako, jei automagistralės po langais nėra, tai lėktuvai kas 15 minučių virš galvos skrenda. Šveicarai, pamatę Merkio vingius, neatsižavi, kad mūsų upės kur nori laisvai teka. Ten kitaip: nuo kalnų nusileido ir visos suvarytos į kanalus. Nors jos švarios, upėtakiai plaukioja, bet vaizdas - kanalų, o ne vingiuojančių upių."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"