TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Japonija: ką reiškia lietuviui studijuoti krikščioniškajame universitete

2016 01 18 6:00
Ginto Petkevičiaus gyvenime svarbus ne tik Šventasis Raštas, bet ir muzika. Asmeninio albumo nuotraukos

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto IV kurso bakalauro studentas Gintas Petkevičius šiuo metu studijuoja Tarptautiniame krikščioniškame universitete Japonijoje. Ten jis atsidūrė visai netikėtai – svajojo apie Prancūziją, bet taip susiklostė, kad dėl dvišalių mainų studijų programos išvyko į Rytų Aziją.

Studentas veda paskaitas krikščionybės tema, moko japonų vaikus apie krikščionybę Europoje, veda internetinį tinklaraštį apie savo patirtis tolimojoje šalyje. Ginto apibūdinti nepavyktų be Šventojo Rašto ir muzikos. Tai du dalykai, kurie kasdien vaikiną atgaivina, įkvepia, skatina tobulėti ir tikėti, kad pasaulis yra daugiau nei jis pats.

– Pagal dvišalių mainų programą išvykote studijuoti į Japonijos krikščionišką universitetą. Kas paskatino ryžtis šiam žingsniui?

– Apsispręsti padėjo sunkus gyvenimo laikotarpis, kurių visiems būna. Akivaizdžiai supratau, kad gyvenu aukso amžiuje – jei ne dabar, tai niekada negalėsiu išnaudoti tokios galimybės. Jau artėja metas (Gintui – 23-eji, – aut.), kai visą gyvenimą reikės paaukoti šeimai, darbui, bendruomenei, Lietuvai. Nebėra „vėliau“, turiu tai padaryti dabar. Nors baimių ir iššūkių buvo daug, tačiau tokia patirtis neįkainojama.

Taigi, jau buvau nusprendęs vykti dvišalių mainų studijų, tik dar nežinojau kur, todėl pradėjau ieškoti galimybių. Svajojau apie studijas Prancūzijoje ar Italijoje, bet ten nepavyko rasti nė vieno universiteto, kuris priimtų studijuoti teologiją anglų kalba. Štai tada Dievas parodė, kad per siaurai mąstau. Vieno iš vizitų VDU Tarptautinių ryšių tarnyboje metu tiesiog išgirdau frazę: „Azijoje labai laukiami religinių studijų atstovai“. Netrukus man prieš akis atsirado šalių ir universitetų sąrašas ir tereikėjo pamatyti popieriaus lape užrašą: „Japonija“, kad visa širdimi suprasčiau – ten! Nekilo jokių dvejonių ir nekyla iki šiol. Esu ten, kur turiu būti.

– Ką reiškia studijų mainai teologijos studentui?

– Profesine prasme, manau, kad teologija niekuomet nebuvo uždaras mokslas. Kad suprastum Kūrėją, reikia žvelgti ir į kūriniją. Ne į kokią nors kūrinijos dalį, bet į jos visumą. Po laiko, praleisto Japonijoje, galiu tvirtai paliudyti – Dievas sukūrė ir japonus (juokiasi). Gilindamasis į šią kultūrą, turiu galimybę kitomis akimis suprasti, ką byloja Šventasis Raštas. Jau šiandien aišku, kad neįmanoma patirti visų dalykų Lietuvoje ar bet kurioje vienoje vietoje. Ne visiems to reikia, bet manau, kad ypač teologai negali siaurai mąstyti ir būti uždari žmonės. Tada nelieka vietos artimo meilei, jei artimas kitoks.

– Kaip galėtumėte apibūdinti studijas krikščioniškame universitete Rytų Azijoje?

– Mano universiteto akronimas ICU turi labai smagų „šifravimą“, atskleidžiantį, kas vyksta pas mus ir kaip jį mato nekrikščioniškoji japonų dauguma. Universitetas labai primena viduramžišką vienuolyną. Čia mes gyvename, mokomės, leidžiame laisvalaikį. Gyvenimas virte verda ir iš „pasaulio“ atėję žmonės visuomet nustemba ir tik linksėdami galvas šypsosi ir patvirtina, kad suteikta „pravardė“ tikrai taikli: Isolated Crazy Utopia (liet. izoliuota pamišusi utopija). Taip ir gyvenu. Lietuvoje neįmanoma patirti, ką reiškia campus life (liet. studentiško miestelio gyvenimas), kai tavo visas gyvenimas yra universitetas. Todėl tai yra dar viena nuostabi patirtis ir galimybė mokytis bei gyventi visavertį akademinį gyvenimą.

– Jau kurį laiką gyvenate Japonijoje, kokį įspūdį palieka šalis?

– Jei esi atviras jai – ji atsiveria tau. Pamėgti Japoniją labai lengva dėl daugelio dalykų. Pirmiausiai nustebino žmonės ir jų meilė artimui. Artimas čia tiesiogine prasme – tas, kuris stovi priešais, net jei matai jį pirmą kartą gyvenime. Labai daug tos meilės patyriau tiesiog gatvėje. Kadangi atvykau mokėdamas vos daugiau nei jų raidyną, aš tos meilės patyriau daug. Manimi rūpinosi paprasti praeiviai. Teko paklaidžioti ir pasiklysti, tačiau visos tokios istorijos tampa labai šviesiais atminimais dėl žmonių, kurie pamatę suglumusį veidą neprašyti prieidavo paklausti, ar viskas gerai. Nemokėdamos anglų kalbos, močiutės stengėsi kaip įmanydamos suprasti problemą, tuoj pat aplink žvilgsniu surasdavo žmonių, kurie moka angliškai ir netrukus jau keturiese ar penkiese ieškodavom, kur to didelio žmogaus (mano) namai.

Kitas nuostabus dalykas, kad šis miestas prisitaikęs prie mažutėlių. Taip aš vadinu neįgaliuosius. Gatvėje mane aplenkė skubantis aklas žmogus. Tik tuomet suvokiau, kaip miestas pritaikytas jiems. Šaligatvių paviršiaus nelygumai jiems byloja viską: kryptį, priešais esančias kliūtis, sankryžas, šviesoforus. Tokijuje niekas nestoviniuoja – net aklieji skuba. Tuomet prisimindavau, kaip maloniai apsidžiaugdavau, kai Lietuvoje iš naujo nudažo perėją arba kelio juostas. Labai šypsausi viduje palyginęs panašius dalykus.

Vardinti galima būtų labai ilgai, bet apibendrinant – kuo labiau pažįstu šią šalį, tuo labiau stebina ir keičiasi ne tik Japonija, bet ir žmogaus ir žmogiškumo supratimas.

– Sukūrėte tinklaraštį, teko pastebėti, jog labai aktyviai jį pildote. Koks tikslas?

– Visų pirma, pasakysiu, kad laiškai vis dar yra pati nuostabiausia bendravimo per atstumą forma, jie priverčia mąstyti apie žmogų, kuriam rašai, visa širdimi. Laiškai turi tą tikro pažinimo momentą, nes jiems parašyti reikia pastangų ir laiko. Šiandieninėje skubėjimo kultūroje – tai brangiausi dalykai, kuriuos labai vertinu.

Prieš išvykdamas supratau, kaip pavargau nuo socialinių tinklapių ir kaip gaila laiko tokiai veiklai, iš kurios sužinau, ką draugai valgė pusryčių ar kur išgėrė kavos. Geriau susitikti ir pasikalbėti. O draugų turiu nemažai ir labai nuostabių. Nesinorėjo palikti jų nežinioje. Todėl nusprendžiau rašyti jiems apie save. Kam įdomu – paskaito. Žinoma, stengiuosi pateikti ne tik subjektyvius patyrimus, bet ir vieną kitą faktą apie Japoniją. Visuomet yra noras dalytis atradimais ir žiniomis. Tačiau po kelių savaičių supratau, kad šis tinklaraštis yra nuostabus įrankis liudijimui. Manau, kad to dabar labiausiai reikia kiekvienam mūsų – kad kažkas paliudytų, kad yra viltis, yra būdas gyventi taip, kad joks iššūkis nebūtų per didelis, yra kelias, kuriame stiprybė yra silpnume, ir išbandymai tikrai augina ir daro tave geresnį. Rašydamas visuomet noriu įterpti dalelę tos stiprybės, kurią atrandu šioje kelionėje Dievo padedamas.

– Skaitėte pranešimą akademinei bendruomenei universitete. Kas pasiūlė skaityti šį pranešimą, apie ką kalbėjote?

– Atvykęs į svetimą šalį žinojau, kad krikščioniškas universitetas turi maldos ritmą. Taigi, įsiliejęs į tą ritmą pažinau praktikuojančius universiteto krikščionis. Jų nėra daug, tačiau labai nustebino faktas, kad dėstytojų ten tiek pat, kiek ir studentų. Antradieniais pamaldose visuomet skaitomas pranešimas, kurio tikslas padėti, paliudyti, paskatinti atėjusius kolegas kalbėti apie tikėjimą, šiandienos problemas Japonijoje, politiką ir t. t. Įprasta, kad kalba profesorius ir iš savo „varpinės“. Taigi, manęs paprašė pasidalyti apie krikščionišką identitetą ir kaip aš jį suprantu ir randu Biblijoje. Viena iš misijų – jaunų žmonių supažindinimas su krikščionybe. Šis pranešimas būtent ir buvo apie tai. Kaip ir visur – jauniems žmonėms daug labiau imponuoja jaunas kalbėtojas, todėl vis dažniau kviečiamas jaunas tikintysis.

– Ką pačiam reiškia dvišalių mainų studijos Japonijoje?

– Studijos Japonijoje man atveria akis. Augu kasdien ir kartais atrodo, kad tikrai esu nepajėgus priimti tiek, kiek man duodama. Tai, be abejonės, yra iššūkis, bet gerąja prasme. Iššūkis, kuris neleidžia snausti, tiesiog egzistuoti. Čia reikia gyventi. Pažįstu žmonių iš viso pasaulio, įvairias kultūras, ypač japonų. Kasdien mokausi suprasti, kaip mąsto kiti, kodėl jie taip mąsto, kaip galima gyventi. Tai visuomet verčia įsigilinti, kaip aš gyvenu, ir leidžia tobulėti. Manau, kiekvienoje kultūroje yra stiprybių, kurių galime išmokti. Japonijoje mokausi didelės širdies ir išmintingo požiūrio į darbą – japonui nėra per sudėtingos užduoties, yra tik per mažai įdėto darbo. Kitais žodžiais – nedejuoti, stotis ir eiti, nes gyvenimas yra daugiausia, ką turiu.

Kalbėjosi Gabrielė GUGYTĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"