Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Japonų (ne)miegojimo menas

 
2017 01 09 20:06
Japonai nemiega. Jie nesnaudžia. Jie daro inemuri./ "Welt" nuotrauka
Japonai nemiega. Jie nesnaudžia. Jie daro inemuri./ "Welt" nuotrauka

Japonai nemiega. Taip pasakys kiekvienas sutiktas japonas. Žinoma, tai nėra tiesa, bet kaip kultūrinis ir socialinis pareiškimas labai įdomus, rašo „BBC Future“ Kembridžo universiteto šiuolaikinių Japonijos studijų vyresnioji dėstytoja dr. Brigitte Steger.

Su šiuo intriguojančiu požiūriu į miegą antropologė pirmą kartą susidūrė per pirmąją viešnagę Japonijoje devinto praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje. Tuo metu šalis išgyveno vadinamąjį ekonomikos burbulą. Kasdienybė prilygo karštinei. Žmonės per darbus ir susitikimus laisvalaikiu vargiai ar turėjo kada miegoti. Šio laikotarpio gyvenimo būdą taikliai apibendrino beprotiškai populiarus reklamos šūkis, garbinantis energinio gėrimo naudą: „Kas gali kovoti 24 valandas per parą? Verslininkas! Verslininkas! Japonijos verslininkas!“

Daugelis skundėsi: „Mes, japonai, pamišę dėl darbo!“ Tačiau šiuose nusiskundimuose buvo galima jausti ir pasididžiavimą, kad japonai uolesni, todėl morališkai pranašesni už likusią žmoniją. Tačiau tuo pat metu dr. B. Steger pastebėjo daugybę žmonių, snaudžiančių požeminiuose traukiniuose per kasdienes keliones į darbą ir atgal. Kai kurie miegojo net stovėdami, ir niekas tuo nesistebėjo.

Paslaptingasis „inemuri“

Antropologei toks požiūris pasirodė prieštaringas. Teigiamą vėlai gulančios ir anksti keliančios bitės darbininkės įvaizdį palaikė, atrodo, ir plačiai toleruojamas vadinamasis inemuri – miegas visuomeniniame transporte ir per darbo susitikimus, klasėse ir per paskaitas. Moterys, vyrai ir vaikai, matyt, visai nesivaržė miegoti, kada ir kur tik juos suėmė miegas.

Tačiau kodėl miegoti lovoje ar ant futono buvo laikoma tinginystės ženklu, o snausti kur nors kitur ar net darbe neatrodė dar didesnio ištižimo išraiška? Kokia prasmė leisti vaikams mokytis iki vėlumos, jei kitą dieną klasėje jie miegos? Šie įspūdžiai ir akivaizdūs prieštaravimai paskatino antropologę po kelerių metų imtis išsamesnių miego tyrimų per doktorantūros projektą.

Japonų inemuri - įprasta numigti net darbe.theculturetrip.com nuotrauka
Japonų inemuri - įprasta numigti net darbe.theculturetrip.com nuotrauka

Pirmiausia vis dėlto reikėjo įveikti išankstinį nusistatymą, nes niekas nenorėjo svarstyti miego temos kaip tinkamos rimtam akademiniam tyrimui. Tačiau dr. B. Steger buvo įsitikinusi, kad miegas gali slėpti didelę prasmių ir ideologijų įvairovę; analizuojant miego įpročius ir diskursą atsiskleidžia požiūris ir vertybės, integruotos į kontekstą, kuriame miegas organizuojamas ir aptariamas. Tas kasdienis ir, atrodytų, natūralus reiškinys, dėl kurio žmonės paprastai nesusimąsto, atskleidžia esmines visuomenės struktūras ir vertybes.

Vėlai gulęs, anksti kėlęs

Dažnai manoma, kad mūsų protėviai guldavosi miegoti „natūraliai“, kai sutemdavo, ir keldavosi su saulės šviesa. Tačiau miego laikas niekada nebuvo toks paprastas dalykas – nei Japonijoje, nei kitur. Yra dokumentais pagrįstų įrodymų, jog net iki elektros šviesos išradimo žmonės buvo barami už naktinėjimą, kad pasikalbėtų, išgertų ar dėl kitų formų malonumo. Tačiau išsimokslinę žmonės – ypač jauni samurajai – buvo laikomi labai dorais, jei naktį mokydavosi, nors ši praktika negalėjo būti labai efektyvi, nes žibintams reikėjo aliejaus, o jie patys dažnai užmigdavo per paskaitas.

Užsnūsti dieną atrodė savaime suprantamas dalykas ir vargu ar kada nors buvo aptartas istoriniuose šaltiniuose. Galėjo būti paminėti nebent anekdotiniai atvejai, kai, pavyzdžiui, žmogus, prasnaudęs visą ceremoniją, užtraukė ne tą dainą. Žmonėms taip pat, atrodo, patiko krėsti šunybes netyčia užsnūdusiems draugams.

Kita vertus, bent nuo konfucianizmo ir budizmo įsigalėjimo buvo skatinama anksti keltis. Antikos šaltiniai rodo ypatingą susirūpinimą valstybės tarnautojų darbo grafiku. Viduramžiais ir vėliau ankstus kėlimasis taikytas visiems visuomenės sluoksniams, posakiu „vėlai gulęs, anksti kėlęs“ apibūdinant dorybingą žmogų.

Kitų akivaizdoje

Įdomus miegojimo kartu klausimas. Didžiojoje Britanijoje tėvai dažnai sako, kad net kūdikius migdo atskiroje patalpoje, kad išmoktų būti nepriklausomi ir susikurtų savo miego grafiką. Japonijoje, priešingai, tėvai ir gydytojai nepalenkiami, kad miegojimas kartu su vaikais, bent kol jie sulaukia mokyklinio amžiaus, padeda jiems užaugti nepriklausomais ir socialiai stabiliais žmonėmis.

Galbūt ši kultūrinė norma ir leidžia japonams miegoti kitų akivaizdoje net suaugus – daugelis jų pasakytų, kad dažnai geriau miega ne vieni. Tai buvo galima pastebėti 2011 metų pavasarį po didžiulės cunamio katastrofos, sunaikinusios keletą pakrantės miestų. Evakuacijos prieglaudose dešimtys ar net šimtai išlikusių žmonių turėjo dalytis ta pačia gyvenamąją ir miegamąja erdve. Nors buvo įvairių konfliktų ir problemų, išlikusieji miegojimą kartu apibūdino kaip tam tikrą komfortą, padėjusį atsipalaiduoti ir atgauti savo miego ritmą.

Antropologė Brigitte Steger tyrinėjo Japonijoje įprastą reiškinį inemuri - miegą viešojoje erdvėje.mysleepcoach.com nuotrauka
Antropologė Brigitte Steger tyrinėjo Japonijoje įprastą reiškinį inemuri - miegą viešojoje erdvėje.mysleepcoach.com nuotrauka

Miegas ne miegas

Tačiau miego kitų akivaizdoje kaip vaikystės patirties nepakanka paaiškinti plačiai paplitusios tolerancijos inemuri, ypač mokyklose ir darbo vietose. Po kelerių metų tyrinėjimų dr. B. Steger suprato, kad tam tikru lygiu inemuri net nelaikomas miegu. Jis suvokiamas skirtingai ne tik nuo nakties miego lovoje, bet ir nuo popietės pogulio ar miego atgauti jėgoms.

Kaip galėtume tai suprasti? Raktas yra pats terminas, sudarytas iš dviejų kinų simbolių. „I“ reiškia „būti“ tokioje situacijoje, kuri nėra miegas, ir „nemuri“ reiškia „miegoti“. Dr. B. Steger manymu, suvokti socialinę inemuri svarbą ir aplinkos taisykles galėtų padėti sociologo Ervingo Goffmano „įsitraukimo į socialines situacijas“ koncepcija. Kūno kalba ir žodine išraiška dalyvaujame kiekvienoje situacijoje, kurioje tuo momentu esame. Ir vis dėlto turime galimybę padalyti savo dėmesį į dominuojantį ir pavaldų dalyvavimui.

Šiame kontekste inemuri gali būti vertinamas kaip antraeilis dalyvavimas, leidžiantis įsitraukti tol, kol netrukdo socialinei situacijai – panašiai kaip svajojimas. Nors miegantysis gali būti mintimis „toli“, jis turi galimybę grįžti į socialinę situaciją, kai tik reikės. Jie taip pat turi išlaikyti dominuojančio dalyvavimo įspūdį – kūno laikysena, kūno kalba, aprangos kodu ir panašiai.

Olimpinė dvasia

O kaip dėl inemuri darbo vietoje? Iš esmės darbe tikimasi dėmesingumo ir aktyvaus dalyvavimo, o miegas sukuria letargo įspūdį arba kad asmuo išsisukinėja nuo savo pareigų. Tačiau į jį taip pat žiūrima kaip į išsekimo nuo darbo rezultatą. Jis gali būti pateisinamas per paprastai ilgus posėdžius, kai reikia tiesiog klausytis pirmininko ataskaitų. Pastangos dalyvauti dažnai yra didesnės nei pasiektas rezultatas. Kaip antropologei sakė vienas tyrimo dalyvis: „Mes, japonai, turime olimpinę dvasią – dalyvauti yra svarbiausia.“

Darbštumas, išreiškiamas ilgomis darbo valandomis, atiduodant visas jėgas, Japonijoje labai vertinamas kaip teigiamas moralinis bruožas. Jei kas nors deda visas pastangas dalyvauti susirinkime, nepaisydamas nuovargio ar ligos, rodo darbštumą ir atsakomybę, norą aukotis. Įveikdamas fizinius trūkumus ir poreikius, žmogus tampa morališkai ir psichiškai stiprus, kupinas teigiamos energijos. Toks asmuo laikomas patikimu ir yra skatinamas. Jei galiausiai pasiduoda miegui dėl išsekimo, peršalimo ar kitos sveikatos problemos, jam gali būti atleista, ir „miego demono ataka „ gali būti pateisinama.

Laikinai „nusišalinant“

Kuklumas – taip pat labai vertinama dorybė. Todėl neįmanoma pasigirti savo paties darbštumu – iškyla būtinybė subtiliais būdais siekti socialinio pripažinimo. Nuovargis ir liga dažnai suprantami kaip ankstesnio darbo pastangų ir darbštumo rezultatas, todėl inemuri – net ir apsimestinai užmerkiant akis – gali būti naudojamas kaip ženklas, kad asmuo sunkiai dirbo, tačiau vis dar turi jėgų ir moralinių dorybių, būtinų kontroliuoti save ir savo jausmus.

Taigi japonų inemuri nebūtinai atskleidžia tinginystės tendenciją. Šiuo neformaliu Japonijos socialinio gyvenimo reiškiniu siekiama garantuoti reguliarių pareigų vykdymą pasiūlant būdą laikinai nuo šių pareigų „nusišalinti“. Ir taip aišku: japonai nemiega. Jie nesnaudžia. Jie daro inemuri. Kas gali būti skirtingiau.

Parengė MILDA KNIEŽAITĖ

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"