TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Jaučiasi labiau lietuviai

2013 11 06 6:00
Pasak projekto "Emigrantų kalba" vadovės prof. M.Ramonienės, dauguma tyrime dalyvavusių respondentų pabrėžė lietuviškumo, lietuvių kalbos svarbą gyvenime. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Šiemet baigiamas dvejus metus trukęs projektas "Emigrantų kalba" labai aiškiai atskleidė, pasak Vilniaus universiteto (VU) Lituanistinių studijų katedros profesorės dr. Meilutės Ramonienės, kad į svetur išvažiavusius tautiečius turėtume žvelgti kur kas palankiau, nei kartais darome.

Emigracija kalbininkų tirta nedaug. Sociolingvistiniu tyrimu, finansuotu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, pirmiausia siekta išsiaiškinti, kaip patys lietuviai, gyvenantys ne Lietuvoje, apibūdina savo kalbinį elgesį ir tapatybę. Kaip, jų pačių manymu, moka lietuvių kalbą, kaip jaučiasi - lietuviai ar nelietuviai - dėl to, kad moka ar nemoka lietuviškai, kaip keičia savo kalbinį elgesį ar ne, išvažiavę į kitą šalį, ar kalba lietuviškai su savo vaikais ir vaikaičiais, ar linkę pereiti prie tos šalies, kurioje gyvena, kalbos, nes taip galbūt jiems yra patogiau šiais laikais.

Jie niekur nedingsta

Projekto "Emigrantų kalba" vadovė prof. M.Ramonienė pasakojo, kad tokia idėja brandinta seniai, nes tema dabar labai aktuali, kai šitiek žmonių emigruoja iš Lietuvos. Europos Sąjungos kontekste Lietuva yra viena ryškiausių emigracijos šalių, tačiau nėra išskirtinė. Viena vertus, emigracija būdinga ir Rytų, ir Vidurio Europai. Kita vertus, ji būdinga dabartiniams postmoderniems laikams, kai žmonių judėjimo nebestabdo nei sienos, nei darbas, nei nusiteikimas gyventi tik ten, kur gimė ir augo.

"Toks yra šių laikų visuomenės reiškinys, tik kartais mūsų perdedamas: "Visi išvažiuoja, visa Lietuva išsivaikščios!" Tačiau tie žmonės niekur nedingsta ir gyvendami kitoje šalyje jaučiasi lietuviai, kartais net labiau nei gyvendami Lietuvoje. Taip yra sakęs ne vienas mūsų respondentas", - kalbėjo tyrinėtoja.

Tyrimas atliktas taikant kiekybinius ir kokybinius metodus. Internetinė apklausa apėmė 2026 respondentus, maždaug po tūkstantį iš Europos ir ne Europos šalių. Kiekybinius internetinės apklausos duomenis papildė kokybiniai giluminiai interviu apie kalbinį elgesį, nuostatas ir su kalba susijusius tapatybės dalykus. Su žmonėmis, kurie gyvena ne Lietuvoje, bendrauta nuvykus į Vokietiją ir JAV (pasirinktos viena Europos, kita - anapus Atlanto šalis, nes jose yra visų trijų bangų emigrantų ir ypač gausios lietuvių bendruomenės JAV), taip pat susitikus per jų atostogas Lietuvoje ar VU Lituanistinių studijų katedros organizuojamus kursus bei surengus nemažai pokalbių skaipu.

"Norėjome apimti maksimalią įvairovę. Mūsų respondentai buvo įvairiose šalyse per įvairias emigracijos bangas įsikūrę įvairaus amžiaus, išsilavinimo, profesijos vyrai ir moterys, kurių bent vienas iš keturių senelių yra lietuvis ir kurie bent trejus metus mažiausiai gyvena ne Lietuvoje, - atrankos kriterijus patikslino projekto vadovė. - Tiek kiekybiniam, tiek kokybiniam tyrimui buvome parengę imties atrankos matricas, kad atitinkamai daugiau žmonių pakviestume iš tų šalių, kuriose, turimais, nors ir netiksliais, duomenimis, daugiau lietuvių gyvena."

Sukaupta tiek daug ir tokios įdomios medžiagos, kad planuojama parašyti ne vieną knygą. Pirmajai tekstai turėtų būti baigti jau šiemet. Nemažai duomenų analizės pristatyta įvairiose konferencijose. Pavyzdžiui, šį birželį Singapūre vykusiame tarptautiniame dvikalbystės simpoziume prof. M.Ramonienė skaitė pranešimą, kokių paveldėtosios kalbos išlaikymo strategijų imasi lietuvių emigrantų šeimos, norėdamos savo vaikus išmokyti lietuvių kalbos. Iš projekto duomenų rašoma viena daktarinė disertacija, jau apgintas dviejų magistrančių rašytas darbas.

Daug ko atsisakant

"Lietuvoje kartais girdime, kad emigrantai išvažiuoja į geresnį, patogesnį, malonesnį gyvenimą, palikę čia vargti savo tėvus ar net vaikus, paniekinę savo tėvynę. Kaip parodė tyrimas, toks neigiamas emigrantų įvaizdis yra persidavęs ir jiems, - pasakojo prof. M.Ramonienė. - Labai daug respondentų iš trečiosios emigracijos bangos, paklausti, ar jaučiasi emigrantai, atsakydavo: "Aš nesu emigrantas. Nesu tėvynės išdavikas." Bent jau tie, kuriuos pasiekėme ir kurie sutiko atsakyti į mūsų klausimus, kalbėjo apie savo meilę ir nostalgiją Lietuvai, norą ką nors naudinga dėl jos nuveikti. Daugelis nori išlaikyti lietuvybę ir lietuvių kalbą, perduoti ją savo vaikams ir vaikaičiams."

Kitas dalykas, kad ne visada lengva šeimai ugdyti dvikalbį vaiką, išlaikyti lietuvių kalbą kitos kalbos aplinkoje. Kartais reikia didžiulių pastangų daug ko atsisakant. Pavyzdžiui, kiekvieną šeštadienį vežioti vaiką į lituanistinę mokyklą už keliasdešimties kilometrų. Anksti prikeltas vaikas po penkių dienų kitos kalbos mokykloje vėl turi mokytis skaityti, rašyti, daryti namų darbus, kai jo draugai žaidžia ar eina į kiną. Ne taip lengva, pasak tyrėjos, ir motyvuoti vaikus, ypač naujiesiems emigrantams, nes demokratėjantis gyvenimas veikia ir šeimą, jos santykius. Tėvų autoritetas pripažįstamas kitaip nei XX amžiaus pradžioje: tėvas pasakė, ir šventa! Dabar nebeišlaikysi ir tokių uždarų bendruomenių, kokias turėjo susikūrę Antrojo pasaulinio karo emigrantai, galėję, pavyzdžiui, kur nors Market Parke Čikagoje išgyventi iki senatvės be anglų kalbos.

"Tos šeimos, ypač mamos lietuvės, kurioms nepavyko vaikų išmokyti lietuvių kalbos taip gerai, kaip norėjo, jaučia širdgėlą ir kaltę, ką ne taip padarė, nes Lietuvoje niekada nebuvusių emigrantų vaikai kalba lietuviškai, o jų - ką tik atvažiavę - nebekalba. Pavyzdžiui, Vokietijoje jaunos mamos graužėsi, kad jų vaikai, kalbinami lietuviškai, atsako vokiškai. Kaip rodo ir kitų šalių tyrėjų atlikti dvikalbystės reiškinių tyrimai, paveldėtosios kalbos mokymas kitos kalbos aplinkoje, yra labai sunkus darbas, - pabrėžė prof. M.Ramonienė. - Tėvams nereikia nusiminti, verčiau pagalvoti, kaip toliau stengtis, jei yra apsisprendę laikytis savo linijos, ieškoti informacijos, ką daro kiti, kuriems pavyksta, kokios strategijos pasiteisina. Būtų labai naudinga įkurti virtualų konsultacijų centrą, kad mokslininkai tyrėjai galėtų padėti žmonėms spręsti dėl kalbos išlaikymo kylančias problemas."

Prakalbo motinos kalba

Projekto vadovė prisiminė ir tokius atvejus, kai respondentai sakė, kad patys apsisprendė išvažiuoti iš Lietuvos, todėl turi padėti savo vaikams prisitaikyti naujojoje šalyje. Jų manymu, vaikams bus lengviau išmokti tos šalies kalbą, jei ją vartos ir namie. Tačiau labai svarbu žinoti, kad tėvai, mokydami vaiką ne savo gimtosios kalbos, kurios ir patys kartais gerai nemoka, gali padaryti ir žalos. Pavyzdžiui, viena lietuvė respondentė prisipažino, kad su savo maža dukrele bandė kalbėti ne lietuviškai, o naujosios šalies kalba, kad su ja galėtų susikalbėti mažai laiko su vaiku galintis praleisti tėvas. Paaiškėjo, kad toks sprendimas labai sulėtino mergaitės kalbinę raidą, ji ilgai nesuprato jokios kalbos ir nepradėjo kalbėti. Kai specialistai paragino jauną mamą kalbėti su dukra gimtąja lietuvių kalba, mergaitė labai greitai pradėjo suprasti lietuviškai ir prakalbo motinos kalba.

"Visiškai nepagrįsti mitai, kad dvikalbis vaikas neišmoksta gerai nė vienos kalbos arba kad geriau iki trejų metų nemokyti antros kalbos, paskatina tėvus neteisingai apsispręsti. Iš tikrųjų net negimęs vaikas girdi ir jaučia kalbinę aplinką. Kuo anksčiau jis pradeda girdėti dvi kalbas, jei šeima yra dvikalbė arba vienakalbė kitos kalbos aplinkoje, tuo lengviau jas išmoksta, - sakė kalbininkė. - Vaikai nepatiria jokių sunkumų, išmoksta žaisdami, be jokių vadovėlių ir galvos laužymo kaip suaugę žmonės. Vėliau jiems lengviau mokytis ir kitų kalbų. Tyrimai rodo, kad vaikų, kurie nuo mažens mokėsi dviejų kalbų, visai kitokie ir kognityviniai gebėjimai. Jie daug greičiau susivokia ir lengviau išsprendžia sudėtingas užduotis nei vienakalbiai vaikai."

Žinoma, dėl lietuvių kalbos išlaikymo, dvikalbystės ugdymo šeimoje labai svarbus, pasak prof. M.Ramonienės, tos šalies, kurioje žmonės gyvena, požiūris į kalbas. Pavyzdžiui, Suomijoje oficialiai pripažįstamos dvi - suomių ir švedų - kalbos, skatinama ankstyvoji dvikalbystė ir suprantama daugiakalbystės nauda. Valstybė remia ir paveldėtųjų kalbų mokymąsi. Jei suomiškoje mokykloje yra keli lietuviai ir nori mokytis lietuvių kalbos, surandamas mokytojas, jam mokama alga ir sudaromos visos sąlygos mokytis. Viena respondentė, dabar gyvenanti Suomijoje, o anksčiau - Čekijoje, prisiminė ten buvusias visiškai skirtingas nuostatas. Čekijoje lietuvės, su kuriomis jai teko bendrauti, savo vaikų nemokė lietuviškai, kalbėjosi su jais čekiškai. Net logopedai patarė nemokyti vaikų anksti dviejų kalbų, nes dar gyvuoja mitai, kad ankstyvoji dvikalbystė gali "kenkti".

Mažytėje Maltoje, taip pat turinčioje dvi - anglų ir maltiečių - oficialias kalbas, palaikoma ir skatinama daugiakalbystė. Tad natūralus yra ten gyvenančios lietuvės nupasakotas jos uošvių maltiečių džiaugsmas, kad trimetis anūkas jau kalba dviem kalbomis - lietuviškai ir angliškai.

"Praėjusiame amžiuje iki ir po Antrojo pasaulinio karo JAV, kaip ir daugelis to meto valstybių, priėmusių emigrantus, laikėsi asimiliacijos politikos. Kuo greičiau asimiliuosiesi į amerikietišką visuomenę, tuo geresnis būsi Amerikos pilietis, - lygino projekto vadovė. - Dabar JAV visai kita nuostata. Vertinami tie, kurie yra saviti, turi savo papročius, kalbą, kurių kiti neturi. Ir daug lietuvių Amerikoje, kai kurie net nelabai gerai mokantys lietuviškai, nes neturėjo su kuo bendrauti, sakė, kad didžiuojasi esą lietuviai, nori, kad ir vaikai, vaikaičiai mokėtų lietuviškai."

Dominuojančios nuostatos

Nors dar nėra išanalizuoti visi tyrimo duomenys, jau ryškėja dominuojančios emigrantų kalbinės nuostatos, jų sąsajos su tapatybe. Dauguma tyrime dalyvavusių respondentų pabrėžė lietuviškumo, lietuvių kalbos svarbą gyvenime.

"Štai, mūsų internetinės apklausos duomenimis, 81 proc. respondentų nurodė, kad lietuvių kalba jiems yra labai svarbi, per 14 proc. - labiau svarbi negu nesvarbi, 3,6 proc. - labiau nesvarbi negu svarbi ir tik 1 proc. - visiškai nesvarbi. Kad lietuvių kalba yra labai svarbi, nurodė 85 proc. respondentų, kurie sakėsi esą lietuviai, ir 61 proc. respondentų, kurie sakėsi esą pusiau lietuviai. Atitinkamai 1 proc. tų, kurie sakėsi esą lietuviai, ir 5 proc. - pusiau lietuviai, nurodė, kad lietuvių kalba yra visai nesvarbi. Lietuvių kalba yra labai svarbi 84 proc. respondentų, kurių abu tėvai yra lietuviai, 77 proc. respondentų, kurių tik motina yra lietuvė, ir 64 proc. respondentų, kurių tik tėvas yra lietuvis, - pasakojo prof. M.Ramonienė. - Analizuodami surinktus duomenis, bandysime išsiaiškinti, kokie veiksniai labiausiai nulemia kalbos ir tautinio tapatumo išlaikymą."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"