Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Jay'us Lombardas: „Psichiatrija prarado protą tiek pažodžiui, tiek metaforiškai“

 
2017 07 02 20:16
Dr. Jay"us Lombardas apibūdinamas kaip "pusė Sigmundo Freudo ir pusė Šerloko Holmso". Žinovų vertinimu, jo atradimai iš esmės pakeitė psichiatrinės medicinos sampratą
Dr. Jay'us Lombardas apibūdinamas kaip "pusė Sigmundo Freudo ir pusė Šerloko Holmso". Žinovų vertinimu, jo atradimai iš esmės pakeitė psichiatrinės medicinos sampratą tedmed.com nuotrauka

Nepaprastoje tikėjimo ir mokslo kovoje neurologas dr. Jay'us Lombardas yra vienas tų retų pasiuntinių, kurie susikalba su abiem stovyklomis. Savo naujojoje knygoje „The Mind of God“ („Dievo protas“) jis, pasinaudojęs savo patirtimi tiriant smegenis, kelia didžiausius filosofinius klausimus. Ar yra Dievas? Ar gyvenimas turi prasmę? Ar mes laisvi?

Tarptautiniu mastu pripažintas amerikiečių neurologas dr. J. Lombardas rašo, kad jį domina „didysis tikėjimas“, o ne tam tikra religija, – „tikėjimas, kurį įkvėpė ir nušviečia mokslas, o ne prieštarauja jam“. Interviu su knygos autoriumi paskelbė „The New York Times“.

– Kada pirmą kartą kilo mintis parašyti šią knygą?

– Kai atlikau klinikinę praktiką ir atrodė, kad patys neįprasčiausi atvejai susirado mane. Tokie keisti atvejai, prieš kuriuos nublanksta Oliverio Sackso (britų neurologas; lietuviškai išleistos jo knygos „Haliucinacijos“ ir „Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“, – red. past.) aprašytieji. Neurologas pirmiausia turi išsiaiškinti anatomiją ir struktūriškai suprasti elgesio priežastis. Tai pirmas panirimas. Bet iškyla dar daugiau esminių klausimų apie smegenis ir protą, ir kur jie sąveikauja.

Kur kas sudėtingiau rasti biologines psichinės ligos priežastis nei insulto, hipertenzijos ar lateralinės amiotrofinės sklerozės. Bet jos tokios yra. Tačiau matome, kad nesvarbu, kad ir kaip smulkiai viską ištiriame, liekame su byrančiu tarp pirštų smėliu. Tai nubloškė mane į visiškai priešingą pusę, kur buvo siekiama užduoti klausimus apie tikslą ir prasmę; apie kančią ir apie tai, kaip patys pacientai supranta jų kančias; ir kaip aš ją suprantu kaip gydytojas.

Parašiau scenarijų apie tai, tragikomediją, turiu ją vis dar kažkur savo stalčiuje. Tai buvo mano pirmas mėginimas suprasti.

– Kokį nuostabiausią dalyką atskleidėte rašydamas?

– Kiek esame priklausomi nuo mūsų pačių smegenų, kad ir kokios formos tikėjimą per savo gyvenimą patyrėme. Kaip esame priklausomi nuo fizinių mūsų dvasinės būties aspektų.

Dėl savęs asmeniškai atskleidžiau, kad neurologija yra visiškai neteisinga. Neurologai netiki, kad toks protas egzistuoja. Jie tiesiog atmeta proto sampratą. Manau, kad tai labai baisus, slidus kelias. Psichiatrija prarado protą tiek pažodžiui, tiek metaforiškai. Knygoje daug rašoma apie tą mūsų smegenų dalį, kuri jungia mus su gilesniais, dvasiniais, mūsų pagrindais. Tai ne racionalios smegenys; tai mūsų pasakojimo smegenys.

Pagrindinė psichiatrijos kryptis apsiriboja simptomais ir patikra, ar vaistai jums tinka. Daugiau nieko nerekomenduojame kaip psichiatrai. Jei jums to reikia, kreipkitės į psichologą. Tai absurdiška. Rūpinatės žmonių protu, bet nenorite nieko apie protą žinoti.

– Kuo knyga, kurią parašėte, skiriasi nuo tos, kuria norėjote parašyti?

– Pirmąją knygos versiją, 400 puslapių rankraštį, „Random House“ leidykla atmetė. Manau, kad tai puiku. Mano redaktorius Gary's Jansenas privertė mane iš tikrųjų suprasti tai, ką mėginau padaryti, ir kaip tai reikia paaiškinti kitiems. Pirmoji knygos versija nebuvo pakankamai konkreti, kad žmonės galėtų suvokti, nors kalbame apie tai, kas iš esmės nėra konkretu, – dvasingumą. Taigi tai buvo didelis iššūkis.

Gary'o klausimas man buvo toks: „Ar neurologija įrodo, kad yra Dievas?“ Atsakiau: „Iš tiesų? Norite, kad pamėginčiau į tai atsakyti?“ Ir antras klausimas: „Ar įrodo, kad yra pomirtinis gyvenimas?“ Atsakiau: „Ką aš žinau? Jau sumokėjote man avansą. Ar galiu grąžinti tuos pinigus?“ Jis manęs paklausė: „Ar žinai, ką kalbi?“ Ėmiau juoktis ir pasakiau: „Ar kas nors žino?“

Dr. Jay"aus Lombardo knyga "Dievo protas".
Dr. Jay'aus Lombardo knyga "Dievo protas".

– Kas iš kuriančių žmonių (ne rašytojų) turėjo įtakos tau ir tavo darbui?

– Jerry's Garcia iš „Grateful Dead“. Jis nebuvo didžiausias gitaros virtuozas, tačiau sukūrė tokios gražios muzikos. Visada norėjau išreikšti save kaip rašytojas. Yra ir daug rašytojų, kurie mane įkvėpė, – kad ir Milanas Kundera, – bet iš Garcia'os perėmiau idėją, kad galima rasti meno ir grožio netobulume, o tikras menas eina iš sielos. Mano dukrai 15 metų, ir ji mėgsta „Grateful Dead“. Kaip tai įmanoma? Tai tarsi: „Tu esi „Deadhead“ (grupės sirgalių pavadimas –red. past.)? Tai genetiška. Mes surasime „Deadhead“ geną.

Ir rabinas kolegijoje, sustabdęs mane ir paklausęs, ar esu žydas. Niekada nesilioviau to svarstęs, ir po 40 metų vis dar bendrauju su tuo žmogumi. Jis gyva Jobo versija. Išgyveno katastrofiškiausius įvykius, kokius tik kada nors žinojau, bet jo tikėjimas Dievu nepalaužiamas.

– Mažiau nei 50 žodžių įtikinkite ką nors perskaityti „The Mind of God“.

– Manau, kad mūsų visuomenė išgyvena didžiulę egzistencinę krizę. Noriu, kad žmonės iš pradžių paklaustų savęs, ar turi tikslą. Jei jie sako „taip“, bet nežino, kas tai yra, turėtų perskaityti knygą.

Parengė MILDA KNIEŽAITĖ

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"