Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Julija Krupič bando pagauti Alzheimerio ligą

 
2017 11 08 11:50
Julija Krupič su doktorantūros vadovu Nobelio premijos laureatu prof. Johnu O"Keefe"u.
Julija Krupič su doktorantūros vadovu Nobelio premijos laureatu prof. Johnu O'Keefe'u. Asmeninio archyvo nuotraukos

Šį lapkritį trisdešimt trejų metų fizikė dr. Julija Krupič pradeda darbą jau savo laboratorijoje Kembridžo universitete Jungtinėje Karalystėje. Vilniaus universiteto (VU) absolventė, daktaro laipsnį apgynusi Londono universiteto koledže, tyrinėja smegenų ląsteles, savotiškus smegenų žemėlapius, padedančius orientuotis aplinkoje.

J. Krupič darbai publikuoti prestižiniuose mokslo žurnaluose „Nature“ ir „Science“. Už tyrimus neurobiologijos srityje jaunoji mokslininkė apdovanota „Eppendorf & Science“ premija.

Kai nesiseka „Eurovizijoje“

Jaunam tyrėjui gauti savo laboratoriją tikrai nelengva, tokių vietų yra mažiau nei talentingų žmonių, norinčių dirbti mokslinį darbą.

Per vieną interviu Anglijoje Julija juokavo, esą pasirinko mokslą, nes nepasisekė „Eurovizijoje“. Iš tikrųjų 2004 metais VU studentė su draugėmis kaip pritariančios dainininkės padėjo Ievai Breivytei dalyvauti konkurso nacionalinėje atrankoje. Julija yra baigusi muzikos mokyklą, pianino klasę, dainavo VU merginų chore „Virgo“.

Iš Grigiškių kilusi Vilniaus licėjaus auklėtinė pasirinko studijuoti fiziką, nors lankė ir Lietuvos jaunųjų matematikų mokyklą, ir fizikų „Fotoną“ bei „Fizikos olimpą“, buvo matematikos ir fizikos olimpiadų dalyvė bei prizininkė. Julijos tėvai Lilija ir Leonidas Krupičiai turi savo įmonę, mama – apskaitininkė, tėtis – inžinierius. Brolis Jevgenijus, programuotojas, dirba tarptautinėje kompanijoje „Staticus“, vadovauja informacinių technologijų skyriui.

„Man visada patiko matematika, bet labiau taikomoji, ir fizika atrodė geriausia sritis jai pritaikyti“, – sakė „Lietuvos žinioms“ jaunoji mokslininkė.

Su Nobelio premijos laureatu

Baigusi VU fizikos bakalauro studijas, Julija išvyko į Angliją toliau mokytis Londono imperatoriškajame koledže. Per biologinių procesų vaizdavimo magistrantūrą sužinojo, kaip galima pritaikyti matematiką ir neuromokslų srityje.

Apie smegenyse esančius savotiškus žemėlapius, padedančius orientuotis aplinkoje, Londono imperatoriškojo koledžo magistrantė išgirdo per vieną paskaitą. Ir taip susidomėjo, kad susisiekė su juos atradusiu prof. Johnu O'Keefe'u. Londono universiteto koledžo mokslininkas pasiūlė studentei doktorantūros vietą.

„Tada jis dar nebuvo Nobelio premijos laureatas, ir viskas buvo kur kas paprasčiau“, – juokėsi Julija.

2014 metais J. O'Keefe'as kartu su Norvegijos mokslininkais sutuoktiniais May-Britt ir Edvardu Moseriais laimėjo Nobelio fiziologijos ir medicinos premiją už atrastą įgimtą žmogaus GPS sistemą. 1971 metais J. O'Keefe'as atskleidė, kad smegenų srityje hipokampe reprezentuojama erdvė. Tam tikrose smegenų ląstelėse, pavadintose vietos neuronais, yra užkoduota informacija apie aplinkos geometriją. Žmogui būnant skirtingose vietose, aktyvuojasi skirtingi neuronai. Jie itin svarbūs formuojant smegenų žemėlapius.

2005 metais buvę prof. J. O'Keefe'o studentai iš Norvegijos smilkininės smegenų skilties vidinėje žievėje atrado kitas ląsteles, kurios būna aktyvios ne vienoje, o keliose vietose, išsidėsčiusiose simetriškai kaip kristalas. Tos ląstelės, pavadintos gardelės neuronais (ang. grid cells), leidžia nustatyti žmogui ar gyvūnui savo padėtį erdvėje.

Ir eksperimentais, ir teorija

Nors Julijos doktorantūrai Londono universiteto koledže vadovavo prof. J. O'Keefe'as, jos tyrimų kryptis skyrėsi. Liberalus vadovas leido savo studentams pasirinkti. Julija aiškinosi, kokios struktūros būna smegenų kristalai ir kas daro įtaką jų simetrijai. Darbas 2012 metais išspausdintas žurnale „Science“.

"Kartą tapęs fiziku, visam laikui liksi fizikas", - juokavo Vilniaus universiteto absolventė Julija Krupič, dabar dirbanti Kembridžo universitete.
"Kartą tapęs fiziku, visam laikui liksi fizikas", - juokavo Vilniaus universiteto absolventė Julija Krupič, dabar dirbanti Kembridžo universitete.

Per podaktarinę stažuotę Londono universiteto koledže mokslininkė tęsė pradėtus tyrimus, kas lemia gardelės neuronų skirtingą simetriją. Žurnale „Nature“ 2015 metais publikuotame straipsnyje pateikta išvada, kad didelę įtaką, kaip susidėlios neuronų kristalas, turi erdvės geometrija. Aprašytas ir matematinis modelis, kuriuo vadovaujantis atliktas eksperimentas. Tarp straipsnio bendraautorių buvo dr. Marius Bauža, Julijos draugas, dirbantis Londono universiteto koledže.

„Kartu su Mariumi parašėme ir teorinį straipsnį. 2014 metais jis publikuotas „Philosophical Transactions B“, seniausiame mokslo žurnale anglų kalba. Tas straipsnis man buvo labai svarbus idėjiškai, kai baigusi doktorantūrą kreipiausi dėl darbo Londono universiteto koledže, nes parodė, kuo iš esmės skiriasi mano požiūris ir supratimas, ką galiu duoti daugiau“, – pasakojo Julija.

Su prof. Edwardo Callaway’aus (centre) laboratorijos tyrėjais Salko institute JAV.Asmeninio archyvo nuotrauka
Su prof. Edwardo Callaway’aus (centre) laboratorijos tyrėjais Salko institute JAV.Asmeninio archyvo nuotrauka

Be gardelės neuronų, jų simetrijos, mokslininkė ėmėsi ir kitos tyrimų krypties – kaip vietos neuronai, jų grupė, leidžia spręsti organizmui, kur jis yra. Eksperimentams tyrėja naudojo funkcinę mikroskopiją ir galėjo matyti tas ląsteles, kai gyvūnas juda. Stebėti ne tik jų veiklą, bet ir kitas ląsteles kitose srityse, suteikiančias vietos neuronams informacijos. Šis darbas atliktas jau Salko biologinių studijų institute Kalifornijoje, JAV, per vienų metų podaktarinę stažuotę.

Savo laboratorijoje

„Dabar esu kryžkelėje, – sakė Julija. – Ką tik grįžau iš Amerikos ir pradedu darbą savo laboratorijoje Kembridžo universitete. Tokia tranzitinė būsena. Tikiuosi, kad seksis.“

Jaunam tyrėjui gauti savo laboratoriją tikrai nelengva. Kaip sakė Julija, tokių vietų yra mažiau nei talentingų žmonių, norinčių dirbti mokslinį darbą. Šimtai straipsnių prirašyta ieškant sėkmės recepto. Lemia, žinoma, nuveikti darbai, ar reikšmingi jie buvo. Prie darbų sėkmės prisideda ir laboratorija, kurioje anksčiau mokslininkas dirbo. Ne mažiau svarbu ir tyrėjo pasiūlyta vizija, kaip ji rezonuos su vietos, į kurią pretenduoja, aplinka.

„Noriu giliau nagrinėti, kas generuoja vietos ir gardelės neuronų funkcijas, kaip jie susijungia į tinklą kaip kokia elektrinė grandinė, kad būtų galima tiksliai pasakyti, kaip ta grandinė sujungta, o ne kalbėti apie jos veikimą kaip apie juodąją dėžę, – pabrėžė jaunoji tyrėja. – Kitas dalykas – kaip tas žemėlapis naudojamas, kaip prisimenamos vietos. Tikiuosi laikui bėgant klausti dar plačiau, ne tik apie vietas, bet ir apie kitus mane dominančius dalykus.“

Prie Tadž Mahalo Indijoje su draugu Londono universiteto koledžo tyrėju dr. Mariumi Bauža.Asmeninio archyvo nuotrauka
Prie Tadž Mahalo Indijoje su draugu Londono universiteto koledžo tyrėju dr. Mariumi Bauža.Asmeninio archyvo nuotrauka

Galėsime bendradarbiauti

Naujausiems tyrimams pradėjusi naudoti mikroskopiją, dr. J. Krupič bendradarbiavo su Lietuvos lazerių kompanijomis. Jos padėjo ir tobulinant lazerius. Su Lietuvos mokslininkais tokio lygio bendradarbiavimo kol kas nėra, nes niekas nedirba panašioje tyrimų srityje.

„Tačiau tikiuosi, kad galėsime bendradarbiauti, – sakė Kembridžo universiteto mokslininkė. – Neurobiologija – daugiadisciplinis mokslas. Pavyzdžiui, bandome integruoti daug genetinių tyrimų. Kad ne tik ląstelės funkcijas identifikuotume, bet turėtume ir jos genetinį identitetą. Lietuvoje ši šaka labai svarbi.“

Su mama Los Andžele.
Su mama Los Andžele.

Prieš Alzheimerio ligą

Visiškai nauja dr. J. Krupič patirtis – prieš porą metų sudarytas konsorciumas su Kembridžo universiteto įvairaus lygmens tyrėjais nuo neurologų iki molekulinės biologijos atstovų siekiant suprasti Alzheimerio ligą, jos pradžią, eigą, baigtį, ir ieškant būdų, kaip ją sustabdyti.

Mokslininkė pasakojo, kad Alzheimerio liga vieną pirmųjų, jei ne pačią pirmąją, pažeidžia smilkininės smegenų skilties vidinę žievę, kurioje ir yra gardelės neuronai. Joje kažkas atsitinka. Ir tas „kažkas“ dabar matuojama proteinais, vadinamais Tau baltymais ir amiloidais. Jie susiję su liga, bet dar nežinoma kaip. Baltymas Tau pradeda plisti hipokampe, kur yra vietos neuronai. Laikui bėgant jie pradeda žūti. Progresuojant ligai hipokampas nyksta. Proteinai plinta į kitas smegenų žievės sritis, jauniausią jų dalį neokorteksą.

„Šiuo metu svarbūs keli dalykai, – pabrėžė dr. J. Krupič. – Pirmiausia – diagnozė. Norėtume pagauti šią ligą kaip įmanoma anksčiau. Kuo liga mažiau pažengusi, tuo gydymas efektyvesnis, kaip ir vėžio atvejais. Jei ląstelės jau žuvusios, mažai ką galima padaryti. Intervencija būtų kur kas sėkmingesnė, jei ligą galėtume diagnozuoti dar prieš žūstant ląstelėms. Kartu su neurologais ieškome testų, kurie būtų itin jautrūs būtent smilkininės smegenų skilties vidinei žievei. Kitas dalykas – galimybė efektyviai įsikišti vaistais ar kitais būdais, kai liga jau progresuoja.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"