Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Ka­da kot­le­tai iš mė­gin­tu­vė­lių pa­mai­tins pa­sau­lį?

 
memphismeats nuotrauka

Dau­ge­lis mė­sos at­si­sa­kan­čių žmo­nių da­ro tai dėl eti­nių pa­s­ka­t­ų – gy­vū­nai ne­tu­ri mir­ti var­dan žmo­gaus so­tu­mo. Ta­čiau ki­ton svars­tyk­lių lėkš­tėn gu­la pa­pras­tas fak­tas, ku­riam sun­ku pa­prieš­ta­rau­ti: mė­sa – ska­nu, ji mums pa­tin­ka. Iš­spręs­ti šią prieš­ta­rą ima­si moks­las ir Si­li­cio slė­nis.

Šių metų rugpjūtį viena iš stambiausių žemės ūkio kompanijų Cargill, milijardieriai Billas Gatesas ir Richardas Bransonas, o taip pat kiti investuotojai, į kompaniją Memphis Meats investavo $17 mln. Ši kompanija gamina mėsą iš gyvūnų ląstelių, tad jai nereikia auginti galvijų ir paukščių – tik daugybės Petri lėkštelių. Rugsėjį Kinija ir Izraelis pasirašė $300 mln vertės sutartį dėl keitimosi „švariomis“ technologijomis, taip pat ir dirbtinės mėsos gamybos. Mėsa iš mėgintuvėlių tapo išties karšta tema: ši technologija aptariama, gerinama, dėl jos ginčijamasi ir ji pritraukia didelius pinigus. Republic išsiaiškino, kaip tai veikia, ar tai brangu, ar gali prilygti tikrai mėsai ir kuo čia dėta ekologija.

Kaip viskas prasidėjo

„Kam galabyti visą vištą tik dėl krūtinėlės ar sparnelio“Kad būtų neblogai nustoti galabyti „visą vištą tik dėl krūtinėlės ar sparnelio“, dar 1932 metais kalbėjo Winstonas Churchillis. Savo esė „Po penkiasdešimties metų“ („Fifty Years Hence“), aprašydamas ateities pasaulį, jis fantazavo, kad maistui naudojamos vištų dalys bus auginamos „atskirai, tinkamoje aplinkoje“ ir skoniu nesiskirs nuo originalo.

Buvęs iždininkas ir būsimas premjeras buvo pernelyg optimistiškas, tačiau kryptį nuspėjo teisingai. Dirbtinė mėsa pirmą kartą gauta 1971 metais – tada mokslininkai išaugino jūrų kiaulytės lygųjį raumenį. Nuo šio amžiaus pradžios, mėsos auginimo mėgintuvėliuose eksperimentais domisi NASA – agentūra norėjo rasti potencialiai atsinaujinantį baltymų šaltinį ilgoms kosminėms misijoms, taip pat ir į Marsą. Mokslininkai kalakutieną kultyvavo 2001 metais, o 2002-aisiais sukūrė ir dirbtinę žuvies mėsą – karoso filė.

Viena iš pirmųjų organizacijų, investavusių pinigus į šią sferą, buvo PETA (People for the Ethical Treatment of Animals, „Žmonės už etišką elgesį su gyvūnais“) – ji rėmė mėsos gavimo in vitro (lot. – „stikle“) tyrimus nuo dešimtojo dešimtmečio. Po to mėsos gavimas „mėgintuvėlyje“ daug metų domino mokslininkus, bet ne visuomenę. Dar 2008 metais, kai PETA komerciškai pritaikomo laboratorinio vištienos gamybos išradėjui paskelbė skirsianti $1 mln, niekas, išskyrus itin tuo besidominčius, nemanė, kad tokia technologija išvis turi kokias nors perspektyvas.

Dabar viskas pasikeitė. Sukurtą iš raumenų ląstelių mėsą žiniasklaida vadina „ateities maistu“, šios srities tyrimus remia šalių vyriausybės (pirmieji 2008 metais tai atliko Nyderlandai), startuoliai pritraukia dešimtis milijonų dolerių investicijų ir vienas po kito pristato sukurtus produktus, kurių skonis vis arčiau idealo.

Pirmasis istorijoje mėsainis su kotletu iš dirbtinės mėsos buvo suvalgytas Londone vykusioje spaudos konferencijoje, 2013 metų rugpjūtį. Tai buvo penkis metus trukusio tyrimų projekto kulminacija, o kotletas iš karvės raumenų ląstelių buvo užaugintas per tris mėnesius. Po pustrečių metų, 2016-ųjų vasarį, JAV kompanija Memphis Meats pristatė pirmąjį laboratorijoje užaugintą mėsos kukulį, o šiais metais pristatė analogišku būdu gautą antieną ir vištieną.

Kaip išauginti kotletą

Mėsos kultivavimo mėgintuvėlyje technologijos pradžia medicinoje – persodinimui skirtų žmogaus organų kūrimas. Įžymiausias šios srities atstovas – Markas Postas, Mastrichto universiteto mokslininkas, iš pradžių tyrinėjo širdies ir kraujagyslių fiziologiją ir angiogenezę (kraujagyslių formavimąsi organizmo audiniuose). Postas kartais vadinamas mėsos in vitro krikštatėviu; būtent jo darbas 2013 metais buvo pristatytas kotleto mėsainiui pavidalu.

Kaip daugybėje komentarų spaudai aiškino Postas, viskas prasideda nuo karvės raumens audinio, iš kurio gaunamos kamieninės ląstelės, organizme kontroliuojančios audinių regeneraciją po traumos. Tvirtinama, kad gyvūnui procedūra neskausminga.

Laboratorijoje ląstelės sudedamos į maistingųjų medžiagų ir augimui būtinų cheminių junginių tirpalą, ir per tris savaites mokslininkai jau turi daugiau nei milijoną kamieninių ląstelių. Paskui gauta medžiaga išdėliojama tūkstančiuose Petri lėkštelių, kur ląstelės „susiklijuoja“ į nedideles – maždaug centimetro ilgio ir kelių milimetrų storio – raumens audinio juosteles. Kad šios juostelės tekstūra ir tankis kuo labiau primintų gyvūno raumenis, jie elektros impulsais ir kitais būdais „treniruojami“. Kai audiniai įgauna tinkamą būseną, juos galima užšaldyti ateičiai, arba iš karto gaminti. Iš pradžių maitinimui naudota fetalinė (embrioninė) plazma – medžiaga, gaunama iš veršelių vaisių kraujo. Ji plačiai naudojama, kuriant vakcinas ir biotechnologinius preparatus, nes joje yra ląstelių augimo faktorių ir mažai kraujo antikūnų. Dabar pagrindiniai „laboratorinės“ mėsos gamintojai išbando alternatyvias ląstelių auginimo terpes.

Taip iš vienintelio raumens gabalėlio galima gauti iki 10 tonų mėsos, viename interviu pareiškė Postas. Kaip pradinė medžiaga kol kas naudojami maži raumenų fragmentai – didesniems reikia deguonies ir maistingųjų medžiagų cirkuliacijos sistemos. Nuo ūkininkų išaugintos mėsos ši skiriasi visų pirma spalva – ji labai blyški, labiau primena vištieną. Kad ji būtų raudonesnė, o taip pat būtų stipresnio skonio ir turėtų daugiau geležies, mokslininkai ieško būdų, kaip būtų galima į ją pridėti baltymą mioglobiną. 2013 metais, pirmojoje degustacijoje, dirbtinis mėsainio kotletas buvo padažytas burokėlių sultimis.

Šio amžiaus pradžioje NASA užsakymu sukurtoje žuvies kultivavimo technologijoje buvo naudojami gan dideli šviežių karosų gabalėliai, kurie maistingame tirpale praleisdavo savaitę; tokiomis sąlygomis mėsos masė padidėdavo 14%. Pagal naujesnę technologiją, tyrėjai žuvies auginimui naudoja žuvies ląsteles, paimtas iš jų kūnų po žūties ir augina jas maistingoje terpėje iš druskų, angliavandenių ir baltymų. Mėsai baltymai irgi gaminami atskirai, rašo Guardian: tai primena medicinoje naudojamą insulino gavimo būdą: žuvies DNR sumaišoma su mielių ir šios veikia kaip baltymų fabrikai.

Kadangi laboratorijoje mėsa auginama kaip daugybė raumenų skaidulų, ją paprasčiausia perdirbti į faršą. Būtent todėl pirmieji tokios mėsos produktai – kotletai ir mėsos kukuliai. Gamindami pirmąjį jautienos kotletą, mokslininkai užgaišo apie tris mėnesius. Dabar, kai technologija jau išbandyta, procesas trumpesnis – nedidelės partijos degustavimui gamyba trunka kelias savaites.

Kodėl tai svarbu

Nepaisant vegetariškų alternatyvų gausėjimo, mėsos paklausa nuolat auga. Prognozuojama, kad XXI amžiaus viduryje Žemėje gyvens daugiau nei 9 milijardai žmonių ir mokslininkai jau ne vienus metus tvirtina, kad dabartiniais metodais jų išmaitinti nepavyks. Galvijų auginimas – labai daug išteklių naudojantis ir planetai kenkiantis užsiėmimas: gyvulių auginimas, transportavimas ir skerdimas, aprūpinimas pašarais – viskas smarkiai veikia ekologiją. Vienos karvės išlaikymui per dieną reikia iki 100 litrų vandens ir didelių plotų: galvijams ir jų reikmėms naudojami trys ketvirtadaliai planetos dirbamos žemės. Naminių galvijų auginimui tenka 14,5% visų antropogeninės kilmės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Galvijų spaudimas ekologijai toks didelis, kad Kanadoje (ir ne tik joje) stengiamasi išveisti karves su modifkuotu genomu, kurios į atmosferą išleistų mažiau metano (ir tuo pačiu sunaudotų mažiau pašaro).

Šiame fone laboratorinė mėsa atrodo neįtikėtinai ekologiška. Oksfordo ir Amsterdamo universitetų vertinimu, produktams iš mėgintuvėlio reikės 7–45% mažiau elektros energijos, nei tokio paties kiekio kiaulienos, avienos ar jautienos gavimui tradiciniais būdais. Perėjimas prie dirbtinės mėsos ŠES dujų emisijas potencialiai gali sumažinti 78–96%, žemės naudojimą 99%, o vandens sunaudojimą – 82–96%.

Be ekologinio yra ir akivaizdus etinis aspektas – kiekvienas kepsnys, rūkytos lašišos kąsnelis ar antis apelsinų padaže reiškia gyvūnų mirtį, ir nuotraukos iš skerdyklų gali sugadinti net užkietėjusių mėsėdžių apetitą. Laboratorijoje užauginta mėsa „švari“ ir dėl dar vienos priežasties: joje nėra patogenų, gyvenančių naminiuose gyvuliuose ir jų aplinkoje, o taip pat antibiotikų, šeriamų jiems kasdien. Ir galiausiai, karvės, kiaulės ir vištos – tiesiog neefektyvus augalinių baltymų vertimo gyvūniniais, būdas, tvirtina Postas. „Prarandame daugybę maisto tiesiog todėl, kad sumaitiname jį gyvuliams, kaip tarpininkams“, – mano biologas.

Mėsa „iš mėgintuvėlio“ dabar nagrinėjama kaip būdas išspręsti iš karto tris svarbias žmonijos problemas – pamaitinti alkstančius, sumažinti stresą gamtai ir tuo pačiu nenaudoti smurto prieš gyvūnus.

Kas įsijungė į lenktynes

Dėl temos aktualumo, technologijų potencialo ir investuotojų dosnumo, mėsos kultivavimo rinkoje dabar veikia nemažai naujų kompanijų. 2015 m. atsiradusi minėtoji Memphis Meats, jau kitais metais pasiūlė iš ląstelių išaugintus mėsos produktus, ir iki šiol pritraukė $22 mln investicijų, įskaitant rugpjūtį gautus $17 mln.

Hampton Creek rinkoje seniau – nuo 2011 metų. Tai vienintelis Silicio slėnio „produktų vienaragis“ (verslas, kurio vertė viršija $1 mlrd). Kompanija veiklą pradėjo nuo visų labai giriamo augalinio majonezo gamybos, o taip pat padažų, sausainių ir tešlos, pagamintų be gyvūninių žaliavų. 2013 metais Hampton Creek sukūrė augalinį kiaušinį – be vištos, iš 11 augalų ingredientų. Hampton Creek gaminami augaliniai tradicinių produktų pakaitalai parduodami tūkstančiuose Amerikos mokyklų, šimtuose universitetų ir kitosų įstaigų. Kompanija mėsos ėmėsi tik šiemet: įsigijo du šios srities patentus ir paskelbė savo produktą rinkai patieksianti jau 2018 metais. Ar tai įvyks iš tiesų, neaišku: praėjus mėnesiui po pareiškimo, atsistatydino visa Hampton Creek direktorių taryba (išskyrus savininką) – toks buvo ginčų, teismo ieškinių ir skandalų metų kompanijoje rezultatas.

Prieš keturis metus kultivuojamos mėsos pirmeivis Markas Postas taip pat įkūrė nuosavą verslą – kompaniją MosaMeat, kuri kilo tiesiai iš mokslininko laboratorijos Mastrichto universitete Nyderlanduose ir kol kas specializuojasi tik jautienos gamyboje. Taip pat yra Izraelio startuolis SuperMeat, kuris viščiuko mėsą žada kultivuoti už sutelktinio finansavimo pinigus, Finless Foods, auginanti žuvų mėsą, Modern Meadow, laboratorijoje auginanti odą, o taip pat daugybė kitų kompanijų, gaminančių gyvulinės kilmės produktų augalines alternatyvas, – jautieną, vištieną, pieną ir netgi krevetes. Pranešama, kad mėsos auginimu iš gyvūnų ląstelių vykdo ir eksperimentinės veterinarijos MTI Maskvoje.

Ar tai skanu?

Tie keli žmonės, ragavusieji pirmąjį laboratorinį mėsainį 2013 metais, savo pojūčius aprašė skirtingai. Kai kas sakė, kad kotletas „primena mėsą, bet ne toks sotus“, kai kam stigo riebumo ir minkštumo, o kai kam skonis, konsistencija ir kitos charakteristikos visiškai atitiko tradicinio produkto savybes.

Tą patį – kad kultivuotos viščiuko mėsos skonis panašius į paprasto – pranešė apie produktą, išbandytą 2017 metų pavasarį. Antiena gi paliko ryškesnį įspūdį – degustatoriai apibūdino ją kaip minkštą, sultingą, turtingo skonio ir su „idealia traškia plutele“.

Bendrai tų nedaugelio ragavusiųjų laboratorinę mėsą, tonas gan santūrus. Iš visko sprendžiant, tokių produktų skonines ir fizines savybes tokių produktų charakteristikas galima būtų pagerinti, tačiau aštrios kritikos ir atstūmimo jie nesulaukia – mėsos pakaitalai išties panašūs į mėsą.

Kiek kainuoja?

2013 metai pagamintas mėsainis su dirbtinės mėsos kotletu buvo ne tik pirmasis, bet ir brangiausias: jis kainavo £200 000 (apie $330 000). Šios sumos šaltinis iš pradžių buvo laikomas paslaptyje, tačiau paskui paaiškėjo, kad pinigus skyrė vienas iš Google įkūrėjų Sergey Brin. Svaras (0,45 kg) tokios mėsos kainuotų $1,2 mln.

Vos per porą metų pasak technologijos autoriaus Marko Posto, tokio kotleto mėsainiui gamyba dramatiškai atpigo – iki $11,5. Tad, Petri lėkštelėje išaugintos jautienos svaras turėtų kainuoti $36. Tačiau San Francisko kompanijos Memphis Meats atstovas 2016 metais pripažino, kad faktiškai jų atveju technologija kol kas gerokai brangesnė – apie $18 tūkstančių už svarą jautienos ir $9000 už svarą vištienos. Tai siaubingai brangu: JAV svaras vištienos ar jautienos filė kainuoja kiek daugiau nei $3. Netgi $11 – dvigubai brangiau už visą bigmaką McDonald’s JAV ir kone penkis kartus brangesnis už tokį patį mėsainį Rusijoje. Žinoma, tam tikra vartotojų dalis sutiks mokėti už etiškumą ir „žalumą“, lygiai taip, kaip dabar daugelis daro su „organišku“ maistu. Bet taikantis ne tik į aukštesnįjį, bet ir į masinį segmentą, dirbtinės mėsos gamintojams teks pasistengti ją gerokai atpiginti.

Kada?

Kultivuojamos mėsos gamintojai ir investuotojai sutartinai teigia, kad ateitis priklauso būtent jų produktui. Virgin korporacijos įkūrėjas Richardas Bransonas tiki, kad tokia ateitis įvyks po 30 metų – tada „mums nebereikės žudyti gyvūnų“, visa mėsa parduotuvėse ir restoranuose bus pagaminta be smurto arba bus augalinės kilmės ir tuo pačiu „bus ne prastesnio skonio ir gerokai naudingesnė“. Mėsos in vitro krikštatėvis Markas Postas ir Memphis Meats vadovė Uma Valeti mano, kad tai nutiks po 20 metų, o pardavimų pradžios galima laukti jau po trijų ar keturių metų. Hampton Creek ir Finless Foods savo produktus patiekti rinkai planuoja dar greičiau: pirmi nori pradėti pardavinėti paukštieną jau 2018 metų antroje pusėje, antri – pradėti tiekti tuną 2019-ųjų gale.

Kuo daugiau sužinome apie laboratorijose gaminamą mėsą, tuo lengviau įsivaizduoti futuristinį paveikslą. Nusprendę, ko norėsime rytoj pietums, iš šaldiklio ištrauksime specialius konteinerius, kuriuose, specialioje terpėje augs maisto porcijos. Arba nusiųsime užsakymą į parduotuvę-laboratoriją, kur bus galima norimai datai užsakyti konkrečiam klientui pagamintą reikiamą kiekį jautienos išpjovos ar faršo mėsainiams. Galima eiti dar toliau: visai įmanoma, kad pasinaudodami technologijomis, galėsime paragauti mėsos, kurios auti kitais būdais neįmanoma, – pavyzdžiui, egzotiškų ar išnykusių gyvūnų, kurių DNR išliko žemėje ar muziejuose, mėsos. Dešrelės iš raganosio? Ragu iš mamuto? Teoriškai, tokios mėsos gamyba neturėtų būti daug sudėtingesnė už kiaulienos ar jautienos.

Dirbtinės mėsos gamintojai įsitikinę, kad skonio, konsistencijos ir prieinamumo problemų sprendimas – ne už kalnų. Viena iš sunkiausiai įveikiamų šios sferos kliūčių tikriausiai bus visuomenės nuomonė. Laboratorijose auginamą mėsą jau vadina „frankenmėsa“ ir „šmėsa“. 2012 metais Didžiojoje Britanijoje atliktoje apklausoje, dauguma dalyvių, 62%, pareiškė, kad neragautų dirbtinės mėsos. Amerikiečiai pasirodė dar ortodoksiškesni: vos 20% pasakė, kad neprieštarautų tokiam maistui. Visa tai buvo prieš pasirodant dirbtiniams jautienos kotletams ir mėsos kukuliams, o apie jų gamybos technologijas aprašant šimtuose straipsnių ir dešimtyse televizijos ir radijo laidų. Panašu, visuomenės nuomonė jau ima keistis: 2017 metų pavasarį JAV atliktoje apklausoje, jau 65% respondentų būtų sutikę kultivuotai mėsai suteikti šansą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"