TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Ką galime perskaityti iš žmogaus veido

2013 01 29 6:00
Asmeninio albumo nuotrauka/Prof. J.Tutkuvienė pastaruosius kelerius metus buvo įsitraukusi į keturis tarptautinius galvos ir veido srities tyrimus.

Vilniaus universiteto (VU) profesorė antropologė Janina Tutkuvienė stebisi, kad pastaruoju metu atsiranda tokių "mokslininkų", kurie tikina galintys iš žmogaus veido pasakyti apie jo charakterį ir gebėjimus, polinkį į tam tikrą intelektinę veiklą.

Dar nuostabiau, kad fenotipologais pasivadinę pseudomokslininkai sulaukia visuomenės pasitikėjimo. Jie kviečiami į žinomas televizijos laidas ar net konsultuoja verslininkus, įmonių vadovus priimant žmones į darbą. Tačiau mokslas, kaip pabrėžė antropologė, yra ištyręs dar labai nedaug, tik esminius smegenų veiklos ypatumus, ir tikrai iki šiol nežinoma, kodėl skiriamės charakteriais, kodėl mąstome skirtingai ir kodėl kartais visai skirtingais būdais prieiname prie tos pačios išvados.

Prof. J.Tutkuvienė pastaruosius kelerius metus buvo įsitraukusi į keturis tarptautinius galvos ir veido srities tyrimus. Šiuos Europos Sąjungos projektus kartu įgyvendino lietuvių, italų ir vokiečių tyrėjai. Rezultatai paskelbti prestižiniuose žurnaluose "International Journal of Legal Medicine", "Forensic Science International", "Rechtsmedizin", "Homo-Journal of Comparative Human Biology".

Iš kūno ir veido

"Per visą evoliuciją žmogui svarbiausia buvo išlikti ir pratęsti rūšį, - aiškino VU Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja. - Būtent tie požymiai, kurie lėmė žmogaus išlikimą ir rūšies pratęsimą, buvo pirmiausia užfiksuoti kūne ir veide. Pavyzdžiui, normalus dydis, proporcijos rodo, kad žmogus turi didesnę tikimybę būti sveikas, atsparus infekcinėms ligoms. Renkantis partnerį lytiniu požiūriu buvo svarbu pratęsti rūšį, todėl užfiksuoti ir lytiniai požymiai, rodantys gerą vyriškų arba moteriškų hormonų veiklą. Žinoma, per pastaruosius kelis šimtus tūkstančių metų žmonės darėsi gudresni bendro intelekto požiūriu, todėl didėjo smegenys. Pamažu intelektas tapo vis svarbesnis, tačiau mąstymas yra labai individualus ir per daug skirtingų kelių smegenyse veda prie genialių išvadų, kad būtų galima taip paprastai susieti su kuriais nors veido bruožais."

Fenotipas, kaip patikslino prof. J.Tutkuvienė, apima žmogaus organizmo požymių visumą (ne tik išorinius kūno požymius, bet ir organizmo fiziologinius, biocheminius, kitus parametrus). Dar XVIII-XIX amžiuje mokslininkai grynai empiriškai pastebėjo, kad tam tikro kūno sudėjimo žmonės dažniau serga vienomis ar kitomis ligomis. Kai kas mėgino susieti išorinę išvaizdą ir su charakterio bruožais, tačiau tokie mėginimai tobulėjant mokslui buvo paneigti.

Kaip skelbia vadinamoji tinkamos poros paieškos teorija, biologiniu požiūriu dažnai į porą sueina priešingų fenotipinių savybių individai. Tarkime, jei nosis ilga, pasąmonėje norima mažos, jei smarkas didelis - patinka mažesnis. Tačiau toks ryšys pastebėtas tik tuo atveju, jeigu individas turi kraštutinio dydžio kurį nors veido bruožą. O veido bruožų įvairovė tokia didelė, kad reikia, pasak antropologės, tik džiaugtis, nes būtent ji garantuoja biologiniu požiūriu optimalių palikuonių tikimybę.

"Mėginimai susieti fenotipines savybes su bendru intelektu tik iš dalies pasiteisina, - kalbėjo prof. J.Tutkuvienė. - Mes turime įgimtą veidų atpažinimo centrą. Nereikia didelių mokslų, kad galėtume pasakyti, kuris veidas turi akivaizdžių nukrypimų, o kuris - labai patrauklus. Įrodyta, kad gražiausias mums yra vidutiniškas veidas, o ekstremalų nukrypimą nuo vidurkio sugeba atpažinti net naujagimiai. Per pastaruosius kelis dešimtmečius atliktais tyrimais nustatyta, kad ekstremalūs veido nukrypimai tikrai susiję su tam tikromis paveldėtomis ligomis, genetiniais sutrikimais."

Tokiais atvejais dažnai būna ir intelekto sutrikimų, galimas ir agresyvumas. Tačiau kalbama, kaip pabrėžė antropologė, apie akivaizdų nukrypimą, kai net keliolika veido bruožų neatitinka normalios įvairovės ribų.

Gražūs ir protingi?

Kol kas nėra nė vieno mokslinio tyrimo, kuris patvirtintų, kad tam tikrus veido bruožus galima labai aiškiai susieti su konkrečiais intelektiniais ypatumais. Kita vertus, dabar jau atsirado neinvazinių metodų tyrinėti smegenis ir kas keli mėnesiai, pasak prof. J.Tutkuvienės, pasirodo straipsnių, kad, tarkime, tokia ir tokia smegenų sritis yra susijusi su kuria nors mąstymo funkcija. Tačiau iš karto diskutuojama dėl tokių rezultatų patikimumo. Pavyzdžiui, veidą ir jo bruožų sąsajas su intelektu tyrinėjantis dr. Satoshi Kanazawa iš vieno Londono universiteto beveik prieš dešimtmetį paskelbė straipsnį "Kodėl gražūs žmonės yra intelektualesni". Vėliau vieni tyrimai šią mintį patvirtino, kiti - paneigė.

Nemažai tyrimų rodo, kad taisyklingo veido žmogus turi didesnę tikimybę būti sveikas, jo biologinė raida galėjo būti geresnė. Be to, išreikšti lytiniai požymiai veide rodo sklandžią hormonų veiklą.

"Apie intelektą kalbėti sudėtingiau. Sakysime, pastebėta, kad labai dažnai genialus žmogus būna keisto ir netipiško veido - arba labai gražus, arba labai negražus. Juk genialumas taip pat yra ekstremalus proto atvejis, - kalbėjo antropologė - Galiausiai, kas yra norma intelekto požiūriu, kaip ji nustatoma? Intelekto koeficientas dar nieko nereiškia. Jis nerodo žmogaus kūrybingumo ar genialumo, nes testai sudaromi vadovaujantis jau žinoma patirtimi. Tačiau jei visą laiką vaikščiosi tuo pat keliu, kaip kartais juokauja neuroanatomai, nieko nauja neatrasi."

Tas impulsas smegenyse turi nueiti netradicinį kelią, kad žmogus sumanytų visiškai originalią idėją. Todėl dar labiau neįmanoma pasakyti, koks veidas gali būti susijęs su kūrybingumu ir genialumu.

"Sveriant" intelektą

Pasak prof. J.Tutkuvienės, kaukolės forma, jos dydis, jei yra ekstremalus nukrypimas nuo normos, gali turėti sąsajų su intelektu, mąstymu, psichinėmis savybėmis. Tačiau vėlgi - kas yra norma? Koks yra vidutinis kaukolės tūris ar smegenų masė?

"Vidutinė smegenų masė - apie pusantro kilogramo, tačiau įsivaizduokite, kad normalios įvairovės ribos yra nuo vieno iki dviejų kilogramų, - kalbėjo antropologė. - Klasikinis pavyzdys: lordo Bairono, taip pat Ivano Turgenevo smegenys svėrė daugiau nei 2000 gramų, o prancūzų rašytojo Anatole'io France'o, 1921 metais gavusio Nobelio literatūros premiją, - 1100 gramų. Taigi normali smegenų masė gan įvairuoja, o mąstymas labiau priklauso nuo neuronų ryšių ir kitų iki šiol neištirtų veiksnių."

Be to, tarp smegenų paviršiaus ir kaukolės yra smegenų dangalais bei smegenų skysčiu užpildytas tarpas, todėl, pasak prof. J.Tutkuvienės, smegenų paviršiaus iškilimai negali turėti didelės įtakos kaukolės paviršiaus lokaliems pakitimams. Vadinasi, beprasmiška spėti iš galvos formos ar kokio nors išsigaubimo ties smilkiniais, momens ar kaktinėmis skiltimis apie žmogaus mąstymą ir polinkį į kokią nors veiklą.

Bendra ir individualu

Prof. J.Tutkuvienė pabrėžė, kad galvos formą lemia paveldimumas, taip pat ji labai priklauso nuo kaukolės siūlių kaulėjimo tempo, mitybos, aplinkos ir kitų veiksnių. Kaukolės formai būdingi ir lytiniai skirtumai. Pavyzdžiui, vyrų antrinis lytinis požymis - nuožulnesnė kakta (dėl labiau į priekį atsikišusių antakių lankų, saugančių nuo traumų), bet jų labiau išgaubta pakaušinė dalis (dėl labiau išlavėjusių smegenėlių, atsakingų už judėjimą, judesių koordinaciją, pusiausvyrą). Juk visais laikais vyrai daugiau judėjo ir kovojo. Moterų kakta statesnė, taigi išeitų, kad jos protingesnės, nes kaktinės skiltys daugiausia susijusios su mąstymu ir intelektu. Tačiau vyrams geriau sekasi vienos, moterims - kitos smegenų funkcijos, o subtilūs vyrų ir moterų mąstymo skirtumai iki šiol mažai tyrinėti.

"Posakis, kad akys yra sielos veidrodis, gal ir teisingas, tačiau iki šiol neįrodytas neurofiziologiniais tyrimais, - juokavo antropologė. - Akių rainelės (kaip ir odos) spalva rodo, kiek žmogus turi pigmento. Jo kiekį galima sieti su polinkiu sirgti tam tikromis ligomis. Tarkime, jei mažai pigmento, didesnė alergijos tikimybė. Galima šiokia tokia sąsaja ir su hormonų veikla, nes tradiciškai vyrų ir oda, ir akys (net jei būtų tos pačios mėlynos ar rudos spalvos) šiek tiek tamsesnės."

Akių plyšio forma labiau rodo priklausymą tam tikrai geografinei populiacijai. Pavyzdžiui, kadaise dykumų klajokliams buvo svarbu apsaugoti akis nuo pustomo smėlio. Taip susidarė vadinamasis trečiasis vokas. Kai akys siauresnės, į jas taip pat mažiau patenka smėlio, atviros saulės, vėjo. Tradiciškai moterų akys yra atviresnės, didesnės, apvalesnės, vyrų - labiau primerktos, plyšys mažesnis, nes taip buvo naudinga apsaugant jas nuo smūgių.

Nosies formą irgi daugiausia lemia paveldėti veiksniai. Tarkime, didelė, ypač lenkta žemyn nosis evoliucijos požiūriu buvo svarbi šiauriniuose regionuose, nes oras, eidamas pro ją, turi laiko sušilti. Vis dėlto veido bruožų įvairovė populiacijos viduje daug didesnė nei tarp atskirų populiacijų. Be to, veido bruožai keičiasi senstant, tuomet dažniausiai padidėja ir nosis, ir ausys.

Vyrų lūpos siauresnės, moterų - platesnės. Senstant dažniausiai lūpos siaurėja. Dabar ypač putnios moterų lūpos yra būtinas moteriškumo ir seksualumo atributas, tačiau dar XIX amžiuje aristokratės buvo linkusios vizualiai pasiaurinti jas. Storos lūpos buvo laikomos prastuomenės, siauros - aristrokratiškumo požymiu. Be to, XVII-XIX amžiuje, kaip pasakojo prof. J.Tutkuvienė, ir siauras lūpas, ir leptosominį kūno sudėjimą (kai vyrauja išilginiai matmenys) mėginta sieti su aukštesniu intelektu, o priešingą, piknišką (kresną), tipą - su žemesniu. Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai tokių sąsajų neaptinka.

Didesnis ir stambesnis apatinis žandikaulis - vyrų antrinis lytinis požymis, tačiau jo įvairovė didžiulė. Pastaruoju metu šis požymis dažnai pastebimas ir tarp moterų, ypač aukštaūgių, nes augimo hormonas skatina ir žandikaulio raidą. Nėra jokių tyrimų, kurie patvirtintų sąsajas tarp mažo vyrų apatinio žandikaulio ir jų menko valingumo ar negebėjimo priimti sprendimų. Tiems, kurie mėgina tokią nuomonę įpiršti, geriausias pavyzdys būtų Albertas Ensteinas. Juk šio genijaus apatinis žandikaulis ir smakras buvo menkai išreikšti.

"Bet kuriuo atveju atskiri galvos ir veido bruožai, jeigu nėra ypač kraštutinai nukrypę nuo normalios įvairovės ribų, neturi nieko bendra su žmogaus intelektu, - pabrėžė antropologė. - O juo labiau - su jo charakteriu, psichikos savybėmis ar mąstymo ypatumais."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"