TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Ką kalba vilkų advokatai?

2008 09 03 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Dažnai vilkai nuteisiami už akių: papjovė kažkas naktį ganykloje avį ar veršiuką, jau ir manoma, kad vilkų darbas. Tačiau gamtininkai gali įrodyti, kad tai dažniausia padaro ne jie, o palaidi šunys, net nebūtinai benamiai. Kaime pilna šunų, kurių šeimininkai nesiaiškina, iš kur paryčiais jų globotiniai sotūs grįžta.

Visai nepelnytai vilkas tapo tarsi kažkokio plėšraus baisūno žvėries bendriniu pavadinimu: "bijai vilko, neik į girią." Ir nors niekas netiki pasaka apie Raudonkepuraitę, tačiau vilkai kaltinami būtais nebūtais dalykais, jų aukomis laikomi bet kurie rasti gyvulių lavonai, vilkams nurašomi visi kriminaliniai miško "nusikaltimai".

Spaudoje kaskart pasirodo neapykantos vilkams pilnų pranešimų, ūkininkai dejuoja, kiek jiems nuostolių pridaryta, kompensacijų prašo. "Na, jei ūkininkai nepasirūpina, kaip savo gyvulius apsaugoti, ar galima kaltinti, kad vilkai neatsilaiko prieš tokį riebų lengvai pasiekiamą kąsnį? - klausia Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento specialistas Selemonas Paltanavičius. - Pavyzdžiui, Norvegijoje kompensacijos ūkininkams už vilkų papjautas avis ar šiaurės elnius mokamos tik tada, jei tai įvyksta naktį ir aptvare. Jei dieną ar naktį ne aptvare, vadinasi, - jie nebuvo apsaugoti, pats kaltas, tai ir kompensacija nepriklauso. Kodėl vilkas turi nusigręžti nuo be priežiūros pamiškėj paliktos avies ar ožkos?"

Medžioklė nemažina vilkų

Lietuvoje veikianti Jungtinė nevyriausybinės vilkų apsaugos taryba stebisi, kad ūkininkai pripažįsta tik vieną naminių gyvūnų apsaugos būdą - vilkų medžioklę. Žinodami vilkų gyvenimo tvarką, gamtininkai tvirtina, kad medžioklė nemažina vilkų skaičiaus, o atvirkščiai - tik skatina juos gausiau veistis.

"Vilkai gyvena grupėmis. Nors toje grupėje būna daug patelių ir patinų, teisę atsivesti palikuonių turi tik pagrindinė stipriausia patelė ir pagrindinis patinas, - pasakojo S.Paltanavičius. - Jei atsitinka kitaip, pagrindinė vilkė kitos vilkės jauniklius papjauna. Ir jokio čia žiaurumo, tokia vilkų tvarka - kad būtų visavertis prieauglis."

Vilkams, kaip ir kitiems stambiesiems plėšrūnams, būdinga griežta savireguliacija. Jei medžiotojai tokią nusistovėjusią tvarką išardo, nušauna pagrindinį vilką ar patelę, gauja išsiskirsto poromis, tada jauniklių atsiveda visos patelės. Ir vilkų populiacija tik didėja. Europos mokslininkai jau seniai suprato, kad vilkų medžioklė yra beprasmė. Per pastaruosius ketverius metus visiškai nemedžiojami Lenkijos vilkai nė kiek neišplito.

Ir avis sveika, ir vilkas sotus

Minėtoji vilkų apsaugos taryba, bendradarbiaudama su analogiškomis Lenkijos ir Anglijos organizacijomis, Lietuvos ūkininkams siūlo patiems imtis iniciatyvos ir ūkininkauti taip, kad ir avys būtų sveikos, ir vilkai sotūs.

"Visiems žinoma, kad vilkai naminius gyvulius dažniausiai puola vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje. Vilkas pagal savo plėšrūnišką prigimtį užklumpa tuos, kurie negali pabėgti (luošą, sergantį žvėrį, galintį pavojingomis ligomis užkrėsti savo gentainius). Taip vilkai atlieka miško sanitarų darbą. Todėl tarpukario metais žmonės, žinodami vilkų įpročius, mokėjo išvengti didelių nuostolių. Gyvulių niekas lauke nerišo, kaip populiaru dabar, ir vienų nepalikdavo, juos ganė piemenys. Be reikalo dabar išnyko ši "profesija". Tad nesistebėkim, kad vilkai nusineša neprižiūrimus ar blogai saugomus gyvulius", - sakė miškininkas biologas Andrejus Gaidamavičius, Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos pirmininkas.

Pasak jo, anksčiau pasitaikydavo atvejų, kai vagys, vidury lauko naktį išpjaustinėję pačius geriausius galvijų mėsos gabalus, palikdavo taip sudarkytą lavoną, kad atrodytų, esą tai vilkų darbas. Panašus atvejis buvo Marijampolėje, kai dėl papjautų arklių apkaltinti vilkai, ir tik vėliau paaiškėjo, kad tai žmonių darbas. "Kasmet viešinami skandalai ir iš Kupiškio rajono, kur vilkų medžioklė iki šiol skatinama premijomis. Iš laikraščiuose pateiktų nuotraukų matyti, kad kupiškėnai, matyt, labiau kenčia nuo sulaukėjusių šunų, o ne nuo vilkų. Vilkai savo auką stengiasi sugriebti už gerklės, o šunys puola iš užpakalio. Tuo tarpu paskerstų veršelių ir avių kaklo sritys dažniausiai buvo randamos nesužeistos. Apmaudu, kad Lietuvos veterinarijos gydytojai prisipažįsta, kad jiems sunku atskirti šuns ir vilko veiklos pėdsakus, jie neturi tokios patirties", - sakė A.Gaidamavičius.

Hibridai pavojingesni

Vilkų apsaugos tarybos duomenimis, šiuo metu nesutramdomos sulaukėjusių šunų ar net vilkų ir šunų hibridų gaujos siautėja Biržų girioje, apie Vilnių, Klaipėdą. Vilkų ir šunų hibridizacija yra labai rimta problema Vakarų Europoje. Kad tai jau aktualu ir Lietuvai, patvirtina neseniai Biržų krašte sumedžiotas vilkas su gražia koli veislės šuns apykakle.

Tokie vilkų ir šunų hibridai yra žymiai pavojingesni už pačius vilkus - jie nebijo žmonių, linkę apsistoti arčiau gyvenviečių, gyventi šiukšlių sąvartynuose.

Atrodytų keista, kad vilkai kryžminasi su šunimis. Juk vilkas ir šuo - kone mirtini priešai. Pasak gamtininkų, neapykanta šunims jauniems vilkiukams atsiranda tik po šešerių gyvenimo mėnesių. Jeigu iki tol dėl medžiotojų kaltės jie praranda tėvus, jų niekas nebeišmoko nekęsti šunų, su kuriais jie vėliau pradeda kontaktuoti.

Galbūt medžiotojams, norintiems patenkinti savo žvėrišką instinktą, tiesiog naudinga vilkus laikyti piktadariais?

"Jei vilkus medžiotojai visai išnaikina, jų vietą miške užima pusiau laukiniai usūriniai šunys. Būna tokių, kuriems smagu nuo šeimininkų pabėgti ir gaujomis valkatauti. Jie siaučia miškuose, užvaiko žvėris, išpjauna juos. Skaičiau, kad kai Rusijoje buvo nuspręsta rezervatuose išnaikinti vilkus, vietoj jų įsiveisę šunys pridarė tris kartus daugiau nuostolių, nei padarydavo vilkai: viską išpjovė, ką reikia, ir ko nereikia, - pasakojo garsusis vilkų mylėtojas, eigulys iš Žemaitijos Petras Dabrišius. - Aš pats Kirgizijoje, Pamyro kalnuose, kadaise esu medžiojęs tuos laukinius didelius šunis. Jie net žmones puldinėdavo. Karvę, būdavo, papjauna, ir iškart nieko iš jos nelieka."

Ne jų maniera

Kompensacija už vilkų padarytą žalą Lietuvoje nemokama. "Žinoma, nuostolis ūkininkams, bet kita vertus - teisinga, nes šiuo metu neįmanoma tiksliai nustatyti, vilko tai darbas, ar ne, - sakė S.Paltanavičius. - Vilkams ir taip dabar visi nuostoliai priskiriami."

Gamtininkas regėjęs ne vieną atvejį, kaip medžioja palaidi kaimo šunys. "Jie nebūtinai benamiai. Kaime daug tokių nepririštų šunų, kurie laisvalaikį leidžia vaikydamiesi, medžiodami gyvulius, žvėris, - pasakojo jis. - Šiemet pats mačiau, kaip medžioja šunys. Su dukra kartą buvom Riešės žirgyne, kur ji mėgsta fotografuoti arklius. Žiūrim, atbėga išgąsdintas, pavargęs ir baisiai kriokuodamas stirninas. Pamaniau, kas gi čia dabar vidury dienos? Po trijų minučių jo pėdom trys vilkšuniai atskuodė. Jie jau, matyt, ne vieną kilometrą stirniną vaikėsi. Pabaidėm akmenimis, bet jie tik apsuko ratą ir vėl susiradę pėdsakus puolė vytis. Įsitikinęs, kad jie tą stirniną pasivijo ir papjovė."

Kitą kartą S.Paltanavičius vėl įsitikino, kad šunys mėgsta medžioti. "Kadangi mėgstu fotografuoti gamtą, vienas pažįstamas gamtininkas pavasarį kvietė atvykti pasėdėti prie lapės urvo. Galvojom, vis tiek iš jo lapiukai išlįs, prifotografuosim, - pasakojo jis. - Paskui bičiulis skambina ir sako, kad jau lapiukų neliko. Atokiau tyliai įsitaisęs jis matė, kaip iš urvo išlindo juodas šuo ir po vieną penkis pražudytus lapiukus išvilko."

Apgalvotą šunų medžioklę yra matęs ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas. "Jis man pasakojo, kaip kartą sėdėdamas bokštelyje už kokių 300 metrų išvydo rudą šunį, bene koli veislės dydžio, - pasakojo S.Paltanavičius. - Šuo atsigulė žolėje. Tai medžiotojui pasirodė keista: ką šuo gali veikti naktį miške? Tolėliau buvo matyti kitas šmirinėjantis šuo. Jis pabaidė kiškį ir, įsivaizduojat, pabaidytasis atbėgo prie to žolėje gulinčio šuns. Anas kapt, ir pagavo! Laimikiu patenkinti abu šunys nubėgo į mišką."

Įsižeidusi iš meilės

Vilkų mylėtojo P.Dabrišiaus sodyboje miške Telšių rajone kelių hektarų aptvare vilkai gyvena kaip laisvėje. Kiek jų ten yra, eigulys sakė nežinąs, nors ir dažnai pas juos į aptvarą ateinąs. "Neskaičiavau, nes nežinia, kiek jauniklių turi", - sakė jis ir drąsiai ėjo į jų teritoriją, pagaliu taukšėdamas į medį bandė juos iĖ krūmŲ iĖbaidyti. Prieš specialiai lankytojams pastatytą apžvalgos bokštelį aukštoje žolėje praslinko keli vilkai. P.Dabrišius tuo metu ramiai žingsniavo netoliese. Vilkams nė mintis nekilo žmogų pulti.

Ant eigulio pyksta tik viena vilkė. "Iš pradžių, kol nebuvo pastatytas šis aptvaras, ji kieme gyveno, visur paskui mane vaikščiojo, iš rankų ėdė. Kai pastatėm aptvarą, bandžiau nuvesti ją ten, kad gyventų laisva kaip gamtoje. Ji priešinosi, norėjo su manim ir toliau gyventi. Teko prievarta ją nuvesti. Vilkė šito iki šiol nepamiršta, įsižeidusi negali man atleisti, kad ją atstūmiau. Neprisileidžia dabar, - pasakojo P.Dabrišius. - Vilkus stebėti įdomu. Įsitikinau: jei vieną kartą vilką apgavai, kitąsyk jau neapgausi. Tu tik pagalvoji, ką dabar su juo darysi, o jis jau žino. Jie mąsto logiškai."

Jaučia agresiją

Pasak gamtininkų, nors Lietuvoje vilkų yra tik keli šimtai, miške jų beveik neįmanoma sutikti. Jie atsargūs, vengia žmogaus.

"Jei vilkas kada yra susidūręs su žmogum, baimė išlieka kelių kartų kraujyje. Jie į kiemą pas žmogų tikrai neis", - pasakojo jau daugybę metų vilkų gyvenimą tyrinėjantis eigulys. Pasak jo, vilkų miške turi būti, kad būtų tvarka. Jie papjauna ne tik paliegusius, nusilpusius žvėris (nes ne kiekvieną sveiką pajėgtų pagauti), bet ištaiso ir medžiotojų klaidas: pribaigia pašautus žvėris.

Pasak eigulio, vilkas žmogaus kėslus suuodžia iš tolo, jaučia jo biolauką, skiria, kuris medžiotojas, o kuris ne. Jis prisiminė vieną skaitytą istoriją apie vilką Rusijos kaime: kai vaikai važiuodavo dviračiu per mišką iš mokyklos, pakelėje visada sėdėdavo vilkas. Vaikai bijodavo, bet pravažiuodavo pro jį, vilkas nieko nedarydavo. Kai jie tai papasakojo tėvams, vienas medžiotojas, apsirengęs moteriškais drabužiais, bandė artintis prie vilko. Tas iškart pabėgo.

Kai vėl važiuodavo vaikai, vilkas vėl ramiai sėdėdavo prie kelio. Juto, kad jokia grėsmė iš vaikų nedvelkia. "Vilkas - protingas žvėris, jis sugeba jausti agresiją. Tai jį ir gelbsti", - sakė eigulys.

S.Paltanavičius miške yra matęs vilką per kelis žingsnius. "Kartą traukiu mišku, žiūriu, priešais už kokių 150 metrų eina vilkas - susimąstęs, toks užsisvajojęs. Stabtelėjau už drebulės, jis čia pat, per kelis metrus praėjo. Kvapą tikrai per tokį atstumą turėjo užuosti, bet kai aš jam nieko pikto neplanavau daryti, jokia agresija iš manęs nesklido, tai ramiausiai ir nuėjo pro šalį", - pasakojo gamtininkas.

Taip žmogus nesiaukotų

Graudžią istoriją apie vilko pasiaukojimą kartą teko girdėti P.Dabrišiui: "Pasakojo, kaip Rusijoje vilkus medžiojo kariniais automobiliais. Sniegas minkštas, vilkams sunku pabėgti, tai vienas penkerių metų patinas, matydamas, kad jo patelei, turinčiai jauniklių, bus sunku pabėgti, pats pasidavė, leidosi nušaunamas. Taip jis ją apsaugojo. Nė žmogus taip nepasiaukotų."

Medžioklė iš alkio?

Pasak eigulio, vilkas iš esmės nėra plėšrus, o šuo medžios bet kada, net ir sočiai paėdęs. "Jam smagu tai daryti. Tas pats ir žmogui medžiotojui. Paklauskit, ar kuris iš jų eina į medžioklę alkanas. Kiti vos paeina, tokie sotūs, bet vis tiek traukia medžioti, - piktinosi P.Dabrišius. - Aš aklai neginu vilkų, kur jų daug, reikia medžioti, bet Lietuvoje yra ir tokių rajonų, kur jų nėra nė vieno. Anksčiau, kai ir vilkai, ir mes miškuose gyvenom, jėgos buvo beveik lygios, abu buvom tokie patys medžiotojai tose pačiose teritorijose. Nuo tada tarp mūsų ir vilkų atsirado trintis. Dabar vilkai labai pasikeitė, jie vengia, baiminasi žmonių, nes būdami labai nuovokūs supranta, kad mes juos su savo šautuvais seniai pralenkėm."

Kaip apsaugoti gyvulius?

Gyvulių saugumas 80 proc. priklauso nuo pačių ūkininkų pastangų. Kiekvienas sodininkas žino, kad jis nesulauks derliaus, jei sodas nebus aptvertas. Lygiai taip pat turėtų mąstyti ir gyvulių augintojai.

Pasaulyje egzistuoja labai daug naminių gyvulių apsaugos būdų. Be elektrinio piemens dar naudojamos specialios sirenos, blykčiojančios šviesos. Nors Lenkijoje už vilkų padarytus nuostolius mokamos nemažos kompensacijos ūkininkams, tačiau didžiausias dėmesys kreipiamas į pačių ūkininkų sąmoningumą, jie mokomi apsisaugoti nuo vilkų. Vilkui, kaip žinia, tvora - ne kliūtis. Senesni žmonės puikiai prisimena, kaip vilkai pasikasdavę po tvartų pamatais ir pro išraustas duobes išsitempdavę avis ar kiaules. Juk savo vilkiukus vilkė atsiveda po žeme, irštvoje, kuri gali būti net iki 7 metrų ilgio.

Pasak specialistų, kad apsaugotum gyvulius, gali naudoti plazdančių vėliavėlių tvorą (tačiau toks aptvėrimas padės tik nuo vilkų). Vėliavėlės turi būti spalvotos, bet nebūtinai vien tik raudonos. Vilkai neskiria spalvų, tačiau juos gąsdina skirtingi spalvų tonai. Ant virvės vienodais atstumais reikia priraišioti 10 cm pločio ir 45 cm ilgio spalvotų skiaučių ir tokią vielą nutiesti 15 cm nuo žemės aukštyje. Pro tokias vėjyje plazdančias skiautes vilkas išdrįs pralįsti labai retai.

Taip pat galima naudoti kvapiąsias medžiagas, kurių vilkai labai nekenčia. Viena iš paprastesnių - naftalinas. Vilkai turi puikią uoslę ir naftalino kvapą stengiasi apeiti iš tolo. Kad kvapas nesusilpnėtų, tvorų kraštus naftalinu galima patepti kartą per savaitę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"