TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Ką reiškia būti geriausia mokymo įstaiga?

2016 01 03 8:10
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Kaip tėvams ir vaikams rinktis, kurioje mokykloje, gimnazijoje, aukštojoje mokykloje mokytis ir studijuoti? Kiek pasirinkimui įtakos turi ir gali turėti įvairūs reitingai?

Apie tai žurnalistas Raigardas Musnickas kalbasi su Vilniaus licėjaus direktoriumi Sauliumi Jurkevičiumi, žurnalo „Reitingai“ vyriausiuoju redaktoriumi Gintaru Sarafinu, Mykolo Romerio universiteto komunikacijos ir rinkodaros centro vadovu Šarūnu Sakalausku. Siūlome įdomiausias šio pokalbio mintis.

Kaip jūs pats rinktumėtės, į kokią mokyklą vesti mokytis savo vaikus?, – laidos vedėjas R. Musnickas paklausė žurnalo „Reitingai“ vyriausiojo redaktoriaus Gintaro Sarafino.

Gintaras Sarafinas: Mokymo įstaigos skiriasi – pirmiausia vaikas eina į pradinę mokyklą, vėliau – į progimnaziją, gimnaziją. Kiekviena iš jų turi savo pasirinkimo parametrus. Susidariau įspūdį, kad nelabai svarbu, į kokią pradinę mokyklą vaikas eis. Svarbiausia rasti gerą mokytoją, kuris išmokytų vaiką mokytis, įkvėptų juos, skatintų ir motyvuotų.

– O kaip tokį mokytoją rasti? Nelabai paprasta, o radus dar nereiškia, kad tavo vaikas pas tokį mokytoją tikrai paklius?

G. S.: Taip, ir mūsų vaiką pradinėje mokykloje mokė trys mokytojos. Pamatėme, kas yra ir fantastiškai gera mokytoja, ir „fantastiškai“ bloga, ir vidutinė mokytoja. Patys pajutome, kaip svarbu vaikui pakliūti pas gerą pradinių klasių mokytoją. Bet Lietuvoje, priešingai nei, tarkim, Vokietijoje, sužinoti apie gerą pradinių klasių mokytoją, kurio mokymo rezultatai yra puikūs, labai sunku – tenka kliautis pažįstamų atsiliepimais, domėtis, kurie pedagogai metai iš metų pasiekia su mokiniais puikių rezultatų. Pradinę mokyklą gali rinktis tik iš nuogirdų, tėvų ir vaikų atsiliepimų.

Gintaras Sarafinas /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

– Į ką reiktų kreipti dėmesį renkantis mokyklą be pradinės mokyklos mokytojo? Pagal gyvenamąją vietą ar pagal reitingus?

G. S.: Iš rytinių kamščių Vilniuje ir Kaune galima spėti, kad vis dėl to tėvai mokyklas savo vaikams renkasi ne tik pagal gyvenamąją vietą. Jie veža savo vaikus į kitą miesto pusę, kad tik jis galėtų mokytis kokybiškoje mokykloje. Bet iš tikrųjų renkantis mokyklą yra svarbūs bent šimtas skirtingų parametrų. Gerai mokyklai svarbus socialinis, kultūrinis, ekonominis kontekstas. Iš reitingų matome, kad vienos savivaldybės mokyklos vaikai laiko egzaminus tris kartus blogiau palyginus su mokykla kitoje savivaldybėje. Vaiko akademiniams pasiekimams daug įtakos turi namų ir kultūrinė aplinka – ar namuose yra knygų, paveikslų, ar kartu su tėvais jie lankosi kultūriniuose renginiuose. Akademiniams pasiekimams svarbios net ir iš pirmo žvilgsnio keistos smulkmenos, tarkim, ar vaikas nuolat vėluoja į pamokas.

– Kaip jūs manote, nuo ko tai priklauso? Gal ne mokykla kalta, gal svarbus ir socialus kontekstas?

G.S.: Per dvejus metus apvažiavau apie 80 mokyklų, ir mačiau akivaizdžius mokyklų skirtumus vos 30 kilometrų spinduliu – vienos mokyklos atrodo fantastiškai lyg kokioje Danijoje, o kitos – tarsi būtų Sibire. Manau, 30–40 proc. mokinių pasiekimų priklauso nuo direktoriaus, taip pat nuo mokytojų, tėvų, taip pat savivaldybės, mero požiūrio. Vieniems merams svarbu renovuoti mokyklas, kad jų fasadai atrodytų gražiai, o kitiems labiau rūpi, kaip prisikviesti į mokyklas dirbti gerų anglų kalbos, matematikos, fizikos mokytojų.

Gerbiamas Sauliau, jūsų vadovaujamas Vilniaus licėjus šiuose reitinguose įvardijama kaip geriausia mokymo įstaiga. Kaip jums pavyksta tokia tapti ir kokiais principais vadovaujatės?

Saulius Jurkevičius: Pagal vertinimo kriterijus svarbiausi yra mokinių mokymosi rezultatai ir mokymo kokybė. Vilniaus licėjus nuo pat įkūrimo pradžios buvo orientuotas į aukštą mokymo kokybę, koncentravosi į dalykinę kvalifikaciją ir kokybišką mokinių mokymą. Licėjaus nuostata buvo siekti mokymo kokybės, ir pati mokyklos aplinka formuoja požiūrį, kad to kokybiško rezultato būtų siekiama. Be to, pas mus yra ir atrankos sistema.

Saulius Jurkevičius /Alinos Ožič nuotrauka

– Vadinasi, pas jus gali patekti tik genijai?

S. J.: Reiktų vengti kraštutinumų– nėra nei visiškai beviltiškų, nei kažkokių labai išskirtinių vaikų – Lietuva tiesiog per mažas kraštas. Pas mus ateina mokiniai, kurie progimnazijose pasiekia tam tikrą mokymosi lygį ir yra motyvuoti. Mūsų stojamieji egzaminai nėra sudėtingi, tiesiog reikia pasiekti tam tikrą mokymosi kondiciją, o ne demonstruoti kažkokius išskirtinius gabumus.

– Bet jums lengviau, kad jūs esate pakankamai garsi mokymo įstaiga ir pas jus nemažai norinčių patekti?

S.J.: Tai ir privalumas, kita vertus, kai kuriuos moksleivius atgraso. Mokiniai ima galvoti, kam stoti ten, kur, jų nuomone, mokytis sunkiau. Mūsų atrankoje kiekvienas mokinys gali išbandyti ir įvertinti savo jėgas. Egzistuoja tam tikras stereotipas, kad Vilniaus licėjuje mokosi kažkokie genijai, išskirtiniai vaikai, todėl daugeliui kyla abejonių, kad šita mokykla gal ne man. Iš tikrųjų Vilniaus licėjus – įprasta mokykla, kuri pasiekia tam tikrų rezultatų.

– Atranka – vienas iš svarbių gerų mokyklos rezultatų dedamųjų. Kas dar svarbu? Kodėl, tarkim, pas jus pagal rezultatus geriausiai išmoko anglų kalbos?

S.J. Pas mus išties dirba geri mokytojai, kurie sugeba vaikus mokyti. Dar vienas svarbus momentas – Lietuvos šiuolaikinio ugdymo standartas nėra aukštas, ir jeigu mokinys sistemingai mokosi, jis šį lygį gali nesunkiai pasiekti. Tai akivaizdu, ir tai reiktų pabrėžti.

– Kaip jūs randate gerų mokytojų?

S. J.: Gerų mokytojų problema netgi žvelgiant į Lietuvos ateitį yra viena aštriausių ir sudėtingiausių, nes gerų tiksliųjų ir gamtos mokslų mokytojų stygius Lietuvoje jaučiamas jau dabar. Pedagogo profesija nebėra laikoma prestižine, todėl nelengva rasti ryškių pedagogų, kurie galėtų ugdyti jaunąją kartą.

– Kaip pritraukti į mokyklą gerų mokytojų?

S.J. Gal vienas iš privalumų yra tas, kad mes neturime ypatingų mokinių drausmės ir tramdymo problemų. Mokytojui sudaroma gera darbinė aplinka, kurioje jis bendru susitarimu gali siekti gerų rezultatų.

– Kaip jūs pats spręstumėt, į kokią mokyklą leisti savo vaikus, jei reiktų rinktis ne iš taip vadinamų prestižinių mokyklų?

S. J.: Mokymosi rezultatai labai priklauso nuo šeimos ir joje suformuotų moksleivių vidinių nuostatų. Manau, kad norint pasiekti gerų rezultatų nebūtina mokytis išskirtinėje gimnazijoje. Žinoma, kad tai sudaro tam geresnes prielaidas siekti gerų rezultatų, nes patenki į aplinką, kuri motyvuoja. Motyvuojanti aplinka – labai svarbus geros mokyklos faktorius, tačiau ir turint tam tikras nuostatas galima ir niekuo neišsiskiriančioje mokykloje tikslingai siekti ir pasiekti gerų rezultatų.

Gintarai, ar įmanoma pagal reitingus įvertinti aukštąsias mokyklas ir sudėlioti jų vietas?

G. S.: Taip, aukštosios mokyklos vertinamos ir taip vadinamu instituciniu, prestižo reitingu. Iš įvairių parametrų matosi, kurios aukštosios mokyklos yra aukščiausio lygio. Jaunas žmogus stoja ne į kažkokią instituciją, bet renkasi konkrečia studijų programą ir čia tie skirtumai tarp universitetų išryškėja. Pavyzdžiui, pastebėjome, kad nėra nei vieno klasikinių studijų universiteto, kuriame visos studijų kryptys ir programos būtų puikios, kaip ir nėra net mažiausios kolegijos ar universiteto, kuriuose visos studijų programos būtų prastos. Kiekviena turi stipriųjų pusių ir renkantis reiktų paanalizuoti, kodėl ji stipriausia. Tiesiog reikia nagrinėti konkrečių universitetų studijų kryptis.

– Jei reitingai nėra absoliutus vertinimo kriterijus, ką jie parodo?

Šarūnas Sakalauskas: Tame pačiame universitete skirtingos studijų programos gali būti skirtingo lygio. Vienos studijų programos yra šio universiteto branduolys, kitos programos silpnesnės. Buvo etapas, kai universitetai, sekdami pasaulinėmis tendencijomis pasidavė studijų programų kūrimo vajui. Tačiau manau, kad universitetai turėtų išryškinti savo stipriąsias puses ir į jas tikslingai investuoti.

Šarūnas Sakalauskas./ www.mruni.eu nuotrauka

– Jūs atstovaujate Mykolo Romerio universitetą. Ar jums nėra svarbu būti universitetu, kuris turėtų aukštą nekvestionuojamą reitingą?

Š.S.: Kiekvieno universiteto strategija ir ambicija yra paruošti sėkmingus absolventus. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad egzistuoja labai skirtingos reitingavimo sistemos. Reitingus strategiškai universitetas turėtų naudoti kaip savotišką indikatorių, pagal kurį gali siekti pagerinti tam tikrus studijų parametrus ir rodiklius.

– Koks jūsų požiūris į reitingus?

Š.S.: Reitingavimą vaizdžiai galima palyginti su ėjimu pas gydytoją. Jei pas gydytoją neinu, dar nereiškia, kad nesergu. Apsilankęs pas gydytoją galiu sužinoti tam tikras diagnozes ir galimas rizikas bei pasirūpinti prevencinėmis priemonėmis. Reitingų paskirtis yra panaši. Pasauliniu mastu reitingai yra normalus konsultacinis verslas. Ir Europos Komisija skatina universitetus įsivertinti pagal įvairias reitingavimo sistemas.

– Bet ar reitingavimas nevirsta uždaru ratu? Juk žmonės reitingus vertina gana tiesmukiškai ir pažodžiui. Jais remdamiesi renkasi mokyklas, universitetus, ir nuo jų priklauso mokymo įstaigų pajamos. O gaudami didesnes pajamas universitetai gali sudaryti geresnes sąlygas moksleiviams ir studentams?

Š. S.: Pernai Europos Komisijos rekomenduojamas tarptautinis „U-Multirank“ reitingas reitingavo Lietuvos aukštųjų mokyklų psichologijos mokymo programas. Mykolo Romerio universiteto programą įvertino kaip geriausią, tačiau ir pateikė pastabų, kur šią programą galima dar labiau patobulinti. Manome, jog reikia ne pulti girtis reitingų rezultatais, naudoti juos rinkodaros ir marketingo tikslais, bet atkreipti dėmesį į pastabas ir rekomendacijas siekiant pagerinti studijų kokybę.

– O kodėl nepuolate girtis?

Š. S.: Kalbant apie reitingavimą labai svarbi dinamiką ir universitetų požiūris. Iš tikrųjų reikia džiaugtis, kad yra tokios iniciatyvos, kurios skatina tobulinti mokymo programas, pasitempti kiekvieną universitetą, kolegiją ar mokyklą. Todėl universitetai reitingus turėtų vertinti kaip naudingas pastabas, į kurias turėtų atsižvelgti tobulindami savo studijų programas ir gerindami jų kokybę.

– Gintarai, ar tokie reitingai turėtų padėti žmogui atsirinkti, kur studijuoti? Kokią pridėtinę vertę jie turėtų suteikti?

G. S. Kaip ir paminėjo Šarūnas, reitingų tikslas parodyti stipresnes ir silpnesnes aukštųjų mokyklų ir gimnazijų mokymo programų pozicijas. Dar viena reitingų funkcija – padėti tėvams ir moksleiviams. Mes nustatome institucinį reitingą ir įvardijame stipriausias ar prestižines mokslo institucijas, konkrečiais studijų programas pagal įvairius parametrus. Jaunas žmogus gali atmesti jam nepatinkančius vertinimo kriterijus, tačiau iš keturių ar penkių susidaryti tam tikrą vaizdą ir rinkdamasis studijas išvengti klaidų.

– Sauliau, į ką dar svarbu atkreipti dėmesį renkantis studijas?

S. J. Svarbu įvertinti reitingus, savo poreikius ir ko apskritai žmogus nori iš gyvenimo. Manau, kad reitingai sveikintinas dalykas, parodantis, kaip funkcionuoja švietimo sistema. Valstybė turėtų siekti, kad būtų užtikrintas tam tikras mokymo lygis ir išsilavinimo standartas. Jeigu egzistuoja studijų programos, kurios yra nekokybiškos, valstybinės institucijos turi pasirūpinti, kad jų būtų atsisakyta. Jei yra mokyklų, kurios dirba ypatingai prastai, valstybės irgi turi į tai reaguoti ir aiškintis priežastis.

Žinių radijas, laida „Atviras pokalbis“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"