TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kad būtų ir išvažiuojančių, ir grįžtančių

2014 09 01 6:00
Mikas Vengris. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotraukos

Vilniaus universiteto (VU) docentui dr. Mikui Vengriui ši rugsėjo 1-oji jau dešimta, kai grįžęs į Lietuvą po doktorantūros studijų Nyderlanduose pradėjo dėstyti fiziką. Mokslininkas taip pat dirba VU Lazerinių tyrimų centre ir aktyviai kelia spręstinas Lietuvos mokslo problemas. Kaip pats juokauja, parašo „atsišaukimą“, kai nebeištveria dėl negerovių, nes jei niekas nesikeiks, visi manys, kad viskas visiems yra gerai.

Dr. M. Vengris mielai sutiko atsakyti į portalo lzinios.lt klausimus.

Vizijoje - Lietuva

- Vilniaus universitete baigėte fizikos magistro studijas, Amsterdamo laisvajame universitete – doktorantūrą ir, apgynęs daktaro disertaciją, grįžote į Lietuvą. Ar nebuvo noro pasilikti svetur?

- Gal esu sėslus valstietis, bet man niekada nekilo abejonių: kai atsibos važinėti, keliauti, norėsiu šiek tiek nusiraminti, tai bus Lietuva ir Vilnius, kur gimiau ir užaugau. Tai žinojau išvažiuodamas ir niekada nemodeliavau savo gyvenimo kitaip. Turiu savo viziją, kurioje yra Lietuva. Niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau labai gerai jaustis kur nors išvažiavęs ilgam, visam laikui pasilikęs toli nuo Lietuvos.

- Ne tik atliekate mokslinius tyrimus VU Lazerinių tyrimų centre, bet ir dėstote. Kaip jums atrodo Lietuvos akademinis jaunimas?

- Dėstymas - labai svarbi mano gyvenimo dalis. Labai svarbus mano ryšių su bendruomene, visuomene, pasauliu aspektas. O studentai, apskritai paėmus, atrodo gerai: jauni žmonės, kurie kažko nori, kažkuo domisi, kuriems kažkas patinka. Mano skoniui, šiek tiek per daug yra balasto. Juo vadinu studentus, kurie nelabai domisi ir nelabai žino, kodėl studijuoja. Ateina į universitetą, kad nereikėtų galvoti, ką daryti po mokyklos. Tokių visada būdavo ir turi būti, bet man atrodo, kad dabar jų kartais galėtų būti mažiau. Tačiau yra labai daug protingų jaunų žmonių. Smagu stebėti, kaip jie bando įkąsti sunkiai įkandamus dalykus. Kitas ir labai aštrius dantis turi. Malonu skaityti jų darbus, klausytis jų klausimų, ginčytis su jais. Tuos žmones prisimenu.

- Ar žinote tolesnius jų likimus, ar daug išvažiuoja iš Lietuvos?

- Išvažiuojančių tikrai yra. Žmonės laisvi, renkasi, kas jiems patinka. Tačiau liūdna, kai buvęs studentas ar kolega, kurį tikrai mėgsti, sutiktas svetur kokioje nors konferencijoje, net nusipurto pagalvojęs, kad galėtų grįžti į Lietuvą. Išvažiavusiems ten, kur viskas tikrai daug greičiau, geriau, švariau, mažiau problemų, kartais atrodo, jog kalta kažkokia abstrakti Lietuva, kad jiems čia sekėsi blogiau. Nenorėčiau, kad toks požiūris vyrautų. Man atrodo, kada nors turėtume pasiekti, kad būtų ne tik išvažiuojančių, bet ir grįžtančių. Manau, kad mes čia, toje Lietuvoje, iš tikrųjų dar labai neilgai galėjome savo rankomis sąžiningai kurti viską taip, kaip mums atrodo geriausia. Daugelyje universitetų, net ir Vilniaus universiteto daugelyje padalinių tikrai galėtų būti viskas geriau negu yra dabar, neišskiriant ir mūsų pačių. Norėtųsi, kad nedingtų pojūtis, kad geriau bus tik tada, kai mes patys, bent dalis mūsų, dirbsime geriau ir kursime Lietuvoje. Gerai suprantu, galima sakyti: jei būtum negrįžęs, išvažiavęs į kokią Šveicariją ar Ameriką (tokių siūlymų buvo), mokslo, matomumo savo srityje požiūriu būtum daug daugiau pasiekęs. Bet tie laimėjimai iš esmės priklausytų ne man, iš dalies ir tiems žmonėms, kurie iki manęs ten dirbo, kad man dabar būtų lengva viso to siekti. Jei čia keiksnodamas ar spjaudydamasis kraujais parašai vieną straipsnį, o kitoje laboratorijoje per tą patį laiką būtum parašęs penkis, šis vienas gal bus vertingas tuo, kad kitiems, su manimi ar po manęs dirbsiantiems, bus lengviau toliau rašyti straipsnius. Jei dabar visi dreifo principu išvažiuosime ten, kur geriausia, turtingos vietos tik turtingės protų ir visų gėrybių, kurias tie protai sukuria, o neturtingos taps dar neturtingesnės. Taip galų gale ir toms gerosioms vietoms pasidarys negerai, nes negalima vien tik siurbti iš visur ir nieko neauginti patiems. Todėl būtų gerai, kad jauni žmonės jaustų pasitenkinimą, kad jų valstybėje po jų lieka kažkas padaryta. Savo darbu jie pramynė takus, kad kitiems būtų lengviau eiti. Tai dažnai pamirštama. Aišku, visi žmonės sprendžia savo problemas, bet norėčiau, kad turėtų galvos ar nugaros smegenyse instaliuota, jog savo kiemą aptvarkyti irgi gerai, ne tik važiuoti ten, kur labai tvarkinga.

Geras būdas prasigyventi

- Kokias matytumėte mokslo problemas, kurias išsprendę tą kiemą susitvarkytume?

- Problemų turime įvairių. Liūdna, kad jos dažnai yra dirbtinės. Užtenka palyginti, kaip tie patys darbai atliekami verslo įmonėse ir valstybinėse organizacijose. Reguliavimas, procedūrų painumas ir sudėtingumas, net iš tikrųjų negeranoriškumas visada yra valstybinių įstaigų nenaudai. Tai mūsų valstybė galėtų bandyti spręsti. Labai dažnai išsikeliama kokia nors vėliava - žaboti korupciją, neleisti vogti valstybės pinigų ar suteikti visiems lygias galimybes, tačiau vėliau pridaroma tiek procedūrinių tos vėliavos užtikrinimo dalykų, kad žmonės, kurie nori valstybinėse įstaigose pasiekti kokių nors rezultatų, dirbti savo darbus, yra iki absurdo ribojami. Jei tai būtų UAB, niekas tokių nesąmonių nedarytų. Sprendimo teisę turintis žmogus pasakytų: važiuok, Petrai, Pranai, Antanai ar Vladikai, į parduotuvę, nusipirk, ko tau reikia, atneši čekį, ir bus tvarka. O universitetuose ar institutuose, kai tik skiriama pinigų iš Europos Sąjungos, būna tiek skirtingų sluoksnių administruotojų, reikalaujančių, kad viskas būtų sutvarkyta tik pagal jiems vieniems žinomas procedūras, jog rezultatas, kurį turi pasiekti instituto ar universiteto darbuotojai, lieka toje grandinėje gal septintoje vietoje. Nebepaliekama jokios sprendimo laisvės. Jei suplanavai ką nors prieš kelerius metus, tau baksnoja, kad taip užrašyta, ir pirkti geresnio daikto, per tą laiką pagaminto, negali. Arba keisti projektą galima derinant su keliolika instancijų, ir jokių žingsnių į šoną. Žmonės įsivelia į valstybės pinigais finansuojamus projektus ir pamažu tampa tų procedūrų vergais. Mat jį šunys tą rezultatą, kurį norėjo pasiekti, dabar svarbu atsiskaityti, kaip buvo suplanuota! Nors mokslininkai patys kompetentingi žinoti, ką daro, kad galėtų spręsti, kokią įrangą savo darbui pirkti, kiekvienam sprendimui bandoma sukurti po taisyklę. Kuo aukščiau administracinėje struktūroje yra žmogus, tuo mažiau tie procedūriniai dalykai erzina, nes jų reglamentuojami dirba kiti. Galų gale visa ta velniava prislegia pačius žemiausius - doktorantai pildo paraiškas ir rašo visokius popierius. Jei tik priverstų ką nors aukštai padaryti viską taip, kaip turi daryti vargšai tyrėjai, reikalai pajudėtų daug greičiau. Kai partijoms reikėjo išsispausdinti rinkimų plakatus, jos save nuo viešųjų pirkimų procedūrų atleido ypatingos skubos tvarka.

- Daug kalbėta, kad Lietuvos mokslui reikia proveržio. Kaip jums atrodo, kur toks būtų galimas, kad taptume inovatyvi valstybė?

- Aš į tuos proveržius žiūriu šiek tiek rezervuotai. Galime ko nors pasiekti, žiūrėdami, kur mums sekasi, stengdamiesi tas sritis plėtoti, atkreipti į jas jaunų žmonių dėmesį ir kartu būdami atviri naujiems sumanymams. Gal ir įmanoma kaip biržoje nusipirkus vieną akciją per dešimt metų tapti milijardieriumi, bet nemanau, kad reikėtų kelti sau tokį tikslą. Manau, kad sąžiningai dirbti kas dieną irgi yra geras būdas prasigyventi. Turime tokias mokslo, meno, kultūros sritis, kur akivaizdžiai esame neblogi, pavyzdžiui, muzika, teatras, lazerių fizika, biotechnologijos, baltistika, gal dar kurios nors nepaminėjau, - ten ir turime telktis, stengtis nuosekliai augti. Užarti visus rugius ir žemę užsodinti serbentais – gal ir drąsu, įdomu, verta dėmesio kaip eksperimentinis žingsnis, bet nereikėtų stengtis nuteikti save, kad galime šitokiu būdu vienu kirčiu išspręsti visas savo problemas. Manau, kad problemos sprendžiamos kasdien kaip galima geriau atliekant savo darbus. Proveržio kaip ir nebus, bet taip dirbant ilgesnį laikotarpį rezultatai gaunami geresni negu blaškantis nuo proveržio prie proveržio. Reikėtų tiesiog stengtis gerai daryti tai, ką mokame daryti, mokytis naujų dalykų, bet, gink Dieve, netapti loterijų lošėjais.

Doktorantas – ne studentas

- Ar galėtumėte palyginti, kaip keitėsi padėtis per tą dešimtmetį, kai dirbate VU Lazerinių tyrimų centre. Esate pabrėžęs, koks svarbus buvęs įdirbis lazerių fizikos srityje, parašėte net „Odę lietuviškiems lazeriams“.

- Kai grįžau, jau buvo iš tikrųjų neblogai. Ko gero, vieni pirmųjų gavome ES struktūrinių fondų lėšų ir Lazerinių tyrimų centre jau gulėjo dėžės su ką tik nupirkta nauja įranga. Per tą laiką mūsų patalpos išsiplėtė kokius tris keturis kartus. Man pradedant dirbti turėjome vieną labai pažangią lazerinę sistemą, o dabar turime tokių turbūt netoli dešimties. Anksčiau viskas koncentravosi aplink vieną laboratoriją. Dabar - kokios penkios šešios labai stiprios laboratorijos, kuriose tikrai yra ką veikti žmonėms.

Man baigiant mokyklą ar studijuojant, tėvo alga universitete buvo maždaug 20 dolerių. Dabar uždirbame vidutiniškai tris ketvirčius ES vidurkio. Visai neblogai, palyginus su tuo, kas buvo mano studijų laikais. Dabar mūsų universitetas - kaip šimtai kitų Europos universitetų, o lazerių laboratorijos greičiausiai bus geresnės negu 80 proc. tokių laboratorijų Europoje. Tikrai įkvepia, kai pagalvoji, kad šitiek nedaug žmonių ir per tiek nedaug laiko sugebėjome taip aukštai užkopti. Aišku, visko buvo, taip pat ir krizė, ir mes dar nepanašūs nei savo atlyginimais, nei galimybėmis, nei susitvarkymu į senąsias valstybes, tačiau kiek prie jų priartėjome, manau, - didžiulis rezultatas. Nebėra taip: „Mačiau tokią įrangą! Jie turi kreostatą! Pasiekė skysto helio temperatūrą! O, Viešpatie, kokios ten technologijos ir kaip mes atsilikę!“ Dabar „geležų“ jau turime ir namų jau pristatėme, kuriuose galima dirbti, tačiau reikia labai smarkiai galvoti, ar turėsime žmonių ir ar turėsime minčių, ką daryti, kad ta bendruomenė augtų ir žmonės joje būtų patenkinti, gerai jaustųsi.

- Turite galvoje mokslo slėnius?

- Taip pat ir slėnius. Jie juk irgi tos ekstensyvios plėtros dalis. Manau, pagrindinis dalykas, kurio reikia dabar žiūrėti, kad ta įranga nestovėtų. Negalime vien vedžioti prie jos svečius, apautus baltomis šlepetėmis. Reikia, kad aplink tą įrangą muštųsi studentai: „Dabar aš darysiu savo projektą“, „Kodėl neužsirašei į sąrašėlį? Dabar aš būtinai turiu savo darbą pabaigti, nes po dviejų savaičių konferencija!” Reikia, kad būtų bendruomenė, kurioje visa tai virtų, kad žmonės galėtų įgyvendinti savo idėjas. Svarbu neužsižaisti namų statymu ir prietaisų pirkimu. Reikia, kad ir mintis kartu augtų, kad būtų studentų, tyrėjų, tos įrangos naudotojų, kurie su ja padarys kažką gero ir gražaus. Reikia stengtis, kad doktorantai galėtų tai daryti, neturėtų bėgioti per du tris darbus, nesusijusius su doktorantūra. Kad jie galėtų pagalvoti apie savo mokslinę problemą. Yra tokia legenda, kad Isaacas Newtonas, paklaustas, kaip padaro tokius iš koto verčiančius atradimus, atsakė: „Galvodamas apie juos“. Žmogus turi pagalvoti. Reikia sudaryti galimybes doktorantams būti laboratorijoje, dirbti, daryti klaidas, nestovint kam nors už nugaros su botagu ir laukiant rezultato, kurį būtų galima jau rytoj komercializuoti. Pagaliau reikia baigti tas kvailystes, kad doktorantas yra studentas. Jis negali būti studentas. Kai įstoja į doktorantūrą maždaug dvidešimt ketverių metų, bendraamžiai jau dirba ir uždirba. Krūva doktorantų, kuriuos pažįstu, iki šiol gyvena bendrabutyje, po kelis žmones kambaryje. Būkime atviri, tokia būsena nėra logiška XXI amžiuje ir valstybėje, kurios 65 tūkst. kv. km gyvena net ne 3 mln. žmonių. Kodėl bendrabutyje suaugę žmonės turi dalytis kambariu? Manau, jei doktorantai savo statusu būtų prilyginti, pavyzdžiui, tam tikros skalės valstybės tarnautojams, valstybė galėtų pareikšti savo poziciją, kaip žiūri į doktorantus, nustatydama jiems tuos pačius kriterijus. Aišku, tam reikia pinigų, bet toks ėjimas būtų teisingas. Tie žmonės jau baigę studijas. Jie nori dirbti mokslinį darbą. Jei sakome: „Eikite ir dirbkite!“, neapsimetinėkime, kad jie toliau studijuoja. Tas darbas dažnai toks, kad nesibaigia išėjus iš laboratorijos. Be to nejuda mokslas. Reikia patiems geriausiems žmonėms padaryti pačius geriausius savo darbus, kad kažką nauja sugebėtume atrasti. Dėl to reikia juos skatinti, reikia jiems atrišti rankas, leisti tiems jauniems žmonėms bandyti įgyvendinti savo idėjas, nuimti nuo jų visas administracines velniavas. Tas žmogiškasis aspektas turbūt vėl truputį primirštas, nes kol kas visos didžiosios investicijos - į infrastruktūrą. Jos reikėjo, dėl to abejonių nekyla, bet dabar, manau, laikas pagalvoti apie žmonės, kurie nori ir galėtų iš tikrųjų dirbti.

Mūsų bendras reikalas

- Gal toks požiūris paskatintų ir daugiau žmonių grįžti?

- Sugrįžėlių skaičiaus taip lengvai nepakeisime. Atskirdami procedūrinius dalykus nuo realių tikslų siekimo, tikrai darytume tai, ką reikia. Yra uždavinių, kurie atliekami, mano galva, visiškai be reikalo ir juos atlieka profesoriai, docentai, nors turėtų, jei juos tikrai reikia padaryti, tiesiog administracija, sekretorės. Jei visi dirbsime savo darbus, pamažu artėsime prie tokios pasaulinės, europinės visuomenės, kad ir grįžtančių atsiras. Žmonės nori gyventi savo šalyje. Nėra taip, kad visi išvažiuoja, nes ten kažkur kitur vienareikšmiškai geriau. Tačiau vien išsikėlę vėliavą “Grįžkite visi namo ir dar draugų atsivežkite“, jų tikrai nesugrąžinsime. Dažnai pagalvoju, kad Vilnius yra nuostabi vieta gyventi. Palyginus su labai didele pasaulio dalimi, pati geriausia vieta. Daug kas taip yra sakęs ir iš grįžtančiųjų. Kai iš tikrųjų padarysime Lietuvą tokia gera, malonia vieta būti, ir tų grįžtančiųjų atsiras daugiau. Tačiau reikia, kad visi tuo rūpintumėmės. Negali būti taip: „Dešimt metų sėdėjau Briuselyje, o jūs per tą laiką man Briuselio nepadarėte! Todėl negrįšiu“. Come on! Kaip tada išvis įmanoma ką nors pasiekti, jei toks požiūris vyraus. Mūsų bendras reikalas – res publica – stengtis, dirbti, kad augtume čia visi.

- Kiek tokiam mąstymui turėjo įtakos jūsų šeima, kurios jau trys kartos susijusios su Vilniaus universitetu?

- Turbūt turėjo. Esame savo šeimų produktai. Negaliu išsiginti, kad neklausiau, ką man sakė tėvai ir seneliai. Patriotiškumas irgi didžiąja dalimi ateina iš šeimos. Taip pat negalima neigti, kad mano kartai didelė pamoka buvo Nepriklausomybės atgavimas. Buvau keturiolikmetis paauglys, kai Vilniaus gatvėmis važiavo tankai. Tiems žmonėms, kurie gimė ir užaugo jau su internetu, turbūt natūralu atrodo, kad galima visur važiuoti ir viskas labai miela. Raginčiau juos paskaityti, kokius vargus vargsta baltarusiai, norėdami atvažiuoti į Lietuvą, kiek turi kankintis dėl vizų. Taip yra, brangieji, nes jie nedarė to, ką darėme mes, nesistengė artėti prie normalaus, civilizuoto pasaulio. Akivaizdu, kad neartėjame taip greitai, kaip norėtume, bet jau esame tame elitiniame klube. Nesame ten, kur žmonės stovi valandų valandas eilėse prie vizos, kad leistų atvažiuoti čia į kažkokį “Akropolį”, kur ateinate ir sakote: “Nieko įdomaus”. Iš tikrųjų viskas yra mūsų bendro darbo rezultatas. Ir iš šeimos yra tai, kad vertinu, jog užaugau Vilniuje, ir Lietuva man - tarsi mama.

- Kaip auklėjate savo vaikus?

- Žmona Giedrė patriotizmo požiūriu, ko gero, dar aršesnė už mane. Turime dvi dukras: Aistei lapkritį bus ketveri, o Saulei rugpjūtį suėjo šešeri. Jas auklėju kaip tėtis: ir ledų nuperku, ir apibaru. Nieko ypatingiau nei kiti tėvai nedarau. Mėgstu atostogauti sodyboje ir lietuviškame pajūryje. Kai vaikai paaugs, reikės, aišku, ir į svečias šalis nuvažiuoti, pažiūrėti, kokių ten įdomybių yra. Žmona truputį pyksta, kad esu toks sėslus, bet toks jau aš esu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"