TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kada parkai dar labiau atsivers žmonėms?

2011 04 16 0:00
Po dviejų savaičių, balandžio 30 d. Neries regioninis parkas kviečia į plukių žydėjimo šventę, kuri vyks Dūkštų ąžuolyne. Tokiu metu čia pražysta tūkstančiai plukių. Tai vieni nuostabiausių atbundančio pavasario ženklų.
Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Atšilus orams visi dairomės į gamtą, ieškome gražiausių, civilizacijos kuo mažiau paliestų kampelių, kur ilsėtųsi akys, širdis ir mintys. Ir nudžiungame, kad tokių Lietuvoje dar daug turime.

Į gamtą žmonės žiūri skirtingai, o dažnai ir prieštaringai. Vieni džiaugiasi galimybe keliauti, ilsėtis, grožėtis visiems prieinamais miškais ir pievomis, rūpinasi, kad gamta išliktų visų namais, kiti nuostabiausią gamtos kampelį siekia atsiriekti sau, stengiasi bet kokia kaina išplėsti savo valdas, atsitverti tvoromis ir atsikirsti vieną kitą hektarą paežerės ar paupio.

Prieš 20 metų Lietuvoje įsteigti 4 nacionaliniai parkai. Pirmasis įkurtas dar sovietmečiu, 1974 m., po nepriklausomybės atkūrimo pavadintas Aukštaitijos nacionaliniu parku. Europoje pirmieji nacionaliniai parkai įsteigti prieš 100 metų. Įstatymais siekiama apsaugoti pačius gražiausius, vertingiausius kraštovaizdžius, reprezentuojančius etnografinių regionų specifiką. Šiuo metu Lietuvoje yra penki nacionaliniai parkai - Žemaitijos, Dzūkijos, Aukštaitijos, Kuršių nerijos bei Trakų istorinis nacionalinis parkas (visų jų plotas užima 2 proc. šalies teritorijos). Nepaslaptis, kad saugomose teritorijose dažnai susikryžiuoja gamtininkų ir ten gyvenančių bei ūkininkaujančių žmonių interesai. Apie šių išskirtinių teritorijų problemas šią savaitę parkų 20-mečiui skirtoje konferencijoje "Lietuvos nacionaliniai parkai - krašto lobynas" diskutavo mokslininkai, valstybės ir savivaldos institucijų, nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Kartu su vietos bendruomene

Pasak Aplinkos ministerijos saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktoriaus Vidmanto Bezaro, nacionaliniai parkai negali izoliuotis, jie neturi tapti nuo visuomenės atskirtomis teritorijomis. "Į jų valdymą ir priežiūrą reikia įtraukti vietos bendruomenes, kurti jungtines tarybas, kartu spręsti bendras problemas, - sakė jis. - Nuo protingo parkų veiklos planavimo ir dalyvavimo regiono gyvenime priklauso ir vietos gyventojų gyvenimo kokybė. Nors jau sugebame apsaugoti gamtines vertybes, svarbias ir visai Europai, bet dar nemokame parodyti ir įrodyti visuomenei, kaip tai svarbu daryti, kokia iš to nauda gamtai ir žmogui. Nacionaliniai parkai - tarsi savotiška krašto vizitinė kortelė. Juose apsilankęs iškart pajunti, kokia savita ir unikali yra Lietuva."

Pagalba etnografinėms sodyboms

Beveik visi konferencijoje kalbėjusieji akcentavo būtinybę glaudžiau bendradarbiauti su vietos bendruomenėmis, savivaldos institucijomis, kad rūpestis parku taptų bendras, o ne "nuleistas" iš viršaus. "Būtina praplėsti kompensacijų mechanizmą - padėti gyventojams išsaugoti etnografines sodybas nacionaliniuose parkuose (ir ne tik juose), padėti rengti namų rekonstrukcijos projektus, taip pat padėti propaguoti vietinę produkciją šalies rinkoje, - sakė V.Bezaras. - Parkai turi tapti atviresni visuomenei. Kelių, kaip išlaikyti etnografinių kaimų gyvybingumą, yra daug, bet reikia kompensacijų sistemos. Ji turi būti įteisinta įstatymu. Deja, saugomų teritorijų įstatymo projektas jau treti metai kaip pateiktas Seimui, bet vis nepatvirtinamas."

Krašto lobynas

V.Bezaras išvardijo nacionalinių parkų išskirtinumus, kuriais artėjant vasarai turime galimybę visi džiaugtis ir grožėtis: "Aukštaitijos nacionalinis parkas - miškingų kalvų ir ežerų kraštas. Daugiau kaip 100 jų jungiasi nepertraukiamomis grandinėmis, tad gana ilgų maršrutų plaukti jais yra begalė. O kur dar jaukūs seni kaimai, poilsiui tinkami pušynai, senovinės bitininkystės muziejus, medinės bažnytėlės! Dzūkijos nacionalinis parkas - šilų, žemyninių kopų, nepaprastai skaidrių ir švarių upių kraštas. Tokių etnografinių kaimų, kaip čia esantys, vakarų Europoje neliko jau daugiau kaip prieš šimtą metų. Žemaitijos nacionalinis parkas - tamsių, vakarų taigą primenančių eglynų kraštas, kur galima sutikti briedžių, vilkų. Kuršių nerijos nacionaliniame parke keliautojus lydi jūros ošimas ir smėlio šiurenimas. Šiame pusiasalyje iškilusios aukščiausios šiaurės Europoje kopų grandinės, išlikę seni žvejų kaimai. Trakų istorinis nacionalinis parkas - unikalaus kultūrinio kraštovaizdžio etalonas".

Kur Suvalkijos perlai?

Konferencijos diskusijoje dalyvavęs profesorius geografas, kraštotvarkininkas Paulius Kavaliauskas priminė, kad nacionalinių parkų sistema kol kas dar nebaigta formuoti - trūksta Suvalkijos etnografinį regioną reprezentuojančio nacionalinio parko. Be to, galima būtų dar praplėsti ir istorinių nacionalinių parkų tinklą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"