TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kada turėsime kiekvienam vaikui skirtą mokyklą

2016 05 10 6:00
Inkliuzinis ugdymas nėra skirtas ugdyti tik neįgalius vaikus – kokybiškai ugdomas turi būti kiekvienas vaikas, atsižvelgiant į jo galimybes, interesus, polinkius. streetsie.com nuotrauka

Kam gali nerūpėti mokykla? Visi esame trynę jos suolą, turime apie šią įstaigą savo nuomonę, neretai ant jos kariame šunis dėl mūsų valstybės bėdų. O štai Šiaulių universitete (ŠU)neseniai pasibaigė VII tarptautinė mokslinė konferencija „Socialinė gerovė tarpdisciplininiu požiūriu: mokyti ir mokytis inkliuzinėje mokykloje“.

Тema tarsi labai akademiška, sudėtinga, plačiai užgriebianti, bet iš tikrųjų Šiauliuose buvo diskutuojama apie tai, kas turėtų rūpėti mums visiems. Apie mokyklą kiekvienam vaikui, kad ir koks jis bebūtų: toks, kaip visi, neįgalusis ar turintis emocinių bei mokymosi sutrikimų.

Konferencijoje dalyvavo pranešėjai iš Suomijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Latvijos, Rusijos, JAV (iš šios šalies Nebraskos universiteto atskrido visas mokslininkų būrys). Diskusiją iš Lietuvos palaikė gausus mūsų mokslininkų, mokytojų ekspertų būrys kartu su Lietuvos švietimo ir mokslo viceministre Natalja Istomina, Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokiene bei Pedagogų veiklos skyriaus vyriausiąja specialiste Teresa Aidukiene. Skaitytojams siūlome pokalbį su konferencijos rengėjais, ŠU profesore Stefanija Ališauskiene ir docentu Algirdu Ališausku.

– Užsibrėžtas tikslas, panašu, pasiektas: Šiauliuose pasidalyta inkliuzinio ugdymo teorinėmis įžvalgomis, naujausiais nacionalinių ir tarptautinių tyrimų rezultatais – siekiant didesnės mokslo ir praktikos vienovės. Vienas žodis čia visgi nėra dar įprastas mūsų ausiai. Kas gi ta inkliuzinė mokykla, inkliuzinis ugdymas?

S. Ališauskienė: – Pastaraisiais dešimtmečiais įvyko ryškių pokyčių ugdant vaikus, taip pat ir turinčius specialiųjų ugdymo poreikių ar negalių. Specialieji ugdymo poreikiai gali kilti ne tik dėl negalios, bet ir dėl išskirtinių gabumų, nepalankių aplinkos veiksnių. Vis labiau atsigręžiama į vaiką ir jo aplinką, į skirtybių pripažinimą, toleranciją. Inkliuzinė mokykla privalo kokybiškai ugdyti kiekvieną vaiką, kad ir kokių poreikių šis turėtų, privalo užtikrinti vaiko teisę mokytis kartu su bendraamžiais, nepatirti diskriminacijos, dalyvauti ir jaustis priimtam, vertinamam mokyklos bendruomenės. Lietuviškai „inkliuzija“ kartais verčiama kaip „įtrauktis“, tačiau nedera inkliuzijos painioti su integracija ar vaiko įtraukimu į bendrojo ugdymo sistemą. Inkliuziniu ugdymu mokykloje siekiame įgyvendinti teisingumo principą pripažįstant vaikų ir jų poreikių įvairovę.

– Tačiau dauguma mokyklų neužtikrina inkliuzinio ugdymo vaikams su negalia. Kaip sakė viena nusivylusi mama, kol kas tai iliuzinis ugdymas, egzistuojantis vien direktyvose. Mokyklos teisinasi neturinčios tam nei sąlygų, nei specialistų, o neturi, nes nėra turėjusios vaikų su specialiaisiais ugdymo poreikiais. Užburtas ratas...

A. Ališauskas: – Iš šalies pažvelgus atrodytų, kad didžiausia problema – pačios bendrojo ugdymo įstaigos. Juk jos turėtų priimti kiekvieną į mokyklą ateinantį vaiką. Kol kas to nėra. Bet situacija ne tokia ir liūdna, kaip atrodo, pokyčiai tikrai dideli, palyginti su padėtimi, buvusia prieš 10–15 metų. Tuomet mokytojai seminaruose šaukdavo: „Tai neįmanoma, mes to nesimokėm, nukentės kiti vaikai, o anuos tegu moko specialieji pedagogai!“ Ir tai ne iš piktumo –o iš streso, nežinomybės ir atsakomybės baimės. Tačiau jei žvelgsime visybiškai, vertybinės nuostatos čia yra svarbiausios. Derėtų peržiūrėti pedagogų rengimą, ypač ikimokyklinių įstaigų ir dalykų pedagogų, nes jie yra menkiausiai pasirengę įgyvendinti inkliuzinį ugdymą – ir profesiniu, ir vertybiniu požiūriu. Atlikome tyrimą kartu su vaikų darželiais – šių vadovai teisinosi: mes neįgyvendiname inkliuzinio ugdymo, nes neturime vaikučių su negalia. Tačiau inkliuzinis ugdymas nėra skirtas ugdyti tik neįgalius vaikus – kokybiškai ugdomas turi būti kiekvienas vaikas, atsižvelgiant į jo galimybes, interesus, polinkius, poreikius! Pedagogams dar reikėtų smarkai pasitempti.

– Bet galbūt trūksta tam tikrų specialistų? Štai logopedų Lietuvoje katastrofiškai stokojama.

S. Ališauskienė: – Trūksta, nes trūksta ir studentų, jaunų žmonių, stojančių į ŠU. Klausiate, ar galėtumėt į šią specialybę daugiau priimti? Žinoma, galėtume! Mes rengiame platesnio profilio specialistus, tai yra, baigusieji specialiąją pedagogiką dar įgyja logopedo kvalifikaciją. Tai ypač pasiteisina tokioje nedidelėje šalyje, kaip Lietuva. Kad mokykloje būtų įsteigtas logopedo ar specialiojo pedagogo etatas, turi būti tam tikras skaičius mokinių su nustatytais specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Kaimo mokyklose, kur mažai vaikų, toks specialistas gali dirbti ir logopedu, ir specialiuoju pedagogu po pusę etato.

Deja, paisoma sostinės poreikių, joje telkiami specialistai ir kiti ištekliai. Tuo tarpu ŠU sutelkta itin patyrusi tarptautinio lygio dėstytojų ir mokslininkų komanda, įrengtos puikios laboratorijos. Mūsų studentai sako, kad jei specialiuosius pedagogus ir logopedus ruošiantis mūsų fakultetas būtų Vilniuje, į šią specialybę būtų didžiuliai konkursai, bet juk tai ne nuo mūsų priklauso. Klinikinių logopedų taip pat labai trūksta, praktiškai jų visiškai nėra, tačiau tai jau biomedicinos sritis, čia reikia tam tikrų kompetencijų ir patirties. Pradėjome rengti bendrą programą su Vilniaus universitetu (VU), tačiau šiuo metu reikalai įstrigo būtent VU.

– Ar galima tikėtis, kad juos pakeisiantys jūsų universiteto studentai bus jau kitokie?

S. Ališauskienė: – Į ŠU šiandien ateina geriau pasirengęs, labiau motyvuotas jaunimas, kuris labai domisi naujovėmis. Tačiau senokai supratome, kad tai, kiek mokykla žengia inkliuzinio ugdymo keliu, labai priklauso nuo jos kultūros, pirmiausia – nuo mokyklos vadovo(ės). Jis(ji) čia diktuoja toną, renkasi ugdymo filosofiją, tinkamai organizuoja ugdymą, kuria palankų mokyklos klimatą ir siekia, kad mokykloje gerai jaustųsi kiekvienas mokytojas ir mokinys. Mokinio krepšelis jau pritaikytas tenkinti mokinių poreikius.

Net pripažinus, kad mokykla galbūt kai kuriems vaikams tinkamai padėti negali, šie vis dėlto negali būti išvaryti, privalu pasukti galvą, ką įmanoma padaryti su turimais resursais, kaip jų pritraukti papildomai. Ir vėlgi žiūrėti, ar tai padeda vaikui, ar ne. Yra sudėtingų situacijų, kai vaikui reikia ypatingos priežiūros (pvz., maitinti per zondą ir pan.), tada specializuota pagalba bus neišvengiama.

– Tačiau dabar negaudamas tinkamo ugdymo vaikas su specialiaisiais ugdymosi poreikiais ar negalia formaliai gali būti mokykloje, o iš tikrųjų – mokosi namuose.

– A. Ališauskas: – Tai jau nebus inkliuzinis ugdymas, taip pat ir tuo atveju, jeigu vaikas blogai jausis mokykloje. Ne mokykla turi rinktis vaiką, o vaikas mokyklą. Dokumentuose viskas numatyta tinkamai, tačiau praktikoje vis girdime: „Vaikas kurčias? Ne, mes nesame tam pasirengę, neturime tokios patirties, taigi ugdymo neužtikrinsime“. Tačiau atsakymas neturėtų būti toks. Mokyklos misija – kiekvienam vaikui užtikrinti tinkamą ugdymą, o jos vadovo pareiga – jam šią suteikti. Mokykla neturi teisės stumdyti vaiko ir tėvų, o priešingai, – turi padėti jiems susirasti geriausią aplinką ugdytis ir užtikrinti reikiamą pagalbą. Dera lanksčiai į tai žvelgti. Valstybė tam skiria nemažai pinigų, mokinio krepšelį su 30 proc. priedu, ko mums tikrai pavydi kitos šalys. Užsieniečiai stebisi: sako, jūs galite turėti mokykloje ir specialųjį pedagogą, ir logopedą, ir mokytojo asistentą ? Tarkime, Didžiosios Britanijos mokyklose net nėra tokių specialistų komandų, kokias turime mes, o juk pagalba vaikui turėtų būti teikiama ten, kur jis mokosi.

– Tai kas trukdo realiai juos turėti? Ar nėra taip, kad vaikas su negalia tampa mokytojo galvos skausmu?

A. Ališauskas: – Jeigu nėra minėtų specialistų, vadinasi, nesilaikoma įstatymų. Tarkime, jeigu mokykloje yra 30 vaikų, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių, pagal įstatymą jai priklauso specialiojo pedagogo etatas. Tačiau direktorius išdreba pusę, o kitoje ir tiek nėra. Tada visa našta ir perkeliama mokytojui. Paimti krepšelio pinigus visi moka, tačiau prisiimti atsakomybę dėl jų panaudojimo – ne.

S. Ališauskienė: – Štai skandinavai labai atidžiai matuoja, duoti ar neduoti pinigų atskiram atvejui, tačiau jeigu jau jie skiriami vaikui, tai neliečiama. O pas mus tai priklauso tiktai nuo direktoriaus valios. Dar prieš 5–6 metus dėl „krepšelio“ siūlėme ministerijai įvesti monitoringą ir kontrolę prižiūrint, kur pinigai nukeliavo. Dabar gi direktorius sprendžia, kaip nori: samdyti vieną specialųjį pedagogą arba du, o gal tik asistentą, arba pasikviesti jį kartą per savaitę iš kitos mokyklos, o už likusius pinigus sudėti langus, nes mokykloje šalta...

– Prasčiausia padėtis turbūt yra provincijoje, kur mokinių nuolat mažėja?

S. Ališauskienė: – Taip, ten praktiškai daugumai vaikų, nors jiems ir nėra nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai, reikia specialiojo pedagogo, logopedo, psichologo pagalbos. Į mokyklą ateina vaikai, turintys menkus socialinius gebėjimus ir skurdžią patirtį, ir ne dėl to, kad jų tėvai blogi: puikiai žinome, kad tai yra dėl skurdo, atskirties, socialinių kompetencijų stokos, bejėgiškumo. Dešimt metų dirbau kūdikių namuose, žinau, kas nutinka, kai vaikas negauna šeimoje to, ką turėtų gauti ankstyvojoje vaikystėje. Ši grandinė problemų – šeimos modelio nebuvimas, neišmanymas, kaip padėti savo vaikui – tęsiasi per keletą kartų.

Turtingesni tėvai iš kaimo veža savo atžalas mokyti į miestą, o kaimo mokyklai – kas lieka. Labai gerai suprantu mokytojus, kurie sako, kad neriasi iš kailio, kad tik vaikams būtų gerai, kad mokykla išliktų – nes mato, kokia ji kaime svarbi. Šiems mokytojams labai reikia palaikymo ir pagalbos.

A. Ališauskas: – Tačiau ir ten yra gražių, neformalių inkliuzinio ugdymo pavyzdžių, nors šie ir lieka plačiau nežinomi, konferencijose pranešimai apie juos neskaitomi. Kartais visa kaimo bendruomenė palaikoma tik vietos mokytojo nuostatų bei vertybių ir vien dėl to gali viltingai gyventi.

– Apie akademinį renginį negali sakyti kaip apie mugę – šurmuliavo. Tačiau šiai neva regioninei, o iš tikrųjų visai šaliai labai svarbiai tarptautinei konferencijai, dėmesio apmaudžiai trūko.

– Skirstymas regionais, arba centro ir periferijos efektas, mūsų krašte labai akivaizdus, o tai reiškia ir regiono universitetų diskriminaciją. Tai visiškai nedera su inkliuzijos nuostata, kuri mūsų konferencijai yra esminė. Juk diskutuojame dėl bendražmogiškų dalykų , kurie keičia mūsų visuomenę. Inkliuzinis ugdymas skirtas ne tik vaikams su negalia, užgriebiame kur kas plačiau.

Regionams dėmesio tikrai trūksta, tad patys jo prašomės: ir šįkart, kaip ir daugybę kitų kartų, kreipėmės į televiziją, į didžiųjų portalų žurnalistus, tačiau sulaukėme atsakymo – atleiskite, tai mūsų nedomina. O juk švietimas, prevencija čia labai svarbūs. Kol kas dar maža supratimo, tačiau jeigu būtų daugiau informacijos apie mokyklą bei galimą pagalbą, būtų mažiau sumuštų vaikų, patyčių, daugiau supratimo, kaip spręsti nepalankias, netikėtas situacijas.

– O kaip dėl aukštųjų mokyklų bendro darbo?

S. Ališauskienė: – Aktualus klausimas. Mes atviri bendradarbiavimui, pažįstame visus ekspertus, dirbančius šioje srityje, ne tik iš publikacijų, bet ir iš veido. Turime burtis, o ne varžytis, turime daryti bendrus tyrimus, ruošti bendras programas, kartu rengti studentus. Negalima studijų programų rengti pavieniui, kad ir kaip rūpėtų ekspertui jo universitetas. Tam reikia ir komandos, ir infrastruktūros, ir kompetencijų . Kita vertus, jau esame kai ką sukūrę, tad ar dera tai išdraskyti, išbarstyti po visas Lietuvos aukštąsias? Štai parengėme specializuotas logopedų, autizmo spektro ir elgesio sutrikimų studijų programas: kaip tai aktualu, nė pasakoti nereikia, mokykloje vaikų su šiais sunkumais tik daugėja. Bet tarsi to nežinodamos, kitos aukštosios mokyklos taip pat ketina rengti šiuos specialistus – neturėdamos resursų, kompetencijų. LEU norėtų rengti specialiuosius pedagogus inkliuzinei mokyklai – bet juk kiekviena mokykla Lietuvoje turi būti tokia ir kiekvienas mokytojas turėtų būti pasirengęs joje dirbti! Mes jau 20 metų rengiame šiuos specialistus. Būtų gerai, kad daugiau dėmesio sulauktų bendrųjų pedagogų kompetencijų ugdymas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"