TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Kai labiausiai "veža" grįžtamasis ryšys

2014 10 22 6:00
Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos mokytojas Donatas Kriukas su auklėtiniais dešimtokais. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos mokytojo Donato Kriuko buvę studijų draugai kelerius metus vis klausė, ar dar neatsibodo džiaugtis mokykla. Iš Panevėžio kilęs 29 metų pedagogas pripažįsta, kad būna liūdnų patirčių, kai jaučiasi pavargęs ar atsiranda rutinos, tačiau labiausiai "veža" grįžtamasis ryšys, kai per pamoką mato, kad mokiniams iš tikrųjų įdomu, jie gavo impulsą domėtis, kurti, ir tai yra nuostabu.

Naujų kūrybinės ir metodinės raiškos formų ieškantis technologijų mokytojas taip pat yra aktyvus visuomenininkas. Neseniai D. Kriukui įteikta Meilės Lukšienės premija, skiriama jauniesiems pedagogams už demokratiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo, tautiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą bei sklaidą.

Meilės Lukšienės premijos laureatas Donatas Kriukas atsakė į "Lietuvos žinių" klausimus.

Materializuojant mintis

- Pirmiausia galbūt paaiškintumėte, ką reiškia technologijų mokytojas?

- Taip nuo 2004 metų keitėsi darbinio ugdymo pamokų pavadinimas ir visa samprata. Anksčiau per vadinamąsias darbų pamokas buvo svarbu tam tikros instrukcijos ką nors konkrečiai pagaminti. Technologijų pamokos apima daugiau gebėjimų, kuriuos turi įgyti mokiniai. Pavyzdžiui, mokėti rinkti informaciją apie tam tikras medžiagas ir pritaikyti žinias ką nors gaminant, ieškoti alternatyvų ir patiems nuspręsti, kaip norėtų atlikti užduotį. Ne perbraižyti pagal trafaretą ir išpjauti, o patiems projektuoti, paišyti eskizus, rinktis iš kelių idėjų, į gaminį įdėti daugiau savasties. Tarkim, dabar dešimtokai daro trimates raides iš pasirinktos medžiagos ir svarbu, kad iš jų sudėtų prasmingą žodį. Žinoma, tie žodžiai dabar tik angliški (juokėsi.)

Mano dėstoma programa - gaminių dizainas ir technologijos - skirta vyresnėms klasėms. Vidurinio ugdymo devintoje ir dešimtoje klasėje technologijų kursas privalomas. Prieš ketverius metus pasiūliau vidurinio ugdymo technologijų programą, kuri gali būti dėstoma vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje, - taikomasis menas, amatai ir dizainas. Iš šio pasirenkamo dalyko laikomas ir egzaminas.

Džiaugiuosi, kad komisija neišsigando skirti Meilės Lukšienės premijos technologijų mokytojui. Tvarkaraštyje jos yra vienos paskutinių. Per daug rimtai į jas tikrai nežiūrima, nes atrodo, kad neduoda daug pridedamosios vertės. Aš sakau priešingai, kad technologijos yra tas dalykas, kai mokinys iš karto - o ne kada nors - gali pamatyti, kas jam sekasi ir ką iš tikrųjų jau moka. Sumanytame gaminyje materializuoja savo mintis, emocijas, kitus savasties dalykus.

Donatas Kriukas.

- Esate baigęs Lietuvos edukologijos universitetą (LEU). Nuo pat pradžių norėjote būti mokytoju?

- Gal ir būna taip, kad dvyliktoje klasėje nori tapti mokytoju. Aš visada turėjau slaptą norą kurti, bet mokykloje jo nerealizavau. Buvau toks užslopintas: pilnas visokių idėjų, bet niekada jų nepasakydavau. Pasirinkau studijuoti technologijas ir dailę. Nors buvo visiškai neaišku, kas tai yra, labai žavėjo žodis "dailė". Iš esmės tik dėl pavadinimo ir stojau, be jokios potekstės, kad būsiu to dalyko mokytojas. Mano mokykloje dar dėstytos darbų pamokos ir nemačiau jokio ryšio su technologijomis. Kaip tik tada pavadinimas keitėsi. Buvau labai patenkintas, kad įstojau. Jau per bakalauro studijas sukausi reklamos srityje, turėjau įvairių užsakymų. Maniau sau: įgūdžiai jau ugdosi, galėsiu dirbti reklamos srityje. Aišku, darbas įtemptas, sunkus, kartais ir idėjų nėra, nerviniesi dėl maketų. Tačiau visada yra atsarginis variantas - mokykla, kur galėsiu dirbti pusę dienos. Toks paprastas buvo įsivaizdavimas. Gerai prisimenu TV laidą "Labas rytas", kai Eglė Pranckūnienė pristatė programą "Renkuosi mokyti". Klausiausi ir žavėjausi tomis idėjomis, kad reikia naujų vėjų, mokykla turi keistis, būti kitokia. Sužavėjo toks kelias į mokyklą, kai dar nesi tikras, ar nori būti mokytoju.

- Kuo būtent jis patraukė?

- Pirmiausia iššūkiu pereiti sudėtingą trijų pakopų "Renkuosi mokyti" atranką. Per testus, pokalbius, komandinį darbą, įvairius susitikimus, individualius pokalbius tarsi įsitikini, kad esi savo rogėse. Vieną vasaros mėnesį, išvažiavę visai į kitą kraštą, turėjome labai intensyvius mokymus. Daug lektorių, filosofinių klausimų, dienoraščiai, refleksijos įpareigojo mokyklai ką nors duoti, o ne tiesiog nuėjus atidirbti valandas. Pajutau tokį gerą užtaisą. Ruošėme ilgalaikius planus, nuolat konsultavomės, inscenizavome pamokas. Daugelis dalyvių buvo ne pedagoginių studijų absolventai. Programos "Renkuosi mokyti" įsipareigojimas - per dvejus metus įgyti pedagoginę kvalifikaciją. Sąlygos studijuoti buvo sukurtos Vytauto Didžiojo universitete. Aš taip pat pasirinkau kartu su visais pasimokyti kitokio požiūrio. Be to, įstojau į LEU technologijų edukologijos magistrantūrą. Dar vienas programos "Renkuosi mokyti" įsipareigojimas buvo išdirbti mokykloje dvejus metus.

- Užsibuvote? S. Nėries gimnazijoje dirbate jau nuo 2008 metų.

- Užsibuvau. Iš tikrųjų daug laiko atėmė studijos, pasiruošimas pamokoms. Gal buvau pavargęs ir tuos dvejus metus tik klasėje su vaikais dirbau, kiek sugebėjau. Kaip dabar pats vertinu, būtent po dvejų metų pamačiau, kad galiu ir plačiau veikti mokykloje, kartu su vaikais organizuoti renginius, akcijas, konkursus, kad dar ne viską padariau. Yra erdvės veiklai ir norinčiųjų veikti. Ėmėme organizuoti tokius didelius renginius kaip Sausio 13-osios ar Kovo 11-osios minėjimas. Manau, kad reikšmingos valstybei datos turi būti paminėtos patraukliu renginiu, kad jaunoji karta suvoktų, kodėl jos tokios svarbios. Pradėjau važinėti į mokytojų seminarus, dalytis patirtimi su pedagoginio išsilavinimo siekiančiais žmonėmis. Metus kuravau mokyklos mokinių savivaldą.

Kokia visuomenė - tokie vaikai

- Esate ir klasės auklėtojas?

- Dešimtokų. Vieną kartą nuo devintos iki dvyliktos klasės jau išleidau užpernai. Neseniai buvo atlėkę. Gal kartais norėtųsi, kad daugiau sugrįžtų, tačiau ateina tie, kurie nori. Niekada neverčiau jų daryti, ko visiškai nenori, arba galbūt nesutampa bendravimo auros.

- Kokia ta vaikų karta? Kaip sekasi su jais bendrauti?

- Jie drąsesni. Gali pasakyti mokytojui tai, ko pats anuomet niekada nebūtum pasakęs. Tiesiai šviesiai - kas nepatinka, kad nesudominai jų. Vertybių, kurias pats turėjai mokykloje, požiūriu kai kas atrodo labai įžūlu. Tačiau iš tikrųjų ir pati visuomenė dabar gana drąsi sakyti nuomonę, ir galbūt per daug stebimės tuo, ką išgirstame iš mokinių. Vieni mokiniai yra labai atviri, kiti - labai užsislėpę. Gali nepažinti iki pat dvyliktos klasės ir tik tada sužinoti, kad turi kam nors polinkį, kurio nė nesitikėjai.

- Ar sunkus mokytojo darbas?

- Kiekvienas, man atrodo, suvokia labai skirtingai. Aš sakau, kad mokytojo darbas yra labai įtemptas, nepastovus, nes nežinai, kas gali bet kada nutikti. Kartais atsiranda rutinos ir jos būna nemažai. Smagiausia, kai pataikai mokiniui skirti užduotį ir jis pajaučia, kad tikrai gali save išreikšti. Būna tokių mechaninių norų: "Kodėl mus dar kankinate, pasakykite, ką konkrečiai reikia padaryti, ir mes padarysime", tačiau kiti suvokia, kad iš jų noriu kūrybos, ir tai džiugina.

- Kokia, jūsų manymu, mokytojo įtaka jauno žmogaus gyvenimui?

- Turbūt tokių didelių tikslų, kad pakeisčiau mokinių gyvenimą, sau nekeliu. Gal labiau svarstau, kiek galiu tą minutę duoti žmogiškų savybių, kad mokinys pamatytų geresnio gyvenimo, kad nėra viskas blogai. Iš tikrųjų mokiniai regi negražų pasaulį ir jį įvardija, bent kiek aš girdžiu. Gal vidumi

irgi tiki gerais dalykais, tačiau šneka labai pesimistiškai ir niūriai. Nežinau, gal paauglystėje tokį pasaulį mato, taip jį dėliojasi pagal savo patirtį. Tokie niurzgantys, nuolat pavargę. Paklausk, kas gero, dažniausiai atsakys - nieko. Paprašyti prisiminti bent vieną gerą dalyką, išspaus, kad sėkmingai atvažiavo į mokyklą. Norisi, kad atsirastų daugiau gerumo ir mokiniai nors tą minutę taptų malonesni.

Mokykla nėra visagalė: esą atiduodi vaiką kaip į kokį cechą ir jis išeina geras. Toli gražu. Labai daug duoda šeima. Sakyčiau, pirmiausia ji. Ir labai svarbu, koks šeimos suformuotas požiūris į mokyklą. Jei yra pagarba tam, kuris tave moko, jau visai kitoks santykis. Aš nebijau sakyti dalykų, dėl kurių abejoju, dėl kurių man kyla nerimas. Klausiu pačių tėvų patarimų ir gerbiu jų nuomonę. Tačiau pastebiu, kad kai kurie tėvai visiškai nesidomi, kaip sekasi vaikams. Tada gal liūdniausia. Bet kuriuo atveju esu optimistas ir manau, kad nėra taip blogai - reikia keisti blogą situaciją į gerą. Noriu, kad ir mano mokiniai mėgintų tą gerumą įžiūrėti. Kitu aspektu pažvelgtų į problemas, kurios aplink juos.

Iš jaunųjų bangos

- Daug kalbėta apie mokyklų problemas, vis nesibaigiančią švietimo reformą. Ar matote kokių nors spręstinų dalykų, kurių patys mokytojai neišspręs?

- Tos reformos tampa tarsi keiksmažodžiu. Bet iš esmės reforma įvyko tada, kai mokykla galėjo ir gali būti savarankiška. Dabar ji labai daug sprendžia pati, tačiau žmonės sutriko, nes buvo įprasta, kad kas nors pasako, ką ir kaip daryti. Visokie niuansai įaudrino švietimo bendruomenę, tačiau reikėtų mažiau pykti ir stengtis suprasti, kas vyksta. Mokytojas gali labai daug duoti mokyklai. Ji - tokia, kokie yra mokytojai ir kokia kultūra joje formuojama. Visada atsiras iniciatyvių mokytojų ir bus tokių, kurie po skambučio iš karto išlėks kaip po darbo valandų. Jei bus daugiau mokytojų, kurie galvos apie mokyklą, kokia ji gali būti aktyvi, gyva ir kitokia teigiama prasme, kad mokiniai neitų per pertrauką rūkyti ar dar kaip nors piktnaudžiauti, blogų darbų daryti, mokykla keisis.

- Kodėl, jūsų manymu, jauni žmonės neina dirbti mokytojais?

- Tai kad eina. Kai pradėjau dirbti gimnazijoje, čia buvo labai daug jaunų mokytojų. Per mokyklos 95-metį suskaičiavome - net 17 jaunų žmonių. Dabar mūsų nebe tiek daug, tačiau kaskart prisideda. O tais metais buvo tiesiog banga. Švietimo ir mokslo ministerijos organizuotame renginyje Filharmonijoje iš visos Lietuvos buvo sukviesta 500 pirmus metus mokyklose dirbančių mokytojų. Ta pati programa "Renkuosi mokyti", kiek prisidedu prie atrankos anketų peržiūros kaip alumnis, sulaukia labai daug paraiškų. Šiemet jau penktoji "Renkuosi mokyti" karta, tačiau norinčiųjų visada būna. Toks programos modelis veikia visame pasaulyje. Atrenkami motyvuoti, gerai besimokantys studentai. Jiems organizuojamas paruošiamasis kursas, paskiriami konsultantai - kiti mokytojai, mokykloje turi prižiūrinčius mentorius, kartą per mėnesį susitinka Mokyklų tobulinimo centre ir aptaria patirtus sunkumus. Yra tokia nuolatinės pagalbos sistema, kai nesijauti tiesiog įmestas į mokyklą ir daryk, ką nori, depresuok vienas ar draskyk sienas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"